Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Protingavimai (25)

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Saulėtą pavasario dieną užlipo šuo ant kalės, pajudėjo, nulipo ir nubėgo neatsisukdamas. Viskas. 

Jeigu būtų mano valia, pasaulį valdytų moterys. Jos mylėtų visus žmones kaip savo vaikus. Negaliu įsivaizduoti moters-Erodo. Moters-dievo, žudančio egiptiečių kūdikius, irgi negaliu įsivaizduoti. 

Tiesą Dievas sukūrė, o melą žmogus. Tiesa yra, o melą kurti reikia. Moterys meluoja geriau. Jos geresnės kūrėjos. 

Aš gimdau paveikslėlius. Esu savo paveikslėlių mama. Mano paveikslėlių tėvai yra moterys – mūzos. Nuo jų esu nėščias.

Nelaimingas menininkas sakė:

– Turėjau Mūzą, būdavau nuo jos nėščias ir gimdydavau nuostabius paveikslus. Dabar nuo mano Mūzos nėščias kitas menininkas ir jis gimdo nuostabius paveikslus. Aš dabar esu bergždžia karvė.

Devynios mūzos ir mūzų motina. Visos moterys. Moterys yra meno priežastis. Žiūri vyras į moterį ir poezija jo galvoj atsiranda. 

Pirštu darytas menas. Gyvybės jame nėra. Menas – lavonas. 

– Mikalojau, anksčiau buvai menininkas, o dabar paišai paveikslėlius, panašius į saldainių dėžutes. 

– Aš pritariu sakantiems, kad menas yra gyvybė daikte. Gyvybė gimdoma. Aš galiu gimdyti tik tai, kuo esu nėščias. Katė negali gimdyti šunų. Ji neturi kūrybinės laisvės. Aš irgi neturiu. Anksčiau buvau nėščias meno kūriniais, dabar – saldainių dėžutėmis. Saldainiukais akims. 

Būkite kaip vaikai… Ar mažam vaikeliui svarbu, kaip jo mama apsirengusi? Jis mato žmogų, bet ne jo drabužius.

Kas yra nebūtis? Tai, ko niekas niekaip nepatiria? 

Ar nebūtis – tai nebuvimas? Ar galima jausti nebuvimą? 

Nejaučiu oro buvimo, bet labai jaučiu oro nebuvimą. 

Ar yra nebūtis? Ar yra tai, ko nėra? Būtis yra nebūties nebuvimas, sako filosofas Čanyševas. Sakoma, gėris yra blogio nebuvimas. Viskas yra nebuvimas. Yra tik sąmonė ir ten yra viskas, tik nebūties nėra. Dievas yra sąmonė, kurioje būtis. Jis – būties Dievas. O mano Dievas yra mano prigimtis. Kai gyvenu taip, kaip Jis nori, man būna gera. Už paklusnumą mano Dievas apdovanoja mane laime. 

Būties nėra, – sako išmintingi žmonės. Yra tik būtybės. Grožio nėra, yra tik gražūs daiktai. Šalčio nėra, bet šalta, karščio nėra, bet karšta. Termometrui nebūna nei karšta, nei šalta. Tik gyviams yra nesančios būties pasireiškimai.

Kai, poeto Sigito žodžiais tariant, gyvenimas nueina per toli, pavydžiu manekenui. 

Jam niekada neskauda, nebūna nei karšta, nei šalta, jis nieko nemyli ir niekam nejaučia neapykantos, jis niekam nepavydi, širdies, kuri kenčia, jis neturi, proto, duoto žmogui tam, kad jis būtų nelaimingas, jis irgi neturi. Ir sąmonės neturi. Jis laimingesnis už laimingus bekūnius Budos dievus, perėjusius visus penkis prakeiktųjų likimus ir panirusius į psichines būsenas, be galo artimas absoliučiam nesąmoningumui.

Netiesa, kad tuštumos nėra. Mano galvoje ji yra. Jeigu jos nebūtų, paveikslėlio vaizdas neturėtų kur ateiti.

Nebūkim pesimistais. Nutarkim būti optimistais. O tada nutarkim būti laimingi. 

Kiekviena pabaiga yra ko nors pradžia. O mano pabaiga? Ne mano mėsos, bet mano sąmonės? Mėsa mano supus ir praras formą. O sąmonė? Juk ji yra. Ar ji irgi supus?

Negali atsidžiaugti Tomo Akviniečio pasakymu, kad laisvas žmogus yra savo paties priežastis.

– Ką veiki, Mikalojau?

– Gimdau save. Visą gyvenimą. Nesiseka man. Vis nekokybišką pagimdau. Visas mano gyvenimas – gimdymo kančios. Bet kai tik nustoju gimdyti, tai dar blogiau.

Esu savo paties mama. 

Aš esu savimyla. Myliu save kaip savo sūnų.

Taip, kaip Dievas mokė: Kas myli savo sūnų, tas jį baudžia, kas gaili savo sūnui rykštės, tas nekenčia savo sūnaus. 

Tie nuostabūs žmonės, kurių misija šiame gyvenime yra rūpintis kitais, puola prie manęs kaip musės prie medaus. 

– Ne prie medaus, Mikalojau, musės puola.

Žmogus yra mėsa, kuri žino – aš esu. 

Jeigu žmogus neturi laisvos valios tualete, tai nereiškia, kad jis apskritai jos neturi. 

Laisvas žmogus nežino gyvenimo prasmės, todėl gyvena taip, kaip jam gera gyventi.

Bijok Dievo galbūt reiškia „bijok prarasti Dievo meilę“. Išgirsi tada savo paties dantų griežimą. 

Dievas davė žmogui laisvę, kitaip jis nebūtų akmeny iškalęs Dešimties Dievo įsakymų. 

– Dieve, pykstu ant tavęs, kad mane žmogum padarei. Geriau būčiau karvė. Valgyčiau žolę ir sūrus prakaitas neplautų mano veido. 

– Norėtum, kad tave melžtų?

– Ne, nenorėčiau. Ir jokiu gyvuliu, jokiu kitu žmogum nenorėčiau būti. Net Tavim, nes nežinau, kas esi. Vadinasi, sau aš esu pats geriausias. Net nežinau, ar Tu mane, ar aš pats save tokį, patį geriausią, padariau. 

– Daviau tau žemę, kad kūną savo penėtum, daviau tau kūrybinę laisvę, kad pats save sukurtum. 

Ar įmanomas geresnis pasaulis, ar įmanomas geresnis Dievas?

Gyveno Adomas rojuje ir paklausė Dievo:

– Nežinau, Dieve, ar man gera, ar bloga. 

– Pasivaikščiok po pasaulį, – tarė jam Dievas. – Tada sužinosi, kad rojuje tau buvo labai gera. 

Filosofas Audrius Beinorius apie tai kalbėjo.

Erazmas rašo, kad kuo daugiau proto, tuo mažiau drąsos. Nėra proto – nėra baimės. 

Pažįstu labai protingų ir labai narsių žmonių. Narsa – tai nugalėta baimė. Taip sakoma. 

Atrodo, žmonės yra dviejų rūšių. Vienų sąmonė valdo kūną, kitų kūnas valdo sąmonę. Aš tai per vidurį. 

Charizma – tai šventas tikėjimas savim. Tikėk savim ir kiti tavim tikės.

Empatija yra, kai vienas pargriūna, o kitas sako: oi! 

Vienas pargriūna, o kitam skauda. 

Broniaus Kutavičiaus muzika ne ausims. Juoda žemė groja šaknimis.

Tikra laimė yra ta, kurios negalima prarasti. Aš negaliu prarasti savęs. Aš pats save patiriu ir visą laiką sau esu. Tikroji mano laimė esu aš. Arba tikroji mano nelaimė. 

Tarakonai nepasikeitę gyvena 320 milijonų metų, o Homo sapiens tik porą šimtų tūkstančių. Kūdikiai dar žmonės. Vystyklus jiems keisti reikia, nes apsišika vis. 

– Mikalojau, tavo paveikslėliai visi vienodi, kaip vištos kiaušiniai. Kam tu juos darai?

– Mano paveikslėliai ne kiaušiniai, bet viščiukai, iš jų išperėti. 

– Jie irgi visi vienodi todėl, kad aš jų neskiriu vieno nuo kito. 

– Vištai jos viščiukai nevienodi. Ji skiria juos vieną nuo kito.

Kaip gyvena viščiukai, kuriuos išperi inkubatorius? Juk jie mamos neturi. 

– Tu egoistas. Kitas žmogus tau nerūpi. Užėjai pas savo draugą širdininką ir nepasiteiravai, kaip jo sveikata.

– O aš jam privalau priminti, kad jis širdininkas?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.