Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Protingavimai (26)

Mikalojus Vilutis, „Besiilsinti atletė“ (1971 m., vario graviūra, 17,56 x 21 cm). VUB GK vertybė. M. Vilučio feisbuko paskyros nuotrauka

– Vis dar rašai savo paistalus.

– Ne paistalus, o protingavimus.

– Tai sinonimai. 

Paišau paveikslą ir užmirštu, kad gyvenimas yra kančia.

Gal ir žiūrintis į mano paveikslą užmiršta.

Viso gyvenimo draugą Kastytį vertinu labiau už Milo Venerą. 

Nėra skausmo, jeigu žmogus jo nejaučia. Bet skausmo priežastis yra. Aš vėl apie tą patį. Menas kaip skausmas. Nėra meno, jeigu nėra to, kuris jį jaučia. Bet meno kūrinyje meno priežastis yra ir be jaučiančiojo.

Akys mato paveikslą, bet nemato meno. Akys mato obuolį, krentantį žemyn, bet nemato žemės traukos. 

Vargšė dailė. Tylus, kuklus, neprimetantis savęs, todėl dažniausiai nematomas menas.

– Garsas žmogų veikia daug labiau negu spalva, – tariau aš. 

– Tu neteisus, Mikalojau. Garsas ir spalva vienodai veikia žmogų. Raudona spalva sukelia nerimą. Fortissimo. Žalia – ramybę. Andante. 

Nusprendžiau patikrinti. Patiesiau ant stalo raudoną staltiesę ir įjungiau radiją – šis skleidė vos girdimą zirzimą. 

Atėjo žmonės ir sakė: 

– Iš kur tas bjaurus zirzimas? Neįmanoma susikaupti!

Nė vienas iš jų neatkreipė dėmesio į raudoną staltiesę. Nesukėlė ji nerimo. 

Nutapiau „rėkiantį“ 75 × 60 cm paveikslą ir pastačiau ant sofos atlošo. Susirinko žmonės. Nė vienas iš jų nepastebėjo mano paveikslo. Kitą kartą ant atlošo padėjau sauso raudonojo vyno butelį. Atėjusieji pamatė vyno butelį ir krykštė iš džiaugsmo. O man širdį skaudėjo.

Muzika padaryta iš garsų. Garsas yra oro banga. Nėra oro – nėra muzikos. Šviesa yra begalinės tuščios erdvės banga. Jai užtenka tik savęs, kad būtų. Tuščia erdve ji sklinda be galo. Atspindėta šviesa – paveikslo vaizdas – taip pat. Dailė – aukštesnės rūšies menas už muziką. Nusišneki, Mikalojau. Šūdo vaizdas taip pat sklinda tuščia erdve be galo.

Mokslininkas iš to, kas yra, padaro daiktą, naudingą kūnui. Menininkas – sielai. 

Intelektualus žmogus pirmas padarė ratą. Jeigu jis rato nebūtų padaręs, ratą tikrai padarytų kitas intelektualus žmogus. Jeigu Leonardas nebūtų nutapęs Monos Lizos, joks kitas žmogus nebūtų jos nutapęs. 

Menas yra tai, kas pavadinta menu. Susitarimo reikalas.

Daugumai žmonių tikriausia taip, bet menininkams – ne.

– Būkit geri, pasakykit, kad aš esu genialus menininkas. Aš jums už tai duosiu pinigų.

Labai iškalbingi, bet nelabai protingi žmonės yra pavojingi kultūrai.

Kodėl Dievas ne feministas? Kodėl vyrai negimdo vaikų gimdymo kančiose? Kodėl jie nepeni vaikų tėvo pienu, nors spenelius turi? Kur teisybė? 

– Mikalojau, moterys valdo tave ir visą pasaulį. Štai kur teisybė. 

Labai svarbiu meno kūrinio vertinimo kriterijumi dabar tapo tai, kas yra tarp kūrėjo kojų. 

Pramonė – tai daiktų gamyba pardavimui. 

Menas tapo savarankiška pramonės šaka. Taip buvo pasakyta dokumentiniame seriale „Nuostabios mintys“ apie meno kūrėją Michaelą Kraigą-Martiną.

Ant vienodų galvų skirtingos šukuosenos. Ant skirtingų galvų tokios pačios šukuosenos.

Patologija įdomi žmonėms. Reikia užsiauginti ausį ant nugaros ir suteikti tam gilią filosofinę prasmę. Menininkas iš savo kūno daro meno kūrinį. 

– Žmonės mato kažkokius daiktus, – sako šikšnosparnis, – jie bepročiai. Jokių daiktų nėra, nes aš jų nematau. 

Gal šikšnosparnis teisus.

Daikto vaizdą laikyti daiktu yra stabmeldystė.

Vaizdas yra tai, ką akys mato, bet ne tai, kas yra.

Genialios mintys sklando erdvėje. Garbė tam, kas pirmas jas nustveria už uodegos. Jau Parmenidas pasakė – mąstau, vadinasi, esu, tabula rasa, mano galva, yra Aristotelio terminas, o Renesanso laikais buvo pasakyta, kad žmogus yra tuščias pergamento lapas, į kurį pasaulis prirašo, kas pakliūva. 

Aš netikiu tabula rasa. Tikiu, kad žmogus gimsta jau turėdamas savo „aš“. 

Gyvuliai laimingi, nes neturi proto. Jie nenori būti geresni, negu yra. 

Sau jie tobuli.

Tobuli žmonės galvoja: 

– Aš esu tobulas ir mano misija yra tobulinti kitus. 

Laimė ir tobulybė man yra tas pats. 

Pasaulio, kuriame esu, nėra be manęs.

Mano praeitis yra ilgesys, dabartis – pagirios, ateitis – baimė. Siaubingai bijau mirti, bet numiręs būti visai nebijau. Nebijau nebūties. Kartais pavydžiu jau mirusiems žmonėms.

Mano kūnas yra fizika, o aš metafizika. Fizika nori valgyti, o metafizika dainuoti.  

Mano mėsa nebeturi ką veikti šiame pasaulyje. Nuobodu jai.

Neviltis. Pilna galva tiršto nuobodulio. Nesinori juoktis, nesinori verkti, nesinori gyventi, nesinori mirti. Tik valgyti norisi. 

Joks mąstantis ir sąžiningas žmogus apie gyvenimą nieko gero nepasakė.

– Mano sūnus pats protingiausias, – sakė Lessingas. – Jis nenorėjo gimti, jį replėmis ištraukė iš moters įsčių ir jis tuoj pat numirė, nes pamatė, kad gyvenimas yra ne Dievo karalystė, bet ašarų pakalnė. 

Pažiūrėkite į Schopenhauerį. Piktas, nelaimingas, pilnas pagiežos. Neapkenčia gyvenimo ir verkia šunį apsikabinęs. Kai buvau vaikas, suaugusieji man sakydavo: jeigu mūsų neklausysi, verksi šunį apsikabinęs. O man patinka verkti šunį apsikabinus. Jis laižo ašaras nuo mano veido.

Filosofas Audrius Beinorius klausia: ką norėtumėte daryti po mirties?

Ilgai galvojau.

– Norėčiau daryti tą, ką man buvo gera daryti žemėje. 

O gal pasakyčiau: nieko. Norėčiau būti patenkintas savimi. 

Enjoy yourself. Moka anglai pasakyti tai, kas svarbiausia. 

Tai bus pasiekta nekenčiant savęs. Laimė bus pasiekta nekenčiant savęs. Taip supratau Pascalį.

Nieko per daug, pasakė Pitakas. Tokia yra ir Budos, ir Kristaus, ir Senekos tiesa. Jie kalbėjo apie kūną. Sielai per daug nebūna. Jai reikia laimės, už kurią laimingesnės nėra.

Aš esu noras būti laimingam. Kai būsiu visiškai laimingas, noro būti laimingam nebeliks ir nebeliks mano vargšo „aš“. Aš būsiu gryna laimė. Toks mano budizmas. 

Nemigos mano. Sunkios ir slogios. Tamsoje ir tyloje nuoga ir bjauri tiesa matosi.

Aš nenoriu mirti, aš nenoriu nubusti. Visą dieną laukiu vakaro, kada atsigulsiu, žiūrėsiu į televizorių ir užmigsiu. 

Saulė leidžiasi. Žiūriu į Siesarčio ežerą. Vanduo juodas ir lygus, kaip veidrodis. Jame atsispindi nuostabus Dievo sukurtas grožis, tik tamsesnis. Nekenčiu savęs liguista neapykanta. Kodėl nesugebu būti laimingas nuostabiame Dievo sukurtame pasaulyje? Ir žmonių, kuriuos myliu, nesugebėjau padaryti laimingų. Kančia – laimės priežastis. Palaiminti kenčiantys… Per mažai, matyt, kentėjau. Tie, kurie daug kentėjo, moka kitus laimingus padaryti. 

Baisiai nekenčiu savęs, bet myliu dar baisiau.

Mano anūkas sakė:

– Mačiau žmogų, kuris labai negražiai elgėsi. Man buvo gėda, lyg tas žmogus būčiau aš. Turbūt tai empatija. Gal žmoguje yra dalelė visų žmonių. Gal žmonija yra didelis žmogus, padarytas iš mažų žmogiukų? Sakoma, žmogus yra sąmonė. O gal žmogus yra Jungo kolektyvinė pasąmonė? 

Man buvo du keliai. Arba prasigerti, arba negerti visai. Dabar vėl du keliai. Arba rašymas ir paišymas, arba beprotnamis.

Matau, kad viskas keičiasi, o apie tai, kas keičiasi, nieko negalima žinoti. Seniai pasakyta. O apie esmes, apie tai, kas nesikeičia, dar mažiau žinau. 

Ar žmogus sutvertas kokiam nors tikslui? Ar žmogus turi ne savo paties sugalvotą tikslą? Aišku, žmogus nori būti laimingas, bet kas yra laimė, jis nežino. Jis labai gerai žino, kas yra nelaimė. 

Noriu būti toks, koks aš noriu, bet ne toks, kokio nori kiti. Turbūt tai reiškia norą būti savimi.

Kaip atrodo galimybė? Ar prieš pasaulio sutvėrimą jau buvo galimybė jam atsirasti? O kada atsirado galimybė? Ar ji neatsiradusi? Gal Dievas yra galimybė? 

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, AŠ ESU!“ – sakė Jėzus. Jis nepasakė – aš gimiau. Jam nėra gimimo, nėra anksčiau nei vėliau, Jam nėra laiko, Jam nebūna „kur nors“, todėl Jam nereikalinga erdvė. Jam reikėjo įlįsti į žmogaus kūną, kad su žmonėmis galėtų susišnekėti.

Akmuo nežino, kad jis yra. Pats savęs jis nepatiria. Jis yra objektas, kurį patiria subjektas. O jeigu nėra subjekto, tai nėra ir akmens, pasakytų Berkeley. O gal akmuo yra galimybė būti patirtam.

Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti, parašyta Šv. Rašte.

Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami, pasakė Jėzus savo mokiniams, kurie gyveno taip, kaip Jis mokė. 

Jis galėjo pasakyti: jūs būsite dėl manęs niekinami tų, kurių dievas yra pilvas. 

 

Jeigu žmogui virta bulvė tokia pat skani kaip Jūbario karališkasis melionas, tai jis ne savo pilvo tarnas.

Apie tokį žmogų Omaras Chajamas pasakytų: jis laimingas ir didis dvasia.

Laimingas žmogus gali būti tik tas, kurio laimė nepriklauso nuo to, kas ne jis. 

Kvailys maitinasi savo kūnu. 

Protingas žmogus maitinasi savim. Vienam jam nuobodu nebūna. Jam minioj būna nuobodu.

Egocentrikas skambina telefonu ir sako: čia aš.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.