2021 10 06

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Przemyśl – pagalvok apie tai

Peremyšlis. Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka.

Geležinkelio stoties perone stovėjo mergina su kelionine kuprine, jos švelniai žydras megztukas kontrastavo su ryškiai rudos spalvos dredais. Ji su kažkuo kalbėjosi telefonu, atsukusi man nugarą. „Przemyśl to raz jeszcze, dobrze ci radzę“, – išgirdau prieš nusileisdamas į požeminę perėją. (liet. „Pagalvok apie tai dar kartą, gerai tau patariu.“)

Iš tiesų būdamas šiame mieste kiekvieną kartą pagalvodavau apie daugelį dalykų. Kartais mintys tiesiog užliedavo mane tarsi lavina, o joms nuslūgus galvoje prasidėdavo tikras proto mūšis, tiksliau – minčių ginčas, kuri iš jų yra svarbesnė, kuriai pirmiausia reikia skirti dėmesio.

Ar iš tiesų šis nedidelis miestas ant Sano upės krantų, esantis Pietryčių Lenkijoje prie pat sienos su Ukraina, gali paskatinti, kad apie jį tiek daug galvotų? Pasirodo, gali.

Miestas prie pat sienos

Miestas, kuris lenkų kalba vadinamas Przemyśl, o ukrainiečių – Peremyšliu (iš čia ir lietuviškas pavadinimas Peremyšlis), turi stebėtinai daug istorijų, kurios slypi neatrastos, nes šio kiek apsnūdusio miesto dar neatrado masinis turizmas, o dauguma atvykėlių traktuoja jį labai proziškai – kaip patogų logistinį tašką pakeliui į Ukrainą arba atvykstant iš jos į Lenkiją. Vos 13 km nuo šio miesto yra viena didžiausių pasienio perėjų tarp Lenkijos ir Ukrainos – Medyka/Šehyni – ten ir punktas, skirtas pėstiesiems, kurį perėjus galima nesunkiai vos per 15 min. pasiekti miesto centrą autobusu. Judėjimas per šį pasienio postą yra vienas intensyviausių visoje išorinėje Šengeno erdvės sienoje.

Neseniai renovuota Peremyšlio geležinkelio stotis (prie kurios sustoja autobusai, vežantys ne tik iki pasienio posto, bet taip pat ir toliau į Ukrainą – pvz., iki Lvovo) yra nuostabus Austrijos–Vengrijos geležinkelio stočių architektūros pavyzdys visoje Lenkijoje. Galimai tai net ir viena išraiškingiausių šio stiliaus atstovė visoje Vidurio Europoje, turinti savo sesę dvynę buvusiame kitame Habsburgų imperijos krašte – esančiame prie Adrijos jūros Italijos Trieste.

Peremyšlis. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka.

Palyginti su kitais Lenkijos miestais, Peremyšlis yra  svarbiausias Vidurio Europoje. Ne karališkoji Krokuva, ne Silezijos Vroclavas, ne Pamario Gdanskas, tikrai ne Varšuva ir net ne šalimai esantis Pakarpatės vaivadijos centras Žešuvas, bet būtent Peremyšlis. Kodėl? Būtent apie tai ir galvojau kiekvieną kartą žvelgdamas į jaukų Senamiestį nuo pilies kalvos. Centrinė Senamiesčio aikštė yra unikalios formos – ji yra pailga ir nuožulni, o jos lygis gan juntamai kyla nuo Sano upės pakrantės katedros ir pilies link.

Lendai, rusėnai, vengrai ir austrų tvirtovė

Iki Antrojo pasaulinio karo Peremyšlis priklausė Lenkijos respublikos Lvovo vaivadijai, o nuo 1939 m. rugsėjo iki 1941 m. birželio Sano upe ėjo siena tarp nacių Vokietijos okupuotos Lenkijos ir Sovietų Sąjungos užgrobtų tarpukario Lenkijos teritorijų rytuose. Tuo metu sovietai pastatė keletą įtvirtinimų palei upę, vadinamą Molotovo linija. Kai kurie bunkeriai prie upės yra išlikę ir stūkso ten iki šiol. Operacijos „Barbarossa“ metu jie nepadėjo – vokiečiai greitai užėmė miestą, žygiuodami į Lvovą.

Iš pirmo žvilgsnio miestas, nors ir būdamas senesnis, per didžiąją savo istorijos dalį visuomet buvo netoliese (per 80 km) esančio gerokai didesnio Lvovo šešėlyje. Tačiau Peremyšlis turi savo išskirtinumo.

Viduramžiais čia buvo viena iš lendų gynybinių pilių pasienyje su Rutenija rytuose ir Vengrijos karalyste pietuose. Lendai kartu su vyslėnais, polianais ir kitomis lechitų gentimis galiausiai sukūrė lenkų tautą, bet paliko savo pavadinimą vengrams, kurie lenkus iki šiol vadina lengyelek, kaip ir lietuviams, kurie žodį lenkai perėmė būtent iš šių viduramžių kaimynystės laikų. Madiarų gentys, eidamos per Karpatus į savo naują tėvynę Panonijos lygumoje, perėjo ir per šias žemes, apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai.

Vengrai sugrįžo į Peremyšlį XIX ir XX a. sandūroje, kai Austrijos valdžia pavertė miestą viena iš didžiausių Europoje ir šiuolaikiškiausia pagal to meto mastą tvirtove. Ją apjuosė galingų fortų žiedas, o pačiame mieste buvo dislokuota nemaža įgula – kurios pagrindą sudarė vengrų kariai.

Peremyšlio tvirtovė buvo tarp trijų didžiausių tokio pobūdžio objektų tuometinėje Europoje ir suvaidino didelį vaidmenį per Pirmąjį pasaulinį karą, kai carinės Rusijos pajėgos daugiau kaip penkis mėnesius bandė užimti miestą, kuris buvo svarbus dėl savo strateginės padėties – dėl to net buvo vadinamas vartais į Karpatų baseiną. Peremyšlio apgultis truko net 173 dienas – ilgiausiai per visą Pirmąjį pasaulinį karą.

Tačiau rusų kariuomenė Peremyšlyje šeimininkavo neilgai, Austrijos–Vengrijos pajėgoms pavyko vėl atgauti miesto kontrolę. Kovų metu dalis fortų buvo susprogdinta ir apgriauta.

Tryliktojo forto paslaptis

Ypač išgarsėjo vadinamasis XIII fortas „San Rideau“. Su šiuo fortu siejama gan paslaptinga ir kraupi istorija. 1923 m. vasarą Lenkijos kariuomenė leido išvežti per karą sunaikintų įtvirtinimų nuolaužas. Darbininkų komandos užduotis buvo ištraukti iš griuvėsių kuo daugiau statybinių elementų, kurie būtų naudingi Lenkijos pramonei atstatyti. Po dviejų savaičių darbo darbininkų komanda pasiekė žemiausią apgriauto forto lygį. Viename iš atvirų koridorių buvo rastos geležinės durys, kurias išlaužus atsivėrė požeminis koridorius. Vienas iš darbuotojų nusprendė savarankiškai prasiskverbti į paslaptingus požemius, po kurio laiko kolegos išgirdo siaubingą jo riksmą. Bėgdami ta kryptimi, manydami, jog įvyko nelaimė, jie pamatė, kad jų draugas šaukia iš siaubo. Keletas komandos narių nusprendė nusileisti į požemį. Tai, ką jie išvydo, buvo siaubinga.

Viename iš požeminių sandėlių pasirodė žmogysta, labiau primenanti vaiduoklį: susivėlę, ilgi, žili plaukai, liesas kūnas, purvini drabužių likučiai. Šmėkla siūbavo iš vienos pusės į kitą ir kažką nerišliai murmėjo. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo rusų karininkas, patekęs į austrų rankas per carinės armijos miesto apgultį karo metu. Kartu su kitu rusų karininku jis buvo įkalintas XIII forto požemiuose. Kai austrai kapituliavo ir susprogdino įtvirtinimus, apie kalinius buvo pamiršta.  Po žeme jie praleido 8 metus. Visi jų bandymai ištrūkti iš požeminių spąstų buvo nesėkmingi. Jų laimei, gan erdviuose požemiuose netrūko konservų, žvakių, uniformų, vandens, cigarečių ir net romo. Visa tai padėjo jiems išlikti, suteikė vilties išgyventi ir ištrūkti iš ten. Kaip rašoma Lenkijos spaudos pranešime, kuriame 1923 m. buvo aprašomas šis įvykis, nelaimingasis, ištrauktas iš požemio, skausmingai reaguodamas į visus garsus ir dienos šviesą, po kelių laisvės minučių mirė. Požemiuose buvo rastas jo kompaniono skeletas kartu su užrašais, parašytais rusų kalba.

Ruso užrašai atskleidė, kad laikui bėgant abu nelaimėliai tapo vis labiau prislėgti, jiems prasidėjo haliucinacijos. Jie medžiojo žiurkes, pasakojo savo gyvenimo istorijas ir netgi bandė save linksminti statydami nedidelius vaidinimus. Po tam tikro laiko, priverstinai praleisto kartu, jie pradėjo nekęsti vienas kito ir apsigyveno priešingose požemio pusėse. Tarpusavyje jie nebesikalbėjo. Antrajam iš rusų, pavarde Novikovas, visiškai pašlijo psichinė sveikata, galiausiai jis nusižudė.

Taip ši istorija buvo aprašyta 1923 metais žurnale „Aplink pasaulį“ („Dookoła świata“) . Ar ji yra tikra? Dalis tyrinėtojų mano, jog tai viso labo mistifikacija, juolab kad iki šiol nepavyko rasti nei rusų karininko dienoraščio, nei kokių nors oficialių užrašų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų šiuos įvykius, taip pat nežinoma, kur yra palaidoti neva po žeme aštuonerius metus praleidę rusų karininkai. Tačiau daug miestiečių iki šiol tiki, kad taip buvo iš tikrųjų. Kad ir kaip ten būtų, bet 1984 m. remiantis šia istorija buvo sukurtas vaidybinis filmas pavadinimu „Fort 13“ (jame vaidino žinomi lenkų aktoriai Leonas Niemczykas ir Grażyna Szapołowska), kuris dar labiau sustiprino tikėjimą šia kraupia istorija.

Didžioji fortų dalis, įskaitant ir tryliktąjį, yra už miesto teritorijos, įdomu, kad dalis jų, esančių rytinėję gynybinio žiedo pusėje, yra prie pat dabartinės sienos su Ukraina, o kai kurie netgi už jos – jau Ukrainos teritorijoje.

Siena su Ukraina – tai iš esmės svarbiausias dalykas, kuris nuo XX a. dešimto dešimtmečio pabaigos iki dabar, ko gero, labiausiai paveikia miesto gyvenimo ritmą. Daugeliui ši asociacija taip stipriai įaugo į miesto įvaizdį, kad trukdo pastebėti kitus – nemažai įdomius aspektus, susijusius su jo istorija ir dabartimi.

Peremyšlis. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka.

Slovėnų išradimas vardu K67

Apskritai Peremyšlis gali kartais sudaryti įspūdį vietos, kurioje laikas, jei nesustojo, tai bent jau sulėtino savo tempą.

Žvelgiant nuo pilies kalvos žemyn į Senamiestį ir Sano upės slėnį, miestas sudaro idilišką įspūdį, leidžiantis žemyn neapleidžia įspūdis, kad aplinka primena kiek mažesnę Liublianos pilies kalno (Grajski hrib) atmosferą. O eidamas Senamiesčiu iš stoties Kazimierza Wielkiego gatve (ten, kur ji suka dešinėn nuo Franciszkańska gatvės, o ši pro garsųjį Laikrodžio bokštą, kuriame dabar yra gan įdomus Varpų ir Pypkių muziejus, veda tiesiai prie Rotušės) – aš pastebiu seniai matytus pažįstamus – žalios ir raudonos spalvos kioskus K67.

Šie kioskai yra, ko gero, ryškiausias XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios akcentas, giliai likęs atmintyje. Kokiems tik tikslams nebuvo jie naudojami – ir hotdogams pardavinėti, ir valiutų keityklai ar raktų gamybos dirbtuvėms įrengti.

Tačiau mažai kas žino, kad šie kioskai yra… slovėnų išradimas. Tiksliau – vieno konkretaus slovėno, kurio vardas yra Saša Mächtigas – slovėnų pramonės dizaineris ir architektas. Jis suprojektavo šį praktišką ir funkcionalų kioską dar tolimais 1966 metais, o 1967-aisiais jie buvo pradėti masiškai gaminti (iš čia pavadinimas – K67) Slovėnijos „Imgrad“ gamykloje, Ljutomero mieste, iki pat Jugoslavijos griūties.

Tai buvo neįprastai sėkmingo slovėnų dizainerio sukurto praktinio modulinio sprendimo pavyzdys – labai vykęs formos ir funkcionalumo derinys, kuris buvo laikomas retu avangardo estetikos pavyzdžiu. Tuometinėje Jugoslavijoje sunku buvo įsivaizduoti nors vieną didelį miestą be K67 – iš esmės jie tam tikru atžvilgiu tapo Jugoslavijos simboliu, liudijančiu jos auksinius laikus. Slovėnijoje K67 gamyba buvo sustabdyta 1990 metais, bet kai kur jų vis dar galima aptikti, ypač pietinėse buvusios Jugoslavijos miestuose. Į Lenkiją K67 atkeliavo kiek vėliau ir iki pat dešimtojo dešimtmečio pabaigos jų buvo gausu beveik visuose didesniuose šalies miestuose.

Peremyšlis. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka.

Dabar aš žvelgiau į šį epochos reliktą Peremyšlio centre ir galvojau, kur jį paskutinį sykį galėjau dar pamatyti. Atmintyje iškilo vaizdų iš Makedonijos Bitolos miesto, kuriame K67 tarnavo kaip suvenyrų krautuvė. Čia, Peremyšlyje, K67 siūlė praeiviams garsųjį lenkų fastfoodą – kuris irgi Lenkijos miestų gatvėse atsirado vos ne tuo pačiu metu kaip ir K67 ir tapo ekonominių permainų simboliu – zapiekankas, pailgas bandeles, perpjautas pusiau, užkeptas su sūriu, pievagrybiais ir kitais priedais bei gausiai pagardintas kečupu.

Žvelgiant į šį kažin kaip čia išlikusį senąjį K67, dabar sunku buvo patikėti, kad Niujorko modernaus meno muziejus įtraukė jo „nesenstantį dizainą į geriausių ir sėkmingiausių XX amžiaus dizaino sprendimų kolekciją“.

Austriškosios Galicijos šešėliai

Peremyšlis iš tiesų yra miestas, kuris turi neįprastą savybę dvelkti kažkokia sunkiai įvardijama nostalgija. Šis jausmas gali kartais įgyti ir konkrečią išraišką – pvz., nostalgijos Austrijos–Vengrijos Galicijai, kurios dalimi miestas buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Jei ieškotume labiausiai senosios Galicijos dvasią išlaikiusio miesto Lenkijoje – tuomet sveiki atvykę į Peremyšlį!

Pastaruoju metu vaizdingą Senamiesčio, esančio ant kalvų virš Sano upės, panoramą atrado filmų kūrėjai – prieš keletą metų sukurtame seriale apie Józefą Pilsudskį miestas gan netikėtai suvaidino… Vilnių, Pilsudskio jaunystės miestą. Totorių kalnas vaidina Trijų Kryžių kalną, o gatvelės tarp Šv. Jono arkikatedros bazilikos, Šv. Jono graikų–katalikų katedros ir Šv. Marijos Magdalenos bažnyčios – Vilniaus senamiestį.

Beje, tai ne pirmas kartas, kai Peremyšlis „vaidino“ Vilnių. 1985 m. čia filmuotas garsaus lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos vaidybinis filmas „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“) – pagal Tadeuszo Konwickio to paties pavadinimo romaną, kurio veiksmas vyksta Vilniuje ir jo apylinkėse.

Kartą per metus vasaros pradžioje mieste triukšmingai vyksta Wielkie Galicyjskie CK Manewry w Twierdzy Przemyśl – Didieji Galicijos imperatoriškieji-karališkieji manevrai Peremyšlio tvirtovėje. Dešimtys, o kartais ir šimtai žmonių, apsirengia daugiau nei prieš šimtą metų išnykusios monarchijos uniformomis, kurios daugeliui, gerai nesusipažinus su Austrijos–Vengrijos istorine atributika, kelia ryškių asociacijų su, ko gero, garsiausiu ja vilkinčiu herojumi Josefu Šveiku. Miesto gatvėse organizuojama įvairių renginių, kurių tikslas – priminti šią istorijos dalį.

Pats šaunusis kareivis Šveikas, kuris, beje, Jaroslavo Hašeko plunksnos dėka irgi buvo apsilankęs Peremyšlyje, netgi buvo čia įkalintas areštinėje ir vos nesušaudytas karo tribunolo sprendimu kaip dezertyras – dabar sėdi netoli Rotušės, aikštėje ant suoliuko-dėžės su amunicija ir besišypsodamas rūko pypkę, laikydamas rankoje alaus bokalą. Tiksliau tariant, tai jo bronzinis paminklas – vienas iš nedaugelio Vidurio Europoje, per kurios frontus Hašeko romano puslapiuose keliavo Šveikas.

Laukdamas traukinio į Krokuvą ir atidžiai apžiūrinėdamas nuostabiai restauruoto Peremyšlio geležinkelio stoties interjero detales, galvoju apie kitus traukinius, kurie čia atvykdavo ir išvykdavo tais laikais, apie kuriuos Hašekas savo romane rašė ir anksčiau – iš Krokuvos, Lvovo, Vienos, Prahos, Zagrebo, Liublianos, Triesto ir Budapešto.

Liūtas prie Dunojaus

Kai vieną gražią dieną buvau atvykęs į vieną nuostabiausių geležinkelio stočių, kurias tik galima pamatyti Vidurio Europoje – Nyugati palyaudvar, t. y. Vakarų stotį Budapešte (verta paminėti, kad kita istorinė Budapešto geležinkelio stotis – Rytų, t. y. Keleti palyaudvar – yra ne mažiau, jei ne daugiau, įspūdinga) – aš galvojau apie tolimą, bet kartu ir artimą Peremyšlį.

Budapeštas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka.

Ir būtent todėl aš nuvykau ne prie visų pamėgto Budapešto simbolio – įspūdingo Országház – Parlamento pastato, ne prie garsiosios pėsčiųjų Váci utca, kurioje gausu parduotuvių ir kavinių, ne prie didingos Šv. Stepono katedros, ne prie ypatingos formos Oktogono aikštės ir ne prie Andrássy bulvaro, kuris savo atmosfera tikrai primena Vienos Ringstraße ar Paryžiaus Avenue des Champs-Élysées. Šį kartą manęs netraukė ir Nagy Vásárcsarnok – didelė senovinė prekybos halė prie ypač vaizdingo Szábadsag híd tilto (kadaise vadinamo Prano Juozapo tiltu) per Dunojų, kuriuo geltonieji tramvajai vykdavo tiesiai prie Géllerto kalno papėdės.

Budapeštas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka.

Aš nenusileidau į pirmąjį Europos žemyne metro – kur senoji M1 „geltonoji“ linija nuo Vörösmarty tér aikštės prie Dunojaus kratinės miniatiūriniais senoviniais mediniais vagonais veža visus norinčiuosius iki pat Didvyrių aikštės – Hősök tere. Visi šie dalykai, gausiai laikomi turistų Pešte – tikrai įspūdingoje Budapešto dalyje, didžiuliame rajone dešiniame Dunojaus krante, kuris buvo statomas per visą XIX a. beveik nuo nulio ir turėjusiame paliudyti Vengrijos siekį prilygti Austrijai, o jos sostinei, kuri nuo 1873-iųjų, sujungus Budą, Óbudą ir Peštą į vientisą metropoliją, buvo vadinta Budapeštu – imperatoriškai Vienai – galėjo palaukti.

Tuo tarpu aš nuvykau į kitą Dunojaus krantą – tačiau ne prie Budos pilies, iš kurios atsiveria įspūdingi vaizdai į Dunojų. Visai šalia buvo senoji Buda, kuri iš tiesų buvo irgi didžiąja dalimi atstatyta jau sąjungos su Austrija laikais tam, kad galėtų tinkamai paliudyti apie šlovingąją Vengrijos karalystės praeitį – tokią, kokia ji galėjo būti išlikusi, jei ne Osmanų turkų invazija, sugriovusi viduramžių vengrų valstybę. Būtent tam tikslui tarnauja ir neogotikinė Šv. Motiejaus bažnyčia (tikrosios pirminės bažnyčios gotikos elementų liko labai mažai) ir šalia esantis garsusis Žvejų bastionas ir iš esmės visa senoji Buda.

Bet aš palieku senosios Budos paslaptis tyrinėti tikriesiems turistams ir tiesiai nuo Nyugati stoties važiuoju tramvajumi per Margit híd – Margaritos tiltą prie pietinio Margit sziget (Margaritos salos) krašto – į kitą Dunojaus krantą, šiaurinę, jau ne taip gausiai lankomą turistų Budos dalį. Miesto lankytojus labiausiai traukia Dunojaus pakrantė, kur tarp Bem tér ir Bátthyany tér yra geriausi vaizdai į Parlamento pastatą kitoje upės pusėje.

Tuo tarpu šioje vietoje iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo nėra. Ne itin išvaizdus skveras, apsuptas judraus transporto mazgo.

Skvero viduryje stovi paminklas – ant postamento iš šviesaus akmens bloko pažaliavęs bronzinis liūtas ant patrankos.

Ant postamento yra užrašyta:

Przemyśl védőinek emlékműve – Peremyšlio tvirtovės gynėjams.

Šiame didingame mieste prie Dunojaus yra apstu turulo atvaizdų. Turulas – tai mitinis paukštis, galimai stepių erelis ar sakalas, pasak legendos, jis turėjo atvesti madiarų gentis už Karpatų į Panonijos slėnį – šiandienės Vengrijos teritoriją. Nors tai nėra oficiali valstybės emblema, tačiau turulas atlieka svarbaus nacionalinio vengrų simbolio vaidmenį. Šį simbolį galima pamatyti visur – ant tiltų, prie Budos pilies arba – kiek neįprastoje vietoje – prie Nagyvárad tér esančios metro stoties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau tarp turulų gausos norintieji gali atrasti ir kuklų paminklą niekam neįžinomo miesto nebeegzistuojančioje Galicijoje (kurios viduramžio valstybingumo simbolis yra būtent liūtas) gynėjams ir prisiminti, kad Vidurio Europą jungia visai nemažai būtent tokių, iš pirmo žvilgsnio nematomų ir neakivaizdžių gijų, kurių dėka Budapešte galima prisiminti Peremyšlį, o Peremyšlyje – Budapeštą.