Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 10

Vytautas Raškauskas

Depresijos gydymo centras

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Psichologė A. Mockuvienė apie vaikystės traumas: už smurtą visuomet atsakingas tik agresorius

Psichologė Aušra Mockuvienė. Goodlife Photography nuotrauka

Išgirdus žodį „trauma“, pirmiausia kyla mintis apie fizinį sužalojimą, tačiau kartais emocinis, psichologinis smurtas gali būti dar skaudesnis.

Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologės AUŠROS MOCKUVIENĖS, nors neigiamas emocines patirtis mūsų visuomenėje linkstama nurašyti kaip mažiau svarbias, jų patyrimas vaikystėje gali turėti skaudžių padarinių suaugus – lemti įvairius psichikos bei kūno negalavimus, taip pat ir depresiją.

Kodėl tad esame linkę vaikystėje patirtas traumas „pamiršti“, kodėl taip sunku prie jų prisiliesti, ir kaip ugdyti psichologinį atsparumą, kuris padėtų įveikti traumų padarinius – atsakymus pateikia klinikinė psichologė A. Mockuvienė.

Kokiomis traumomis rūpinasi psichologai?

Kai kurias psichologines traumas, kurias dar mėgstama vadinti „žaizdomis“, žmonės atpažįsta geriau nei kitas, pavyzdžiui, fizinį ar seksualinį smurtą, skaudžias netektis, tėvų skyrybas, priklausomybę nuo alkoholio šeimoje. Visgi gerokai sudėtingiau pastebėti, pavyzdžiui, emocinę nepriežiūrą, emocinį smurtą, kai žmogus patiria patyčias, jam kartojama, kad yra niekam nereikalingas, nelauktas, nemylimas. Visa tai neretai nuvertinama, neva tai tik žodžiai, o jei šeima gyvena pasiturinčiai – tada tarsi viskas puiku, ko dar vakui gali reikėti? Kartais priperkama ir kalnai pačių brangiausių daiktų, o vis dėlto namie niekas neapkabina, nepaglosto, nepasako, kad myli, nepasiteirauja, kaip jis jaučiasi.

Gyventi tokiame meilės, šilumos vakuume – tai patirti nuolatinį emocinį badą. Paradoksalu, jog tokiomis sąlygomis žmogus gali nesuvokti, kad kažkas yra negerai, o suaugęs ir susidūręs su depresija nustemba: „Iš kur ji? Juk nepatyriau jokių traumų, vaikystė buvo rami“. Kaip tik todėl kalbant apie depresiją neretai tenka kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų yra trauma ir kaip tai susiję, pavyzdžiui, savipagalbos programoje „Be depresijos“ tam skiriame visą atskirą susitikimą. Kalbame, kad depresija gali būti visiškai suprantamas atsakas į sunkias gyvenimo patirtis, kai neaišku, kaip jų atsikratyti, ar kaip toliau su jomis gyventi.

Kodėl kalbant apie traumas tokia svarbi vaikystė?

Asmenybės pagrindas formuojasi vaikystėje, todėl tuo laiku įvykstančios traumos žaloja stipriau ir veikia ilgiau. Pavyzdžiui, emocinis smurtas gali sužaloti taip smarkiai, jog, vaizdžiai tariant, sugrius žmogaus santykis su pačiu gyvenimu.

Unsplash.com nuotrauka

Trauminiai patyrimai stipriai veikia mus kaip visumą, taigi, ir mūsų kūną. Tyrimai rodo, kad vaikui augant nuolatinėje baimėje – kitaip formuojasi jo smegenys, jos tampa užprogramuotos nuolat saugotis, būti budrumo, parengties būsenoje. Toks žmogus net ir praėjus 20-30 metų gali visą supančią aplinką interpretuoti kaip grėsmę. Taip pat, kalbant apie depresiją, viena iš vyraujančių jos kilmės hipotezių yra lėtinio uždegimo kūne hipotezė, ir kai žvelgiame į ankstyvąsias traumas, matome, kad jos tiesiogiai susijusios su ilgalaikiais uždegiminiais procesais kūne.

Traumos padariniai gali taip suaugti su mūsų asmenybe, apipinti mūsų gyvenimus, kad žmogus savo traumos nemato ir pagalbos kreipiasi dėl visai kitų priežasčių, pavyzdžiui, nuolat kamuojančios baimės, įtampos, nerimo, tačiau tuo pat metu mano, kad tiesiog toks yra ir vargu ar galima ką pakeisti. Neretai klientai sako: „Kiek save pamenu, man visuomet taip buvo“. Tačiau čia mėgstu priminti svarbią ištarą: „Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė“. Todėl terapijoje stengiamės suprasti, kodėl žmogus nuolat nerimauja ir bijo. Kartais tik po kelių metų darbo klientas sau pripažįsta, jog jo įsivaizduota puiki vaikystė iš tikrųjų buvo labai vieniša, jis jausdavosi nesuprastas, įsibaiminęs, o kai tėvai klausdavo, ko jis norėtų – niekada nieko nenorėdavo.

Papasakokite apie mechanizmus, kurie padeda mums atsitverti nuo savo sunkių patirčių? Kodėl esame linkę jas pamiršti?

Paprastai sakant, jei mane puola tigras – arba bėgu nuo jo, arba įvertinusi, kad esu stipresnė – kovoju ir nugaliu. Tai dvi tipiškos reakcijos į grėsmės situaciją. Trauma, tuo tarpu, įvyksta tada, kai negaliu nei pabėgti, nei kovoti, ir man belieka sustingti. Pavyzdžiui, jeigu esant seksualinės prievartos situacijai nepajėgiu ištrūkti, o kovoti taip pat negaliu dėl akivaizdaus fizinės jėgos ar statuso disbalanso – tokiu atveju gali įvykti taip vadinama disociacija, kai tai, kas su manimi vyksta, stebiu tarsi iš šalies, nes būti savo kūne atrodo nepakeliama. Disociacija gali būti naudingas išlikimo mechanizmas tada, kai neturiu jėgų tiesiogiai išgyventi viso to siaubo, baimės, pykčio, nes tam, kad tuos jausmus išgyvenčiau, man reikia labai didelių resursų, kurių tuo metu neturiu. Todėl tą patyrimą uždarome, užmirštame ir neliečiame, tarsi visiškai atskiriame nuo savo gyvenimo ir kasdienybės. Tik vėliau, kai yra pakankamai saugios sąlygos, kaip terapijos metu, tie įvykiai gali iškilti ir su jais vėl tenka susidurti.

Potencialiai traumuojančių įvykių per gyvenimą patiria visi – miršta artimieji, patys sergame, vienu ar kitu metu patiriame kančią. Ar visi šie įvykiai būtinai mus traumuoja? Ar įmanoma palengvinti traumų padarinius?

Didžiulės apimties neigiamų vaikystės patirčių tyrimas, kuris kartojamas įvairiose šalyse daugelį metų, rodo, jog neigiamų vaikystės patirčių skaičius turi tiesioginę sąsają su vėliau gyvenime pasireiškiančiomis socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos problemomis. Kuo daugiau neigiamų patirčių, tuo didesnė rizika patirti sunkumus ateityje – tiek fizinės sveikatos (viršsvorį, širdies ligas, diabetą, vėžį, imuniteto, hormonų pusiausvyros pokyčius, lėtinius uždegiminius procesus kūne, trumpesnę gyvenimo trukmę), tiek psichinės sveikatos (priklausomybes, depresiją, nerimą, potrauminį stresą, valgymo sutrikimus, panikos atakas, fobijas). Priklausomybės taip pat gali tapti būdu dorotis su traumų padariniais – padėti nejausti savo jausmų, patirti atsipalaidavimą, palaimingas būsenas, kurių taip trūko vaikystėje.

Taigi, neigiamos vaikystės patirtys vienareikšmiškai sužeidžia, tačiau negalime sakyti, kad bet kokia neigiama patirtis visus traumuos vienodai – svarbus vaidmuo tenka mus supančiai aplinkai, mūsų psichologiniam atsparumui.

Kaip reikėtų stiprinti psichologinį atsparumą?

Esminis atsparumo šaltinis vaikystėje – geras ryšys su tėvais, saugus prieraišumas, kuris padės susidurti su tuo, kas gyvenime nutinka, ko negalime sukontroliuoti. Tikrai nereikėtų stengtis išvalyti vaiko gyvenimo nuo bet kokios sudėtingesnės patirties. Mano, kaip mamos, ar tėčio pareiga yra mokyti vaiką gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra.

Deja, kartais skausmo ir traumos šaltiniu kaip tik tampa artimiausi žmonės, kurių pagalbos tokiu atveju negaliu tikėtis nei būdamas vaikas, nei jau suaugęs. Tada pamatyti traumas ir su jomis susidurti gali padėti psichologas, kuris pastiprina išbūti su kylančiais jausmais ir kurti savo istoriją iš naujo. Vienas iš svarbių darbo su psichologu aspektų yra susidėlioti, ką ir kodėl patyriau, kaip tai mane pakeitė, ką tai reiškia man ir mano aplinkai šiandien. Svarbu duoti sau laiko gyti tiek, kiek reikia.

Ar galime apie potrauminį augimą kalbėti viltingai? Kokias traumų įveikimo naudas matote praktikoje?

Nors traumuojančių patirčių gyvenime neišvengsime, tačiau turime galimybę rinktis, kaip į jas žvelgiame – vien kaip pralaimėjimą, kančią, ar ir kaip galimybę augti. Jei pakanka jėgų į savo traumas pažvelgti atidžiau ir mokytis su jomis būti kitaip – tai gali būti proga iš naujo atrasti save, pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogus gali tapti brandesnis, atsparesnis, empatiškesnis savo bei kitų atžvilgiu. Kartu gali jaustis saugiau, drąsiau kurti santykius.

Suprasti ir išgyventi trauminius įvykius – tai lėtas ir skausmingas procesas, tačiau dažnas jame atranda naują gyvenimo kokybę. Žinoma, šį procesą neretai apsunkina tai, kad traumos gijimui svarbus ir agresoriaus arba visuomenės pripažinimas, kad tai buvo agresija. Būna, kad tokio pripažinimo sulaukti neįmanoma, tačiau tuomet vis tiek labai svarbu atsisakyti būti priklausomam nuo skriaudėjo.

Kodėl tampame nuo agresoriaus priklausomi? Kartais tokia priklausomybė nepaleidžia žmogaus net suaugus, nors atrodo, jis galėtų pabėgti, nutraukti ryšį.

Vaikystėje skriaudėjais neretai tampa artimiausi žmonės, nuo kurių vaikas visiškai priklausomas. Kad ir kas bevyktų namuose, jis negali atsistoti ir išeiti. O kartais situacija gali būti nevienareikšmė – artimasis yra rūpesčio šaltinis ir prieraišumo objektas, tačiau tuo pat metu ir grėsmės, baimės, smurto šaltinis. Ir net fiziškai pabėgus, vidinis konfliktas dažniausiai išlieka, nes visgi tai tėvai, artimieji, kurie tarsi dėl tavęs „stengėsi“. O kur dar aplinkinių kaltinimai: „Jie viską dėl tavęs padarė, o tu toks nedėkingas“. Visais atvejais labai svarbu įsivardinti, jog tai buvo smurtas, ir aš nesu kaltas, nes visuomet už smurtą atsakingas tik agresorius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apskritai, išsilaisvinti nuo skriaudėjo yra labai sudėtinga, tačiau tikrai įmanoma. Kad ir ką būtų patyręs, suaugęs žmogus gali kaskart savęs klausti: „Kas dabar atsakingas už mano gyvenimą?“ Jokiu būdu neneigiant patirtos skriaudos, tačiau stengiantis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą čia ir dabar, ir išlaikyti viltį, kad mažais žingsneliais galime pasiekti didelių pokyčių.