Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Protingavimai (6)

Mikalojus Povilas Vilutis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Brolis Kristupas aprašė skausmingą kovotojo už Lietuvos laisvę gyvenimą.

Mano draugo svainis labai jaunas pradėjo kovoti prieš tarybų valdžią. Dar būdamas pionierius jis nudažė savo dviratį „Ereliuką“ geltonai, žaliai ir raudonai. Už tai ilgai buvo persekiojamas saugumo. Po daugelio metų jau dirbdamas naftos bazėje Vilkpėdėje sandėlininku pasistatė gerą namą geroj vietoj Žvėryne. Tada jį pradėjo persekioti kitos jau beveik nugalėtos tarybų valdžios struktūros. Kaip tik jo žmona laimėjo žaliąją kortą. Namą pardavė tokiam pat kovotojui už beveik pusantro milijono ir išvyko į Ameriką. Dabar ten gražiai gyvena ir tautiečiams pasakoja, kaip jie iškovojo mums Nepriklausomybę.

Aš esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys, todėl esu rašytojas. Labai rašytojiškai perrašiau brolio rašinį. Visi, kurie skaitė abu rašinius, sakė, kad jo rašinys yra geresnis.

Kai mano tekstus keičia, aš pykstu. Nekastruokit manęs! – sakau.

Kai baigiasi vaikystė, vaikai pasidaro pikti. Gyvenimas, pasirodo, yra ne toks, kokį jie įsivaizdavo, bet daug blogesnis.

– Aš nelaiminga. Eisiu į pasaulį laimės ieškoti, nes čia, kur dabar esu, jos nėra. Eisiu ten, kur būsiu ne čia ir ne dabar. Ten man bus gera.

– Geriausia tau bus, Dukryte, ten, kur tave myli.

Tamerlanas sakė: laimingiausias buvau, kai ganiau kiaules. Todėl, kad kiaulės jį mylėjo. O kas jį mylėjo, kai jis pasaulį nukariavo? Niekas. Jo bijojo. Kam Schopenhaueriui reikėjo šuns? Tam, kad bent kas jį mylėtų.

O mano žmona Nijolė šuns neturi.

Man labai patinka sakyti . Labai save myliu. Labiau už viską pasaulyje. Ir kitus žmones myliu, bet ne visus. Man žmonės nėra vienodos kirmėlės, į kurias žiūriu iš paukščio skrydžio. Todėl nesakau: visi žmonės geri, visos moterys gražios.

Gamtoje nėra blogo oro. Uraganai, žemės drebėjimai, potvyniai, sausros ir kitos gamtos stichijos, nusinešusios šimtus tūkstančių žmonių gyvybių, yra geras oras. Pamanykit. Vis tiek gi jie numirtų anksčiau ar vėliau.

Jeigu nors vienam vabalėliui yra blogas oras, tai negalima sakyti, kad blogo oro nėra.

Nėra žmogaus – nėra problemos.

Didžiausia mano problema esu . Nebus manęs, nebus problemos.

Kai pagalvoju apie tai, stoiku pasidarau. Mirtis mane ramina. Ramybė jums.

Negera man šįryt. Jaučiu pabaigą. Baigiasi mano kelionė šioj žemėj. Sau į vidų vis keliauju ir pabaigos nejaučiu. Gal jausčiau, jeigu ji būtų.

Televizijos laidoje mokslininkas sakė, kad žmogų kuria aplinka. Jis pasakojo apie mergaitę, kurią Indijos pasieniečiai rado džiunglėse. Turbūt vilkai ją augino. Ji vaikščiojo keturiomis, valgė nuo žemės neimdama maisto rankomis, neverkė, nesijuokė, nekalbėjo ir kalbėti jos negalima buvo išmokyti.

Aš nesakyčiau, kad mergaitę sukūrė aplinka, sakyčiau – aplinka sunaikino mergaitę.

Štai tą aplinka gali.

Matyt, tos smegenų dalys, kuriose yra žmogus, džiunglėse nebuvo reikalingos ir aplinka jas atrofavo. Būdama žmogum mergaitė nebūtų išgyvenusi.

Viskam savo laikas.

Vaikystėje su broliu Kristupu trankydavom aliumininius puodų dangčius ir rėkdavom, kad negirdėtumėm Dievo balso. Bus dar laiko. Mes norėjom gyventi taip, kaip mes norim, bet ne taip, kaip nori Jis.

Mūsų Baba Vilutienė norėjo tylos. Eikit į laukus ir ten trankykitės ir rėkit, sakydavo ji mums. Tyloj Dievo balsą ji norėjo girdėti. Laikas tam atėjo. Ir kad Dievas ją tyloj išgirstų, norėjo Baba Vilutienė.

– Dievas mane šaukia, – sakydavo ji. – Du angelai – galu galvos, du angelai – galu kojų. Duok, Dievuli, man lengvą numirimą.

Kalbėjau su savo draugu menininku V. V. J. apie kultūrą.

Jis pacitavo nemirtingą Erlicko sentenciją: jeigu vyras kultūringas, bybis jam nereikalingas.

Man bybis jau nereikalingas. Jis man dabar brangus tik kaip prisiminimas. Ir aš tuo džiaugiuosi.

Dabar mintys mano krypsta ne į ten, kur krypdavo anksčiau, bet esmių ir pradų link. O tai daug didingiau.

Sugrįžk, jaunyste, alyvom sužydėk. Tik be bybio.

Aš kenčiu. Aš esu nelaimingas Mikalojus. O Feliksas laimingas.

– Ar norėtum būti Feliksu?

– Ne.

– Tai ko dejuoji?

Betgi buvo laikas mano gyvenime, kai norėjau, kad manęs išvis nebūtų, kad būčiau kitu. Jaunystėje, kai pražydau. Dabar man atrodo, kad tada buvau laimingiausias.

Nosce te ipsum. Pažink save ir tada sužinosi, kaip gyventi, kad būtum laimingas.

Turtingiausias žmogus pasaulyje – girdėjau pasakojimą – parašė raštelį: aš turiu viską. Ir pasikorė. Ne tuo keliu jis keliavo. Ten, kur viskas, bet ne ten, kur laimė.

Menininkas, netekęs savo artimųjų, basas lipa į akmenuotą kalną, sunkiai sunkiai, mažais mažais žingsneliais, vis aukščiau ir aukščiau, vis gražesni ir gražesni jo paveikslai. Štai kas yra laimė. Ji lipa į kalną kruvinomis kojomis.

Malonumą patiria kūnas. Malonumas iš pasaulio. Liežuviui nereikia pastangų, kad jis patirtų malonumą laižydamas medų. Gerbūvis yra tik sąlygos laimei. Laimė iš vidaus. Aš laimingas būnu akimirką, kai pajuntu, kad pasidariau geresnis, negu buvau. Laimė yra ant stataus ir akmenuoto Olimpo kalno. O kalnas žmogaus viduje. Nėra laimės be kančios. Todėl ir parašiau: laimė lipa į kalną kruvinomis kojomis. Kančios pateisinimas.

Mokslininkai, tiriantys delfinų gyvenimą ir jų smegenis, abejoja, ar žmogus yra evoliucijos viršūnė.

Delfinai tarsi mirę. Jiems nieko netrūksta, jie neturi jokių rūpesčių, jiems nebūna šalta, jie nebūna alkani, jiems nereikia automobilių, lėktuvų, patrankų ir kitų protezų, kad gyventų. Jie neturi priešų. Jų gyvenimas – ištisas džiaugsmas.

Jie jau pasiekė gyvenimo tikslą, nepasiekiamą žmogui, – laimę. Ar žino delfinai, kad jie mirs? Ar būtų jie tada laimingi? O gal jie žino, kad nemirs?

– Anūkėli, nebrisk į šaltą vandenį, pimpaliuką nušalsi.

Žino bobutė pimpaliuko vertę. Prisimena dar.

Vaikystė, paauglystė, branda, senatvė. Toks žmogaus gyvenimas.

Dabar žmonės turbūt yra paaugliai. Sunkusis pereinamasis amžius turbūt dabar žmonijai.

Įvyko Didysis Sprogimas, atsirado erdvė ir laikas, pasklido po erdvę vandenilio atomai ir iš jų pasidarė visas pasaulis – ir akmenys, ir medžiai, ir gyviai, ir žmonės, ir džiaugsmas, ir liūdesys, ir meilė, ir neapykanta, ir pavydas, ir tiesa, ir melas, ir sapnai, ir svajonės. Kam siela? Kam Dievas?

– Aš medis, – sakė Marina Cvetajeva. – Mane sudegins ir aš būsiu ugnis.

Transsubstanciacija.

Ugnis yra chemija. Oksidacija. Taip sako mokslininkai. Cvetajeva – chemija, gyvybė – chemija, meilė taip pat chemija, nes kai ateina laikas, žmoguje įvyksta cheminės reakcijos ir atsiranda cheminis junginys, kuris vadinasi meilė. Chemija kenčia meilės kančias. Gerai. Tikiu mokslininkais. Žmogaus nėra. Yra chemija. Chemijoj laisvos valios nėra.

Liūdesys – žmogaus dalia, sakė Pascalis. Keturiolika milijardų metų vyko cheminės reakcijos ir atsirado liūdesys. Tai gal ir laisva valia galėjo atsirasti?

– Aš noriu.

– Ne, – sako mokslininkai. – Ne tu, bet cheminės reakcijos tavo smegenyse nori. Tai jos sugalvoja tavo norus dar prieš tai, kai tu juos sužinai, ir tu tik įsivaizduoji, kad tai tavo norai ir kad tu turi laisvą valią. Tu nesi priežastis. Tu – pasekmė.

Aš irgi taip galvojau. Sakau: noriu valgyti. Bet aš suprantu, kad ne aš, bet mano pilvas nori valgyti. Cheminės reakcijos mano pilve sukuria šį norą.

Aš noriu į tualetą? Ne. Tikrai nenoriu. Smirda. Bet aš neturiu pasirinkimo. Neturiu laisvos valios net norėti. Aš galiu priversti save dirbti, bet aš negaliu priversti savęs norėti dirbti.

Mano smegenys, padarytos iš mėsos, valdo mano mėsą ir ji neturi laisvos valios. Jokio nėra. Esu mėsa, neturinti .

Aš noriu šokti ir dainuoti ir aš šoku ir dainuoju. Cheminės reakcijos mano smegenyse nori, kad aš šokčiau ir dainuočiau? Joms ką – labai gražu? Netikiu. Man septyniasdešimt šešeri metai. Aš myliu žmones ir aš niekada nešoku ir nedainuoju jų akivaizdoj.

Galbūt yra prieš smegenis, o ne po jų? Gal mokslininkai klysta?

nori. Noras keliauja cheminėmis reakcijomis smegenyse į mano sąmonę, į kitą, man suvokiamą, netikrą mano , kuris iš tikrųjų yra pasekmė, bet ne priežastis.

To priežastis yra mano kūnas, kuris išnyks ir kartu išnyks mano , padarytas iš patirčių, kurias gavau iš pasaulio. To , kurį patiriu ir kurį patiria kiti, neliks.

Žmona sako savo vyrui:

– Šiandien stumdysim baldus.

– Kodėl?

– Todėl, kad mano sesuo baldus stumdo kas mėnesį.

Žmogus žino daug, galbūt viską.

Jis tik užmiršo. Nežino, kad žino. Jis nieko nesugalvoja, tik prisimena. Taip sako Platonas. Turbūt jis teisus. Kalba pasako daugiau, negu kalbantis galvoja. Sakoma: atėjo mintis į galvą, vaizdas atėjo į galvą. Melodija. Jų nebuvo galvoj. Iš kažkur jie atėjo. Tik nežinau, ar tas „kažkur“ yra pačiame žmoguje ar kitur.

– Kokia tavo paveikslo idėja? – dažnai klausia manęs.

Žmogus laukia žodžių, o aš žodžiais atsakyti negaliu.

Paveikslo idėja yra vaizdas, nežinau, iš kur atėjęs man į galvą. O paveikslas, kurį mato akys, yra tik varganas idėjos šešėlis. Vėl Platonas.

Viskas, iš ko padarytas pasaulis, kiekvienas atomas yra prasmingas, turi savo paskirtį ir sąžiningai ją atlieka. O pats pasaulis kam? Kam Dievas jį padarė? Dėl gražumo? Meno kūrinys, neturintis jokio tikslo, tik save patį? Malonu girdėti. Aš irgi moku padaryti niekam nereikalingą meno kūrinį.

Aš žinau, kam mano nosis, bet aš nežinau, kam aš. Kam Dievas mane padarė?

Irgi dėl gražumo? Aš meno kūrinys? Tuomet esu Dievo kūrybinė nesėkmė.

Įdomu, ar būčiau parašęs šitą protingavimą, jeigu Nietzschė nebūtų pasakęs, kad žmogus yra Dievo klaida. Turbūt būčiau, nes kitu keliu nukeliavau prie tos pačios minties.

Nebemoku kentėti ir džiaugtis. Liūdesio daug.

Mano gyvenime nebuvo tokios liūdnos ir nuostabios nakties.

Tokį haiku prisimenu. Gal netiksliai. Turbūt dar tarybiniais laikais Alfonso Andriuškevičiaus rašinyje jį perskaičiau.

Labai gerai pasakė Rytis Zemkauskas. Grožis yra gyvybės pažadas.

Koks gražus pasaulis pavasarį, kai gimsta meilė, žadanti gyvybę. Kaip gražiai žydi obelys, kaip gražiai čiulba lakštingalos mėnesienoje. Bitės, meilės pasiuntinės, skraido nuo žiedo prie žiedo. Senukai šviesiomis, pilnomis ilgesio akimis žiūri į žydruosius tolius.

Aš negaliu myžti ant gėlės.

Šuns uoslė keturiasdešimt kartų stipresnė už žmogaus.

Kaip jam smirda pasaulis.

Sakoma, tik nedidelis procentas žmonių dirba iš tikrųjų reikalingą darbą.

Kitiems dirbantiems reiktų mokėti dvigubai didesnę algą, kad tik jie nieko nedirbtų.

Progresas atėmė iš žmonių darbą, kuris juos vadavo iš nuobodulio. Nuobodu būti laisvam.

Žvėryne šeštojo dešimtmečio viduryje vaikai augino triušius. Mada tokia buvo. Ir mūsų didelio kiemo vaikai juos augino. Mes susidomėję stebėdavom jų šeiminį gyvenimą ir niekaip negalėjom suprasti, kurie iš jų vyrai, o kurie moterys. Jie dulkindavo vienas kitą be jokios atrankos. Visi visus. Jie apskritai nieko neveikė, tik valgė ir dulkinosi. Tikriausia jiems taip gyventi buvo gera, kitaip jie būtų sugalvoję dar ką nors. Jie nebandė nei tobulinti, nei tobulėti. Jie buvo laimingi.

Nedrįsk būti nelaimingas, nedrįsk tobulėti. Pasidarysi mėsos kalnu ir pats į jį stenėdamas ir prakaituodamas lipsi ir kuo toliau, tuo bus sunkiau ir vis mažiau liks kalno, ir vis mažiau liks tavęs, ir vis daugiau bus begalinės ir tobulos tuštumos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien