2021 04 18

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Protų ir širdžių atvėrimas

Kun. Vytenis Vaškelis. R. Tenio nuotrauka

Kai neužmirštamą Velykų dieną apaštalams pasirodė prisikėlęs iš numirusių Dievo Sūnus, pirmieji Jo žodžiai „Ramybė jums“ buvo priešnuodis jų baimėms šalinti. Tačiau, kad iš Ramybės Kunigaikščio (Iz 9, 5) sklindanti šviesa išsklaidytų visus mokinių abejonių rūkus, reikėjo dar valandėlės... Jėzus neatliko jokio ypatingo veiksmo, kad Jo ramybės palinkėjimas mokinių širdyse iš karto būtų virtęs kūnu.

Viskas vyko natūraliai. Iš jų širdžių išgąsčio bei netikėjimo dvasia, užleisdama vietą malonei, traukėsi palaipsniui. Kur ir kam skubėti? Jei nuo šiol Prisikėlusysis su savaisiais pasiliks per visas dienas iki pasaulio pabaigos, tegul Jo ramybė pamažu užlieja jų širdis, ir bet koks kamuojantis nerimas bei nusivylimas bus paskandinti užmarštyje… Kai vėliau mokiniai prisimins ir apmąstys, kas su jais atsitiko, pasirodžius Kristui, galės dar nuoširdžiau šlovinti savo Mokytoją, suvokdami, kad be Jo jie patys niekados nebūtų ištrūkę iš neviltin gramzdinančio Jo nukryžiavimo liūdesio; nebūtų gavę ramybės dovanos, kurios pasaulis negali suteikti (žr. Jn 14, 27), ir nebūtų turėję jokios perspektyvos amžinybėje išvysti Nemirtingojo šlovę. Jei nėra Pasirodžiusiojo, nėra nieko, o mes patys – tarsi beviltišku netikrumu paženklinti vaiduokliai.

Objektyvi šio gyvenimo tikrovė visada yra nuoroda į antgamtinių dalykų pasaulį, nes su tikėjimu vertiname viską, ką matome bei girdime. Kai mokiniai išvydo Nemariojo kūną, dabar labiau priklausantį transcendentinei Tikrovei, o ne žemiško gyvenimo dėsniams, ir įsitikino, kad Jis – ne fantomas, neturintis kūno nei kaulų, juos apėmė tokia džiaugsmo euforija, kuri užblokavo jų tikėjimo proveržį (žr. Lk 24, 41). Nors akivaizdžiai matė Šlovingiausiąjį, bet negalėjo visi kaip vienas sušukti: Mano Viešpats ir mano Dievas! Kai Jėzaus paimtas keptos žuvies gabalėlis „dingo“ Jo burnoje, tik tada pradingo ir visos apaštalų dvejonės dėl Esančiojo tikrumo.

Jėzus ne tik savo mokiniams atvėrė protą, kad jie suprastų Raštus, Jis jį atveria ir mums. Bylodamas, jog turi išsipildyti visa, kas parašyta apie Jį Biblijoje, Jėzus patvirtino savo žodžių teisingumą būsimoms kartoms, kad niekas neturėtų priežasties abejoti ne tik pranašystėmis, kurios jau išsipildė, o kitoms dar bus lemta įsikūnyti laikų pabaigoje, bet kad tikėtume ir kiekvienu Jo žodžiu, nes dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Štai Gerosios Naujienos skelbimo šerdis: Mesijas apaštalams sakė, kad po Jo prisikėlimo iš numirusių Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Tyra maldingo žmogaus širdis bei jo gerų tikėjimo darbų kraitis – bilietas į Puotą.

Jėzus Kristus Pantokratorius, XII a. Išlikusi mozaika Šventosios Išminties katedroje Stambule. Pixabay.com nuotrauka

Žmogaus gyvenime proto vaidmuo yra lemtingas, nes nuo jo sprendimų priklauso mūsų asmeninis išganymas Dieve. Nors Kristus Atpirkimo darbą baigė, bet nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kiek leisime užvaldyti mūsų protus Jo nugalinčiai malonei, kad ji galėtų įsiskverbti ir į mūsų veiksmus, geriausiai liudijančius, kam iš tiesų priklausome: Jam ar vis dar sau? Dažnai reiks pažintam blogiui tarti „ne“, kad išliktume Jame.

Vienas tikintysis liudijo: „Kartą darbo kabinete bendradarbiai įjungė radijo stotį, kuri transliavo kelių merginų tauškalus. Bendradarbės gražiai paprašiau perjungti arba išjungti radiją. Ji sutiko, bet viena kolegė tarė: ‘Andriau, tu netradiciškai mąstai’, o kitas vaikinas pridūrė: ‘Kaip keista, o mane tos merginos „veža“, man patinka’.“ Kokiame vežime sėdime ir kur važiuojame? Tuštybių vežimas neišvengiamai garma žemyn, o dorybių ugdymo trajektorija – tik aukštyn! Krikščioniško budrumo praradimas veda į vidinę disharmoniją, o jo išsaugojimas mus „veža“ į Dievo karalystę. Todėl ne veltui sakome: „Regnare Christum volumus!“ – „Norime, kad karaliautų Kristus!“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nepakanka, kad Kristus tik vieną kartą atvertų mūsų protus ir mes visada būsime pasirengę gyventi Jo tiesos žodžiu. Ne. Kiekvieną kartą, kai tik rengiamės apmąstyti Raštą, prašykime Dievo Dvasios šviesos ne tik jį (pasitelkiant teologų komentarus) teisingai suprasti, bet ir jo sąmoningai laikytis kasdienybėje. Nors tai – nelengvas plaukimas prieš lengvabūdiškumo srovę, bet šis plaukimas yra neprisitaikymo prie iškreiptų pasaulio standartų, stengiantis kaskart keistis, atnaujinant malonėje savo protą bei dvasią (plg. Rom 12, 2), viską apvainikuojančios pastangos.

Vienas teologas klausia ir atsako: „Kaip gali būti pilni Tėvo namai (žr. Lk 14, 23), jei juose trūksta bent vieno vaiko? Per Žmogaus Sūnų, tapusį prakeikimu ir nuodėme dėl mūsų (Gal 3, 13; 2 Kor 5, 21), jau sugrįžo į namus paskutinis iš Jo vaikų. Todėl reikia puotauti bei linksmintis. Būtent tai švenčiame Eucharistijoje.“