2020 06 01

Aušra Mockuvienė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Psichologė Aušra Mockuvienė: ko išmokau tapusi mama?

Aditya Romansa/ Unsplash.com

Psichologė Aušra Mockuvienė dalinasi įžvalgomis apie išgyventą motinystę ir išmoktas pamokas. Prisimindama skausmingą patyrimą, balansavimą ant savo emocinių galimybiųribos motinystės pradžioje, ji kviečia mamas apmąstyti patiriamą kaltės jausmą ir atsakomybės ribas, ragina pagalvoti, kaip pasirūpinti savimi, būti sąmoningoms auklėjant vaikus.

Pamenu, kaip šiandien kūdikį antrą mėnesį nešioju ant rankų. Visą laiką. Visą. Du mėnesius nuo gimimo. Dieną ir naktį. Tik ant rankų miega, tik ant rankų valgo (žinoma, juk žindau), tik ant rankų būdrauja… O vos kelių metų sesutei ne taip lengva suvokti, kas gi čia įvyko ir kodėl viskas taip staiga pasikeitė. Kodėl mama negali DABAR pažaisti TIK su ja? Kodėl mama negali išnešti to mažo šaukiančio padarėlio į kitą kambarį DABAR PAT?

Nepamenu tikslios dienos ir tikslių įvykio aplinkybių, bet gerai įsiminiau tą akimirką, kai dvejų metų vyresnėlė trenkia mažylei, o aš, pribėgusi, impulsyviai trenkiu jai. Ir tuomet dar labiau išsigąstu…

Naktį nebuvo lengva užmigti. Bandžiau suvokti, kas įvyko. Stengiausi nekaltinti savęs, nesmerkti – sustabdyti tokių minčių srautą ir iš tiesų savęs paklausti, kas įvyko ir ką aš galiu padaryti, kad tai nepasikartotų. Tą naktį supratau esminę motinystės pamoką: jei nori pasirūpinti kitais, pirma turi pasirūpinti savimi. Kitaip – nieko nebus. Kai pavyko nebekaltinti savęs, aiškiai supratau kai esu tokia pavargusi ir man pačiai trūksta erdvės sau, pasitaiko akimirkų, kai kitaip tikrai negaliu. Tiesiog negaliu. Šiuo atveju savikontrolė neveikia. Negaliu sau pasakyti: „pasistenk dar labiau, susiimk dar stipriau“. Tai visiškai neprasminga. O ėmusi save kaltinti ar smerkti, sunaudoju paskutinius energijos likučius. Tačiau yra dar vienas pasirinkimas galiu save suprasti ir atjausti. Taip, man šiandien sunki diena (ir jau ne pirma tokia), taip, mano vaikams irgi ne itin lengva. O visa tai talpinti savyje labai labai keblu. Tą akimirką, kai suvokiu ir priimu savo bejėgiškumą, savo trūkumus, savo negalią, įgaunu šiek tiek, tik šiek tiek, daugiau jėgų. Bet sunkią akimirką tas mažas energijos lašelis gali išgelbėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žinau, kad tai patiriu ne viena. Būdami su vaikais visi ištyrinėjame savo kantrybės ir galimybių ribas. Šis patyrimas yra skausmingas. Antra vertus, bet kokie didesni išbandymai dovanoja galimybių augti.

Šiuo metu vaikai jau paaugę, o vyras, išeidamas į darbą, nebesako: „na, tu laikykis, o aš einu pailsėti“. Vaikus vežame į mokyklą, o į darbą keliaujame kartu. Visgi iš to ankstyvojo motinystės laikotarpio išsinešiau kelias pamokas, kurios itin pravertė tuomet, praverčia ir dabar. Noriu jomis pasidalinti.

Kaltė ar atsakomybė?

Kaltė – prabanga, kurios negaliu sau leisti. Nebepamenu, kurioje knygoje skaičiau, kad kaltė yra prabanga ir jos verta atsisakyti. Buvau nustebusi, pasipiktinusi, o dar po akimirkos – sužavėta! Iš tiesų, kaip dažnai kaltė yra tinkamo sprendimo pakaitalas. Pasijuntame kalti, graužiamės, menkiname save. Ir štai – jau galime sau duoti „išrišimą“. Jau nubaudėme save, todėl nebereikia nieko spręsti. Kaltės formulė netinkamas elgesys, bausmė, galiausiai esi atleistas nuo problemos. Dažniausiai kaltė tampa ir atsakomybės pakaitalu. Ar girdėjote kada tokį mamos monologą: „Aš tokia kalta, tokia kalta, tokia kalta – o tie niekšeliai mane iš kantrybės išvedė? Tai irgi kaltės miražai. Kaltam jaustis yra labai sunku, tai ypatingai skaudus ir sunkiai pakeliamas jausmas. Tą akimirką, kai jo nebepakeliame – moneta apsiverčia ir randame sprendimą. Tada sakome, kad ne aš kalta arba kaltas – mane sunervino kitas. Pagaliau galime lengviau atsikvėpti – gavome „išrišimą“, išsprendėme vidinį konfliktą ir atsipalaidavome nuo kaltės, nusimetėme nuo savo pečių atsakomybę. Ir vėl „padaryta viskas, ką reikia padaryti.

Dažnai manome, kad kaltė apsaugo nuo netinkamų veiksmų kartojimo ateityje. Visgi atsakomybė ir kaltė nulemia skirtingą elgesį. Iš tiesų atsakomybę prisiimu tik tuomet, kai tikrai savęs paklausiu, ką ir kaip galiu padaryti kitaip, o ne aklai ir beatodairiškai save smerkiu.

Atsakomybė – klausti ir spręsti, o ne kaltinti ir smerkti

Išmokau iš tiesų savęs paklausti klausimo, ką galiu padaryti kitą kartą, kad nebenutiktų taip pat. Išmokau į šį klausimą atsakyti. Taip pat išmokau priimti tai, kad nesąmonių padariau, padarau ir padarysiu. Išmokau greitai sau atleisti, priimti sprendimus ir eiti toliau. Kuo greičiau sau atleidžiu, kuo greičiau priimu savo netobulumus, tuo greičiau pavyksta išspręsti sudėtingas su vaikais ir su savimi susijusias situacijas, tuo aiškiau matosi galimi problemų sprendimai.

Rūpestis savimi

Esminis būdas, leidžiantis išvengti kaltę nešančių veiksmų kartojimo ateityje – pasirūpinti savimi. Lieka tik išsiaiškinti, ko man dabar trūksta labiausiai: miego, gero maisto, įspūdžių, draugės, vienatvės, judesio, gamtos, buitinės pagalbos ar emocinės paramos.

Sąmoninga auklėjimo filosofija ir aiški strategija

Labai padeda žinios. Lengviau, kai turiu aiškų įsivaizdavimą, kaip noriu auginti vaikus, ir žinau, kodėl būtent taip. Gelbsti, kai galiu suprasti, kas iš tiesų vyksta su vaiku. Ir, priešingai, labai trukdo tokios nuostatos, kaip „vaikai turi būti paklusnūs, „draugės vaikai jau seniai moka patys susitvarkyti, o maniškiai ne“, „vaikai tai daro tyčia, jie manipuliuoja manimi.

Dabar, net ir tuomet, kai jėgos išsenka ir nori nenori į galvą pradeda lįsti visas vaikų auklėjimo folkloras, su kuriuo esu susidūrusi tarybinėje kultūroje, giliai įkvėpusi oro galiu sau priminti, ko išmokau. Tai tarsi plūduras, neleidžiantis nuskęsti automatinių reakcijų jūroje. Žinios atneša galimybę rinktis.

Ir verta prisiminti, kad naujų dalykų mokomės ne apimti streso ir pervargę. Tokiose situacijose  siekiame tik išgyventi – mažiausiomis sąnaudomis ir su mažiausiais nuostoliais. Mokytis galime tada, kai „grįžtame į save“. Tuomet galime kelti klausimus, ieškoti atsakymų, informacijos, mokymų, knygų, vaizdo paskaitų, pagalbos, psichoterapijos ir visko, ko tik mums gali prireikti, kad elgesys su vaikais ir savimi būtų toks, kokio iš tiesų norime.

Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė