2021 12 10

Paulina Briginaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Psichologas R. Saulevičius: neadekvatu tikėtis, kad priklausomas žmogus išgis savo valios pastangomis

Unsplash.com nuotrauka

Kodėl priklausomybė yra liga? Kaip tinkamai vertinti priklausomybes turinčius žmones? Kaip deramai elgtis su priklausomybę turinčiais artimaisiais? Apie visa tai kalbamės su lektoriumi, „SOS vaikų kaimų“ organizacijos psichologu Roku Saulevičiumi.

Kas išties yra tai, ką vadiname priklausomybe?

Labai lakoniškai ir abstrakčiai – priklausomybė yra psichikos ir elgesio sutrikimas, kurį atpažinti galime remdamiesi tam tikrais simptomais. Kalbant tiesiai ir be išvedžiojimų, priklausomybė yra progresuojanti, lėtinė, potencialiai mirtina ir griaunanti gyvenimą liga. Priklausomybės, kaip ir kitos lėtinės ligos, eiga yra žinoma bei iš anksto numatoma, o negydoma ji daro poveikį žmogaus ekonominei, socialinei, fizinei, psichologinei ir dvasinei gyvenimo sferoms. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad priklausomybė tęsiasi, jei nėra sustabdomas vartojimas (nepamirškime ir elgesio priklausomybių, tokių kaip azartiniai lošimai, pornografija, kompiuteriniai žaidimai) ir nėra gaunama profesionali pagalba.

Kaip mes galime atskirti saikingą vartojimą nuo priklausomybės?

Skirtumą suprasti galime remdamiesi analogijomis. Pavyzdžiui, vartojimas – tai tarsi sėdėjimas automobilyje prie vairo, kai galime pasirinkti, kur važiuoti, kada sustoti, kada išlipti ar įlipti. Priklausomybė – važiavimas keleivio sėdynėje, kuomet pasirinkimo yra mažiau arba visai nėra. Abu žmonės važiuoja automobiliu, tačiau vienas iš jų automobilio nevaldo. Persėdimas nuo „vairuotojo sėdynės prie keleivio“ yra sunkiai pastebimas tiek pačiam vartojančiajam (nes nėra nė vieno, kuris sąmoningai siektų priklausomybės), tiek artimiesiems bei aplinkiniams.

Vartos ar nevartos, žmogus gali pasirinkti tik iki tam tikro savo istorijos taško, kuomet alkoholis ar kita cheminė medžiaga (arba elgesys) sukuria negrįžtamų pokyčių smegenyse – kol išsivysto priklausomybė. Didžiausia bėda yra ta, kad vartojantysis dažniausiai tik pats paskutinis pripažįsta, kad sėdi „keleivio vietoje“, o ne „vairuotojo“, nors aplinkiniams tai būna jau senokai aišku. Ne veltui priklausomybė dar yra vadinama neigimo liga.

Unsplash.com nuotrauka

„SOS vaikų kaimo“ socialiniams darbuotojams vedėte seminarą tema „Priklausomybė ir mūsų galimybės padėti“. Kokia pagrindine žinute norėjote pasidalinti? Kokių aktualių klausimų kyla socialiniams darbuotojams? Galbūt pastebėjote išryškėjančių stereotipų, susijusių su minėta tema?

Dirbdami komandoje pastebėjome, kad labai svarbu tiek mums, tiek kolegoms socialiniams darbuotojams prisiminti ir pagilinti žinias, susijusias su priklausomybe, padiskutuoti bei paanalizuoti savo nuostatas ir jausmus, susijusius su šia tema. Svarbiausia man buvo atkreipti dėmesį, kad priklausomybė yra sutrikimas, o ne valios trūkumas, blogas įprotis ar tinginystė. Normalu, kad priklausomybę identifikuoti kaip sutrikimą yra žymiai sunkiau, nei, pavyzdžiui, onkologinę ligą. Priklausomybė yra psichikos ir elgesio sutrikimas, pasireiškiantis smegenų struktūroje vykstančiais biocheminiais pokyčiais, kuriuos objektyviai įvertinti sunku. Tuo tarpu onkologinės ar širdies ligos dažniausiai turi aiškius, objektyviai vertinamus kriterijus. Priklausomybės sukeliamus pokyčius žmogaus fiziologijoje sunku apčiuopti, juos galime stebėti tik per žmogaus elgesį.

Svarbu atskirti sutrikimą nuo pasirinkimo. Teigdami, jog žmogus gali pats kontroliuoti savo vartojimą, kad jam trūksta valios ir noro sustoti griovus savo ir kitų gyvenimus, stengiamės juos sugėdinti ir apkaltinti, nuliūdinti, sukelti daugiau įtampos į jų gyvenimus. Asmuo, tikėdamas, kad viską gali pakeisti pats, tačiau nuolat suklupdamas, po kurio laiko pradeda jaustis silpnas, bejėgis, žlugęs. Naivu manyti, jog tokia būsena gali motyvuoti keisti savo elgesį. Didelė tikimybė, kad tokius nemalonius jausmus asmuo slopins alkoholiu. Prisiminkime save panašiose situacijose. Kada paskutinį kartą, kuomet jautėmės sugniuždyti, staiga atradome savyje energijos ir jėgų kapanotis iš sunkumų? Dažnu atveju mums reikalingas palaikymas – kito žmogaus pagalba, dar geriau, jei tai būna profesionali pagalba.

Priklausomybę vertindami kaip sutrikimą sumažiname gėdos, kaltės, nevisavertiškumo jausmus, padedame prisiimti atsakomybę už savo sveikimą. Įvardindami priklausomybę kaip sutrikimą, perduodame vartojančiam asmeniui žinutę, kad jis ne pats pasirinko priklausomybės sutrikimą. Jis, nesaikingai vartodamas alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas, prisiėmė riziką, kuri nepasiteisino ir baigėsi diagnoze. Analogiškai pasvarstykime, kuris onkologinis ligonis, sergantis plaučių vėžiu dėl dažno rūkymo, greičiau sveiktų: ar tas, kurį nuolat gėdintume dėl jo neatsakingo elgesio, ar tas, kuris sulauktų palaikymo?

Taigi galima daryti išvadą, jog prašymas sustoti vartoti alkoholį nėra adekvatus?

Tiesa. Prašymas, kad priklausomas asmuo savo valios pastangomis sustabdytų vartojimą yra lygus bronchitu sergančio asmens prašyti savo valios pastangomis sustabdyti kosulį.

Ką galėtumėte pasakyti nerimaujantiems, kad turintys priklausomybę žmonės naudosis tuo, jog jiems negalima minėti valios trūkumo arba tuo, kad priklausomybė yra sutrikimas, o ne paprastas pasirinkimas?

Į tai norėtųsi atsakyti, kad jei žmogus renkasi sirgti ar netgi mėgautis sutrikimu, reiškia, jog sirgti yra labai patogu. Ir tai visiškai normalu. Žmogus iš esmės yra tingus ir nelinkęs keistis, ypač tada, kai aplinka jam sukuria bent jau pakenčiamas sąlygas. Analogijų galėtume rasti dažno žmogaus darbo aplinkoje. Jeigu jūsų darbdavys būtų nuolat nepatenkintas jūsų darbo rezultatais, dažnomis jūsų pravaikštomis, tačiau jūsų darbo užmokestis nekistų, nepadarytos užduotys būtų paskirstomos kitiems darbuotojams, vargu ar jūs norėtumėte keistis. Jaukią, šiltą vietą norėsis išlaikyti, nepaisant dažnų direktorius pabumbėjimų. Po kurio laiko greičiausiai nekreipsite dėmesio net į direktoriaus priekaištus, nes jie bus tokie įprasti kaip rytinis nenoras keltis. Turbūt labai nepatogu tą girdėti, tačiau dažnai artimieji (žinoma, iš visos širdies mylėdami ir norėdami tik gero) suteikia tas šiltnamio sąlygas, kuriomis taip gerai veši sutrikimas. Svarbu pridurti, kad toks artimųjų elgesys irgi gali būti laikomas simptomu sutrikimo, kuris žinomas netiesioginės priklausomybės vardu.

O ką patartumėte daryti tokiu atveju – kaip nesukurti Jūsų paminėtų šiltnamio sąlygų asmeniui, turinčiam priklausomybę, kaip suteikti savarankiškumo?

Mano manymu, svarbu kurti šiltnamio sąlygas sau – rūpintis savimi. Tai yra – savo jausmais, kūnu, savo laisvalaikiu, gerove. Svarbu mokytis išbūti su priklausomu artimuoju savitarpio pagalbos grupėse, konsultacijose pas psichologą ar pas psichoterapeutą. Tiek priklausomas asmuo, tiek artimasis yra atsakingas ir gali RINKTIS rūpintis savimi ar ne. Bet kokia diagnozė dar nereiškia pasaulio pabaigos, jei turime galimybę sveikti. Rinkdamiesi sveikti mes prisiimame atsakomybę už save, nes neįmanoma pasveikti už kitą žmogų, tačiau įmanoma padėti kitam.

Kaip ir bet kurios kitos ligos ar sutrikimo atveju geriausiai padeda profesionalai. Naivu būtų tikėtis, kad, sirgdami sunkia širdies liga, rizikuotume, bandydami įrodyti sau ir visam pasauliui, jog su tuo galime susitvarkyti patys arba su artimųjų pagalba. Profesionali pagalba dirbant su psichikos ir elgesio sutrikimais yra tiek pat būtina, kiek dirbant su fizinių sutrikimų spektru. Taigi įsitikinimas, kad pats žmogus, remdamasis tik savo valios pastangomis, gali sustabdyti sutrikimą su visais jį lydinčiais simptomais, mano manymu, prilygsta barono Miunhauzeno istorijoms, kuriose jis pats save už plaukų ištraukia iš pelkės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„SOS vaikų kaimo“ informacija.
Roko Saulevičiaus socialiniams darbuotojams vestu seminaru „Priklausomybė ir mūsų galimybės padėti“ „SOS vaikų kaimas“ įgyvendina LR SADM finansuojamą projektą „Įgalinimas stiprinant kompetencijas ir paslaugų kokybę“.