Psichiatras D. Pūras: Romas Kalanta tikėjo, kad Lietuva bus laisva, ir dėl to aukojosi

Joje dalyvaus ir Vilniaus universiteto profesorius, psichiatras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius DAINIUS PŪRAS, daug dėmesio skyręs Romo Kalantos asmenybės tyrinėjimui. D. Pūras pasakoja apie R. Kalantos pomėgius, būdą ir tai, kad sovietų sistemoje šizofrenijos diagnozė buvo labai dažna – nustatoma ir kitaip atrodantiems pankams, ir besidomintiesiems Rytų filosofija, ir autizmo sutrikimą turintiems vaikams.

Į konferenciją, kuri vyks Vytauto Didžiojo karo muziejuje, susirinks daug tarptautinių politikos, psichiatrijos, socialinių mokslų ekspertų iš Vokietijos, Olandijos, Ukrainos, JAV, Izraelio, PAR, Sakartvelo, Čekijos ir kitur. Konferencija yra atvira visiems, reikia tik užsiregistruoti.

Kokia Romo Kalantos asmenybės reikšmė šiandien?

Mano nuomone, Romas Kalanta yra Lietuvos istorijai labai svarbi asmenybė. Taip sureikšminu gal todėl, kad formuojantis mano asmenybei ir renkantis profesiją (buvau paauglys, kai jis susidegino) daug apie jo poelgį galvojau. Kai jau buvau baigęs medicinos studijas ir pasirinkęs psichiatriją, turėjau dalyvauti vadinamojoje antrojoje (1989 m.) komisijoje, kuri vertino Romo Kalantos psichinę būklę. Pirmoji jo būklę vertino sovietmečiu, 1972-aisiais.

Labai įdomu, kad apie Kalantos poelgį žmonės yra linkę spręsti pagal savo platesnį požiūrį. Kai kurie sako, kad jis buvo tiesiog psichikos ligonis. Juk visi sovietmečiu kolaboravo su rusų valdžia, o čia vienas ėmė ir išsišoko. Tų neprisitaikiusiųjų, nekolaboravusiųjų buvo gal vienas procentas. Pirmoji komisija, matyt, ir rėmėsi tokiu mąstymu: jei 99 procentai prisitaiko, o 1 procentas – ne, tai kurie yra ligoniai? Tokiu atveju sveikas protas, paveiktas diskriminacinių nuostatų, sako, kad, aišku, ligoniai yra tie, kurie neprisitaiko, toji mažuma. 

Vis dėlto šiandien stebime paradoksą – pasirodo, Romas buvo teisus tikėdamas, kad Lietuva bus laisva, ir dėl to aukojosi. Vienas iš įrodymų, pirmajai komisijai siekiant pagrįsti tai, kad jis sirgo psichikos liga, buvo rašinys, kuriame Kalanta buvo pareiškęs, kad tiki, jog Lietuva vieną dieną bus laisva. Tai buvo priimta kaip visiški kliedesiai. Tikrai nedaug kas tuo metu (1972-aisiais) tuo tikėjo. 

O iš tikro Romas buvo teisus. Kitas dalykas – jo ilgi plaukai. Pirmoji komisija tai įvertino kaip ligonio negebėjimą pasirūpinti savo higiena, tai traktuota kaip apsileidimas, prilygintas psichikos ligos požymiui. Na ir nusižudymas tokia forma – vidury miesto, taip demonstratyviai, traktuotas kaip dar vienas sunkios psichikos ligos požymis.

Kodėl buvo suburta antroji komisija?

1989 m. visuomenė labai spaudė reabilituoti Kalantą. Turėjome dirbti su prokuratūra, buvo sudaryta kelių psichiatrų komisija, reikėjo atsakyti į kelis klausimus: pirma – ar Kalanta sirgo psichikos liga, antra – kokia mūsų nuomonė apie pirmosios komisijos išvadą. Mus, suprantama, slėgė atsakomybės našta. Visai nenorėjome, kad visuomenė galvojų, jog viena komisija vykdė vienos valdžios užsakymą, o mes vykdome Sąjūdžio. Kita vertus, hierarchinėje to meto psichiatrijos bendruomenėje buvo tikimasi, kad mūsų komisija bus solidari su pirmąja ir patvirtins pastarosios išvadą.

Kadangi pažinojau kai kuriuos pirmosios komisijos narius (dabar jų jau nebėra tarp gyvųjų), tai tikrai galiu pasakyti, kad jie Romui psichikos ligą nustatė visai ne todėl, jog saugumas taip liepė. Jie nuoširdžiai galvojo, kad tik psichikos ligonis gali šitaip pasielgti. Tokia buvo totalitarinė represinė psichiatrija ir jos klasikinė atstovė – garsi Maskvos psichiatrijos mokykla.

Komisijoje buvusi mano dėstytoja 1989 m. bandė mane įtikinti, kad tik ligoniai taip elgiasi. Ir tai buvo jos nuoširdus įsitikinimas. Ne kartą buvau liudininkas, kaip mano mokytojai ir vyresni kolegos diagnozuoja šizofreniją pankams, nes psichiatrams buvo neįtikėtina, kaip žmogus gali taip save subjauroti. 

Manęs dar klausdavo, kai stebėdavausi: „Na argi tu taip galėtum?“ Aš tuo metu galvodavau, aišku, kad negalėčiau, nes nesu toks drąsus kaip jie. Tuo metu norėjau praktikuoti mediciną, dėstyti universitete, kitaip sakant – aš kolaboravau kaip dauguma lietuvių su sovietų sistema, o pankai metė jai iššūkį.

Šizofreniją taip pat diagnozuodavo besidomintiesiems Rytų filosofija. Sovietinė psichiatrijos mokykla išplėtė šizofrenijos atvejus iki begalybės – anksčiau net vaikų autizmas buvo laikomas ankstyvąja vaikų šizofrenija, ir tokie vaikai buvo metų metais gydomi didžiulėmis vaistų dozėmis.

Taigi mes, visi antrosios komisijos nariai, susitarėme, kad labai nuodugniai rekonstruosime visus paskutinius Romo Kalantos gyvenimo mėnesius ir, jei rasime kokios nors psichikos ligos – šizofrenijos, depresijos ar kurios nors kitos požymių – taip ir paskelbsime. Bet kruopščiai ieškoję nieko tokio taip ir neradome. 

Jis nebuvo iš elito, buvo paprastas vaikinas iš Vilijampolės. Turėjo šiek tiek problemų mokykloje, susijusių su jo maištinga prigimtimi ir ilgais plaukais. Todėl buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą. Būtent ten parašė rašinį apie laisvą Lietuvą.

Tai labai įdomu, papasakokite, koks Romas Kalanta buvo pagal jūsų tyrimus.

Jis buvo socialus, turėjo draugų, susitikdavo pažaisti futbolą (nors Kaune mėgtas krepšinis, jie žaisdavo futbolą), po to ir vynelio išgerdavo, turėjo merginą. Kartais vis pasakydavo ar į užrašų knygutę parašydavo: „Kodėl aš to negaliu padaryti?“ Kalanta buvo apsisprendęs, bet kartu ir norėjo gyventi. Jei būtume radę klinikinės depresijos ar šizofrenijos požymių – būtume jau kitaip viską vertinę. Bet Romas gyveno visavertį gyvenimą. Kartu šiek tiek atidėliojo savo sprendimą, bet galiausiai apsisprendė ir sumanymą įvykdė.

Todėl prokuratūrai mūsų komisija atsakė, kad nerado požymių, jog Romas Kalanta būtų sirgęs psichikos liga. Taip pat atsisakėme vertinti pirmąją komisiją. Aš buvau jauniausias ir turbūt kategoriškiausias – norėjau, kad įvardintume, jog pirmoji komisija buvo neteisi. Bet kolegos sakė: „Palauk, kas mes tokie, kad vertintume kitus psichiatrus?“ Čia juk tokia sritis, kad ekspertų nuomonės gali išsiskirti ir iki šiol dažnai išsiskiria.

Kalantos draugai sakė, kad nei jis buvo didvyris, nei ligonis. Pasakojo, kaip gyveno, politikuodavo. Bet kai 1972 m. davė parodymus, visi vienu balsu tvirtino, kad su Romu niekada nepolitikuodavo. Melavo, nes bijojo. Taigi išėjo taip, kad pagal parodymus Romas Kalanta visai nesidomėjo politika – neva staiga išprotėjęs nubėgo ir susidegino. 

Manau, jis buvo paveiktas hipių judėjimo. Jis nebuvo iš elito, buvo paprastas vaikinas iš Vilijampolės. Turėjo šiek tiek problemų mokykloje, susijusių su jo maištinga prigimtimi ir ilgais plaukais. Todėl buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą. Būtent ten parašė rašinį apie laisvą Lietuvą. Svarbiausia jam buvo laisvė. Romas suprato, kad esamoje santvarkoje laisvės nebus. Nors ir dabar, žinia, yra daug žmonių, kuriems laisvė nerūpi – jiems svarbiau, kad už šildymą nereikėtų daug mokėti.

Aš, pavyzdžiui, laukiau tų permainų dėl laisvių, kad žmonės nebūtų diskriminuojami ir panašiai. Bet daugumai svarbiausi yra ekonominiai bei socialiniai dalykai, ir sovietų valdžia tai užtikrino. Kai kuriems to ir pakako. Jiems Romas Kalanta metė iššūkį.

Galbūt jį įkvėpė 1969 m. Prahoje susideginusio Jano Palacho ir Rygoje bandžiusio susideginti Eliyahu Ripso pavyzdžiai?

Galbūt, bet čia galima tik spėlioti. Buvo visokių hipotezių. Viena iš jų: kad panašiu laiku trijose Baltijos valstybėse turėjo užsiliepsnoti gyvi fakelai. Bet nėra jokių įrodymų, kad tai buvo kolektyvinis planas. Manyčiau, tai buvo individualus Kalantos sprendimas. Ir, man atrodo, labai svarbu šį klausimą kuo mažiau aptarinėti kaip psichiatrijos srities klausimą.

Dar buvo kritikų, kurie sakė, kad prisidedame prie savižudybės romantizavimo, o to daryti negalima. Vis dėlto sakyčiau, kad tai buvo ypatingas, vadinamasis altruistinis, savižudybės aktas. Jie labai reti ir neturi nieko bendra su atvejais, kai žmonės pakelia ranką prieš save sirgdami sunkia depresija. 

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, būtent Romas Kalanta užtikrino tęstinumą tarp partizaninio judėjimo ir Sąjūdžio. Sovietijos aukso amžiuje, kai į Maskvą pirmą kartą turėjo atvykti Amerikos prezidentas Nixonas, šis Romo poelgis nuskambėjo per visą pasaulį. Tai buvo stiprus signalas, kad sovietų karalystėje ne viskas gerai.

Ar nebuvo įmanoma jo išgelbėti? Tarkim, Eliyahu Ripsas išgyveno. Dabar gyvena Izraelyje ir pats dalyvaus konferencijoje, kartu su Jumis diskutuos apie Romo Kalantos auką.

Pasakysiu paradoksaliai – jis savo planą įgyvendino rimtai. Nebuvo palikęs išgyvenimo galimybės. Na taip, jis dar trumpai gyveno, nes mirties data yra gegužės 15 diena, nors protesto aktas vyko gegužės 14-ąją.

Manau, jo poelgis kels vis daugiau klausimų. Tiek egzistencinių, tiek politinių. Labai įdomi diskusija – ką simbolizuoja jo auka. Dabar žmonės apie tai pasisakytų skirtingai, priklausomai nuo pažiūrų. Ar jis buvo už nacionalinį ir religinį išsivadavimą, ar laisvę suprato kur kas plačiau.

Garliavos įvykių,  „violetiniu“ visuomenėje vadinto fenomeno, metu šiam judėjimui atstovavę žmonės bandė Kalantą „privatizuoti“. Sakė: „Mes esame kaip Romas.“ Antivakseriai irgi galėtų pasakyti, kad skelbia pilietinį nepaklusnumą. Nepamirškime, kad gegužės 14 d. yra oficialiai Lietuvoje patvirtinta kaip pilietinio nepaklusnumo diena. Galima būtų ilgai diskutuoti, kaip skirtingai žmonės supranta pilietinį nepaklusnumą. Štai neseniai per Lietuvą praūžė triukšmingi maršai. Ir maršų dalyviai, ir jų idėjiniai priešininkai – ir vieni, ir kiti turbūt laikytų save kovojančiais už geresnę Lietuvą ir ta prasme galbūt tęsiančiais Romo Kalantos žygį. 

O kaip dabartinė karta? Jūs dirbate su jaunimu ir vaikais. Kokie jie? Ar jie išgyvena dėl karo Ukrainoje? 

Per pastaruosius metus viena po kitos įvyko kelios krizės. Ir pandemija, ir netoli vykstantis karas sukelia daug emocinių sunkumų žmonėms, bet norėčiau, kad pagaliau suprastume, jog ne vaistais reikia tokias problemas spręsti. Negi neaišku, kad pandemijos metu tie, kurie jautė didesnį nerimą, iš tikro reagavo adekvačiai. Kai valdžia tau sako, kad neaišku, kas čia bus, neaišku, kada tai baigsis, kiek būsime uždaryti, juk normalu jausti nerimą. Pasakyčiau, kad problemų turi tie, kurie jokio nerimo nejautė. Juk nerimas yra apsauginis mechanizmas. 

Ne vaistais reikėtų padėti ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Aišku, išskirtiniais sunkiais atvejais taip. Vis dėlto psichologines problemas reikia spręsti šiuolaikinės psichologijos psichoterapijos ir visuomenės sveikatos būdais. Beje, tik per pandemiją į psichoterapeutus Lietuvoje pradėjo kreiptis vyrai, iki tol neigę, kad gali turėti psichologinės sveikatos problemų. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vis laukiau, ar įvyks Lietuvoje stebuklas, kad vyrai pradėtų kreiptis psichologinės pagalbos. Įvyko. Dabar pas privačiai praktikuojančius psichoterapeutus – didžiulės eilės. Pagaliau mes, kaip ir brandesnėse demokratijose, pradėjome rūpintis psichikos sveikata. O tai reiškia, kad Lietuvos visuomenė sveiksta.

Daugiau ir įvairesnės pagalbos, taip pat daugiau suaugusiųjų pagalbos reikia vaikams ir paaugliams. Juos paveikė ir priemonės, taikytos pandemijai stabdyti, ir, aišku, Rusijos pradėtas karas su Ukraina. Lietuvoje iki šiol nesame atlikę svarbių namų darbų. Turėtume pasimokyti iš kaimynų šiaurėje ir vakaruose, kad ne moralizavimais, bet konkrečiais darbais valstybė turi padėti vaikams visapusiškai vystytis, o tėvams – padėti išmokti auginti ir auklėti vaikus sveikais, nesmurtiniais būdais.

Deja, dar išlieka daug visuomenės narių mentaliteto kliūčių, kai Lietuvos piliečiai gąsdinami laisvojo pasaulio vertybėmis, kai moralizuojami ir demonizuojami paaugliai, kai po „tradicinių vertybių“ gynimo šūkiu slypi nostalgija smurto ir diskriminacijos tradicijoms.

Nors labai daug pasiekėme, bet dar daug turime padaryti, kad mūsų visuomenėje visais lygiais įsitvirtintų tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu grįsti santykiai – tarp tėvų ir vaikų, tarp valdžios ir piliečių, tarp medikų ir pacientų, tarp mokytojų (dėstytojų) ir moksleivių (studentų). Kad liktų vis mažiau vietos įvairioms smurto ir diskriminacijos apraiškoms, kurios daug metų, taip pat ir Romo Kalantos laikais, buvo užvaldžiusios mūsų visuomenę ir nuodijo jos sveikatą.

Toks judėjimas brandžios demokratijos link, mums visiems susitelkus, būtų geriausias būdas įvertinti, įprasminti ir pagerbti Romo Kalantos auką.

Konferencija „Forgiving or Forgetting – Dealing with a Painful Past“ (liet. „Atleisti ar pamiršti. Kaip susidoroti su skausminga praeitimi“) gegužės 13–14 d. vyks Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių ir ukrainiečių kalbas, joje nemokamai dalyvauti gali visi norintieji ir užsiregistravę šiuo adresu.