Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Protingavimai (8)

Portretas.
Grafikas Mikalojus Vilutis. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija (1999 m.)

Mano broliui Kristupui gamtoje gera ir jis jai dėkingas. Jis važiuoja į miškus ir paežeres, renka šiukšles, prikrauna jų pilną priekabą ir veža į sąvartyną. Gamtos apsaugos inspektoriai jį stabdo ir baudžia, nes mano, kad jis atvežė šiukšles ir nori jas miške išpilti. Jie netiki, kad žmogus gali rinkti šiukšles. Jie mano, kad žmogus gali tik šiukšlinti, ir jie turi tam pagrindo.

Aš nežinau, ar Jėzus buvo Dievas ar žmogus.

Galbūt jis buvo Dievas, pasirodęs žmonėms jiems suprantamu pavidalu, o galbūt jis buvo žmogus, tik Dievo jame buvo daugiau negu kituose. Siela jame dominavo, bet ne mėsa. Kultūra vadinčiau sielos dominavimą prieš kūną.

Dailininkas man rodo paveikslą ir klausia patarimo. Aš jam sakau:

– Aš nepatarinėju.

Išmokau nepatarinėti, kai mokiau Vilniaus dailės akademijoj.

Studentas rodydavo man nebaigtą paveikslą ir aš jam sakydavau:

– Šitos dėmės nereikia, uždažyk ją, žalia spalva čia netinka todėl, kad žalia spalva man negraži. Padaryk raudoną.

Iš tikrųjų aš jam sakydavau, ką aš daryčiau, jei nebaigtas paveikslas būtų mano. Aš primesdavau save. Aš buvau prastas pedagogas.

Reikia išlįsti iš savo ego ir įlįsti į studentą, pažinti jį labiau negu jis pats save ir tik tada galima jam prasmingai patarinėti. Tokių pedagogų yra. Jie rodo mokiniui jo, bet ne savo kelią.

Tolimųjų Rytų išmintis: stipriausias yra vanduo. Mušk kiek nori. Jam neskauda.

Nietzschė sakė, kad krikščionybė yra vergų religija. Ne. Tai laisvės religija. Mušk mane per dešinį skruostą, aš atsuksiu tau kairį, nes man neskaudės. Aš tik nusijuoksiu, kaip nusijuokė šv. Pranciškus, išmetęs savo turtus pro langą ir tapęs laisvas. Krikščionybė yra laisvė nuo pilvo.

Nietzschė dar sakė, kad krikščionybę sugalvojo menki žmogeliai, kurie nesugebėjo būti turtingi ir iš pavydo sugalvojo religiją, niekinančią turtus, žodžiu, lapės ir vynuogių istorija. Ir dar Nietzschė pasakė, kad buvo tik vienas krikščionis ir jis mirė ant kryžiaus. O pats Nietzschė? Jeigu jis nebūtų filosofavęs, bet dirbęs tokį darbą, kurį ir beždžionė gali dirbti, jis būtų buvęs sotus, laimingas ir šiltai aprengtas. Tai kodėl gi jis filosofavo, kol iš proto išėjo? Düreris sakė: jeigu būčiau tik graveris, vargo nematyčiau. Nei kūrybines kančias kentėčiau, nei nesuprastas būčiau.

Piktas buvo Nietzschė. Tik man atrodo, kad Hitlerį įkvėpė ne jis, bet Platonas su savo veisliniais žmonėmis.

Kai manęs klausia, kodėl mano paveikslėliai tokie, labai nuoširdžiai sakau: todėl, kad tokius juos man gera paišyti.

O kodėl jie tokie – nežinau. Nežinau ir kodėl mano sapnai tokie.

Sielos archeologo reikia. Freudo ir Jungo.

Visi vaikai paišo. Dievas kūrėjas juose dar neužmigęs.

Mėgdžiojau Salvadorą Dalí ir man neblogai sekėsi.

Mėgdžiojau Picasso ir man nesisekė.

Turbūt tiesa, kad menininkai visą gyvenimą lieka vaikais.

Vaikų piešinių neįmanoma pamėgdžioti. Jausmas, kuris meną daro, vaikuose gyvas. Neuždusintas proto. Picasso turbūt neuždusino jausmo. Tik jo jausmas pasidarė protingas, o vaikų intuityvus.

O Einsteinas pasakė: protas yra intuicijos tarnaitė.

Menas jausmu daromas. Ar galima jausmą pamėgdžioti?

Galima turbūt. Galbūt net kito žmogaus jausmą galima jausti. Dvasinės stigmos.

Poezija kuria mano jausmus. O ypač muzika.

Voltaire’as pasakė: gyvenimas yra tam, kad mus siutintų.

Sakyčiau: aš esu tam, kad save siutinčiau. Kai įsiūtis nebetelpa manyje, aš jį išpaišau, išrašau arba išrėkiu ant savo artimųjų, nes jiems labiausiai skauda.

Svarbus įvykis mano gyvenime.

Nuėjau į darželį dukrelės pasiimti, o kita mergytė pažiūrėjo į mane ir pasakė:

– Milyte, koks tavo tėvelis gražus.

Turbūt ji kalbėjo apie mano vidinį grožį.

Pagirtina yra daryti kitam gera. Bet nebūtina. Netgi pavojinga. Juk norint daryti kitam gera reikia žinoti, kas jam gera.

Geriausia nebūti. Taip sako didžiausi žmonijos protai ir paaiškina kodėl. Nežinau.

Juk labiausiai žmogus bijo mirties. Jeigu buvimas yra kančia, tai nebuvimas gal dar blogiau. Nebūti labai nuobodu. Kas žmogui primetė valią gyventi?

Aš myliu žmones. Noriu, kad jie būtų laimingi, o aš būčiau jų laimės kalvis ir jie mane apdovanotų ordinu.

Dievas nežemina žmogaus. Leidžia jam pačiam būti savo laimės kalviu.

– Aš gyvenu ne sau, ne tam, kad būčiau laimingas, o tam, kad kiti būtų laimingi.

– Dievas manęs laimingo nepadarė. Prašau tavęs! Padaryk mane laimingą.

– Tuoj.

Nė vienas žmogus nebus nelaimingas, jeigu nepaišysiu ir nerašysiu. Tik aš.

Nieko. Kiti žmonės man nerūpi. Jiems pasisekė.

Neverskit manęs būti laimingo. Man nepatinka būti laimingam per prievartą.

Aš noriu būti laimingas savo laime.

Neronas buvo Senekos mokinys. Bet Senekos mokymas jo nepakeitė. Nepadaro aplinka iš blogo žmogaus gero. Kultūra irgi nepadaro žmogaus gero, tik uždaro jo prigimtį į narvą. Kad avelėms ramu gyventi būtų.

Didžiausias mano kūrinys – opus magnum – esu aš. Gėrėkitės.

Matau pasaulį, bet savęs nematau. Todėl galvoju, kad pasaulis yra blogas, o aš – geras.

Tobuli žmonės galvoja:

– Aš esu tobulas ir mano misija yra tobulinti kitus. Aš esu bodhisatva.

– O ar yra tobulų žmonių?

– Yra taip galvojančių.

Aš esu labai protingas. Rašau protingavimus ir noriu, kad jie būtų išspausdinti. Juk jeigu negalvočiau, kad mano protingavimai yra labai protingi, nenorėčiau, kad juos spausdintų. Savo protu aš dosniai dalinuosi su kitais. Aš irgi bodhisatva. Perskaičiau kinų išmintį: tik kvailys galvoja, kad jis labai protingas, ir man sugedo nuotaika.

Nieko naujo po saule. Tie patys džiaugsmai ir tie patys liūdesiai, iš kurių žmogus padarytas.

– Mikalojau. Kartojiesi. Senas tiesas kalbi.

Taip. Kartojuosi. Apie žmogų kalbu. Goethė sako, kad žmogus liko toks, koks buvo sutvertas. Kokias gi naujas tiesas apie jį galima pasakyti? Aš tik aiškinu jas sau pačiam, kol man aišku pasidaro. Pasidarau protingesnis ir tą pačią mintį protingiau paaiškinu. Tai todėl ir kartojuosi. Daugybė dailininkų paišė krucifiksą ir kiekvieno vis kitoks. Ta pati mintis, kitaip pasakyta.

Jeigu tai, ką aiškini, tau pačiam yra aišku, tai ir tavo bobutei bus aišku, – sako Diogenas.

Apie tai, ko nesuprantu, kalbu labai daug.

– Paklausykite manęs, – tarė Newtonas. – Obuolys nuo obels krenta žemyn.

– Mes žinom, – pasakė jam žmonės.

– Bet jūs nežinot kodėl.

Akys mato obuolį, krentantį žemyn, bet nemato gravitacijos. Newtono nuopelnas ne tiesos pasakymas, bet tiesos paaiškinimas.

Jeigu žmonės nori būti laimingi, kodėl jie neskaito Aristotelio raštų ir brolių Grimmų pasakos „Laimingasis Hansas“.

Žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė. Laimė yra beprasmė veikla, kuri neturi jokio kito tikslo, tik save pačią. Daug kartų kartosiu šią Aristotelio išmintį ir vis kitokiais aiškinimais ir pavyzdžiais jai pritarsiu.

– Viskas nupaišyta, viskas parašyta. Kam tu dar rašai ir paišai?

– Rašau ne tam, kad parašyčiau, bet tam, kad rašyčiau. Paišau ne tam, kad nupaišyčiau, bet tam, kad paišyčiau.

Rašau ir paišau todėl, kad man gera rašyti ir paišyti.

Dirbu ne tam, kad dirbčiau, bet tam, kad padaryčiau. Nekenčiu darbo. Dirbantis žmogus yra priemonė ką nors padaryti. Vis tobulesnių priemonių už žmogų atsiranda.

Žiūri karvė į žmogų. Liūdnos jos akys. Gaila jai žmogaus.

Žmogui, kuris nenori sakyti tiesos, užmauna ant galvos polietileninį maišą ir jis pasako tiesą. Nesiūlyčiau tokio dabar populiaraus būdo tiesai sužinoti. Žmogus su polietileniniu maišu ant galvos pasako ne tą tiesą, kuri yra, bet tą, kurią nori iš jo išgirsti. Prisiminkime tarybinius laikus.

Žmogus sako:

– Aš dirbu ir neturiu kada būti nelaimingas.

– O laimingas turi kada būti?

Vargšas žmogus. Tik nelaimingas arba joks jis gali būti. Toks Budos mokslas. Niekam nejausk nei meilės, nei neapykantos. Būk joks. Skonio reikalas. Gal geriau būti nelaimingam negu jokiam.

Išmanantis literatūrą žmogus neigiamai įvertino mano knygą „Sriuba“. Bet jis ją skaitė ir perskaitė. Mano knyga buvo perskaityta. Aš buvau pastebėtas ir aš esu dėkingas žmogui, kuris mane pastebėjo.

Sugalvoju mintį ir galvoju – kokia nuostabi mintis ir koks nuostabus aš, tokią mintį sugalvojęs. Tą pačią dieną atverčiu atsitiktinę knygą ir randu tą pačią mintį, beveik tais pačiais žodžiais parašytą prieš 2 tūkstančius metų. Visos mintys jau pasakytos. Turbūt reikia evoliucijos šuolio, kad atsirastų tie, kurie sugalvotų naujas.

Gyvenimas mano prabėgo kaip akimirka, bet per tą akimirką įvyko didžiulis žmonijos šuolis, tik ne minčių, bet Dievo link. Apie kitus žmones rašau kaip apie mirusius – arba gerai, arba nieko. Bet jie supyksta.

– Nedrįsk rašyti apie mane nei gerai, nei blogai. Neminėk mano vardo be reikalo.

Skaudžiausia kritika:

– Parodoje buvo tavo paveikslas? Nepastebėjau. Atleisk.

– Tau atleidžiu. Sau neatleidžiu.

MO muziejaus parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ jaučiausi kaip astronautas kosmose – vienišas, mažas, niekam nereikalingas svetimkūnis. Ir paveikslai man neatrodė ten reikalingi. Nusileidau aukštu žemiau į Meko parodą, kaip į Žemę. Grįžau namo, kur gera ir jauku, o Salvadoras Dalí, Johnas Lennonas, Yoko Ono ten buvo ne dievai, bet mano artimieji. Štai kas man yra Mekas. Namai, kuriuose esu laukiamas ir mylimas.

Dailės albumai tampa dailėtyrininkų tekstais, iliustruotais reprodukcijomis. Kuo toliau, tuo tekstai ilgesni ir solidesni ir tuo mažiau reikalingos iliustracijos.

Liūdnas kaip šešėlis, sako japonai. Šešėlių pasaulyje mes esam, sako Platonas. Liūdesio pasaulyje.

Liūdesys yra dviejų rūšių.

Šiandien liūdna. Ryt bus linksma.

Šiandien liūdna. Ryt bus dar liūdniau.

Sulaukė liūdnų akių senis ateities.

– Likom dviese, brangioji mano. Eikim po berželiais pasivaikščioti. Tyliai tyliai. Lėtai lėtai. Tik liūdesys mums liko. Pilkas ir beviltiškas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Paišiau paišiau, nupaišiau ką galėjau ir viskas.

Rašau rašau, parašysiu ką galiu ir viskas.

Visi keliai – akligatviai.

Štai ką Aischilas rašo apie pasaulį:

…Sūkuriuose žiauriosios būtinybės,

Tegul jisai gramzdina mano kūną!

Visai užmušti jis manęs negali!

Pirmos dvi eilutės apie kūną, trečia eilutė apie dvasią.