Psicholingvistė: kaip žmogus užaugs mąstantis, jeigu vos prasižiojęs kritikuojamas už kalbą?

Vis dėlto įdomu pasvarstyti, kodėl Lietuvoje gyvenantys lietuviai, ypač jaunoji karta, savo kalbai sodrinti mieliau renkasi ne lietuviškus žodžius, kurių mūsų didžiajame žodyne milijonai, bet angliškus.

Kauno technologijos universitetas yra atlikęs įdomią apklausą, mėgindamas išsiaiškinti studentų požiūrį į anglicizmų vartojimą ir tai, kas daro įtaką jiems šnekant rinktis ne lietuvišką žodį, bet anglišką. Tarp dažniausiai nurodomų jaunų žmonių vartojimo priežasčių paminėta: nes taip paprasčiau, greičiau, patogiau, nes žodžiu išreiškiama tikslesnė emocija, nes tai sąlygoja gyvenimas užsienyje, mokymasis anglų kalba, mokomosios literatūros skaitymas angliškai, tuomet paprasčiau sakyti terminą angliškai, o kai kurie lietuviški atitikmenys skamba kvailai. Todėl paprasčiau, greičiau, emociškai tiksliau ir tiesiog fainiau mums yra brauzinti, skrolinti, užbukinti, užseivinti, printskryninti, jūzinti, čytinti ar straglinti. Ir visai gerai ausims skamba haifaivas, feilas, fastfūdas, endžoynimas ar sadnesas. Ir soriukas, jei ką čia erzina…

Kodėl preferinamas angliškas vordingas? Pabreinstorminam.

Vartoti įvairias kalbas – natūralu

Psicholingvistė dr. JOGILĖ TERESA RAMONAITĖ, kurios tyrimų sritis – lietuvių kalbos kaip antrosios kalbos įsisavinimas, teigia, kad su tokiu jaunimo kalbos vartojimu ir jų angliškų žodžių pasirinkimu susiję keletą dalykų.

„Pirma, „imputas“ (sakau „imputas“, nes lietuviškas atitikmuo „įvestis“ skamba tikrai keistai). Jeigu žmogus žiūri daug filmų anglų kalba, klausosi angliškai atliekamos muzikos, skaito knygas anglų kalba, daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, kur daug informacijos pateikiama irgi angliškai, tuomet jo aplinkoje natūraliai randasi daug tos kalbos, jam tampa visai natūralu į savo šneką įpinti jos žodžių. Ir tai nėra būdinga vien jaunajai kartai, kalbant apie anglicizmus – vyresnioji karta lygiai taip pat elgiasi vartodama rusų kalbą. Tiesa, gal dabar ir nebe taip smarkiai, nes rusų kalba nebėra mūsų visuomenėje tokia paplitusi“, – tvirtino mokslininkė primindama apie žmogaus natūralią savybę vartoti įvairias kalbas.

Kitas dalykas, pasak J. T. Ramonaitės, kodėl mums tampa natūralu įterpti angliškus ar kitos kalbos žodžius – mokėdami keletą kalbų natūraliai pajuntame subtilius tam tikrų pasakymų ar žodžių skirtumus. Žinoma, išversti iš vienos kalbos į kitą galima viską, svarstė J. T. Ramonaitė, vertėjai dirbdami savo darbą nuolat galvoja apie kuo tikslesnę konotaciją, kurią perteiktų žodis ar frazė. Tačiau žmonės, šnekėdami ir norėdami išreikšti tokius reikšmės niuansus, tai daro veikiau nesąmoningai – nes mes šnekame natūraliai.

„Įprasta, kad yra nemažai pasakymų, kurie angliškai ar kita kalba skamba su „cinkeliu“, perteikia būtent tokią konotaciją, kokios mums reikia. Mums prireikia būtent tokio kitos kalbos pasakymo – tik ne todėl, kad nemokėtume pasakyti lietuviškai, bet kad išreikštume tą „cinkelį“, – aiškino psicholingvistė.

Kalbame taip, kokiai grupei norime priklausyti

Kalba kiekvienam yra labai intymus dalykas, per ją mes parodome save ir konstruojame savo tapatybę, kuriame savo įvaizdį.

„Tarkime, jeigu mums svarbu būti kokioje nors prestižiškoje aplinkoje – automatiškai sieksime jos žmones viskuo imituoti: nuo išvaizdos iki kalbėjimo, – teigė psicholingvistė. – Iš tikrųjų kalbi tos grupės, kuriai nori priklausyti, kalba. O kadangi anglų kalba jaunų žmonių (tiesa, ne tik jų) siejama su prestižu, aukštesniu lygiu, galbūt mandrumu – natūraliai jie ir siekia ją vartoti. Be to, Lietuvoje yra daugybė gyvenusiųjų užsienyje ir vėl čia grįžusiųjų, kuriems anglų kalba ilgą laiką buvo aplinkos kalba. Ir kas nutinka – automatiškai tie, kurie nėra gyvenę, mokęsi užsienyje, bet tai laikantys prestižišku dalyku, ima tokių žmonių kalbą imituoti. Žinoma, kiek gerai jiems tai sekasi – čia jau kitas klausimas, būna, kad su tokiu mėgdžiojimu ir nepataikai. Vis dėlto manau, kad dabar jaunimas, turint omenyje anglų kalbos vartojimą, neblogai pasikaustęs, juk tiek daug tos anglakalbės kultūros jį supa.“

Kalbėdama apie natūralų žmogaus derinimąsi kalba prie atitinkamų grupių ir jų aplinkos, J. T. Ramonaitė pateikė paprastą pavyzdį: šnekėdami apie vieną ir tą patį dalyką su vaiku bendrausime vienaip, su senjoru – kitaip, su panašaus amžiaus kolega ar bičiuliu, turinčiu panašų išsilavinimą – trečiaip. Viskas čia priklauso nuo konteksto, ko reikalauja mūsų pašnekovas ir jo statusas.

„Tai normali žmogaus sociolingvistinė kompetencija. Juk žinai, kad su vaiku reikia kalbėti aiškiau, kad viską suprastų, o bendraudamas su bendraamžiu to gali visai nepaisyti. Normalus suaugęs žmogus, turintis gana turtingą aplinkos kalbą, geba atskirti, kur ką dera sakyti, o kur – ne. Negebėjimą keisti šių registrų suvokiu kaip neigiamą dalyką. Tačiau taip, tokių žmonių esama. Galbūt jie negeba to daryti dėl to, kad gyvena vieniši, užsidarę dirba vieno tipo darbą, susiduria su vienodo tipo tekstais, nežiūri televizoriaus ar pan.“, – svarstė mokslininkė.

Kalbos kodų kaita

J. T. Ramonaitės teigimu, labai greitai nustatome, kada komunikuodami galime į gimtąją kalbą įterpti kitų kalbų posakių ar žodžių, o kada – ne. Tai vėlgi natūralūs dalykai. Jeigu pasirodys, kad mūsų pašnekovas dėl kokių nors priežasčių niekada nėra mokęsis anglų kalbos arba, tarkime, kažkodėl yra nusiteikęs prieš anglakalbę kultūrą, su juo iškart nustosime kalbėti vartodami angliškus intarpus, nebent norėtume aiškiai parodyti savo skirtį su tuo žmogumi.

„Štai aš esu italistė, – sakė J. T. Ramonaitė. – Kai bendrauju su kolegomis italais ir italistais, išeina toks simpatiškas kelių kalbų mišinys, nes ir įterpi kokį anglų kalbos žodį, ir ką nors sulietuvini ar suitalini. Visa tai išeina labai natūraliai. Tokiu atveju mūsų nedidelėje žmonių grupelėje tarsi susidaro tam tikras kalbos kodas, tačiau jis būtų neįmanomas man bendraujant su tais, kurie italų kalbos nemoka. Juk natūraliai su žmonėmis, kuriems ši kalba svetima, šnekėsiu kitaip.“

Grįždama prie anglų kalbos, tokios populiarios bendraujant jaunimui, vartojimo, psicholingvistė pridūrė, kad ir anglų kalba ilgą laiką buvo jaunimo kodas, jų skiriamasis bruožas, tačiau ilgainiui ir vyresniesiems ji tapo įprasta.

Esame būtybės, kurioms kalba padeda mąstyti. Jeigu kalbėjimo nėra, galvoti tampa sunkiau. Jeigu draudi kalbėti arba kritikuoji kalbėjimą, automatiškai riboji mąstymą, todėl nereikia stebėtis, kad išauga kažkas, kas nemąsto ar nėra kūrybingas.

Jeigu blogai kalbi, esi blogas žmogus?

J. T. Ramonaitės nuomone, Lietuvoje vis dar paplitęs ir jaunosios kartos kalbai meškos paslaugą iš dalies darantis gąsdinimas, esą jeigu prasižioji ir kalbi netaisyklingai – vadinasi, kalbi blogai: „Taip, toks mąstymas vis dar yra, ir jo padariniai taip greitai, kaip norėtųsi, neišnyks. Nors jau ir panaikintas didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, ir už klaidas neskiriamos baudos, vis dėlto tokie dalykai į žmonių sąmonę įsodinti giliai ir smarkiai išvešėję.

Ką turiu omenyje? Gink sviete, kalbėdamas padarysi klaidą (ką reiškia padaryti klaidą gimtakalbiui?!) – iš karto esi prieš lietuvių kalbą, ją naikini, ir iš viso ji tuoj numirs. Žinoma, čia kalbu smarkiai sutirštindama. Toks gąsdinimas, trunkantis metų metus, sukuria priešingą efektą. Rankos nusvyra girdint, kai kas nors ką nors kritikuoja už kokią pavartotą konstrukciją ar ne taip sukirčiuotą žodį. Juk tai žeidžia žmogų. Tai ką mes čia darome – ar policininkus vaidiname, uždrausdami gimtakalbiui kalbėti?“

Mokslininkė teigė, kad švietimo sistemoje vis dar smarkiai paplitusi kalbos kontrolė, ir papasakojo šiemet susidūrusi su vienu gerai besimokančiu abiturientu, kuris ruošėsi žodžiu laikyti kalbėjimo įskaitą. Užuot tiesiog ėjęs parodyti kalbėjimo įgūdžių, J. T. Ramonaitės žodžiais, jis turėjo pasirašęs tekstą, jį susikirčiavęs ir viską iškalęs mintinai.

„Tai ar normalu taip laikyti kalbėjimo įskaitą? Manau, jos tikslas turėtų būti tiesiog gebėjimas kalbėti, o ne atminties ar dar ir aktorinio talento tikrinimas“, – įsitikinusi psicholingvistė.

Tad nėra ko stebėtis, kai jaunimas atbaidomas kalbėti gimtąja kalba arba vadinamas nemąstančiu, nekūrybingu, neturinčiu idėjų. O kam ja kalbėti, svarstė mokslininkė, jeigu sako, kad nemoki, kad blogai kalbi – kur kas geriau išvažiuoti į užsienį padirbėti, pramokti anglų kalbos ir ja šnekėti. Tada niekas nekontroliuos.

„Kas kartą žmogui – gimtakalbiui! – vos prasižiojus kartoti, kad štai padarė kalbos klaidą, mano manymu, yra įžeidimas iki pašaknų. Tai žeidžia žmogaus tapatybę, riboja jo mąstymą. Ir mokykloje mokytojai tai sakydami mokiniams gali net sukelti psichologinių traumų. Juk kalba – pagrindinė mūsų išraiškos priemonė. Ką tokiam mokiniui daryti? Geriau nekalbėti? Geriau patylėti? Ar dėl to, kad padarė klaidą, dabar jis jau blogas žmogus? – kėlė pamąstyti verčiančius klausimus pašnekovė. – Esame būtybės, kurioms kalba padeda mąstyti. Jeigu kalbėjimo nėra, galvoti tampa sunkiau. Jeigu draudi kalbėti arba kritikuoji kalbėjimą, automatiškai riboji mąstymą, todėl nereikia stebėtis, kad išauga kažkas, kas nemąsto ar nėra kūrybingas.“

„Translanguagingo“ fenomenas

Bekalbėdama apie svetimžodžių pasirinkimus, J. T. Ramonaitė užsiminė ir apie labai įdomų „translanguagingo“ fenomeną, kurį daugiausia šiuo metu tarptautinėse sociolingvistų konferencijose aptaria kinų kilmės mokslininkas Li Wei, dirbantis Didžiojoje Britanijoje. Tai toks veikiau perspektyvos klausimas, pristatė mokslininkė – kai žmogus laisvai vartoja visus turimus savo kalbinius išteklius, nepaisydamas kodų kaitos.

Pastarąjį šimtmetį pastebimas didesnis žmonių judėjimas, kraustymasis ir gyvenimas ne savo, bet svetimoje aplinkoje. Dėl to jie turi daugiau kontaktų su daugiau kalbų. Pasak J. T. Ramonaitės, realybėje mes į viską žvelgiame iš vienakalbio žmogaus perspektyvos. Tačiau iš tikrųjų pasaulyje daugiakalbių yra, ko gero, daugiau nei vienakalbių, ir normalu savo kalbų repertuare turėti jų visą spektrą.

„Vadinasi, tada vis kita kalba gali išreikšti norimą konotaciją. Kaip pavyzdį čia paminėsiu vyresnių žmonių kompanijoje įterpiamus rusiškus anekdotus. Jie kalbasi tarpusavyje lietuviškai, įterpia kokį rusišką anekdotą ir po to vėl grįžta prie lietuvių kalbos. Ir tai visiškai normalu, – aiškino pašnekovė. – Taigi „translanguagingo“ fenomenas iš tikrųjų prieštarauja bendrinių arba nacionalinių kalbų ideologijai. Bet, kaip minėjau, tai veikiau požiūrio, o ne realybės klausimas. Na, o ji yra tokia, kokia yra – mes jos nepakeisime.“