Psichologė L. Dirmotė (Vėželienė): tėvų ir vaikų ryšiai nereiškia išnaudojimo

„Šeimos ryšiams reikėtų sugrąžinti vertę. Tėvų ir vaikų ryšiai nereiškia naudojimosi ar išnaudojimo“, – pabrėžia psichologė psichoterapeutė LINA DIRMOTĖ (VĖŽELIENĖ). Su ja kalbamės apie iššūkius, kylančius šiuolaikinėms šeimoms.

Kaip vieną vienišumą sukeliančių problemų esate minėjusi konfliktiškus vaikų ir tėvų santykius. Bet kartų konfliktai vyksta nuolatos, tad ar galėtume teigti, kad ši tendencija būdinga tik mūsų laikams? 

Nors ir neatlikau jokių socialinių tyrimų, manau, kad ši tendencija būdinga labiau mūsų laikams. Palyginti su senesniais laikais, kai tėvai, vaikai ir anūkai laikėsi vieni kitų, mūsų laikų žmonės yra savarankiškesni. Tačiau atsiranda ir tam tikras atskirumas: „Aš galiu savimi pasirūpinti pats.“ Ir tie konfliktai leidžia atsitraukti vaikams nuo tėvų – tuomet lieka ignoravimas, atstumas. O anksčiau žmonės labiau stengdavosi ieškoti bendrų sprendimų.

Dėl ko kyla konfliktų tarp suaugusių vaikų ir tėvų? Ar dažnai jų šaknys glūdi vaikystės nuoskaudose? O gal tėvai pernelyg įkyriai kišasi į savo jau suaugusių vaikų gyvenimą? Gal kalti skirtingų kartų auklėjimo modeliai, tad kaip susišnekėti? 

Kontroliuojantys, diktuojantys auklėjimo modeliai – vadinkim juos nedemokratiškais – atstumia vaikus, jie jaučiasi įkalinti, negalintys daryti tai, kam jaučia pašaukimą. Užaugę tokie vaikai šalinasi tėvų.

Kitose šeimose akcentuojama, kad užaugę vaikai privalo prižiūrėti senstančius tėvus, atlikti savo pareigas, ir tas „privalėjimas“ kuria ne santykį, o priklausomybę. Šiuolaikiniai žmonės yra sąmoningesni, tad nuostata, kad tiek tėvai, tiek vaikai ką nors privalo duoti vieni kitiems, jau nebeveikia. O naujų vertybių – tai, kas iš tiesų yra vertinga kartų tarpusavio santykiuose – žmonės dar nėra susikūrę. Kas svarbiau yra tarpusavio santykiuose – klusnumas ir pareiga ar žmogiškumas, pagalba, atjauta, supratingumas?

Esate pastebėjusi šeimos tradicijų ir kultūros stoką mūsų visuomenėje. Jauniems žmonėms iškyla svarbesnių prioritetų, negu rūpintis senais tėvais ar savo šeimos kūrimu. Ar tai laikinas reiškinys, ar jau galima įžvelgti tendenciją? 

Santuokos atidėliojimas, gyvenimas nesusituokus yra populiarus sprendimas tarp jaunų žmonių. Savo klientų visuomet klausiu, kodėl. Ir jų atsakymai yra visai išmintingi. Kai kuriems santuoka neatrodo gėris, nes jie matė, kaip kankinosi vienas kito nekęsdami jų tėvai, kaip skyrėsi jų draugų tėvai. Augdami jie matė daug neįkvepiančių pavyzdžių, tad daug atsakingiau tyrinėja savo dabartinius partnerius – ar jie tinkami, ar ne.

Pastebiu, kad dabartinė karta santuoką vertina netgi labiau nei jų tėvai, kurie tuokdavosi daug negalvodami. Jauni žmonės į santuoką žiūri daug atsakingiau, bet paradoksaliai tuomet jų gyvenimas nukrypsta į gana lengvabūdišką elgesį, tokį kaip gyvenimas nesusituokus.

O kaip galime vertinti kai kurių jaunų žmonių abejones, ar verta gimdyti, kai beatodairiškai eikvojamų Žemės išteklių gali nebepakakti didėjančiai žmonių populiacijai? 

Porose kyla konfliktų, kai vienas galvoja, kad reikia saugoti Žemę nuo gyventojų pertekliaus, o kitas norėtų vaikų. Tačiau dažniausiai už to slypi ne globalus rūpestis dėl klimato ar Žemės, o asmeninis motyvas, nuoskauda, baimė, nevisavertiškumas, nepasitikėjimas. Aišku, vardinu ne pačius gražiausius dalykus kalbėdama apie žmones, kurie tariamai rūpinasi visos žmonijos gerove. Bet, sutikime, rūpinimasis globaliomis problemomis dažniau slepia nenorą spręsti asmeninius klausimus. 

Ką manote apie žmones, savo karjerą iškėlusius į aukščiausią vietą prioritetų sąraše? 

Žmonės iškelia tuos prioritetus, kurie yra svarbūs visuomenei. O visuomenė labiausiai vertina turinčiuosius statusą, pareigas, pajamas. O kai šeimos santykiai silpni ir sutrūkinėję, žmogus pasineria į karjerą – tai jam tampa tam tikra nepasitenkinimo asmeniniu gyvenimu kompensacija.

Auditorija neplos atsistojusi už harmoningus santykius su tėvais ar gražų meilės ryšį su kokiu nors žmogumi. Bet jei tapsi kokios nors garsios įmonės vadovu, tikrai padaugės tave gerbiančiųjų ir tau plojančiųjų.

Ne visi žmonės moka didelę savo asmeninio gyvenimo kainą siekdami karjeros. Jei ta karjera yra natūralus augimas, subalansuotas su asmeniniu gyvenimu, manyčiau, ta kaina yra adekvati, nereikalaujanti asmeninių resursų – sveikatos, laimės ir pan. – praradimo. Tačiau nedaugeliui pavyksta išbalansuoti tarp savirealizacijos ir sklandaus asmeninio gyvenimo. Žmonės, kurie tam tikroje savo asmeninio gyvenimo srityje jaučiasi menkaverčiai ir todėl susitelkia išskirtinai į profesinę veiklą, karjerą, pajamų generavimą, rizikuoja likti nelaimingi. Harmoningų asmeninių santykių stygių jie malšins alkoholiu ar kitais žalingais būdais.

Ilgalaikis tęstinis tyrimas, nuo 2004 m. atliekamas visoje Europos Sąjungoje, atskleidė, kad Lietuvoje fiksuojami vieni mažiausių anūkų priežiūros rodiklių, ypač tarp 65-erių ir vyresnių žmonių. Kaip tai paaiškinti? Negi mes labiau susvetimėję nei Skandinavijos gyventojai? 

Tokiam faktui rastis prielaidų yra. Viena jų – sutrūkinėję šeimos ryšiai. Vaikai nelabai linkę tėvais rūpintis, o tėvai nelinkę dalyvauti savo vaikų gyvenime. Tas susvetimėjimas gali turėti pasekmių anūkų priežiūros nepopuliarumui. Na, o kitas aspektas galėtų būti finansinis: vyresni žmonės stengiasi kuo ilgiau išsilaikyti darbo vietoje, kad turėtų pakankamai pajamų. Natūralu, kad tuomet jėgų ir laiko anūkų priežiūrai gali ir nebelikti. Ne paskutinėje vietoje ir emigracija, seneliai ir anūkai dažnai mato vieni kitus tik per ekranus… 

Kaip mums išvengti susvetimėjimo savo šeimose? Kokią išeitį matote? 

Šeimos ryšiams reikėtų sugrąžinti vertę. Tėvų ir vaikų ryšiai nereiškia naudojimosi ar išnaudojimo. Vaikų gimdymas irgi nėra skirtas naudai. Juk žinome tą lietuvių posakį: „Kas man stiklinę vandens paduos?“ Vaikas paauga, ir jam pradedama aiškinti: „Dabar aš tavimi rūpinuosi, o vėliau tu manimi turėsi rūpintis…“ Tas santykio kūrimas remiantis naudos motyvu – tu man, aš tau – šeimos santykiuose nekuria jokios vertės.

Šeimos santykiai yra bendrystė – kai man sekasi, tai ir tau sekasi, kai man sunku, tai ir tau sunku. Bendrystę reikėtų akcentuoti šeimose, mokyklose, žiniasklaidoje. Deja, bet psichologijos mokslas, išryškinantis tam tikrus auklėjimo padarinius, padarė ir tam tikrą žalą, komplikuodamas požiūrį į tėvus. Tapo madinga dėl suaugusių vaikų bėdų kaltinti vaikystės traumas ir netikusį tėvų elgesį, o tai dar labiau mažina pagarbą ar dėkingumą pastariesiems.

Gal mokyklose reikėtų kalbėti apie santykių šeimoje svarbą? 

Galbūt apie tai kalbama etikos ar tikybos pamokose, bet nežinau, ar to pakanka. Vaikai mato realybę, besipykstančius tėvus, ir edukacija to nebeatsveria… 

Mokydamasi Danijoje pastebėjau, kaip periodiškai, bent kartą per mėnesį, į seminarus būdavo sukviečiamos šeimos. Per įvairius žaidimus, psichoedukacines praktikas žmonės stiprindavo gebėjimą susikalbėti, savitarpio supratimą, skirtingų šeimų bendravimą. Danai daug dėmesio skiria šeimos stiprinimui, prie to prisideda ir mokyklos. Danų požiūriu, šeima turi didžiulę vertę tiek asmens, tiek visuomenės psichinei sveikatai. Mano nuomone, tam įtakos turi ilgaamžės danų visuomenės tradicijos – demokratija, šeimos sutelktumas, rūpinimasis vienas kitu visuomet buvo labai vertinami ir senelių, ir prosenelių šeimose. Ši šimtmečiais iš kartos į kartą perduodama tradicija persmelkia visas bendruomenes. Ir dabar danų šeimos stengiasi susirinkti vakarienės, kad galėtų pasikalbėti, kas nutiko per dieną.