Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Prozos apdraba. Pokalbis su rašytoju R. Rastausku

Rašytojas Rolandas Rastauskas. Tomo Petreikio fotografija

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš Satenai.lt

Su rašytoju ROLANDU RASTAUSKU kalbasi EGLĖ FRANK.

Pirmiausia norėčiau nuoširdžiai pasveikinti su dvigubais laurais metų pabaigoje vykusiuose trumposios prozos skaitymuose „Imbiero vakarai“. Buvote apdovanotas ne tik pagrindine, bet ir publikos premija. Ką jums reiškia gauta Jurgio Kunčino premija?

Persikraustymą iš saugaus esė laivelio į prozos, nors ir trumposios, jachtą. Iš marių į jūrą. Lietuviško apsakymo teritorija man visada buvo svarbesnė ir savesnė už išskydusias romano valdas. Juozo Grušo „Rūstybės šviesą“ kažkada mokėjau vos ne atmintinai. Arba Romualdo Lankausko „Pilką šviesą“ – tie širdžiai brangūs tomeliai su autografais puošia mano biblioteką. O kur dar Juozo Apučio, Jono Mikelinsko, Bitės Vilimaitės, Leonido Jacinevičiaus ar Sauliaus Tomo Kondroto tekstai! Net Baltušio „Valiusei reikia Alekso“ darė įspūdį. Arba Vinco Krėvės „Likimo žaismas“ – negailestingi apsakymai iš Laikinosios sostinės gyvenimo, apie smetonmetį pasakantys daugiau negu istorikų raštai. O kalbant apie amžininkus – kaip, sakyk, lietuvių raštija atrodytų be Danutės Kalinauskaitės?

Viename interviu esate minėjęs, kad mieliau skaitytumėte jūsų tekstų pasiklausyti atėjusiems skaitytojams, nei matytumėte kitų kolegų rašytojų, profesionaliai bevertinančių tekstą, „susuktus snapus“. Dėl virtualaus „Imbiero vakarų“ formato nematėt pastarųjų, bet ir skaitytojai buvo tik numanomi. Kaip jautėtės „Oranžinę saulę“ pirmą kartą skaitydamas į tuštumą?

Viena, tarkime, skaityti Ilzei Butkutei ir Alvydui Šlepikui, kita… nutilk, liežuvi. Puiki mano klausytoja buvo Vidmantė Jasukaitytė – mūsų Kazandzakis su sijonu. „Imbierai“ visada suteikdavo artimo kontakto su autoriaus interpretuojamu tekstu malonumą (autorinis skaitymas, be abejo, jau interpretacija) – taip, savo džiaugsmui, klausydamasis atradau Dainą Opolskaitę, kurios ligi tol nebuvau skaitęs. „Saulę“ įrašinėjome, tad skaičiau videooperatorei. Tai geras formatas – užkalbėti merginai dantis. Dėl to juk viskas ir vyksta pasaulyje!

Kasdienybės palydove tapusi „Zoom“ platforma man atgrasi: visi tie neva vaidinimai, neva intymūs poezijos rypavimai ar giliamintiški „lektoriavimai“ perkreiptais snapais, blogu garsu ir klaikiu rakursu. Toks įspūdis, kad filmina suzombėjęs Mekas. Brrrr… O gerai nufilmuotą medžiagą priimu su džiaugsmu it muziką. Tada pagalvoju, kad operatoriams ne veltui teikiamos Nacionalinės.

„Oranžinė saulė“ („Nemunas“, 2020, Nr. 12) – novelė, pilna įvykių ir laiko sluoksnių, – reikalauja ypatingos skaitytojo atidos. Skyrėte ją Romualdo L. (Romualdo Lankausko, mirusio 2020 m. vasarį, – E. F.) atminimui, tad tam, kad iki galo suprastum kūrinį, tarsi reikia „užvedimo ant kelio“. O gal skyrėte jį tik tiems, kurie ir be sufleravimo pagavo siūlo galą?

Romualdas Lankauskas buvo vienas mano literatūrinių trenerių (greta Juozo Grušo ir Mykolo Sluckio), kiekvieną rudenį apsireiškiantis Palangos alėjose ir paplūdimiuose, – iš pradžių kaip šuo eidavau jo pėdomis, vėliau susidraugavom. Man turbūt labiau už pačią prozą imponavo jo povyza – visi tie angliški džemperiai, lietpalčiai, švarkai su zomšos antsiuvais ant alkūnių, kepės, batai ir, žinoma, pypkių kariauna. Pats pypkės kimšimo ritualas, pirmas kvapnus dūmelis, all that jazz! Štai kaip turi atrodyti tikras rašytojas, mintijau vėlyvojoje paauglystėje.

Vėliau įspūdį dar labiau sustiprino jo namų knygų lentynos – ten stovėjo anglų ir amerikiečių literatūrinių stabų originalai, abstrakcionistų tapybos albumai. Konjako ir likerio ropinės! Geresnę biblioteką mačiau tik pas Juozą Keliuotį. Sykiu jis priklausė tai saujelei „prominentų“, kurie itin teigiamai sutiko mano pirmuosius žingsnius dramaturgijoje. O „išskyrė“ mus Landsbergis – Romualdas nuėjo sakyti kalbų (populiariausias oratoriaus triukas tada būdavo triskart riktelti „gėda!“), o aš po šešiolikos metų sostinėje buvau neseniai sugrįžęs į pajūrį, kur manęs niekas nepažinojo, pradėjęs dėstyti Klaipėdoje, dar tik bandantis susivokti naujojoje tikrovėje.

Mačiau, kad jam nelengva – vien PEN centro istorija ko verta. Mano eseistika, kiek žinau, jam nepatiko („Komsomolkės“ pavadinimas atbaidydavo daugelį), gal kokį kartą buvau jį ir užkabinęs – to jau nepamenu. Pagaliau tėvažudystė yra natūrali dažno menininko brendimo sąlyga. Tad atleisk man šitą ilgą tiradą, Egle. Novelėje (beje, irgi „pandeminėje“) esama keleto plotmių. Viena vertus, ji pratęsia žinomos Lankausko novelės „Du vyrai prie žalio stalo“ fabulą (t. y. besiužečiam tekstui suteikia siužetą) ir sykiu ieško stilistinių sąsajų. Ouldskūlas, be abejo.

Rašytojas Rolandas Rastauskas. Romualdo Požerskio fotografija
Rašytojas Rolandas Rastauskas. Tomo Petreikio fotografija

„Venecija tiesiogiai“ – siužetas nedideliam apsakymui, kaip pats jį pavadinote, – pasirodė kovo mėnesio „Metuose“. Antrojoje dalyje – „Armanio sraute“ – herojai jau susiduria su COVID-19. Šiuo metu rašote trečią kūrinio dalį. Ar galima sakyti, kad ši pandemija įkvėpė Rolandą Rastauską?

Įkvėpti pandemija neįkvėpė, nes ji iš esmės nepakeitė mano gyvenimo būdo. Na, atėmė trumpalaikes keliones – štai ir viskas. Kadangi jau treti metai nebedėstau, tai esu apsaugotas nuo košmaro kalbėti, kaip tu kad sakei, į tuštumą. O minimi tekstai turi bendrą vardiklį – jų veiksmas plėtojamas jų gimimo arba rašymo laikotarpiu. Tik erdvė beregint kinta ir kinta. Jau yra skaitytojų, tikrinančių lokacijas, įvykius ir muzikines nuorodas! Internete tai lengvai galėtų virsti smagiu hipertekstu.

Šituose tekstuose nevengiate vadinamojo „blizgesio“ – madų pasaulio, jo užkulisių, manekenių, žavingų plevėsų, narkotikų, alkoholio, sekso, hedonistinio nuobodulio ir persisotinimo – temų, nuo kurių paprastai aukštoji literatūra „rauko snapus“. Iš kur ta aistra rašyti apie mados pasaulį?

Na, aukščiau „Metų“ šokti Lietuvoje nėra kur, nors „Pergalė“, mano nepaimta tvirtovė, tokių tekstų tikrai nebūtų spausdinusi… O mados pasaulis čia fiktyvus – su tikruoju jau seniai neturiu nieko bendra, nors kažkada iš arti mačiau, kaip savo šlovingą kelią pradeda Juozas Statkevičius ir Sandra Straukaitė. Mano mados skonį iš esmės suformavo du leidiniai: tai vadinamajame „Kregždaitės knygyne“ už pusę mėnesinio atlyginimo įsigytas ir ilgainiui mirtinai nučiupinėtas albumas britų „Vogue“ 40-mečiui plius vienam seniai nebeegzistuojančiam Klaipėdos bukinistiniam atkapstytas fantastiškas, anų laikų akimis, italų vyrų mados žurnalas „L’Uomo“. Antverpene visada aplankydavau Yohji Yamamoto pardę „Flagship Store“. Apsimesdavau, kad pinigų, kaip sakydavo Šabtajus Kalmanovičius, suduodamas sau per širdies plotą, „yra“.

O vadinamojoje tabu zonoje gimstanti literatūra man irgi niekada nebuvo svetima. Drąsos (liaudiškai šnekant, chuliganizmo) joje darbuotis, deja, pristigo. Matyt, saviaukla kalta. Tad Herkus Kunčius lieka vienas lauke karys. Itin aukštai vertinu gero feisbuko draugo Dimos Bočenkovo vadovaujamą leidyklą „Kolonna Publications“ Maskvoje, kuri iš esmės ir skirta „blogio (Lietuvoje kažkodėl vadinamų piktybės) gėlių“ sklaidai. A, dar apie seksą: nesiseka lietuvių autoriams ir autorėms tų dalykų aprašinėt. Tradiciškai. Išimčių beveik nėra, nors pažįstu vieną už jūrų marių gyvenančią tautietę, kuri šį bei tą toj srity yra nuveikusi. Gal kada ir išleis savųjų sueičių aprašą. Daktaras Tereškinas, va, prisiminiau, yra trinktelėjęs, bravo.

Retsykiais sapne tebegeriu grapą vyninėje „Decantus“ ir alų „Nisha Craft“ priešais Šv. Kryžiaus bažnyčią. Galit palikti raštelį.

„Venecija tolo kaip sapnas, kurio jis nespėjo susapnuoti“ („Venecija tiesiogiai“). Kuo RoRa Venecija skiriasi nuo sapniškos Iano McEwano romano „The Comfort of Strangers“ Venecijos?

Smurto laipsniu – jo antrajame romane jauna britų pora pakliūva į vietos monstrų spąstus, mano tekste jauna lietuvių pora ima palengva suvokti savąjį monstriškumą. Tik Serenissima „iškenčia“ viską – ne veltui trauką jai kaip banaliausio snobiškumo apoteozę pašiepiantys kritikai patys nejučia tampa snobizmo aukomis. Jau seniai esu sumanęs aprašyti trasą, kurią Venecijoje įveikė Žibuntas Mikšys su simpatija („Trys kelionės“) – panašiu principu, kokiu „Berlynalijose“ esu aprašęs Remigijaus Treigio (anaiptol ne snobo!) žingsnius Berlyne.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pastaruosius metus buvote retas svečias literatūriniuose renginiuose ir festivaliuose. Ar nepasiilgstate šiokio tokio kultūrinio šurmulio?

Ne, nepasiilgstu.

Kur, pasibaigus karantinui, galima bus tikėtis sutikti Rolandą Rastauską?

Turbūt praleidai žodį „Vilniuje“? Mano prancūziškų kelionių „demono“ ir kažkada teniso partnerio Edvido Žuko galerijoje „Menų tiltas“ Užupyje. O gal ir Dainiaus Liškevičiaus studijoje. Retsykiais sapne tebegeriu grapą vyninėje „Decantus“ ir alų „Nisha Craft“ priešais Šv. Kryžiaus bažnyčią. Galit palikti raštelį.