2022 05 04

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Psichologė J. S. Jasiulionė: su vaikais apie karą reikia kalbėtis, tačiau svarbiausia – užtikrinti, kad jie jaustųsi saugūs

Ukrainiečių vaikai Rumunijoje. Dumitru Doru / EPA-EFE nuotrauka

Jau trečias mėnuo, kai Ukrainoje vyksta karas. Jis veikia ne tik tiesiogiai jį patiriančius Ukrainos žmones, bet turi psichologinį poveikį ir mums, gan toli nuo karo veiksmų esantiems, taip pat ir mūsų vaikams. Tad kaipgi tai atsiliepia patiems mažiausiems Lietuvos piliečiams, jau ūgtelėjusiems ir paaugliams? Ką turėtų žinoti tėvai? Kaip ir kiek su vaikais kalbėti apie tai, kas vyksta Ukrainoje? Kaip jiems paaiškinti, jog ne visi rusakalbiai yra atsakingi už karą ir jį palaiko, taip siekiant išvengti patyčių ir konfliktų tarp vaikų tautiniu pagrindu?

Apie tai pakalbinau Vaikų linijos savanorių mokytoją, psichologę dr. JURGITĄ SMILTĘ JASIULIONĘ, taip pat psichologe besidarbuojančią ir Vilniaus Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centre.

Ar prasidėjus ir vykstant karui Ukrainoje padaugėjo vaikų skambučių į Vaikų liniją, ar apskritai jų ėmė daugiau kreiptis į psichologus? Ką naujo pastebėjote savo praktikoje? Ar labai pasikeitė vaikų, besikreipiančių psichologinės pagalbos, problemos, pokalbių temos?

Skambučių ar kreipimosi skaičių padaugėjimo nepastebėjome, per dieną sulaukiame po 400 skambučių telefonu, vyksta po keletą pokalbių internetu, ateina po keletą laiškų. Taigi skaičiai karo laikotarpiu liko panašūs, tačiau pastebėjome, kad padidėjo vaikų nerimas. Padaugėjo skambučių, kai vaikai kalba apie baimę ir nerimą, iš tiesų atsirado „atipinė“ pokalbių tema, susijusi su karu Ukrainoje. Vaikai išties labiau nerimauja, dalijasi būgštavimais, kad karas gali iš Ukrainos persikelti į Lietuvą, čia įvykti panašūs karo veiksmai. Taigi labiau pastebėjau temų pokytį.

Jurgita Smiltė Jasiulionė

Dirbu ne tik Vaikų linijoje, bet ir konsultuoju vaikus Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centre, tad, tęstinai konsultuodama tuos pačius vaikus, galiu stebėti nuoseklesnius jų savijautos pokyčius. Taigi atkreipiau dėmesį, kad pirmosiomis karo savaitėmis nerimas iš tiesų buvo labai paaugęs, o dabar karo tema per konsultacijas retesnė, ji dažniausiai iškyla, jei vaiko aplinkoje atsiranda tam tikrų pokyčių, tarkime, į klasę ateina vaikas iš Ukrainos arba klasėje vyksta incidentų, susijusių su tautine nesantaika, veiksmais prieš rusakalbius vaikus. Tačiau pirmosiomis karo savaitėmis visi vaikai, atėję į konsultacijas, tikrai kalbėdavo apie karą. Jiems būdavo neramu, nesaugu arba jie su šeima būdavo įžengę į etapą, kai pradėjo teikti pagalbą, paramą, mobilizavosi kam nors padėti.

Gal būtų galima išskirti vaikus pagal amžiaus grupes, kuriuos labiau paveikė karas Ukrainoje? Galbūt tai labiau palietė vyresniuosius?

Nedaryčiau tokių griežtų apibendrinimų. Mano manymu, karas paveikė tiek vyresnius, tiek jaunesnius vaikus. Ir sakyčiau, kad kaip tik vyresni vaikai, paaugliai buvo linkę pernelyg daug nekalbėti apie karą, nors visi panikuoja bei nerimauja, jiems svarbūs kiti dalykai. O mažesniesiems turbūt yra sudėtinga tai, kad teoriškai informacijos jie lyg ir gauna nedaug, tačiau dažnai tai jiems nėra paaiškinama arba jie neturi galimybės tos informacijos „suvirškinti“, suprasti, kas vyksta. Tad, kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, pastebėjau, kad jie žaisdavo, piešdavo, lipdydavo kažką, susijusio su karu, tad galėjai suvokti, jog ši tema juos palietė. Ir tai signalas pasikalbėti su tėvais bei atkreipti jų dėmesį, jog, jei jie ką nors su vaiku žiūri kartu, labai svarbu jam paaiškinti bei pagalvoti, kad esama informacijos, kurios vaikas galbūt neturėtų matyti. Tad čia didelė atsakomybė tenka suaugusiesiems.

Ar galima tarti, kad šiuo metu Lietuvos vaikai dėl karo, vykstančio Ukrainoje, patiria psichologinę traumą? Ar tai gali atsiliepti jiems vėliau? Juk mūsų visuomenė tikriausiai dabar išties patiria pakartotinę traumą dėl ankstesnių mūsų istorijos įvykių.

Nesu tiek įsigilinusi į traumų psichologiją, kad drąsiai galėčiau apie tai kalbėti. Mano supratimu, ką vaikai patiria – tai padidėjusį nesaugumą ir padidėjusį nerimą. Žinoma, kai kurie jų gali patirti ir išgyvenimų, artimų trauminiams, tačiau tai labai priklauso nuo individualių situacijų. Pavyzdžiui, jei vaikas apie karą gauna tikrai labai daug informacijos, neatitinkančios jo amžiaus, pavyzdžiui, ikimokyklinukai ar pradinukai mato daug žiaurių vaizdų, kažko prisižiūri internete ir tai kartojasi, arba jei šeimoje tėvai itin sunerimę, ruošiasi galimam karui – tai tikrai streso lygis gali būti ganėtinai aukštas, kad vaikų patiriami simptomai taptų artimi potrauminiam išgyvenimui.

Karo pabėgėliai ukrainiečių vaikai. Valdos Kalninos / EPA-EFE nuotrauka

Vaikas gali pradėti sapnuoti košmarus, jam sutrikti miegas ar kitos funkcijos (pradėti šlapintis į lovą ir pan.), bet aš vis dėlto labiau kalbėčiau apie pavienius tokius atvejus. Taip, iš tiesų visa Lietuvos visuomenė patiria padidėjusį nesaugumą ir nerimą, tačiau apie tai reikėtų kalbėtis su traumų specialistais, nagrinėjančiais kartų išgyventas traumines patirtis.

Galbūt vaikai su savo emocijomis tvarkosi, reaguoja, jaučiasi panašiai kaip ir jų tėvai?

Iš tiesų taip, tačiau esama ir tokių situacijų, kai vaiko ir tėvų savijauta visiškai nedera. Pavyzdžiui, vaikas gauna informacijos mokykloje iš bendraamžių ir nori pasikalbėti su tėvais, o tėvai galbūt yra neigimo būsenos ar mano, kad apie tai iš viso nėra ko kalbėti. Tada vaikas iš tiesų gali išgyventi labai daug nerimo ir neturėti su kuo pasidalyti, nes suaugusieji nesikalba.

Iš esmės sutikčiau, kad vaiko būsena labai priklauso nuo to, ką jis mato artimiausioje aplinkoje, kuo vaikai mažesni, tuo ta būsena labiau susijusi su aplinka. O kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau jis turi informacijos šaltinių. Bet suaugusieji, esantys šalia, turi su juo vis tiek kalbėtis ir reflektuoti, diskutuoti ir padėti vaikui įsivardinti, ką jis apie tai žino, ką galvoja, kokių jausmų jam kyla, ir galbūt padėti jam susidėlioti tam tikrus atraminius taškus, kad jis nesijaustų itin nesaugus ar pažeidžiamas šiuo laikotarpiu.

Kaip tėvai turėtų kalbėtis apie karą su skirtingo amžiaus vaikais?

Taisyklė turėtų būti tokia: kalbėtis reikėtų su visais vaikais, jei pastebime, kad jie kažką žino, girdėjo, matė, pvz., žiūrėjo su mumis kartu žinias ir pan. Suprantama, kad su nekalbančiais vaikais, t. y. pačiais mažiausiais – kūdikiais, metinukais, dvimečiais, trimečiais – kalbėsime mažiau, nes jie ir mažiau veikiami to informacinio lauko. Tačiau suaugusiesiems svarbu tiek pačius mažiausius, tiek ikimokyklinukus, pradinukus apsaugoti nuo per didelio informacijos srauto.

Turbūt drauge su ikimokyklinio amžiaus vaikais  ar pradinukais žiūrėti žinių laidų šiuo metu nepatariate?

Galima žiūrėti, tačiau reikia stebėti, kokia ta informacija, kaip vaikas reaguoja. Ir jei matome, kad vaikui padidėjo nerimas, rekomenduoju geriau laidą žiūrėti vieniems, atskirai, o su vaiku pasikalbėti nebent tiek, kiek jis pats, pavyzdžiui, sužino darželyje, jei jis staiga pradeda žaisti karą ar piešia Ukrainos vėliavėles. Nesvarbu, koks vaiko amžius, jei jis savo elgesiu signalizuoja, jog žino apie šią temą, ji jam rūpi, labai rekomenduočiau tėvams apie tai su vaiku pasikalbėti, pasakyti: „Matau, ką tu pieši“, „Pastebėjau, kad tavo žaidimuose padažnėjo karo tema“, „Gal tu nori apie tai pasikalbėti, kas vyksta Ukrainoje?“  Tad labai svarbu, kad suaugusieji neblokuotų šios temos, jei vaikas kalba, jei pats klausia, pavyzdžiui: „Ar gali būti, kad ir pas mus prasidės karas?“, „O ką mes darytume, jei prasidėtų karas?“, „Kodėl žmonės taip elgiasi?“, „Ar tai reiškia, kad visi rusai blogi?“ – taigi klausimų gali kilti labai daug. Manau, kad nėra nesvarbių vaikų klausimų, kiekvienas klausimas turi būti išgirstas, tik reikia atsakyti pagal vaiko amžių.

Pixabay.com nuotrauka

Galvojant apie ikimokyklinukus, kurie eina į darželį ir ten gali ką nors išgirsti, mano supratimu, esminis momentas, ką suaugusieji turėtų padaryti, tai riboti informacijos kiekį užtikrinant vaikui saugumą. Pavyzdžiui, jei vaikas sako, kad jam baisu, ir klausia, ar pas mus taip pat prasidės karas, jam reikia aiškiai pasakyti, jog pas mus karas nevyks, kad tu esi saugus, mes esame visi kartu, o jei kas nors ir pradėtų vykti, mes tikrai stengsimės, kad būtume kiek įmanoma saugesni. Nereikia spėlioti, spekuliuoti, kad mes bėgsime kažkur slėptis, jog yra kažkokios slėptuvės ir pan., nes didelis kiekis informacijos skatina vaiką toliau galvoti, fantazuoti. Didesniam vaikui gal yra ramiau žinoti vietą, kur jis galėtų pasislėpti, bet mažam vaikui gali būti per sunku įsivaizduoti, kaip viskas atrodys. Taigi – kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau informacijos ir daugiau saugumo jausmo. Atsakyti, atliepti, bet esminis momentas – pasakyti, kad mes esame saugūs ir Lietuvoje karas nevyksta.

Kalbant apie pradinukus, jau yra svarbu klausti: „O ką tu girdėjai, ką apie tai žinai, kas tau papasakojo?“ Pavyzdžiui, vaikas parėjęs namo sako: „Gali būti, kad Putinas panaudos branduolinį ginklą ir ant Lietuvos bus numesta bomba.“ Tėvų pirmoji reakcija turėtų būti klausimas: „Kur apie tai girdėjai? Kas tau apie tai papasakojo? Ką tu pats apie tai galvoji? Kokius jausmus tau tai kelia?“ Ir vėlgi labai svarbu orientuotis į vaiko saugumą. Nes tai rodo susvyravusį vaiko saugumo jausmą, tad svarbu jam pasakyti, kad mes nežinome, kaip gali pasielgti Putinas, bet šiuo metu Lietuvoje yra saugu, ir tiek Lietuvos Vyriausybė, tiek kitų šalių vyriausybės daro viską, kad liautųsi karas Ukrainoje ir kad tai neprasidėtų kitose šalyse. Taigi yra daug žmonių, kurie rūpinasi, kad saugumas mūsų šalyje būtų išsaugotas. Taip pat labai svarbu vaikui pasakyti, kad, jei jis norės ko nors dar paklausti, būtinai ateitų pasikalbėti.

Pixabay.com nuotrauka

Galvojant apie paauglius – 10, 11 metų ir vyresnius vaikus – ar nuo 12 metų (čia vėlgi būna labai skirtinga vaikų branda), sakyčiau, jau labai svarbu diskutuoti ir leisti jiems pasakyti savo nuomonę, o kartais susipažinti ir su tam tikrais informacijos šaltiniais, aptarti, kokia informacija mes turėtume pasitikėti, o kokia nereikėtų. Pavyzdžiui, vaikas sako, kad jo draugas pasidalijo įrašu socialiniame tinkle, kuriame pasakojama, kad tikrai bus Trečiasis pasaulinis karas. Taigi vaikui reikėtų pasakyti, jog iš tiesų socialiniuose tinkluose labai daug žmonių rašo savo nuomonę, tačiau verta pasitikėti, pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministerijos informacija. Jei vaikui neramu, galime jam pasiūlyti kartu paskaityti, kaip reikia būti pasiruošus ekstremaliai situacijai, padiskutuoti, kaip reikėtų elgtis kilus kokiam nors netikėtumui. Tačiau vėlgi reikėtų grįžti prie to, ir tai labai svarbu, kad šiuo metu mes esame saugūs, jog Lietuvoje nevyksta kariniai veiksmai, o jei kils kokia nors grėsmė, apie ją bus informuojama ir tikrai turėsime laiko pasiruošti.

Ar tenka konsultuoti ir vaikus iš Ukrainos? Ar Vaikų linija sulaukia jų skambučių? Kur šie vaikai gauna psichologinę pagalbą, jei jos prireikia?

Vaikų linijos telefono numeris tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje buvo toks pat, tad, jei ukrainietis vaikas paskambintų į Vaikų liniją ir atsilieptų žmogus, kalbantis kuria nors vaikui suprantama kalba, tokiu atveju jis galėtų gauti pagalbą. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija, bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis, yra įkūrusi rusakalbių psichologinės pagalbos liniją, orientuotą į vaikus ir paauglius, kur dirba psichologai ir konsultantai, su jais galima apie emocinius sunkumus pasikalbėti rusų kalba.

Mes, psichologai, pastebime, kad šiuo metu ukrainiečių, besikreipiančių psichologinės pagalbos, yra palyginti nedaug. Tam yra keletas priežasčių. Viena vertus, tam tikrose situacijose žmonės gal dar nejaučia, kad reikėtų kreiptis pagalbos. Ir, mano manymu, atvykimas į svetimą šalį reikalauja daug mobilizacijos, nes visų pirma reikia susirasti, kur gyventi, kur dirbti, ugdymo įstaigą vaikams ir pan., tad labai daug energijos skiriama tiesiog užtikrinti išgyvenimą. Tad psichologiniai poreikiai atsiduria antrame plane. Taigi tikėtina, kad, praėjus šiek tiek laiko, keletui mėnesių psichologinės pagalbos poreikis tikrai didės.

Vaikai Lvive. Mykolos Tys / EPA-EFE nuotrauka

Kita vertus, žmonės galbūt nori psichologinės pagalbos, bet nežino, kur kreiptis, tad dabar įvairios institucijos rūpinasi, kad psichologinė pagalba pasiektų pabėgėlius iš Ukrainos. O šiaip vaikams iš Ukrainos yra teikiama psichologinė pagalba viso būrio psichologų, kurie skelbiasi per manodaktaras.lt platformą, kur galima užsiregistruoti ir gauti nuotolinę konsultaciją. Esama pavienių atvejų, kai įsidarbina ir ukrainiečiai psichologai, jie ima teikti paslaugas. Taigi iš tiesų sistema yra kuriama tiek kalbant apie psichologinę pagalbą Ukrainos vaikams, tiek suaugusiesiems. Taip pat Tėvų linija jau prieš keletą savaičių skyrė laiką, kada galima konsultuotis rusų kalba, ir kviečia Ukrainos žmones, jei jiems kyla klausimų dėl vaikų, pasikonsultuoti. O mes, Vaikų linija, taip pat dėliojamės galimybes, ką darysime, jei iškils poreikis konsultuoti vaikus iš Ukrainos.

O ar nepadaugėjo į Vaikų liniją, psichologus besikreipiančių rusų tautybės vaikų dėl patiriamo bendraamžių lietuvių spaudimo, susijusio su karu Ukrainoje?

Manau, kad dauguma rusakalbių vaikų emocinės paramos kreipiasi į rusakalbių liniją, kuri jau veikia daugybę metų, o mes Vaikų linijoje girdime tik apie pavienius tokius atvejus, kai nebūtinai skambina pats vaikas, patiriantis skriaudą, tačiau bendraklasiai, kurie pasakoja apie įvykusius žeminančius elgesio epizodus ar konfliktines situacijas su rusakalbiais vaikais. Tačiau, kaip minėjau, Vaikų liniją pasiekia pavieniai tokie atvejai.

Ką norėtumėte pridurti, galbūt liko kas nors svarbaus nepaklausta, ką norėtumėte, kad išgirstų mūsų visuomenė?

Suprantu, kad visuomenėje buvo daug įvairių minčių, jog dėl karo Ukrainoje kaltas ne tik Putinas, bet ir kiti žmonės, jam pritariantys, Rusijos kariuomenė, tačiau kalbant su vaikais labai svarbu daryti perskyrą tarp karo kaltininkų ir tiesiog rusakalbių žmonių. Tad suaugusieji turėtų būti itin jautrūs, pastebėję tam tikrų neapykantos ar žeminančio elgesio tautiniu pagrindu apraiškų.

Be to, ne visi rusakalbiai Lietuvoje yra rusų tautybės – daug jų yra kilę iš kitų valstybių: Armėnijos, Lenkijos, Baltarusijos ir kt. Tad labai svarbu, kad suaugusieji būtų budrūs ir neleistų, neskatintų, nedrąsintų, o įsikištų vos pajutę, jog vaikai arba pradeda jaustis nesaugiai dėl rusakalbių, esančių šalia, arba į rusakalbius vaikus nukreipti savo agresiją. Tad vaikams reikia pabrėžti, jog ne Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai yra atsakingi už pradėtą karą, bet Rusijos režimas ir Putinas. Taip, tai yra didelė žmonių kariuomenė, kurie šiuo metu Ukrainoje vykdo karo nusikaltimus, tačiau didelė rusakalbių dalis Lietuvoje nepalaiko karo ir nori, kad jis liautųsi, tad tikrai negalima kaltinti visų rusakalbių žmonių dėl to, jog vyksta karas. Nes patyčios tarp vaikų labai lengvai atsiranda, jei suaugusieji nėra ganėtinai budrūs, gali kilti labai skaudžių incidentų, susijusių su šia tema. Taigi noriu pabrėžti, jog turime padėti vaikams, kalbėtis su jais, o ne leisti, kad jie vieni kitus skriaustų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien