Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Protingavimai (7)

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Keliauju erškėčiuotu keliu, basas, prakaituotas, sulinkęs nuo daiktų ir reikalų naštos, kuri vadinasi progresas. Kam? Kad nukeliaučiau ten, iš kur atėjau? Iš dulkių į dulkes?

Negali taip būti. Kokia prasmė? O man nereikia prasmės. Aš tik noriu iš dulkių į dulkes keliauti patogiai.

Egoistai tobulina save.

Altruistai tobulina kitus. Jų dangaus karalystė.

Rusas vardu Vytiokas pasakė:

– Komunistai į Sibirą trėmė protingesnius už save.

Su Vilium Jurkūnu sutikom Vytioką taigoj. Vienas jis ten gyvena su šunim Žora.

– Jeigu būčiau gyvenęs su žmonėmis, būčiau prasigėręs, – sakė jis.

Žydai žino, kaip jų kūnai turi gyventi. Kuo rengtis, ką valgyti, kaip žmonas mylėti, kaip vaikus auginti, tiksliai parašyta jų knygose. Jiems apie tai galvoti nereikia. Todėl galvoti, kaip valdyti pasaulį, jie turi daug laiko.

Visur žydai geriausi. Ir gera darydami, ir bloga.

Girdėjau, kad penktadalis Nobelio premijos laureatų yra žydai. O žemėje žydų yra tik penktadalis procento.

Žydai turtingi. Jie turi daug pinigų, nes pinigai nėra jų tikslas. Jų tikslas yra išmintis, kurios nei kandys, nei rūdys neėda. Pinigai jiems yra tik priemonė pasauliui valdyti.

Mozė jiems pasakė Pakartoto Įstatymo knygoje: Kai Viešpats bus tave palaiminęs, tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys.

Nekenčia žydų veisliniai arijai. Bijo jų.

– Ar tai, ką jis pasakė, yra juokinga?

– Taip.

– Cha cha cha.

Kultūra yra nuoširdus juokas, kai nejuokinga.

Toks žmogus, pudelio iš Žvėryno kiemo bendravardis, taip sakė savo pažįstamiems:

– Neskambinkite man nuo 13 iki 14:30. Tuo metu aš riejuosi su savo žmona.

Rašau dabar. Ir man nieko nėra, tik mano rašymas. Aš nesikremtu dėl praeities, nedrebu dėl ateities. Užmirštu, kad mirsiu. Rašymas mane paverčia laimingu gyvuliu.

Niekada nepavydėjau žmogui jokio daikto. Tikrai tikrai, niekada niekada. Bet siaubingai pavydėjau talento, proto, intelekto, išminties, kūno grožio. Naktimis užmigti negalėdavau. Iki šiol negaliu.

Jeigu žmogus savo akyse yra didis, tai ir kitų akyse jis toks.

Vis klausdavau savęs, kodėl vienu žmogum tiki, o kitu ne, nors jie kalba tą patį.

Turbūt supratau. Jeigu žmogus pats tiki tuo, ką sako, tai ir juo tiki. Todėl, kad tai, kuo jis tiki, ne tik jam, bet ir kitiems pasidaro iš tikrųjų. Galingas yra tikėjimas.

Manim netiki niekas.

– Tu tikras Mykė. Myki myki ir nieko tikro nepasakai.

– Todėl, kad nieko tikro nežinau.

Sakoma: žmogus vertas tiek, kiek pats save vertina. Sakyčiau: žmogus vertinamas taip, kaip pats save vertina.

Gedimino prospekte sutikau du pažįstamus.

– O! – nudžiugo jie. – Seniai matėmės. Einam, kavos išgersim, pasišnekėsim.

– Negaliu. Skubu. Į darbą einu.

– Tu dirbi? – nuoširdžiai nustebo jie.

– Dirbu. Dailės akademijoje. Profesorius aš ten.

– A. Taip. Girdėjom. Ir ką tu ten veiksi nuėjęs?

– Mano studentams peržiūra. Turiu eiti ir būti su jais.

– O! Koks tu reikšmingas! Ir kas gi atsitiks, jeigu nenueisi ir nebūsi su jais?

Supykau, pasipūčiau ir nuėjau neatsisveikinęs.

Prieš sutikdamas du pažįstamus galvojau: einu į Dailės akademiją į savo studentų peržiūrą. O ką aš ten veiksiu? O kas atsitiks, jeigu nenueisiu? Studentų paveikslai pablogės?

Apskritai ką aš veikiu akademijoje? Mokau meno? Bet aš nežinau, kas yra menas. Žmonės nustemba išgirdę, kad aš dirbu. O argi aš dirbu? Paišau paveikslėlius ir rašau rašinėlius savo džiaugsmui. Argi tai darbas? Darbas yra tai, ko nesinori daryti.

Be reikalo supykau ant savo dviejų pažįstamų. Juk jie tik garsiai pasakė man mano paties mintis.

Prasmingas buvo mano darbas Vilniaus dailės akademijoje. Mokiau studentus ne paveikslus daryti, bet laimingus būti. Paišykit paveikslus sau, ne kitiems ir tokius gražius, kokius tik galit, ir paišydami būsit laimingi.

Dale’as Carnegie sako: niekada neprieštarauk žmogui. Visada sutik su tuo, ką jis sako, tada galėsi iš jo išpešti daugiau naudos sau.

– Dievo nėra.

– Taip. Dievo nėra.

– Dievas yra.

– Taip. Dievas yra.

Toks pokalbis neįdomus ir beprasmis.

Gyvenimas – tai Dievo meilė. Žmones Dievas myli gyvenimu.

Žudosi žmonės iš meilės. Ir gyventi be meilės nenori.

Gyvenimas be meilės skleidžiantis sotumo tvaiką. Smirdanti laimė.

– Mikalojau, meną darai, o nežinai, kas jis yra. Ir dar kitus mokai, kaip jį daryti.

– O taip. Aš nežinau, kas yra gyvenimas, bet gyvenu ir kitus mokau gyventi. Noriu būti laimingas, bet nežinau, kas yra laimė. Nežinau, kas yra būtis, bet būnu. Aš nežinau, kas esu, bet esu.

Bijau sužinoti. Bijau nevilties. Žinojime vilties nėra.

2 × 2 = 4. Ar yra viltis, kad kada nors bus kitaip?

Yra sapnai, kuriuos nubudęs prisimenu kelias sekundes, yra, kuriuos prisimenu visą gyvenimą.

Kadaise sapnavau, kad įlipau į autobusą ir pamačiau savo mirusį draugą sėdintį priekinėje sėdynėje.

– Kodėl tu važiuoji autobusu? Juk tu miręs.

– Tu irgi miręs, – pasakė jis man.

Tas mano draugas buvo labai didelis. Svėrė jis 170 kg.

Jis neprotingavo, bet skaitė laikraščius.

Aš jo vietoj taip būčiau pasakęs:

– Aš nemiręs. Aš gyvas. Tik kitaip negu tu.

Man atrodo, kad nesu pritaikytas gyvenimui. Jeigu galėčiau gyventi dar kartą, kažin ar tą daryčiau. Bijočiau turbūt. O gal ir ne. Gal ir pabandyčiau. Įdomu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jeigu šūdvabalis irgi mano, kad jis yra Dievo kūrybos viršūnė, tai jis klysta. Dievo kūrybos viršūnė esu aš. O iš kur žinau? Gal ir aš klystu?

Neduok Dieve, tokį Dievą, kurio kūrybos viršūnė yra šūdvabalis.

Turbūt mes abu klystam. Ir šūdvabalis, ir aš.

Dievo kūrybos viršūnė turbūt yra Dievas, sukūręs pats save.

Mylėk savo artimą kaip save patį. Pasakė Jėzus.

Meilė, kaip stichinė laimė, nepriklauso nuo žmogaus valios.

Taip pasakė Kantas.

Bet galbūt žmogus laisvas, gal jis gali sukurti save tokį, kuris pamiltų savo artimą išlikdamas žmogum? Gal tą norėjo pasakyti Jėzus? Juk tada žemėj būtų Dievo karalystė. Ar galima nekęsti mylimo žmogaus, ar galima jam pavydėti, kenkti jam, niekinti jį dėl to, kad jis kitoks? Tas, kuriame nėra neapykantos, pavydo, pykčio, paniekos kitokiam, jau ne žmogus, bet evoliucija.

Kartais nekenčiu savęs baisia neapykanta.

Nekęsti savo artimo kaip savęs paties aš galėčiau. Pasidalinti neapykanta.

Žmogaus viduj neapykanta. Neapykanta sau, verčianti žmogų tobulėti arba iškrauti ją ant kitų.

Žmonės, kurie sako, kad jiems rūpi ne jų laimė, bet kitų, turėtų sakyti: aš būčiau nelaimingas, jeigu jūs būtumėte nelaimingi. Jūs nesate mano laimė, jūs tik mano laimės sąlyga.

– Tu esi mano laimė. Tekėk už manęs ir aš būsiu laimingas. Jeigu ne, aš paleisiu kulką sau į kaktą ir mano smegenys aptaškys tave nuo galvos iki kojų.

– Jeigu ištekėsiu už tavęs, tu bijosi mane prarasti ir kelsi man pavydo scenas. Pats kentėsi ir mane kankinsi.

Laimė, kuri priklauso nuo kito žmogaus ir apskritai kuri turi priežastį šalia, bet ne žmogaus viduje, yra praradimo baimė.

Dievas yra absoliuti laimė. Neprasidėjusi ir todėl nesibaigianti, neturinti kitos priežasties, tik save pačią. Kitaip aš neįsivaizduoju tobulumo.

Mokykloje pamokų neruošdavau. Jeigu atestate nebūčiau turėjęs keturių iš matematikos, galėčiau sakyti, kad mokiausi be ketvertų, nes kiti pažymiai buvo trejetai. Mokykloj man buvo labai bloga. O kartą paruošiau visas pamokas ir mokykloje man buvo labai gera. Tai buvo vienintelis kartas mano gyvenime. Bet prisimenu jį iki šiol.

Kai padarau, ką turiu padaryti, tai ir miegu saldžiai. Retai taip būna.

Tik nežinau, ką turiu padaryti, vis abejoju. O mokykloj žinojau.

– Kodėl tavo Mama verkia?

– Pasakiau jai tiesą į akis.

Didžiausia tiesa yra Mamos ašaros.

Grožio nėra, yra tik gražūs daiktai. Taip pasakyta.

Vis kartoju:

– O kuo skiriasi gražus daiktas nuo negražaus? Tuo, ko nėra?

Materialistai sako: pirma yra daiktas, po to jo idėja, nes apie gražų daiktą galima labai daug pasakyti, o apie grožį be daikto beveik nieko. Neįtikina manęs toks argumentas.

Aš idealistas. Iš mažytės, pilkos sėklytės, kurios plika akim net nesimato, išauga puošni gėlė, apie kurią poemos rašomos ir dainos dainuojamos. Sėklytė – tai gėlės idėja.

Betgi vėl klausimas: o kas pirma atsirado – sėkla ar gėlė?

Penas protingavimams.

Pirma buvo sėkla, o po to gėlė tam, kad daugiau sėklų pasidarytų. Pirma buvo kiaušinis, o po to višta kiaušiniams dauginti. Ab ovo.

Kultūra yra live and let live. Gyvenk, kaip nori, ir leisk kitam gyventi, kaip jis nori. Nesikišk.

– Mikalojau, tu neteisus. Jeigu aš noriu savo artimui trenkti per galvą, tai negi jis turi man tai leisti.

– Jeigu tu trankai savo artimą per galvą, tu esi nekultūringas, nes jis nenori, kad tu jį trankytum per galvą. Tu neleidi jam gyventi taip, kaip jis nori. Daryk sau gera taip, kad nedarytum bloga kitam.

Buvęs kultūros ministras sakė, kad kultūra yra gyvenimo kokybė. Gal ne, gal gyvenimo kokybė yra tik kultūros pasekmė.

Du žmonės sėdi už stalo, žiūri į dešrą ir galvoja: jeigu aš suvalgysiu dešrą, tai būsiu sotus ir man bus gera, bet sėdintis už stalo manęs nemylės ir man bus bloga. Kas man svarbiau? Dešra ar meilė?

Nebėra akivaizdžių dalykų. Mokslininkai taip sako.

Rašau nuostabius protingavimus, o kai skaitau juos išspausdintus „Šiaurės Atėnuose“, jie nebenuostabūs. Nežinau. Nuostabūs jie, matyt, tik mano galvoje. Gyvi dar. Gyvenimas mano – tai nusivylimas savim. Nežinau, ar lipu į kalną, ar leidžiuos žemyn.

Voltaire’as sakė: Dievo nėra, tik nesakykit to mano liokajui, nes naktį jis įeis į mano miegamąjį ir mane papjaus.

O kodėl pats Voltaire’as neįeina naktį į liokajaus miegamąjį ir jo nepapjauna?

Pusė pasaulio netiki Dievo, bet žmonių nepjauna.

Nebūkim „aš“, būkim „mes“. Būkim minia.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.