2022 01 18

Eglė Malonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Psichologė L. Vėželienė: gilinimąsi į save palyginčiau su deserto valgymu

Psichologė- psichoterapeutė Lina Vėželienė. Santos Katkutės nuotrauka

Su psichologe-psichoterapeute, pedagoge, tinklaraščio „Gyvoji psichologija“, straipsnių ir knygų autore LINA VĖŽELIENE šnekučiavomės jos šviesioje studijoje. Ir nors kalbėjome apie rimtus dalykus, per pokalbį netikėtai daug kvatojomės.

Pasirodo, psichologo kabinetas gali būti visai jauki vieta. Tame kabinete sužinojau daug naujo apie savęs pažinimo kelionę, mūsų viduje miegančią išmintį ir apie penkiasdešimtmečių išgyvenamą paauglystę bei ką jiems dar galima nuveikti.

Lina, susitinkame sausio mėnesio viduryje. Kai kas ironizuoja, kad tai laikas, kai ima eižėti žmonių pasiryžimai ir pasižadėjimai nuo šiemet gyventi kitaip. Ar žmonės iš tiesų geba pasikeisti?

Žmonės gali keistis ir keičiasi. Tik iš praktikos galiu pasakyti, kad keičiasi ne tiek daug, kiek įsivaizduoja galintys. Žmogaus charakteris bei įpročiai yra stabilūs ir gajūs, tad juos pakeisti – labai sudėtinga. Žinoma, galima pakeisti tam tikrus dalykus – drabužių stilių, darbą, partnerį. Galima praplėsti ar pagilinti savo požiūrį. Tačiau tokius esminius dalykus, kaip charakteris ar pagrindiniai būdo bruožai, pakeisti praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, santūresnis, lėtesnis žmogus gali svajoti tapti ekstravertu, esančiu visuomenės dėmesio centre. Deja, tokie siekiai gali neišsipildyti. Žmogaus galimybės keistis turi ribas.

Kas lemia, ar žmogui pavyks pasikeisti bent tose Jūsų įvardintose ribose?

Pirmiausia sėkmė priklauso nuo tikėjimo, kad man gali pavykti. Antra priežastimi įvardinčiau tvirtą apsisprendimą, kai žmogus sau pasako: „Aš tikrai nebenoriu, kad taip būtų.“ Tarkim, asmuo nori mesti rūkyti, nes aiškiai suvokia, kad šio įpročio jam nereikia. Kai žmogus tvirtai dėl ko nors apsisprendžia, atsiranda stipri vidinė motyvacija. Gal net veikiau žinojimas, jog tam tikrų dalykų mano gyvenime nebeturi būti – žalingo įpročio, kančią sukeliančios veiklos ar panašiai. Tas žinojimas, kad jau pasiekta riba, ir vidinis aiškumas labai padeda keistis. Trečias dalykas, kuris padeda, yra aplinka. Jeigu žmogų kas nors palaiko, jis nėra vienas su savo norais ir siekiais, tai labai gelbsti. Kartais užtenka vos vieno tvirtai tave palaikančio žmogaus, kad taptų lengviau siekti tikslo.

Pokyčiai, ko gero, prasideda nuo savęs pažinimo? Esate sukūrusi savęs pažinimo programą ir rašote, kad pažinti save – drąsos reikalaujanti užduotis. Kodėl pažinti save reikia drąsos?

Jūs ir pati galite pasakyti, ar bandant pažinti save jums reikia drąsos. (Pripažįstu, kad neabejotinai reikia. Ir daug.) Kai žmonės susikuria savo paties paveikslą, pamatyti dalykus, kurie į tą paveikslą netelpa, būna, švelniai tariant, nejauku. Pradėjęs pažinti save pastebi, kad tavo paveiksle yra baltų dėmių, už kurių slepiasi nelabai gražūs bruožai arba skaudūs atsiminimai. Atrandi ir tamsių dėmių, kurias būtų pravartu patyrinėti, galbūt ir išvalyti. Mūsų vidinis pasaulis kartais primena senus avarinius namus, kuriuose turime vienas užrakintas duris arba užkaltą spintą, kurių neatidarome ir vidun nelendame.

Taip yra ir su žmogaus asmenybe. Pažvelgęs į savo vidų žmogus pamato, kad ten – jovalas. Iš tam tikrų patalpų galbūt net sklinda nelabai malonus kvapas. Išdrįsti atidaryti tas vidines duris, paimti į rankas šepetį ir pradėti valyti, kaip ir namuose reikia ryžto, drąsos. Gal net ir kaukės ar kitų apsaugos priemonių. Bet iš tiesų ta baimė tėra iliuzija – baisu tik tol, kol nepradedi daryti tvarkos. Na, o tada pamatai – kambarys kaip kambarys. Istorija kaip istorija. Pažvelgi į skaudžias, sunkias patirtis ir viskas normalizuojasi. Tuomet nebelieka tų gąsdinančių baubų.

Prisipažinsiu, kai pati atlikau savęs pažinimo kursą, mane nustebino, kiek daug galima apie save sužinoti per tam tikras paprastas praktikas ir užduotis. Pavyzdžiui, piešimo. Kaip čia yra, kad metų metus gyveni tarsi nežinodamas tokių reikšmingų dalykų apie save, o vieną dieną jie ima ir iškyla?

Psichologijoje egzistuoja vadinamosios projekcinės technikos, kurios kalbina žmogaus pasąmonę. Kasdien veikia mūsų įprasta sąmonė ir mes matome save taip, kaip matome. Veikiame pagal savo įpročius. Tačiau tos pasąmoninės kertės, kuriose glūdi mūsų atsiminimai, patirtys, lieka tylios. Todėl, pavyzdžiui, naudodami tokius metodus kaip piešimas ar psichodrama, prakalbiname savo pasąmonę. Klausimai, kuriuos sau uždavėte, nebuvo kasdieniai klausimai, kuriuos įprastai sau keliate. Susitikusi su drauge kavos, ko gero, neanalizuojate savo mėgstamiausios vaikystės pasakos ar personažo, su kuriuo save nesąmoningai tapatinate, ir viso to reikšmės. (Patvirtinu, kad tikrai taip nedarau.) Tai štai. Tas lindimas, kur, pasakykime, nereikia, ir neįprasti klausimai apeina šablonišką mąstymą ir prasiskverbia ten, kur galite rasti įvairių įdomių atsakymų apie save.

Ar reikėtų tai daryti nuolat? Lįsti ten, kur, kaip sakote, nereikia, ir kelti nekasdienius klausimus?

Šiek tiek reikėtų. Tik rekomenduočiau su šiuo procesu neužsižaisti, nes egzistuoja pavojus nugrimzti savianalizėje. Yra žmonių, kurie mėgaujasi savirefleksija, savianalize, tačiau taip įsigilina į savo vidinius procesus, kad tarsi praranda ryšį su išoriniu pasauliu. Gilinimąsi į save aš palyginčiau su deserto valgymu. Mes gyvename įprastą gyvenimą, siekiame užsibrėžtų tikslų, sprendžiame įprastas problemas. Toje tėkmėje kartais reikėtų sustoti, pažvelgti į tai, kas vyksta aplink, ir pasiskonėti – suprasti, ką visas tas vyksmas man reiškia, kokių jausmų sukelia. Tai labai svarbu. Tik reikia tai daryti saikingai. Kaip ir valgyti desertą.

Kokių dar būdų esama pažinti save ir pagerinti savo įprastą būtį?

„Gyvosios psichologijos“ studijoje mes vadovaujamės filosofija, kad žmogus turi įsigilinti į savo vidinę išmintį, susidėlioti asmenines vertybes ir autentiškus gyvenimo prioritetus. Žmonės ieško savo tikrojo aš, savo misijos. Atrasti šiuos dalykus žmonėms padeda skirtingi metodai. Pavyzdžiui, kai kuriems puikiai veikia sensorinės meditacijos. Tai įrankis, padedantis grįžti į save, pajausti save ir rasti atsakymus. Mes nesiūlome remtis sudėtingomis teorijomis, kitų patarimais. Viskas, ko reikia, yra jūsų viduje. Apie tai šneka daug filosofinių mokyklų. Tačiau reikia atrasti praktinius metodus, kaip tai padaryti.

Lengva pasakyti: „Klausyk savo vidinio balso.“ Arba širdies. Bet kaip tai padaryti? Širdis plaka, ir ką? Tokios praktikos kaip sensorinės meditacijos padeda įsiklausyti į save, atrasti, ką iš tikrųjų jaučiame ir kodėl, ką norėtume pakeisti. Pavyzdžiui, žmogus jaučia pyktį, bet nežino, kodėl. Kai suvokiame savo emocijas, pradedame gauti atsakymus apie jas ir jų priežastis, išmokstame jas paleisti. Kai išlaisviname tai, kas buvo užslopinta, jau nebegalime nejausti. Negalime nejausti, kai mus atakuoja, skaudina, tyčiojasi. Tampame labai gyvais žmonėmis. Be jokių saviapgaulių. Tai išlaisvina.

Pavyzdžiui, žmogus dirba nekenčiamą darbą, bet meluoja sau, kad viskas yra gerai. Kai aiškiai jauti tai, ką jauti, nebegali sau meluoti. Jauti, kad tau negerai, ir esi priverstas daryti kažkokį pokytį. Kai pajauti, kad dėl tam tikro santykio jautiesi blogai, nebegali jo palaikyti, jeigu tave ten žemina ar skriaudžia. Atsiranda daug sąmoningumo ir aiškumo, kur eiti ir ką daryti. Nebelieka klausimų, ar skirtis, ar nesiskirti, likti tame darbe, ar išeiti. Kūnas labai aiškiai viską pasako.

Saikinga savianalizė ir savęs pažinimas – geras dalykas. O kaip yra su psichologo konsultacijomis? Pamenu, prieš kelerius metus viena mano bičiulė, tuo metu išgyvenusi sunkų laikotarpį, paprašė savo gydytojos nusiųsti ją pas psichologą. Ją pažinojusi gydytoja pakraipė galvą ir pasakė daugmaž taip: „Jūs, panele, einate rimtas pareigas, tad įrašas apie lankomas psichologo konsultacijas taps tamsia dėme Jūsų biografijoje. Geriau tą darykite privačiai.“ Ar šiais laikais lankymasis pas psichologą vis dar laikomas stigma?

Prieš tam tikrą laiką lankymasis pas psichologą iš tiesų buvo laikomas stigma. Kai pradėjau savo praktiką, kai kuriems mano klientams net savo artimiesiems buvo nejauku prisipažinti, kad eina pas psichologą, kadangi tokiu atveju, suprask, esi nesveikas arba negebantis spręsti savo problemų. Tačiau situacija keičiasi. Praktikuoju kiek mažiau nei dvidešimt metų ir per šį laiką įvyko milžiniški pokyčiai. Dabar gal net susiduriame su kitu kraštutinumu – amerikietiškuoju požiūriu, pagal kurį turėti psichologą yra kone garbės reikalas. Šis kraštutinumas taip pat nėra geras. Lankymasis pas psichologą tampa kaip…

Kaip hobis?

Panašiai kaip hobis. Arba priežastis pasigirti draugams, kad štai lankau terapiją. O tu, ką, ne? Visai savimi nesirūpini? Pas mane retsykiais apsilanko žmonių, kurie atvirai pareiškia: „Visos mano draugės turi psichologą, o aš neturiu. Tad ir man jo reikia.“ Psichologas prilyginamas masažistui ar kirpėjui. Taip neturėtų būti. Pas psichologą reikėtų lankytis tada, kai to tikrai reikia.

Jei toks poreikis visgi egzistuoja, kaip pasirinkti tinkamą specialistą arba psichologinę literatūrą?

Vertės, prasmės, tikslo klausimai žmogui kyla natūraliai. Juos skatina gyvenimiška išmintis. Kiekvienas žmogus, kaip jau minėjau, geba kelti tuos klausimus ir rasti atsakymus. Tam nereikia jokių profesionalų. Tuo tarpu, jei egzistuoja problemos, kurias spręsti žmogui reikalinga pagalba, atsirinkti tinkamą psichologinę teoriją ar specialistą gali padėti keli paprasti dalykai. Pirmiausia, žinoma, pasidomėkite specialisto išsilavinimu, ar jis kvalifikuotas jums padėti.

Dar galite tiesiog pažiūrėti įrašų, kaip tas specialistas šneka, ir kokį rezonansą jums sukelia jo žodžiai, ar juos suprantate ir ar jums tai artima. Kitaip tariant, ar dera jūsų ir specialisto bangos. Jeigu psichologas dėsto sudėtingas teorijas, kurias klausančiajam sudėtinga suprasti, vargu ar klausančiajam tai duos daug naudos. Žmonės labai skirtingi. Vienam gali reikėti akademiškai išaiškinti jo problemą, kitam – psichoanalitiškai. Įvertinkite, kokią kalbą suprantate ir kokių lūkesčių turite. Pavyzdžiui, ar norite, kad jus vestų ar kad tiesiog palydėtų. O gal – kad stumtų į priekį? Pastaruoju atveju jums, ko gero, reikia ne psichologo, o vadinamojo koučerio. Padėti apsispręsti gali vidinis pajautimas.

Savo pirmojoje knygoje rašote, kad, taikant žmonėms psichoterapiją, pasiekti esminių rezultatų galima tik prisikasus prie giluminių problemų ir nepasitenkinimo priežasčių. Nepalietus to giluminio lygmens, kažkas žmoguje vis tiek trukdo jam atsiverti gyvenimo džiaugsmui. Gal galite šia patirtimi pasidalinti kiek plačiau?

Mano patirtis patvirtina, kad jei žmogaus pasaulėžiūra yra iš esmės materialistinė, kai į klausimą „kas aš esu?“ jis atsako, jog yra tik kūnas, kraujas, fiziologija, intelektas ir panašūs dalykai, tokiam žmogui padėti labai sunku. Toks žmogus laiko save protingu gyvūnu, bet nepripažįsta turintis dvasinį lygmenį. O psichologinės problemos visuomet yra susijusios su tam tikrais dvasiniais dalykais. Jeigu tas dvasinis lygmuo yra visiškai apleistas ir nerealizuotas, praplėsti žmogaus pasaulėžiūrą ir padėti geriau orientuotis gyvenime, veiksmingai rasti problemų sprendimą yra beveik neįmanoma.

Galima tokį žmogų išmokyti tam tikrų metodų, kaip suvaldyti pyktį, teisingai komunikuoti, gražiai save pateikti ir panašių kosmetinių dalykų, padedančių adekvačiai elgtis ir atrodyti kitų akyse, bet ne daugiau. Praktiškai neįmanoma praplėsti tokių žmonių pasaulėžiūros iki bendrystės suvokimo arba supratimo, kad jis nėra pasaulio bamba. Kad aukščiausia vieta yra užimta ir ji priklauso tikrai ne jam. Sunku tokiam asmeniui parodyti kitų žmonių vertę, įtikinti, kad ir tie kiti žmonės turi vietą po saule, yra tiek pat vertingi. Jeigu žmogus neturi tos trečiosios dimensijos – tikėjimo, kad ir kokia forma jis reikštųsi, krikščioniška ar kitokia – jam yra itin sudėtinga apčiuopti save kaip kūrinį ir būtybę, kuri nėra tik gyvūnas. Labai sudėtinga pagydyti tokių žmonių depresiją, nes gyvenimas jiems atrodo beprasmis: „Gimiau, numiriau. Ir ką?“ Nekalbu apie konkrečią teologijos mokyklą, tačiau, siekiant žmogui padėti, reikėtų, kad jis bent jau suprastų, jog yra daugiau nei gyvūnas ir turi ne tik kūną.

Ar Jūsų praktikoje pasitaiko žmonių, kurių požiūris laikui bėgant ima keistis?

Ne itin dažnai, bet pasitaiko.

Naujausia Jūsų knyga yra apie paauglystę, kuri prasideda sulaukus penkiasdešimties. Daug kam, ko gero, labiau pažįstamas terminas „keturiasdešimtmečio krizė“. Ar penkiasdešimtmetis yra naujasis keturiasdešimtmetis?

Galima pasakyti ir taip. Mūsų gyvenamu laikotarpiu viskas yra kiek pasislinkę – laikas tuoktis ir turėti vaikų, daryti karjerą. Taigi ir slenkstis į brandų amžių arba senatvę, manau, yra pasislinkęs nuo keturiasdešimtmečio. Tad tas penkiasdešimtmečio slenkstis dabar man atrodo aktualesnis.

O kaip atrodo tas penkiasdešimtmečio slenkstis ir kaip jis pasireiškia?

Pasireiškia paaugliškomis reakcijomis į duotybes, vertybes ir taisykles. Penkiasdešimtmečiai, kaip ir paaugliai, ima maištauti, kratytis autoritetų ir bėgti iš namų. Sulaukusieji penkiasdešimtmečio kartais jaučiasi nepriklausantys konkrečiai socialinei grupei – tarsi jau nebepriklauso tiems, kurie turi didžiausią socialinę vertę, kuria daugiausiai naudos visuomenei ar turi didžiausią potencialą, bet dar nepriklauso ir senolių kategorijai. Atsiveria laisvė rinktis, ko šiuo metu nori iš gyvenimo. Gali pasirinkti įrodinėjimą aplinkiniams, kad tu vis dar kažką gali. Taip pat gali pasiduoti ir tyliai laukti pensijos.

Ši pasirinkimo laisvė ir sukuria vidinį, sakytum, paauglišką, maištą, kai tenka persvarstyti vertybes, atsisakyti to, kas tau nebetinka. Ir atrasti tai, kas tinka. Dar tinka. Arba jau tinka. Galbūt ateina laikas ir atmesti tam tikrus autoritetus, kuriais sekėte iki šiol. Aprašydama šio amžiaus virsmą aš neatlikau plataus tyrimo ir nesiekiau sukurti bei paskelbti naują revoliucingą teoriją. Labiau rėmiausi savo ir savo klientų patirtimi, aplinkinių ir artimųjų stebėjimu. Būtų išties įdomu atlikti išsamesnius šių klausimų tyrimus.

Ar vyrų ir moterų „penkiasdešimtmečio paauglystė“ atrodo taip pat?

Mano patirtis ir įžvalga rodo, kad moterys dažniau tiesiog sustoja. Tarsi pakimba, nebenorėdamos daryti to, ką darė iki šiol, bet nežinodamos, ką daryti toliau, jausdamos amžiaus joms nubrėžtas ribas. Vyrams tam tikra prasme yra paprasčiau. Kaip ir sakiau, jie gali sukurti naują šeimą, vėl susilaukti mažų vaikų. Moterims pastaroji užduotis būna keblesnė, tačiau aš manau, kad tai yra geras dalykas ir privalumas. Moterys negali taip naiviai pradėti sukti dar vieno rato, nes joms neleidžia gamta. Ir puiku, nes tai verčia daryti kai ką naujo.

Bėda, kad nėra taip lengva atrasti, ką konkrečiai naujo galima daryti šiame amžiuje. Bet čia aš įžvelgčiau visatos išmintį, kuri tarsi nurodo, kad dabar jau pats žmogus turi atrasti ir nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu. Žmogus nebegali vadovautis įvairiais stereotipais, šablonais ir kitais „būtinai“ – būtinai pabaigti vidurinę mokyklą, būtinai pabaigti aukštąjį, būtinai sukurti šeimą ir taip toliau. O štai dabar nėra jokių paruoštukių. Turi būti sukaupęs tiek vidinės išminties arba drąsos ją rasti, kad pats susikurtum savo planą ir viziją, ką gi tau daryti. Jeigu tokios vizijos savyje neatrandi, tuomet ir bandai iš naujo pakartoti tai, ką jau esi išbandęs ir pažįsti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokių patarimų duotumėte žmonėms, lipantiems per tą penkiasdešimtmečio slenkstį?

Pati sau asmeniškai pirmiausia patarčiau nesustoti. Nepradėti laukti mirties. (Pagiriu pašnekovės patarimą ir abi nusikvatojame.). Na, taip, žinote, kaip yra su ta mirtimi. Ji gali būti už kampo. O gal jos dar teks palaukti kokius dvidešimt metų? Kas žino? Ir tas laukimas, kai karjera jau padaryta, vaikai užauginti ir palikę lizdą, gali pasirodyti visai patrauklus. Kai kuriems žmonėms įtampą kelia ir išgyventa tėvų ar draugų mirtis. Nereikia tam pasiduoti. Verčiau neleiskite mintims apie mirtį nužudyti jūsų noro gyventi. Tai mano pagrindinis patarimas sau pačiai ir mano kolegoms penkiasdešimtmečiams.

Dar vienas dalykas, kurį daro ant šio slenksčio atsidūrę žmonės, yra bandymas viską pakartoti iš naujo. Žmonės skiriasi, kuria naujas šeimas, vyrai nori vėl susilaukti mažų vaikų. Kiti žmonės pradeda naujas karjeras, studijas. Aš siūlyčiau nesustoti ir nekartoti vis to paties. Nesisukti ratu, o verčiau eiti toliau. O ten, toliau, yra ne tik mirtis. Ten yra ir naujų iššūkių. Pavyzdžiui, galimybė galų gale atskleisti savo žmogiškąjį potencialą. Ne tik intelektinį ar socialinį, bet ir dvasinį. Ir tokio amžiaus žmonės turi tam erdvės. Turi laiko. Jie pagaliau gali surikiuoti savo vertybes, išmokti mylėti. Ir padaryti daug kitų svarbių atradimų, kurių nespėjo padaryti anksčiau, nes augino vaikus ir darė karjerą.