2021 05 03

Ivan Demeure

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Psalmė ligoninėje

Br. Gonzagas ir br. Ivanas iš Tiberiados bendruomenės. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Br. Ivanas Demeure‘as – Tiberiados bendruomenės vienuolis, Baltriškių vienuolyno vyresnysis

Vasario 18–24 d. Vilniuje, Vilkpėdės slaugos ligoninėje, savanoriavau su broliu Gonzagu. Dar sausį ligonius lydėti ir guosti buvom šiltai pakviesti sielovadininkės Irutės, sužinojusios, kad Santariškėse jau buvome buvę savanoriais. Štai kelios akimirkos, per kurias mačiau tikrą Dievo veikimą šioje tarnystėje.

Kadangi nesu lietuvis, iš pradžių man buvo sunku pradėti pokalbį su sergančiaisiais. Ten nemažai kalbančiųjų rusiškai, todėl Irutė tarpininkaudavo mus supažindindama, po to maloniai leisdama man bendrauti su žmonėmis. Pamažu tapau drąsesnis, eidamas pas ligonius. Prisistatydavau, kad esu savanoris ir vienuolis. Greitai supratau, kad ligoniai labai laukia bendravimo, bent paprasto buvimo ar klausymosi (nors kartais nieko nesuprasdavau) – svarbiausia, nieko nereikia bijoti.

Buvo didelis privalumas, kad atvykom su kora (styginiu muzikos instrumentu). Pabendravę su žmonėmis, antrą kartą į palatą užeidavome pagroti ir pagiedoti 91-ąją psalmę, tarsi didelę Dievo globos ir apsaugos prašymo maldą. Ta švelni muzika nuramindavo ligonius, kartais net sujaudindavo iki ašarų: „Aš nesitikėjau, kad prieš mirtį dar išgirsiu tokias šventas giesmes.“ Kitoj palatoj, kur nuolat vyras rėkdamas kartojo tą patį žodį, kai giedojome, tylėjo arba kalbėjo švelniau, net su šypsena. Mažai kas nenorėjo melstis kartu su mumis. Žmonėms tai buvo svarbu, nors kai kurie jau nebeprisimena pamaldų, kurias kažkada buvo lankę.

Br. Ivanas iš Tiberiados bendruomenės Vilkpėdės slaugos ligoninėje. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Keliose palatose savanoris pats susijaudino iki ašarų, ypač matydamas ligonių drąsą, nuolankumą priimti įvairias slaugas arba gyvenimo prieštaravimus bei kančias. Pvz., viena šauni močiutė, visiškai vieniša, yra tarsi savo palatos kapelionė. Žiūri, kad visos moteriškės sektų, stebėtų sekmadienio Mišias per televiziją, nors ne visos labai tikinčios. Tuo metu griežtai draudžiama triukšmauti.

Pirmą kartą, kai lankiau palatą, mačiau didelę santarvę. O antrą kartą – nebe. Ligoninės aplinka – kartais labai „kieta“. Personalas labai užimtas, nors tikrai stengiasi ir rūpinasi. Bet vis tiek būna, kad maisto nepakanka, arba kitokių nepatogumų, kadangi ligoninės lėšos labai nedidelės. Kartais ir palatoje susipykstama: šešių sergančiųjų bendravimas nevyksta savaime. Tuokart savo mylimą močiutę radau nusivylusią. Paklausau, kas gal vis tiek jai padeda atsikelti ir eit pirmyn. „Dievulis! Kasdien jam aukoju savo dieną, prašau, kad vykdytų, ko aš pati nebespėju.“ Tuomet man kilo mintis, kad galėčiau jai atnešti maisto. Iš tikrųjų mes turėjome vaisių ir kitų produktų mašinoje. Personalui leidus, atnešiau. Koks džiaugsmas jai matyti neįtikėtiną pjūtį: „Su visom moteriškėm pasidalinsiu!“ Taip ir buvo…

Kitai, visiškai kurčiai, moteriai padovanojau kryželį. „Kaip jums atsilyginti, kaip atsiskaityti?“ Ranka rodžiau, kad nereikia. Tada nušvitusiu veidu ji tarė: „Žinau, kaip aš jums grąžinsiu. Kai pasieksiu Dangų, už jus melsiuosi. Jūsų neužmiršiu, už jus melsiuosi.“

Irutė mane vieną dieną siuntė budėti prie vienos ligonės, beveik iškeliaujančios Anapilin. Priėjęs, randu jau esančią slaugytoją – bent jau man taip pasirodė. „Aš ne slaugytoja, aš savanorė. Savanoriauju čia, kad galėčiau ir mamą prižiūrėti.“ Ačiū tau, Viešpatie, kad atvykau, kai ši dukra rūpinosi mama. Keturiese meldėmės, kad ligonė ramiai iškeliautų.

Teko pabendrauti su linksma rusaite. Staiga ją randu kitoje palatoje prie senesnės močiutės, kurią irgi pažinojau. „Čia mano anyta. Jai – 95-eri. Man – tik 70 metų. Aš čia po insulto, o ji dėl senatvės. Aš ją globoju…“

Br. Gonzagas iš Tiberiados bendruomenės Vilkpėdės ligoninėje. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Toje pačioje palatoje gulėjo kita močiutė, labai nusivylusi. „Jūs neįsivaizduojate, kiek baisybių iškentėjau, – sakė ji. – Antrojo pasaulinio karo metais mano tėtis buvo vokiečių nužudytas. Aš buvau dar vaikas. Po to artimame miestelyje vyko tie baisūs žydų žudymai. Daug kas mano šeimoje juose dalyvavo. Dabar, kai guliu sulaužyta koja ir kai man siaubingai skauda, įsivaizduoju, kaip kentėdami mirė tie žydai, suaugusieji ir vaikai. O, Dieve, kaip baisu!

Kartą mama mane pasiuntė į parduotuvę – davė du rublius. Stoviu eilėje su dviem merginomis. Kai norėjau atsiskaityti, merginos jau buvo išėjusios. Matau, kad pinigėlių nebėra. Neabejoju, jos pavogė pinigus. Grįžtu namo. ‚Kur prekės?‘ ‚Neturiu.‘ ‚Kodėl?‘ ‚Merginos pavogė.‘ ‚Šakės, jos dirba partizanams!‘

Kitą dieną ant žemės gulėjo penki įskųsti žmonės, tarp jų – tos dvi merginos, tiktai dėl dviejų rublių. Ar buvo verta žūti dėl dviejų rublių?“

Aš tą močiutę stipriai raginau atlikti išpažintį, kad galėtų atiduoti visą kartėlį, nuoskaudas, visą skausmą ir liūdesį į Dievo rankas. Nenorėjo: „Aš tik pusiau katalikė. Melo nemėgstu. Tikiu į Dievą ir į Jėzų, bet ne kaip vienatinį Sūnų. Mes irgi Dievo vaikai. Taip pat padariau veiksmų, kuriuos smerkia Bažnyčia, bet iki šiol nesigailiu. Kam eičiau išpažinties tomis sąlygomis?“ Tada atsakiau, kad svarbu, jog savo tikėjimo dėka, kad ir kokia būtų, jinai galėtų tapti rami ir įprasminti, ką gyvena. Gal vėliau vis tiek norėsis atlikti išpažintį.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Kitoje palatoje susitikau labai dėkingą ir šviesią moterį: „Ačiū, berniuk, už tai, ką Jūs darot. Koks fainas tas berniukas. Oi, sekasi jūsų mamai, kad turi tokį fainą, šaunų berniuką.“ Iš karto ta močiutė sustiprino savanorio trapią savivertę. Ligoninėje kiekviena lova turėjo savo „atmosferą“, savo „klimatą“.

Galiausiai mane labai sujaudino, kad mačiau senatvės ar sveikatos netekties pasekmes. Visi sutikti žmonės kažkada buvo ir jauni, ir sveiki. Dauguma turėjo šeimą, darbą, atsakomybes, įdomių reikalų ir net garsumo. Pamažu vieniems kūnas silpnėjo, kitiems – protas, todėl vieną dieną atsirado slaugos ligoninėje. Atrodo, kad gyvenimas baigiasi duobėje.

Kaip gražu, kad galėjom kartu žvelgti į dangų ir kalbėti apie Dievą. Kita vertus, kaip sunku, kai to gyvenimo matmens ir gilumo žmoguje nėra. Viena moteris su ašaromis kartojo mano akivaizdoje ir niekaip negalėjo sau atsakyti: „Kam, kam?! Šaukiuosi mirties, kuri neateina. Jei matytume mano širdį, tai akmuo, ir viskas.“ Su ja poterių nekalbėjome, bet grįžau pagroti į jos palatą, bandydamas palengvinti jos vienišumą ir beprasmiškumą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Iš tikrųjų labai sunku, kai prarandi savarankiškumą, kai kartais tenka laukti slaugės, kad vėl būtum švarus. Kokio nuolankumo reikia tuomet. Gal ir aš kada nors dėl kažkokios priežasties neteksiu sveikatos, proto ir būsiu slaugos ligoninėje. Kaip tai bus? Nežinau, nors ir žinočiau, nieko nepadaryčiau…

Man buvo svarbu tuo būdu suvokti ir suprasti savo trapumą ir baigtinumą. Bet svarbiausias pastebėjimas – kad ir koks sunkus gyvenimas būtų, niekas negali atimti nei žmogiškumo, nei žmogiškojo orumo. Iki gyvenimo pabaigos man išliks Žmogaus paveikslas, sukurtas pagal Dievo įvaizdį: šviečiančios akys, noras mylėti ir būti mylimam, žavėtis grožiu. Visa tai pats mačiau ir žavėjausi… Nors ligoninės lėšos nedidelės, stebėjau tą nuostabų personalo ir kiekvieno sergančio žmogaus žmogiškumą. Tai teikia didžiulę viltį.

Br. Ivanas ir br. Gonzagas iš Tiberiados bendruomenės. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

91-oji psalmė

I

Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje,

pasilieka Visagalio pavėsy,

sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve,

mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu!“

Juk jis yra tas,

kuris tave išgelbės nuo medžiotojo kilpos

ir nuo mirtį nešančio maro.

Savo sparnų plunksnomis jis tave uždengs, –

po jo sparnais rasi prieglaudą,

jo ištikimybė yra dengiantis skydas.

Nereikės tau bijoti nakties klaiko

nei strėlės, iššautos dieną,

nei maro, sėlinančio tamsoje,

nei rykštės, čaižančios vidudienį.

Nors tūkstantis kristų tavo kairėje

ir dešimt tūkstančių – dešinėje,

bet tavęs niekas nepasieks.

Tu žiūrėsi ir matysi,

kokia bausmė ištinka nedorėlius.

Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda,

Aukščiausiąjį savo užuovėja,

užtat neištiks tavęs žala,

nepalies tavo palapinės nelaimė.

Juk jis palieps savo angelams,

kad saugotų tave visur, kur tik eitumei.

Savo rankomis jie neš tave,

kad kojos į akmenį neužsigautum.

Sumindžiosi liūtą ir gyvatę,

sutrypsi liūtuką ir slibiną.

II

„Kas mane myli, tą gelbėsiu, –

saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.

Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, –

su juo būsiu varge,

jį išgelbėsiu, pagerbsiu.

Pasotinsiu jį ilgu amžiumi,

pagirdysiu jį savo išganymu“.