Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Protingavimai (30)

Grafikas Mikalojus Vilutis. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija (1999 m.)

Žmogus yra mėsa, turinti sąžinę.

Tuo jis skiriasi nuo visų kitų gyvių.

Noras yra reakcija į blogą būseną. Taip sugalvojau.

– Ką veiki, Mikalojau?

– Noriu.

– Ko nori?

– Nenorėti.

Aš noriu gyvenimo, kuriame yra gėris ir blogis. Noriu mylėti ir nekęsti.

Dievas sutvėrė mane žmogum. Juo ir noriu būti.

Paniškai bijau nebūties. Noriu būti. Geriau marmanti bedugnė negu nebūtis.

Ar norėčiau pakartoti savo gyvenimą? Buvo jame nuostabių akimirkų, bet kai galvoju apie visumą, tai – ne. Nenorėčiau.

Mėlynas dangus be debesų – spalvos lauko tapyba, Dievulio nutapyta.

Žiūriu į mėlyną dangų ir man beviltiškai liūdna. …Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.

Gyvenimas mano buvo ištisa puota, dabar mano gyvenimas ištisos pagirios.

Žmogaus dalia – liūdesys, sako Pascalis.

Petras R. sako, kad aš visą laiką liūdnas. Kaip galiu būti linksmas, jei žinau, kad mirsiu. Bet kartais būnu toks linksmas, kad linksmybė netelpa manyje. Iš kur ji?

Gal pajuntu, kad mirties nėra.

Rašau savo protingavimus, siunčiu juos į „Šiaurės Atėnus“ ir laukiu, kada jie bus išspausdinti. Dar turiu ko laukti šiame gyvenime.

Atrodo, viskas jau pasakyta, padainuota ir nupaišyta. Nieko naujo po saule.

Paišau veidelius iš Rafaelio paveikslų. Taip kaip Rafaelis nupaišyti nemoku, tai išeina originaliai.

Rožės esmė yra pilkoje sėklytėje. Protingi žmonės sako, kad esmės yra tik žmonių galvoj.

Esmės yra neįdomios. Apie tai Aristotelis kalbėjo. Esmė yra tai, kas dalyke nekinta. Žmogaus esmė turbūt yra jo prigimtis. Aprengiu savo meną – savo paveikslų esmę, kurios gal net nėra, – puošniais barokiniais ir rokokiniais drabužiais. Idiotiškomis šukuosenomis papuošiu.

Televizijos laidoje „Fokusas“ buvo kalbama apie bevertį ir beskonį meną – kičą. Laida buvo gausiai iliustruota mano paveikslais.

Kičas turi vertę.

Romoje nusipirkau sausainį, turintį Monos Lizos pavidalą.

Kepta Mona Liza.

Patyriau didelį pasitenkinimą, kai nukandau jai galvą.

Mokslininkas V. B. man pasako, kad aš neteisus. Nieko naujo. Nauja ir netikėta yra tai, kad jis pasako kodėl. Man pasisekė.

Nuo savo teisumo man kartais bloga pasidaro.

Daug šalia buvusių žmonių pražiopsojau.

Neprašykit manęs patarimų. Aš nepatarinėju. Pastebėjau, kad kuo kvailesnis žmogus, tuo geriau jis žino, kaip kiti turi gyventi, ir tuo daugiau patarinėja. Kai manęs prašo, aš irgi kartais patariu. Nėra taip, kad niekada niekam nesu nieko pataręs. Esu, žinoma, bet neprisimenu, kad kas nors būtų mano patarimo paklausęs. O jeigu kas nors ir paklausė, tai pasigailėjo. Aš kalbu ne apie patarimus virtuvėje.

– Pažiūrėk, menininke Mikalojau, kokį paveikslą paišau. Patark man ką nors.

– Kaip aš galiu patarti tau ką nors? Kokią teisę aš turiu lįsti tau į dūšią ir galvoti, kad aš geriau už tave žinau, koks tavo paveikslas turi būti?

Jeigu vis dėlto esu priverstas patarti, tai sakau: jeigu tai būtų mano paveikslas, aš jį paišyčiau kitaip. Tada menininkas supyksta.

Idiosinkrazija – tai žmogus. Alergija pasauliui.

Vienas žmogus sako: gyvenimas yra nuostabus.

Kitas žmogus sako: gyvenimas yra kančia.

Kuris iš jų teisus? Abu teisūs.

Jie gyvena skirtinguose pasauliuose, kurių niekur kitur nėra, tik jų galvose.

Laukiniai žmonės. Kai kas gražiai pasakė: jie liko tokie, kokius juos Dievas sutvėrė.

Jie neuždusino jausmo žinojimu. Savo vaikus jie pratina iškęsti skausmą. Gyvenimą iškęsti.

Marinos Abramović menas gilus kaip esmė. Džiaukis skausmu, nes tai yra gyvenimas.

Blogis gimsta kartu su mumis, sako Pascalis. Šventajam Rašte parašyta: Žmogaus širdis linkusi į blogį nuo pat vaikystės. Geras žmogus yra utopija.

Adomas nusikalto, o aš turiu už tai kentėti?

Gal Adomas nebuvo kūne. Gal jis buvo nuodėminga žmogaus esmė, norinti žinoti kodėl.

Esmės nesikeičia. Pirmapradė nuodėmė visuose žmonėse. Visi žmonės nusikaltę pirmaprade nuodėme. Žmonija – nukryžiuotas Dievo vaikas, mirštantis kančiose ir atgimstantis absoliučioje laimėje.

Kas yra žmogus? Žmogus yra . Kiekvienas žmogus yra . Žmogus yra , kuris skiriasi nuo kito . Čia Aristotelis.

Žmogaus kūnas yra tai, kuo jis nesiskiria nuo kito žmogaus kūno. Katė yra tai, kuo ji nesiskiria nuo kitos katės.

Mano Babos Vilutienės bičiulis Špokas meistriškai, kaip matadoras, nudurdavo kiaules. Jis sakė: aš jas myliu, todėl nenoriu, kad jos kentėtų. Sakoma, kad kiaulių, kurios nekenčia mirdamos, mėsa skanesnė. Žmogaus meilės priežastis atsiskleidžia.

Buda sako: mes visi budos.

Kiaulė sako: mes visi kiaulės.

Kiaulė lietuvė sako: jūs visi kiaulės.

Mokslininkai sako, kad meilė yra cheminio junginio, atsiradusio žmogaus kūne, pasekmė. O meilė tėvynei irgi cheminio junginio pasekmė? O gal meilė yra ne pasekmė, bet cheminio junginio priežastis? Meilė yra jeknose, sakė antikos graikai.

– Nebūna žmogui gera. Jam tik kartais nebūna bloga. Tikiu Buda.

– Būna žmogui gera, Mikalojau. Išrovė man skaudantį dantį ir man buvo labai gera. Raukite man po dantį kasdien!

– Man nereikia gėrio, kurio priežastis yra danties rovimas.

Moteris pasidaro šukuoseną už 200 eurų ir sako:

– Mano gyvenimo tikslas yra rūpintis skurstančiais.

– Gyvenu ne sau, bet kitiems. Jiems aukoju savo gyvenimą.

– Tik man neaukok. Savo turiu per daug. Vos panešu.

Kuriems nereikia laisvės, reikia šunų, kačių, sodybos ant ežero kranto. Reikia to, ko nereikia. Kas nebūtina.

Smagu yra bendrauti su žmogum, kuris neturi smegenų, bet neilgai.

Vokietijoje dvi protestuotojos netikėtai apsinuogino krūtines šalia kanclerio O. Scholzo. Jos buvo jaunos ir krūtinės jų buvo gražios. Neteko girdėti, kad protestuotojos senutės netikėtai apnuogintų savo krūtines. O ką vyrai turėtų netikėtai apnuoginti dėl protesto šalia kanclerio O. Scholzo?

Jau nesišaipau iš prekybos win win. Rašiau apie berniuką, kuris rado arbatos dėžutę su auksiniais pinigėliais, ir kaip suaugęs žmogus juos iš jo nupirko, ir kaip berniukas už gautus pinigus nusipirko lenktinį peiliuką. Ir abu buvo laimingi – ir berniukas, ir suaugęs žmogus. Abu laimėjo.

Aukščiausiajame Teisme buvo sprendžiamas Miško brolių namų likimas.

Pilvai nugalėjo širdis.

Albinas Kentra – nebereikalingas žmogus Lietuvai. Nebereikia ir to, ką jis padarė.

Nebereikia Atgimimo.

Nespalvotame eskize, pieštame pieštuku arba anglimi, yra kūrinio esmė. Įspūdingi Kmieliausko kartonai universiteto freskoms. Labai seniai Albinas Kentra juos man rodė, o iki šiol užmiršti negaliu. Jeigu jie dar likę, derėtų parodą padaryti.

…o mama neatėjo. Daug liūdesio šioje Landsbergio eilėraščio eilutėje.

Ant mano darbo stalo stovi Mamos nuotrauka. Jauna ji ten ir graži. Žiūri ji į mane ir negaliu aš keiktis, kai man nesiseka.

Skaitau „Ugnies giesmes“ ir Sigito Gedos kūryba man susilieja su juo pačiu. Pilna pasidaro. Perskaičiau seniai skaitytą eilėraštį iš „Mamutų tėvynės“ ir po kelių dienų mintis šovė į galvą: juk visa tai aš žinau. Bet kaip galingai tas pajausta ir pasakyta eilėraštyje. Pajausta iš tikrųjų. Atsivertimas. Dievo balsas išgirstas. Visi jo eilėraščiai tokie – esmių atvėrimas. Rodo man Rimantas Kmita Poetą visame gražume ir bjaurume.

Sigitas sako: poetai vagia vienas iš kito. Dažnai gal tik taip atrodo. Viskas, ką žmogus patiria, atsiduria jo galvoje. Juo pačiu tampa. Ir tai ne jo valioje. Maitinasi menininkas Dievo ir žmonių sukurtu grožiu, virškina, ką mato ir girdi, ir tuštinasi savais paveikslėliais, dainelėmis ir eilėraščiais. Maistas, patekęs į pilvą, jau ne žmogaus valioje.

Vaikai apipylė žibalu katę ir padegė. Bėgo degdama katė Malūnų gatve.

Jeigu aš būčiau nupaišęs degančią katę, sakytų, kad aš mėgdžioju degančią Salvadoro Dalí žirafą.

Filme aktorius dainavo, kad gyvenimas yra akimirka tarp dabarties ir praeities. Mintis trenkė man kaip basliu per galvą – o kiek laiko trunka ta akimirka? Kiek laiko trunka dabar? Kada prasidėjo dabar? Prieš valandą, prieš minutę ar prieš atosekundę? O kada pasibaigs? Po atosekundės? Po valandos? Kada nors būna ne dabar? Visą laiką dabar, netrunkantis nė kiek laiko. Tik po daug metų sužinojau, kad jau Aristotelis pasakė, jog praeities jau nėra, ateities dar nėra ir jokio tarpo tarp jų nėra. Tos pačios mintys, sklandančios erdvėj, žmonėms į galvą ateina.

Kmita, kalbėdamas apie Gedą, cituoja Horney: Turėtumėte mane mylėti, nes kenčiu ir esu bejėgis.

Geda, kurį pažinojau, pasakytų: Mylėkite mane, nes gausit į snukį.

Kmita sukūrė savo Gedą, o Geda sukūrė savo poetą Strazdą. Taip man atrodo.

Kai išgirstu žodį Landsbergis, pagalvoju apie laisvę.

Kai išgirstu žodį Geda, pagalvoju apie atominę elektrinę.

O aš – taikos balandėlis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien