Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Protingavimai (4)

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 10)

Žmona pyksta ant savo vyro, jeigu jis gyvena taip, kaip jis nori, o ne ji. Jeigu vyras gyvena taip, kaip žmona nori, žmona jį niekina. Toks gyvenimas. Dirba žmogus penkias dienas, vargą vargsta, o dvi dienas nuobodžiauja, sako Schopenhaueris. Darbas yra blogis ir nuobodulys yra blogis. Nieko gero po Saule.

– Netiesa. Darbas yra šventė.

– Šventė būna po stalu, o ne po Saule.

Tamsa yra šviesos nebuvimas. Tai yra aišku. Nebuvimas, kurį žmogus patiria.

Buda sakė, kad laimė yra kančios nebuvimas. Nebuvimas yra laimė. Tada geriau nebūti.

Baisiausi mano košmarai yra tušti sapnai. Tik tamsa ir spengianti tyla. Spengianti niekada nepatirta nebūtis.

O gal kančia yra laimės nebuvimas? Kančia yra nebuvimas? Tada geriau būti.

Jona pyko ant Dievo:

– Kodėl nesunaikinai Ninevės, juk žadėjai, juk ten visi žmonės pasileidę ir neverti gyvenimo.

– Todėl, kad ten yra galvijų, – pasakė Dievas Jonai.

Gyvenimas panašus į didelį, negyvą ir pašvinkusį Mel-ville’io banginį, kurio dvokiančiose žarnose yra sauja nuos-tabiai kvapnios ir švelnios ambros.

Gyvenimo prasmė, misija, kurią turiu atlikti, didysis proto tikslas – gėris. Žodžiai. Šūdas. Aš esu mėsa. Jokių problemų. Iki mirties kaip nors išgyvensiu.

Man sako: rašai tai, apie ką jau begalę kartų pats rašei ir kiti rašė. Teisybę sako. Senas daineles dainuoju, bet stengiuosi vis kitaip, vis gražiau.

Apie tai, kas svarbiausia, apie viską, ką žmogus patiria po saule, jau iš tikrųjų begalę kartų rašyta. Jeigu nebūtų leista pasikartoti ir kartoti, tai turbūt ir filosofijos nebūtų, užtektų vieno Platono. Svarbu ne tik ką, bet ir kaip. Kitoks pasakymas.

Suprantamesnis, smagesnis, naujais faktais pagrįstas, dabartiniam žmogui pritaikytas.

Į mano atvertą galvą mintys neprašytos plūsta. Neskirstau jų į savas ir svetimas. Visos jos yra mano galvoj, o kas yra mano galvoj, yra mano. Kalbėdamas su protingu žmogum išgirstu savo mintis. Protingas žmogus jas tik pažadino. O tų, kurių nebuvo mano galvoj, – negirdžiu. Tik tas gali tavęs ieškoti, kas tave rado. Taip šv. Bernardinas pasakė apie Dievą. Tik tas Dievo ieško, kuris jaučia Jį esant. O kaipgi kitaip? Surask tą, nežinau ką?

Kiekvieną rytą ieškau vienos kojinės ir siuntu. Aš turiu dvi kojas ir vakare turėjau dvi kojines. Ryte viena yra, o kitos nerandu. Bet žinau, kad kažkur ji yra. Kitaip neieškočiau.

Ar višta žino, kiek kojų ji turi?

Žurnalistas mane klausinėja apie gyvenimą, o aš atsakinėju.

Kai perskaitau savo atsakymus žurnale, pradedu vartytis karste.

Ne kartą taip buvo. Arba žurnalistas negirdi, ką kalbu, arba aš pats negirdžiu.

Arba žurnalistas pats klausia ir pats atsakinėja į savo klausimus.

„Šiaurės Atėnai“ gerbia mane, priima mane tokį, koks esu, ir mano rašinius spausdina tokius, kokius parašau. Netobulina manęs, bet leidžia man tobulėti savo pastangomis. Likimo dovana.

„Šiaurės Atėnai“, Mindaugo Navako „Kablys“, grupė „Antis“ man yra Atgimimo alegorijos.

Aš myliu Lietuvą. Ar geriau man eiti į gatves ir visu balsu apie tai šaukti, ar bandyti ką nors gražaus jai nupaišyti ir parašyti? Nežinau. Turbūt ir taip, ir taip gerai.

Kai Sausio 13-ąją žmonės ėjo prie Televizijos bokšto, jie parodė pasauliui, kad lietuviai nori būti laisvi. Prasmingos buvo mirtys tą naktį. Ir dabar, kai begalė jaunų žmonių Vasario šešioliktąją susirenka Pilies gatvėje paklausyti Landsbergio kalbos, tai pasaulis pamato, kad Lietuva džiaugiasi laisve.

Kas savo noru eidavo į tarybinius paradus?

Tyloje Dievas ištaria savo žodį. Johno Cage’o 4’33“. Tylos pjesė.

Mano tiesos panašios į Herakleito upę. Protingauju tik tam, kad protingaučiau, o ne tiesą išprotingaučiau. Nebetikiu tiesomis. Ir mokslininkai nebetiki. Nei teorijomis, nei eksperimentais, jas patvirtinančiais.

Vienuolio budisto paklausė, ką jis galvoja apie Didįjį Sprogimą.

– Man jo nebuvo, – atsakė vienuolis. – Man nieko nebuvo, man viskas yra.

Jis nepasakė – Didžiojo Sprogimo apskritai nebuvo. Jis pasakė – man nebuvo.

Mokslininkai, tiriantys smegenis, sako, kad joms yra visiškai tas pats, ar gyvenimas, ar sapnas, ar regėjimai. Jos šitų dalykų neskiria. Baisu. Juk aš smegenyse.

Kai sapnuoju – man sapnas tikras, kai matau regėjimus – man regėjimai tikri, kai nemiegu, man tikra yra tai, ką patiriu nemiegodamas.

Jeigu žmogui skauda, kai jis miega, tai skauda ir tada, kai nubunda.

Ir kai regėjimus mato, irgi skauda. Tik skausmas tikras.

Liūdesys yra žmogaus dalia, pasakė Pascalis.

Džiaugsmas – tai tik bangelės ežero paviršiuje. Liūdesys – gilus ežeras.

– Tu gyveni ne taip kaip aš, o tai reiškia – neteisingai. Neteisingu keliu eini.

– Tu turi savo kelią. Aš turiu savo kelią. Vieno teisingo kelio nėra, – taip atsakytų Nietzsche.

– Achilas negali pavyti vėžlio, – sako sofistas Zenonas.

Pavyti negali, bet pralenkti gali. Tai ir sako sofistai, kad vienos tiesos nėra. Po dviejų tūkstančių metų mokslas tą patvirtino.

Pasaulis padarytas iš mikropasaulio ir makropasaulio. O žmogus per vidurį – Newtono pasaulyje. Ten yra išmatuotos ir pasvertos vienintelės tiesos.

Ten laikas visiems tas pats, ir erdvė visiems ta pati. O Einsteino pasaulyje išmatuotų ir pasvertų tiesų nebėra. Jo šviesos pasaulyje nei laiko, nei erdvės apskritai nėra. O Plancko pasaulyje daiktas tuo pačiu metu gali būti keliose vietose. Pasaulyje, kuriame aš esu, tai neįmanoma.

O žmonės ir be Einsteino seniai pastebėjo, kad laikas akimirksniu pralekia, kai žmogui gera, o kai bloga, tęsiasi amžinybę. Kokia kiaulystė!

Ropoju savo keliu pas Mamą, kaip vėžlys į save sulindęs. Tegul pralenkia mane Achilas, jeigu skuba.

Dirbtinis intelektas laimi prieš geriausius šachmatininkus. Intelektas prieš intelektą. Tą galima suprasti.

Dirbtinis intelektas aplošia geriausius pokerio lošėjus. Pergalei pokeryje reikia ne intelekto, bet sugebėjimo meluoti. Dirbtinis intelektas sugeba meluoti geriau už žmogų? Gyvuliai irgi turi intelektą, bet meluoti sugeba tik Homo sapiens ir tuo jis nuo gyvulio skiriasi. Sugebėjimu meluoti pasireiškia protas.

– Niekada nemeluok, vaikeli. Nuodėmė.

Nuodėmė būti protingam.

– Ar dirbtinis intelektas yra sau ? Ar turi jis širdį, kurią skauda? Ar dirbtinis intelektas gali norėti? Ar dirbtinis intelektas nori aplošti šachmatininkus ir pokerio lošėjus? Jeigu jis nori, tai ko? To, ko mes? O jeigu ne? – klausia išsigandę žmonės.

– Mes esam Dievo kūrybos viršūnė. Kol kas, – sako jie.

Kodėl evoliucija turi sustoti?

Mokslinė fantastika. Dirbtinis intelektas sukūrė koronavirusą, kad žmones išnaikintų ir jis karaliautų žemėje.

Einu kelio pakraščiu, užsidėjęs kaukę, kuo toliau nuo žmonių ir matau dvi moteris. Jos apsikabina, bučiuojasi ir linksmai juokiasi.

Kas joms koronavirusas? Jos moka būti laimingos ir pandemijos metu.

Jeigu susirgsiu koronavirusu, tai pasveiksiu ir bus ramu, o jeigu nepasveiksiu, tai bus dar ramiau.

Gražiausia veido puošmena yra kvaila šypsena.

– Kaip gaila, Mikalojau, kad nebuvai mūsų vestuvėse. Mums taip trūko tavo kvailos šypsenos.

Ar būna protingos šypsenos?

Drabužius perku tik „Humanoje“.

Žmonės, kurie šypsosi ir su kuriais nesėdžiu už vieno stalo, sako man:

– Kaip tu gali mūvėti kelnes, kurias mūvėjo kitas žmogus. Juk kitas žmogus yra purvinas ir smirdantis.

– Vargšai jūs, žmogeliai. Gyvenat blokiniam rajone, blokiniam name, geriat pigų vyną ir žiūrit pro langą į šiukšlių konteinerius. Jūs esat zombiai, verti tik pasigailėjimo. O aš esu žmonijos elitas. Mano namas panašus į Vasilijaus Palaimintojo soborą Maskvoje, pro langą matau patį prabangiausią rolsroisą ir aukščiausios kokybės žmoną tarp rožių ir lelijų. Poryt skrisiu į Honolulu, gulėsiu auksiniame paplūdimyje su brangiausio vyno taure rankoje ir klausysiuos skaidrios kaip dangus jūros ošimo. Aš laimingas.

Gyvena kiaulė tvarte, panašiame į tą, kuriame gimė Jėzus. Guli ji, prisivalgiusi jovalo, šiltame ir minkštame mėšle ir yra visiškai laiminga. Ji galvoja: koks vargšas yra žmogelis, kurio laimė priklauso ne nuo jo, bet nuo rolsroiso, nuo Honolulu ir nuo begalės kitų dalykų, be kurių aš puikiai galiu apsieiti. Aš esu Übermensch, savo pačios valdovė, labai nedaug priklausanti nuo to, kas nėra aš.

Gyvenu blokiniame name, kambaryje su vaizdu į šiukšlių konteinerius, guliu šiltoje ir minkštoje lovoje susidėjęs rankas ant košės prikimšto pilvo ir protingauju. Mano protingavimai ir yra mano laimė. Mano laimė iš manęs. Kad būčiau laimingas, man reikia tik savęs ir košės.

O žmona mano, tiesa, jau nebe aukščiausios kokybės, bet aš ją myliu. Sapnuoju ją naktimis.

Dabar žmoną bučiuoju ne į lūpas, bet į nosį. Štai kas yra senatvė.

Aristotelis pasakė: Žmogus yra tai, kuo jis skiriasi nuo kitų žmonių.

Leninas sakė: Individų man nereikia. Juos reikia išnaikinti. Žmonių jam nereikėjo. Jam reikėjo vienodų mėsų, sekančių paskui jį.

Pardavėjai pridaro begalę vienodų daiktų ir jiems reikia begalės vienodų žmonių, kad tuos daiktus pirktų.

Akivaizdi pardavėjų pergalė 2019 metų Turnerio konkurse. Jokių individualybių!!! Individualizmo iškėlimas neigiamai veikia visuomenės raidą.

Kas yra visuomenės raida? Kuo labiau apsikrauti daiktais, kol iš vietos pajudėti nebegalėsim? O kam judėti?

Tuoj visi būsim Žvaigždžių barsukais. Yra toks menininko Giedriaus Jonaičio kūrinys. Nebūkim Homo sapiens. Būkim homo joks. Spaudykim mygtukus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Geriausius kūrinius menininkai padaro būdami jauni, nes jie labai kentėti ir labai džiaugtis moka. Gyvenimas jų arba karštas, arba šaltas ir Dievas neišspjauna jų iš savo burnos.

Kai mano gyvenimas pasidarė sotus ir šiltas, tai ir paveikslėliai mano pasidarė sotūs ir šilti. Brandi, patogi, kūno temperatūros kūryba. Žmogaus gyvenimas sukasi kaip ratas.

Vaikystė, branda, senatvė ir vėl vaikystė. Iki čia nukeliavau. Gal ir iki jaunystės nukeliausiu ir vėl džiaugtis ir kentėti mokėsiu.

Nubundu ryte, guliu lovoj ir protingauju. Įeina į mano kambarį mano Nijolė pažiūrėti, ar aš dar gyvas. Dar ir kaip. Toks gyvas dar niekad nebuvau.

Aš galiu pasakyti: aš galvoju apie dešrą; galiu pasakyti: aš esu alkanas ir svajoju apie dešrą. Bet negaliu pasakyti: aš mąstau apie dešrą.

Mąstymas yra galvojimas apie tai, ko negalima suvalgyti. Taip nutariau. Ne priemonė, bet tikslas savyje. Kaip buvimas, žmogus, meno kūrinys.

Solonas sakė karaliui Krezui, kad tik po to, kai žmogus numirs, galima pasakyti, ar jis buvo laimingas, ar ne.

Reikia ant vienos svarstyklių lėkštės padėti gerus žmogaus išgyvenimus, ant kitos blogus.

Jeigu nusvers geri išgyvenimai, vadinasi, žmogus gyvendamas buvo laimingas, jeigu blogi – nelaimingas.

O galbūt Dievas yra teisingas žmogui suprantamu teisingumu. Pasaulyje pusiausvyra.

Gal ir į gyvenimo svarstykles Dievas įdeda tiek pat gerų ir blogų išgyvenimų? Tik vieniems labai daug, kitiems labai mažai. Šie beveik negyvena. O tie, kuriems su kaupu prideda, su kaupu ir gyvena, baisią kančią ir baisią laimę patiria. Jie padaro didelius dalykus. Dievo nulipdyti šventiniai puodai išdeginti pragaro ugnyje.

Iškart pagalvojau apie Petrą Repšį.