Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.
Rašytoja Danutė Kalinauskaitė. Monikos Požerskytės / Lietuvių kultūros instituto nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Prozininkė D. Kalinauskaitė: „Atsiranda noras rašyti nuogiau, negailestingiau“ 

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 7)

„Kai sėdu prie kompiuterio, ir sakinys ima klijuotis prie sakinio, ryškėja vaizdas, randasi (nežinau, kaip, kokiu būdu) gyvas nervas – apima namų jausmas, kuris anksčiau tarsi neištikdavo“, – sako prozininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė DANUTĖ KALINAUSKAITĖ.

Su rašytoja pasikalbėti nusprendėme po pertraukos tarp interviu, naujo kūrinio rašymo ir niekaip nesibaigiančių darbų, o susitikus labiausiai rūpėjo pasvarstyti apie asmeninius ir visuotinesnius virsmus, apie literatūros dabartį ir metaforos ateitį.

Šį pokalbį pradedame praėjus dėmesio bangai, kurios sulaukėte po Jums įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Lietuvoje jau slopstant pandemijai, tarp išleistų knygų ir rašomo naujo kūrinio. Koks Jums yra šis laikas? Ar jis kūrybingas?

Devintoji dėmesio banga atslūgo ir galima vėl gyventi savo ritmu. Žinau, daug kas vis ieško būdų nuo rutinos pabėgti, o aš džiaugiuosi galėdama į ją sugrįžti. Tuos metus nesugebėjau susikaupti, nuolat kur nors ėjau, dalyvavau, kalbėjau. Nė kiek nenustebau, kai Saulius Tomas Kondrotas, gavęs Nacionalinę, iškart išsiregistravo iš feisbuko… Yra žmonių, kurie viešumoje nardo kaip žuvys vandeny ir ten pasikrauna, man turi ateiti visiškai ramus nuo dėmesio laikas. 

Pandemija visiems sunkus metas, spaudžia smegenis, korona tyko tavęs net ant lifto mygtuko, ir polietileniniai maišai su grąžinamais mirusiųjų daiktais, tarp kurių vis dar suskamba mobilusis, jau į anapus, yra žiauru, o karantinas – ne pats maloniausias žmogui būvis. Bet rašytojas yra vienišius. Prie kompiuterio ar popieriaus lapo jis pats sau, tyloj, na, nueina iki parduotuvės, į mišką pasivaikščioti, sustūgsta ten geležinio vilko balsu, o sugrįžęs – ir vėl prie savo. Rašymui, kai rašėsi, man niekas netrukdė. 

Galbūt pastaraisiais metais keitėsi Jūsų suvokimas, apie ką ar kaip norisi rašyti? Juk perėjote prie kito žanro – romano. 

Žmogus keitiesi, tad ir rašosi truputį kitaip, nors esmingai niekur nuo savęs nepabėgi – stilius iš paskos slenka kaip šešėlis. Reikia būti Romainu Gary, kad įstengtum rašyti dar ir kaip Emile’is Ajaras. Tai, ką jau išnaršei, išnarstei ir kas „nebeužkuria“, norėtum nusimesti kaip atplyšusį svogūno lukštą. Kai retsykiais paskaitinėju savo ankstesnius tekstus, apima nepasitenkinimas, kaip tankiai ten viskas suausta, per tankiai, skaitytojui nėra kur kojos pastatyti, kur akių pailsinti: intertekstualumas veržiasi per visas siūles, kiekvienam sakiny kas nors paruošta, kokia citata ar metafora. Atsiranda noras rašyti nuogiau, negailestingiau. 

Romanas kiekvienam novelistui yra iššūkis, nes jis reikalauja to, kuo nesirūpino ar ką kaip ne savo „kraują“ atmesdavo novelė, – visai kitokios įvykių slinkties, kitokios dinamikos, jis paklūsta kitokiems struktūravimo principams, ryškesniam siužetiškumui, paravi trumpajam žanrui svarbius niuansus. Olga Tokarczuk prisipažino, kad, rašydama romanus, kaupia idėjas ateičiai: tai, kas geriausia, „skanumėlius“, perliukus pasilieka apsakymams – itin sunkiai ir reikliai formai. O man vis prisimena novelistės Alice Munro, pasmerktos novelei, istorija, kaip ji, rašiusi romaną, paskui jį sukarpė į noveles…

Bet tie laikai jau praeity, nugravitavau grynosios prozos link, jau norisi mažiau žaisti ir visai nustoti cituoti. Ironija ir autoironija, kiek jos man duota, nebijojimas laužyti kanono – turbūt santykių su esė palikimas.

Jūsų kūrybos pradžią šiandien lengva įvardyti klasikine – lituanistikos studijos, literatų būrelio veikla, pirmoji knyga… Nuo pradžių rinkotės būti tarsi ne tik sau, bet būti su kūrėjų bendruomene – dalyvauti kūrybos aptarimuose, bohemiškuose pasėdėjimuose. Kokios knygos ir asmenybės Jus tada supo, formavo, suprato? 

Manau, labiausiai suveikė brolio Jono, poeto, dvylika metų vyresnio, įtaka ir manęs nuvairavimas lituanistikos link. Mes su juo visada buvom labai artimi. Per jo parvažiavimus iš Vilniaus pas mus namie viskas persiimdavo literatūra, eilėraščiais, knygom, kūrybinėm kančiom, „nesirašymais“, rašytojų gyvenimo peripetijom ir užkulisiais. Atrodė, nėra jokios kitos alternatyvos, nebent žurnalistika. Į kūrybos aptarimus, bohemiškus pasisėdėjimus paskui įtraukė Vaidotas Daunys ir jaunųjų rašytojų sekcija. Sėdėjau, dalyvavau, važiavau, maliausi… Universitetas, Sarbievijus, bendrabutis Saulėtekyje su visom jo tradicijom, taip pat ir alkoholio užsipirkimu po anglistės Šurnaitės užsiėmimų, kai atsigaudami po egzekucijų, kaip mums tada atrodė, griausmingai švęsdavom, gyvenimas viename kambaryje su Giedra ir Diana buvo mano aplinka. 

Iš rankų į rankas ėjo Hermanno Hessės „Žaidimas stiklo karoliukais“, „Stepių vilkas“, „Klingzoro vasara“ (tada atrodė – literatūrų literatūra), Thomo Manno „Užburtas kalnas“, Rainerio Marios Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašai“, sonetai, Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ atšvietai – ribotam skaitymo laikui, nes po tavęs jau laukiančiųjų eilutė. Į bendrabutį ateidavo Vaidotas Daunys, jau paniręs į Hegelį, primygtinai ragindamas skaityti Roberto Musilio apysaką „Tonka“, „Nemune“ ką tik pasirodžiusį „Juodąjį strazdą“, sakė, „va čia yra tikros literatūros atskaitos taškas“.

Sarbievijuje pasišnekėdavom su Valdu Papieviu, jis jau buvo parašęs apsakymą „Triušio akys“ ir tikriausiai artėjo prie didžiojo savo veikalo – romano „Ruduo provincijoje“. Rijom knygas, gaudėm idėjas, reikia turėti omeny papuvusį, bet dar gyvą sovietmetį, ginčijomės, fermentavomės, formavomės, ėjom į teatrus ir Andrejaus Tarkovskio su Nikitos Michalkovo „Nebaigta pjese mechaniniam pianinui“ žiūrėti – nuostabiausias laikas. Tokiame amžiuje daug kas nutinka pirmą kartą. Bet su rašymu man tai turėjo mažai ką bendra. Buvau jauna. Per jauna. Pačia sau tapau tik po dvidešimt kelerių metų, sulaukusi Žemaitės amžiaus. 

Kalbėdama apie rašymą Žemaitės amžiaus akcentuojate asmeninius pokyčius, tačiau įdomu, ar Jus, vėl ėmusią rašyti po 2000-ųjų, kaip nors veikė ir kiti veiksniai – juk per tą laiką stipriai pasikeitė literatūros padėtis, visuomenė. 

Asmeniniai pokyčiai yra svarbiausi, nes jie perlaužia tavo stuburą, bet kad nukrenti į visai kitą laiką, – taip. Kartais mintyse linksmai paeksperimentuoju – užsišaldžiusi penkiasdešimčiai metų, ką rasčiau pažadinta: technologijų pakeistame pasaulyje neišgyvenčiau nė dienos. O tie, kas užsišaldytų dabar, po keliasdešimties metų atšiltų turbūt net ne Žemėje, pokyčių mastas būtų toks, kad jį įkirstų tik dirbtinis intelektas. 

Debiutavau 1987 metais, o antrą kartą – 2008-aisiais – absoliučiai kitoje epochoje. 

Per tą laiką viskas pasikeitė. Visuomenė iš sovietinės formaliai tapo laisva, bet turėjo pereiti visa, ką jai buvo paruošęs laikas: gariūnmetį, banditizmą, šaudynes, nukapotas galvas, privatizaciją, virsmus, ideologinį kailio vartymą, susivokimus, atgailas, užsibarikadavimą aname laike. Rašytojo padėtis… Tikindamas save, kad nenoromis, bet vis dėlto papratęs sėdėti užstalėje kaip puošmena (kultūra) kolūkių priėmimuose su šokolado spalvos keptais paršeliais ir pakirsti per abu žandus, rašytojas nusileido į neprivilegijuotųjų teritoriją skaityti korektūrų, kad išgyventų. Literatūra iš sovietmečio katapultavosi į nepriklausomybę ir nežinomybę. 

Su Jūrate Sprindyte ne kartą šnekėjome, kad labiausiai nepasisekė knygoms, ypač vertoms dėmesio (kad ir Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikams“), kurios buvo išleistos ant paties nepriklausomybės slenksčio – knygų skaitymas tada niekam nerūpėjo. Iš Glavlito globos – tiesiai į rinkos ekonomikos nasrus. Kiek įdomiausių patirčių per šituos virsmus – soti ir laiminga Šveicarija galėtų jų savam menui kaip vitaminų užsipirkti. Argi buvo įmanoma rašyti taip, kaip prieš ketvirtį amžiaus? 

O tuo metu jau kalbėta ir apie lietuvių eseistikos pakilimą. Skaitydama Jūsų noveles, užčiuopiu artumą – juo nesistebiu, nes mūsiškė esė iš tiesų artimesnė literatūrai, o ne publicistikai. Konkrečiau kalbant, būtent tuo, kaip eseistai žaidžia kalba – gyvas sakinio smūgis, ironiški komentarai apie „čia ir dabar“ rašomus tekstus… Ar neklystu svarstydama, kad Jūsų prozą paveikė vadinamoji „Šiaurės Atėnų“ eseistikos mokykla? 

Veikė visus, ir dar kaip, vienus erzino, kitus džiugino. Mes buvom tiesiog pamišę dėl „Šatėnų“. Tai lyg užkratas – laukti šeštadienio su pirmuoju „Šiaurės Atėnų“ puslapiu. Įdomu, kad nieko panašaus neatsirado Estijoje, Latvijoje, ten stiprias pozicijas laikė novelė. Tai, ką tuo metu Lietuvoj darė ryškiausi eseistikos atstovai, – buvo laisvė, ironija ir autoironija, pasakojimas pirmuoju asmeniu, intertekstualumas, žaismė, „gyvas sakinio smūgis“, ir tai ardė tradicinės novelės kanono pastolius. Esė buvo įdomesnė, raiškesnė, pagaulesnė, arčiau skaitančiojo. Rašyti tradicinę novelę atrodė anachronizmas, nes ji – nebe laike. 

Žinoma, tuoj iš visų pakampių subėgę epigonai reiškinį kompromitavo, ir kritikai ėmė šnekėti apie esė „palaidą balą“, tikroji esė turinti būti ne tokia, o kokią, pavyzdžiui, kitados rašė kad ir Michelis de Montaigne’is. Bet talentingai parašytoji nebuvo amorfiška, palaida bala, priešingai, jos kieta struktūra man kėlė susižavėjimą. „Šatėnams“ nepriklausė Rolandas Rastauskas, nes ten tiesiog nesispausdino, bet jis iš tos pačios kapelos. Kęstutis Navakas ant mano knygos „Niekada nežinai“ viršelio užrašė, kad tai santakos knyga, kur esė įteka į novelę, ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Tiksliau nepasakyčiau. Viskas taip ir buvo. 

Bet tie laikai jau praeity, nugravitavau grynosios prozos link, jau norisi mažiau žaisti ir visai nustoti cituoti. Ironija ir autoironija, kiek jos man duota, nebijojimas laužyti kanono – turbūt santykių su esė palikimas.

Nebeliko kūrėjų (Viktorija Daujotytė rašė apie didžiųjų žodžių tuštėjimo metą), „kūrėju“ padorioje kompanijoje gali ir apsijuokti, užtat atsirado kūrybininkas. Nenumanau, apie ką tas „kūrybininkas“, kuo užsiima. Ir žodis toks ilgas, galėtų būti seno gero „nebeprisikiškiakopūsteliaudavomėme“ proanūkis.

Ar šiandien bendrumas su kitais kūrėjais Jums svarbus?

Bendrumas būna skaitant lauktą naują Giedros Radvilavičiūtės esė ar Donatos Mitaitės feisbuko įrašus. „Lietuvos ryte“ aptikus, kad ir Sigitas Parulskis pasiilgęs „tikros, sunkios, nerangios kultūros“ laikų, kai menas buvo menas, o „ne socialinio jautrumo projektai“. Gavus elektroninį laišką iš Vido Morkūno, visada tikrą, kiek minorišką. Skaitant K. Navaką – galiu atsiversti bet kurį jo „Begarsio skambučio“ „Sudegusių vabzdžių dulkių“ puslapį, ir apima bendrumų bendrumas, nors Kęstučio jau metai kaip nėra kūnu.

Dabar gan daug kalbama apie tikrumo paieškas, mene tai pasireiškia suasmenintu kalbėjimu, be metaforų. Įdomu, kad gana pesimistiškai minite kitokio tikrumo ilgesį – laikus, „kai menas buvo menas“. Įžvelgiate skirtį tarp meno „vakar“ ir „dabar“, modernizmo ir šiuolaikybės?

Taip, atsiranda daugiau suasmeninto kalbėjimo, žmones labiausiai traukia ir domina egodokumentai: memuarai, dienoraščiai, laiškai, tikri faktai, nebe fikcija. Tik aš, matyt, darausi senstanti bambeklė, nes man atrodo, kad „vakar“ buvo daugiau autentiško stiliaus ir turinio. Daugiau būtinos mene hierarchijos ir absoliutizmo. Talento vertės, o ne verslumo. Žmogaus būties, o ne funkcijos. Tikrovės skirties nuo simuliakrų. Estetinių kriterijų – šiuolaikybėje jie sunyko ar visai išnyko. Buvo mažiau atrodymo ir rodymosi (kaip žmogui būtinos egzistencijos sąlygos): Luvre prie „Monos Lizos“ neįmanoma prasibrauti ne todėl, kad visi trokšta ją apžiūrėti, o todėl, kad visi be išimties daro selfius: atėjau, pamačiau, nusifotografavau. Buvo daugiau įtempto santykio su pasauliu ir kalba, o kartu su juo ir tikrumo. Pagaliau daugiau laiko, turbūt todėl informacija į rašomus romanus iš „Vikipedijos“ perkeliama copy and paste būdu – ar yra kada ją perkūrinėti savaip? 

Nebeliko laiko (nei reikalo) įvaldyti profesijos amato. Rašytojai šiuolaikybėje – visi. Iš telefono išmaniųjų vidurių iškrapštytas eilėraštis prie mikrofono per poezijos skaitymus, prieš tai prisipažinus, kad skaitoma lektūra – tik draugų kūryba, laiškai, yra normalu. Nebeliko kūrėjų (Viktorija Daujotytė rašė apie didžiųjų žodžių tuštėjimo metą), „kūrėju“ padorioje kompanijoje gali ir apsijuokti, užtat atsirado kūrybininkas. Nenumanau, apie ką tas „kūrybininkas“, kuo užsiima. Ir žodis toks ilgas, galėtų būti seno gero „nebeprisikiškiakopūsteliaudavomėme“ proanūkis. Pasaulis juda į priekį, o mano viena koja įstrigo modernizme. 

Galbūt tai, kas iš šiandienos perspektyvos atrodo kaip dekadansas, plokštuma, po kurio laiko pasirodys kaip progresyvus perėjimas nuo metaforos prie įvairių problemų lauko. Kaip manote, ar prisirišimas prie metaforos šiandien nėra naivus? Neatrodo vien sąlygotas to „vakar“, apie kurį kalbėjome? Kokia šiandien yra metaforos vertė?

Šiandien prisirišimas prie bet ko yra naivų naiviausias. O mūsų literatūroje saitai su metafora stiprūs dar ir todėl, kad lietuviai – poetų tauta, kaip mums per paskaitas linksmai sakydavo kalbininkas Aleksas Girdenis: mesk kepurę ir pataikysi ant poeto. Prozą turbūt rašo daug neįvykusių ar kokių represuotų poetų. Ir pati esu išgirdusi priekaištą: tai, ką pateikiu kaip noveles, skaitytojas gauna kaip paslėptus eilėraščius – žodžiai, užuot rikiavęsi posmeliais, gulinėja eilutėmis. Nesąžininga.

Bet klausimas ne apie tai.

Pasaulis keičiasi kosminiu greičiu, literatūra drauge su juo. Čia daugybė veiksnių: vaizdo kultūros įsigalėjimas (be viso kito, vaizdo nereikia versti į kitas kalbas), išmaniosios technologijos, gyvenimo tempas ir ritmas, ir tai, kad žmonės ne(be)skaito knygų, bent jau taip, kaip kadaise – minios knygų mugėje ir įspūdingi išpirktų knygų kiekiai (kasmet vis daugiau ir daugiau) malonina leidėjus ir mugių organizatorius, bet tik pučia visuotinį optimizmą dėl kultūros poreikio, o tikrosios padėties neatspindi.

Literatūra šiuolaikybėje priversta keisti (ateityje dar labiau) žaidimo taisykles, kad išliktų. Niekada nepatikėsiu, kad vaikai, susirašinėjantys SMS trumpiniais dg, ok, nzn, emotikonais – šypsenėlių ir liūdesėlių „pagrandukais“, kada nors skaitys Marcelį Proustą. Na gerai, palikim ramybėje M. Proustą, – bent kiek sudėtingesnį tekstą. Perpras jo lygmenis, struktūrą, stilių, tai, kas yra potekstėje, o ne žodžių paviršiuje. Neįmanoma. 

Tavo klausime, Neringa, išskiriama būtent metafora, stipriausia stilistinė figūra, kuri labai svarbi individualiam, o ne beveidžiam, nuasmenintam stiliui, be to, ja disponuoja tik talentingi, taigi ne visi, užsimanę būti rašytojais. Be jos, yra ir kitų tropų, na, kad ir metaforos sesuo metonimija, brolis oksimoronas, jų buvimas kūrinyje taip pat kuria nepakartojamą teksto audinį. Bet literatūra audinius turės paprastinti. Estetika, stilius trauksis / traukiasi į pašalę. Kritikai ir literatūrologai, vertindami metų knygas, džiugiai pastato ausis, kai aptinka bent kokią meninės kalbos transformacijos pastangą. Stiliaus apraiškų. 

Taigi literatūra leidžia kartelę ir leis toliau. Ir ateityje joje iš tiesų taps svarbu kitkas, labai teisingai pasakei, bus pereita prie „įvairių problemų lauko“: socialinių, klimato kaitos, nėra abejonės, kad lyties identiteto, dar kokių nors, apie kurias mes šiandien net nenutuokiame. Bet pati sau, kaip žodžio menas, literatūra jau pastūmėta į šalį. Tiesiog taip yra. Šermenų gaidelės? Na, ta proga į jas atsinešu „gedulo juosteles panagėse“ – metaforą. 

Jūsų prozoje subtiliai įprasminta vidurinės kartos savijauta, kurią lemia greiti pokyčiai, kartų kaita, susvetimėjimo būsena tarp artimiausių žmonių. Visa tai perteikiate nedeklaratyviai, atskleidžiate per įvairius ženklus. Ar apskritai Jums svarbu prozoje atspindėti laiko ženklus, mąstymo pokyčius?

Tėvų ir vaikų santykiai, savo tėvų kartos neigimas, konfliktas, menkesnis ar stipresnis, manau, yra mūsų kauluose. Užkoduotas, kaip ir neišvengiamas naujo atėjimas vietoj seno. Esu skaudžiai patyrusi virsmą, kai mus auginę, ir netgi labai griežtai, tėvai, atėjus laikui, tapo mūsų vaikais, gležnais ir bejėgiais, visiškai nuo mūsų priklausomais. Taip mes tapsime savo vaikų vaikais – apsikeisime vietomis. 

Kartą per pūgą tamsoje su dukra pasiklydom, aš turėjau išvesti mus į teisingą kelią, bet kadangi blogai orientuojuosi nepažįstamose vietovėse, karštligiškai siūliau visokias kryptis, blaškėmės, kol ji atsidususi pasakė, beveik Vandos Juknaitės žodžiais: „Eik, (vaikeli), paskui mane, aš tau pėdas praminsiu.“ Ar tai įprasminu sąmoningai? Tiesiog su tuo būni, galvoji, ir tai ateina į kūrybą. 

Neseniai socialiniuose tinkluose pasidalijote nuotrauka, stebėdamasi nematytu Žemaitės portretu. Ar šią kūrėją laikote simboline figūra?

Žiūrint į plokščią Žemaitę ant vieno lito kupiūros ar matant sukukusią trimatę bobutę Dievo užmirštame skverelyje Vilniuje, atrodo, kad ta amžinoji skarelė jai prie galvos prisiūta dešimto numerio siūlu. O juk po skarele buvo sudėtingas, aistringas, gyvas žmogus, kurio gyslomis cirkuliavo kraujas. Nuotraukoje su Une Babickaite ji man būtent tokia – dar nematyta, „nenugrota“ Žemaitė, nors ir su savo skarele. Ji drįso mylėti dukters vyrą ir išlaikyti su juo santykį. Daug ką ji drįso. Pagaliau – prabilti vyrų kuruojamoje XIX amžiaus pabaigos literatūroje, gyvenimui jau persiritus į antrąją pusę. Kaip tat nutiko? Kaip ji pasiryžo? Man ji tebeišlaikiusi tą vėlai pradėjusios rašyti moters slėpinį. 

Ne visi rašytojiški likimai, ypač moterų, susiklosto glotniai, ir nuo jaunų dienų, kaip kad įsivaizduotume privalomos jaunystės kulto laikais. Galvodama apie Žemaitę, prisimenu Bitę Vilimaitę. Jos „Juodą dėmelę“ galiu pacituoti atmintinai, nes tuos žodžius (kažkodėl) perskaičiau ne kartą: „Taip susiklostė, kad aš nieko nebeparašiau, likau prieš dešimtį metų „silpnai blykstelėjęs talentas“, bet jis yra manyje, ir galbūt aš dar imsiu rašyti senatvėje.“ Už šitų žodžių man kaskart atsistoja Žemaitė.

Bėgant metams, kaip ir daug kas gyvenime, troškimai, aistros, jausmai, spalvos ima dėvėtis, dilti. Dyla ir kalbos pojūtis. Ir tikriausiai nutiks taip, kad tavo žodžiai pamažu (nežinia, kaip, kokiu būdu) iš gyvų taps mediniai, o tu ir nesuprasi, kad jie jau tokie, ir toliau lyg niekur nieko rašysi, reikšiesi, o tiesą tau vengs pasakyti. Manau, būtent šitos rūšies jautrumas rašytojui pats svarbiausias.

Galvodama apie Jūsų kūrybą, negaliu apeiti dviejų bruožų – kalbos juslumo, pranokstančio siužetą, ir kruopštumo, kurio pristinga ne vienam autoriui. Nežinau, gal atrodys keista, bet man tai nedemonstratyviai rodo kūrėjo jautrumą. Esate jautri? Kaip su tuo dorojatės rašydama?

Na, rašytojai tokia padermė – lengvai užgaunamų, įžeidžių, empatiškų ir kartu baisių egoistų, tironų. Rašytojui odą gali prakirsti lietaus lašas, bet jis bus žiaurus savo artimui, žinoma, dėl to ir labai graušis (arba ne – buvimas kūrėju pateisina visas priemones, o literatūros istorija išteisina). Sunkiai įsivaizduoju gerą rašytoją, net racionaliausią literatūros inžinierių, su vėžlio šarvu. Rašytojai pasmerkti viską užaštrinti, hiperbolizuoti paprasčiausius dalykus, juos nuolat ėda kokios nors kaltės, fobijos. Rašymas yra to jautrumo, kompleksų, baimių sublimacija, tad rašydamas – gal ir aš ne išimtis – ir dorojasi, kaip sakai, su visu tuo „bagažu“. Pagal galimybes ir talento kalibrą. 

Užsiminei, Neringa, apie „kalbos juslumą“. Kai kas nors ką nors sako apie mano rašymus, visada išskiria kažkokią ypatingą kalbos viršenybę. Bet kalba yra tik priemonė, ne pati sau tikslas, t. y. literatūra yra ne tik kalba, bet ir daug daugiau, esančio už jos. Na, o jei vis dėlto tie jautrumai… Kai sėdu prie kompiuterio ir sakinys ima klijuotis prie sakinio, ryškėja vaizdas, randasi (nežinau, kaip, kokiu būdu) gyvas nervas – apima namų jausmas, kuris anksčiau tarsi neištikdavo. Buvimo kalboje kaip savo namuose. Panašiai grįžus iš miesto: užtrenki paskui save šarvo duris ir žinai, kad čia, savo erdvėje, esi saugi. Gal kad nieko geriau neišmokau: tik rašyti ir redaguoti kitus. Bet… Bėgant metams, kaip ir daug kas gyvenime, troškimai, aistros, jausmai, spalvos ima dėvėtis, dilti. Dyla ir kalbos pojūtis. Ir tikriausiai nutiks taip, kad tavo žodžiai pamažu (nežinia, kaip, kokiu būdu) iš gyvų taps mediniai, o tu ir nesuprasi, kad jie jau tokie, ir toliau lyg niekur nieko rašysi, reikšiesi, o tiesą tau vengs pasakyti. Manau, būtent šitos rūšies jautrumas rašytojui pats svarbiausias. O ne anas.

Mielai paprieštarausiu kalboms apie atšimpančią kalbą: štai Jūsų bendrinei kalbai adaptuotos stebuklinės lietuvių pasakos „Karalaitė ant stiklo kalno“ ir šiurpės „Žmogus, kuris nežinojo, kas yra baimė“ labai pavykusios, gyvos. Ko gero, ne kiekvienas sugebėtų imtis tokios stilistinės nuovokos reikalaujančios užduoties. Buvo lengva sijoti, kas kalboje jau sena, kas aktualu, kas autentiška?

Tai buvo vienas įdomiausių privalomųjų darbų. „Ir nuveja anys in riboku“, – Rytų Aukštaitija. „Dabar jie važiuoj pro kapus. O kaip tik jie važiuoj, tai vis numirėliai ir ein iš kapų unt orų…“ – Biržų parapija. „Vilkaloką, sako, ant to gali pažinti, kad tur retus dantis ir trumpą vuodegaitę. Į vilkalokus pavirsta tankiausia ant delčios“, – Ožkabalių kaimas, Vilkaviškio apskritis. Kai tas pasakas, sakmes skaitydavau antrą, trečią, ketvirtą kartą, man galvoj imdavo gausti gyvi jų pasakotojų balsai, girdėdavau „čia ir dabar“ intonacijas, pertarus „ir viską ten“, „saka“. O to žmogelio, gyvenusio ir užrašinėtojui pasakojusio prieš pusantro šimto metų, jau ir kauliukai sudūlėję…

Svarbiausia buvo neįsimosuoti kalbos tvarkytojos vėzdu. Neuždėti bendrinės kalbos letenos. Išsaugoti tarmės autentiką. Kartu padaryti taip, kad skaitymas netaptų rebusų sprendimu. Žmonės jau ir lengvų tekstų į rankas neima, o čia klampoti per tokius pūdymus. Lieka pasikliauti kalbos intuicija, klausa – ką švelniai redukuoti, kur truputį apskabyti tarmių lytis. Reikėjo galvoti, ne vieną kartą skaityti, klausytis. Kiek žinau iš sudarytojos Jūratės Šlekonytės, Jonas Basanavičius taip nesicackindavo, savo šnekėtojus romijo be jokio gailesčio, na, bet ir laikmetis buvo kitas, patriarchas, pasiraitojęs rankoves, galėjo švaistytis į kairę ir į dešinę. Mums jau ranka gali nudžiūti.

Kai kalbama apie artumą lietuvių trumposios prozos tradicijai, pasitaiko, kad paminima ir Jūsų pavardė. Kaip reaguojate į tokį „statusą“? 

Jei būčiau labai susirūpinusi savo statusu, tai kaip nors reaguočiau (žiūrėdama į veidrodį, taisyčiau mimikas), bet nesu. Na, vis tiek kur nors tave turi įbrukti. Man atrodo, šituose reikaluose daug inercijos, kažkas kažkada pasakė, ir pažymėjo tau kaktą V. Morkūno riebaluotu šaukštu. Esu išklausiusi priekaištų, kad griaunu lietuvių novelės kanoną, jo nepaisydama, o kaip griovyba koreliuoja su tradicija, – negaliu pasakyti. 

Kas Jums tekste yra autentika? Ar jai atsirasti būtini tikrovės faktai? 

Autentika tai, kas literatūroje dar „nenuskalbta“, negirdėta ir tik tavo iš tikrovės išgriebta. Bendrybė, banalybė visada šalia, ir jos įkyriai siūlo paslaugas… Kai būnu pas savo draugę, ji vis prisimena vaikystę pokariniame Vilniuje. Beveik badmetis, žiauriai stigo maisto – burnoje nuolatinis alkio skonis, o skilandžio kvapas galėdavo išplėšyti nosies šnerves. Blynus jos mama kepdavo su „dailininkų aliejumi“, kuriuo tapytojai skiesdavo dažus. Pinigų taip trūko, kad reikėdavo durstyte durstyti mėnesio biudžetą, ir iki kitos algos jų vis tiek neužtekdavo. Šeimą maitino Ožka, kurios pienas gelbėjo ir nuo tuo metu žmones skynusios tuberkuliozės. Grįžusi po darbo kepykloj mama visada pirmiausia užsukdavo į sandėliuką pas Ožką. Kartą, kol nusisukusi pešė jai šieną, Ožka sukišo į jos pravirą tašę barzdą ir surupšnojo visą tądien gautą algą. Kumščio didumo tarybinių pinigų gniutulą. Ką daryti? Veikti reikėjo labai greitai – Ožką paskersti ir tuos pinigus iš skrandžio plėšte išplėšti, kol rūgštis nespėjo ištirpinti „mėnesio biudžeto“. Į prapjautą skrandį tuoj nuniro pora rankų. Paskui tie rūgštūs 1953-iųjų banknotai su prakąstom leninų galvom išdėlioti džiūvo ant lentos… 

Šita detalė autentiška, nes ji – tikrovės faktas. Visur lesioju tokius faktus, vadinu juos aukso smiltimis. Tai, kas sufantazuota prie kompiuterio, iškart ir matyti. Tiesa, kartais tikrovė būna tokia neįtikima, kad atrodo kaip fantazija. Visaip būna. Garbė talentingiems apgaudinėtojams, kurie prifantazuoja, o tu skaitai kaip grynų gryniausią autentiką.

Pastebėjau, jog esate aistringa kino mylėtoja. Kokie filmai / režisieriai atsiduria Jūsų filmotekoje? Į kokį meną taip pat aistringai pasineriate? 

Filmų ir režisierių begalė, įvairių laikotarpių ir šiandienos. Italų kinas nuo 1940-ųjų, prancūzų nuo brolių Lumiere’ų su neseniai rodyta juosta „Lumiere!“, skandinavų su Ingmaru Bergmanu, Larsu von Trieru, Susanne Bier, Thomu Vintenbergu, rumunų „Naujoji banga“ su Cristi Puiu („Pono Lazuresku mirtis“, „Aurora“, „Sieranevada“ ir kt.), šiandieninis lenkų, rusų kinas, Sergejaus Loznicos filmai, kinų Jia Zhagke, matytas „Kino pavasaryje“, o dabar rodomas retrospektyvoje per LTV, galėčiau vardinti ir vardinti. Paolo Pasolinis, Peteris Greenaway’us, Michaelis Haneke, broliai Coenai, Kim Ki-Dukas, Pedro Almodovaras. Savo prozai kaip vaisto palinkėčiau šio bei to iš P. Almodovaro filmų, – spalvų, drąsos, humoro ir melodramos, kurią režisierius vadina almodrama. Dažnai viena sau perkėlinėju kiną į literatūrą, o literatūrą į kiną. Visada atkreipiu dėmesį į niurgzlio Jono Ūbio rekomendacijas ir preferencijas ne tik kino klausimais. 

Lopydama išsilavinimo spragas, porą metų lankiau dailės istorijos kursus, įnikau ten. Kažkodėl visai apsilenkiau su dramos teatru, nors kitados buvau tokia lankytoja, gal kad Eimuntas Nekrošius numirė ir teatras ėmė atrodyti ištuštėjęs. Užtat lengvai kvaištelėjau dėl operos – klausyčiau ir klausyčiau to seno apdulkėjusių perukų meno, Giuseppės Verdi „Rigoleto“ kvarteto su Elina Garanča ir Ana Netrebko. Bet aistringiausiai panyru į tylą, kai elektrizuoti šienpjoviai už lango pagaliau apleidžia fronto linijas ir su savo padargais nueina namo. 

Labai įdomu, kad perkėlinėjate literatūrą į kiną. Kokią įsivaizduojate Jūsų esamo ar būsimo kūrinio kinematografinę tekstūrą, atmosferą? 

Sakoma, kuo blogesnė literatūra, tuo lengviau ją paversti filmu. Omenyje tikriausiai turima literatūra su ryškiu siužetu ir daugiau veiksmo, o ne refleksijos. O kaip įvaizdinti refleksiją? Taip pat ir mūsų metaforą? Čia ir yra didžioji kino ir literatūros santykių paslaptis. Rašant man visada svarbus vizualumas, vaizdą turiu matyti kaip kino juostoje. Kai skaitytojai sako, kad vaizdai kinematografiški, juos matai ir užuodi, – jaučiuosi pamaloninta. 

Esu mačiusi porą trumpametražių filmų pagal savo noveles, vieną jų netgi pagerbė Juozas Budraitis, suvaidinęs mizantropą rašytoją. Literatūrą kine taip ir įsivaizduoju: tik „pagal“, o ne paraidinį perskaitymą. Kino kūrėjas turi teisę elgtis su tavo tekstu kaip tinkamas. Nesuprantu autorių, kurie įsižeidžia, nešiojasi nuoskaudas, kad kas nors kine traktuojama kitaip, nei jie manė esant jų kūriniuose. Režisierius kurti yra laisvas, kaip tu buvai laisvas rašydamas.

Kada paskutinį kartą skaitydama juokėtės? Kokia tai buvo knyga?

Nuostabiausia ir linksmiausia paskutiniu metu skaityta knyga – Olgos Tokarczuk „Varyk arklą per mirusiųjų kaulus“, beje, patekusi (pelnytai!) į „Man Booker International Prize“ trumpąjį sąrašą. Juokiausi balsu. Keistuolę astrologę, prižiūrinčią kaimynų namus, sodybas, Janiną Dušejko, nevykėlių policininkų vis vadinamą Dušenka, žmogžudę ir visos gyvūnijos patronę, pamilsti nuo pirmųjų kadrų. Ta knyga – žmogus su visais jo dangumis ir pragarais, intelektuali refleksija, nuostabi ironija, intonacija, pagaliau rašančiosios kūrybos džiaugsmas. Girdėjau priekaištų, kad viskas būtų puiku, jeigu autorė „neužknistų“ gyvūnėlių tema, bet O. Tokarczuk viename interviu atremia, kad gyvūnai čia „tik pretekstas kelti su morale susijusius klausimus“. Knyga – vitaminas. 

Drįsčiau spėti, kad neretai Jūsų prašo patarti, pasidalyti kūrybos receptu. O galbūt esate pati gavusi puikų patarimą kūrybai?

Rodos, negavau, na, gal tik kad rašau per mažai, per tirštai, vartoju retų žodžių, kurie jau nežinia ką reiškia, pavyzdžiui, „atsiknoti“, „pagaikštis“, „dumsa“… O jei ir gaučiau kokį patarimą, net jei tai būtų Louis Vuittono rankinė už dvidešimt du tūkstančius eurų, likčiausi prie savojo ridikiulio. Bet turiu vieną įprotį: beveik visada, baigusi rašyti, įjungiu režimą – perskaityti, ir ne kartą, negailestingo, skeptiško ir būtinai ciniško, bet talentingo rašytojo akimis. Turiu galvoje susidariusi tokį veikėją, sudėtą iš kelių konkrečių žmonių. Ir tada visos banalybės, lyrikos, sentimentas, egzaltacija, žodžių perteklius iš teksto ima garuoti kaip kamparas. Rekomenduoju.