2022 02 26

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Psichologė L. Vėželienė: ištikus stresui svarbu nevengti žmonių

Psichologė- psichoterapeutė Lina Vėželienė. Kęstučio Vanago nuotrauka

Šiomis dienomis, Rusijai užpuolus Ukrainą, išgyvename nelengvas valandas. Kaip nepasiduoti nerimui? Kaip nuraminti išsigandusius artimuosius? Ko reikėtų vengti ir kuo, atvirkščiai, reikėtų užsiimti, kad netaptume tik dar viena papildoma našta aplinkiniams?

Apie šiuos ir kitus streso įveikimo būdus kalbamės su psichologe psichoterapeute LINA VĖŽELIENE.

Gyvename pasaulyje, kupiname iššūkių. Ne visus juos galime kontroliuoti, tačiau mūsų rankose yra mūsų reakcijų kontrolė. Kaip įveikti staiga ištikusį stresą? Kaip dorotis su užgriuvusiomis emocijomis? Ką daryti, jei įprastais būdais savęs nuraminti nepavyksta? 

Pirma pagalba yra pokalbis. Būtų gerai, jei pavyktų pasikalbėti kad ir su kokiu nors ramesniu už save žmogumi. Nebūtinai reikėtų kalbėtis apie grėsmę, kalbėtis galima kad ir apie orą, darbą, apie kažkokius paprastus dalykus. Nurimti padeda ir puodelis arbatos, pasivaikščiojimas gamtoje, prie upės ar miške. Ypač svarbu nesėdėti nuolat namie, ištisai sekant naujienas, tad svarbu patraukti tą pagrindinį dirgiklį. Žmonės įsivaizduoja, kad sekdami kiekvieną informacinį niuansą jie kažkaip žinos, kam ruoštis – o tai nėra tiesa. Reikėtų pasitikėti žmonėmis, atsakingais už kontrolę ir pasiruošimą, nes eilinis pilietis, sėdėdamas prie televizijos ar interneto, nepagelbės nei sau, nei aplinkiniams.

Jei labai sunku suvaldyti stresą, reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju. Gal reikėtų valerijono ekstraktų, gal širdies lašų pagerti – ypač tiems, kurie turi problemų su širdimi. Bet vaistus reikia gerti tik tuomet, jei niekas kitas nepadeda, jei kamuoja nuolatinis širdies plakimas, panikos būsena. Tačiau vis dėlto siūlyčiau pradėti nuo paprastesnių priemonių, kad ir nuo melisos, kitų žolelių ekstraktų, arbatų.

Patarimus kuo rečiau naudotis televizoriumi ar kompiuteriu, išmaniuoju telefonu girdėjome ir Covid-19 pandemijos pradžioje. Tuomet visi buvome apimti streso būsenos, atrodė, kad mirtinas virusas yra visur. Tiek tuomet, tiek dabar, sekant naujausius įvykius Ukrainoje, ta baimė yra labai stipri. Kaip reikėtų nusiteikti streso atveju? Vieni gal bėga išsiimti pinigų ar įsipilti automobiliui kuro, o kiti, atvirkščiai, sako, kad reikia gyventi kaip gyvenus, dirbti savo darbus kaip ir iki šiol.

Kiekvienas turi savo išgyvenimo strategiją ekstra situacijose. Vienam svarbu išveikti tą nerimą, pasirūpinti savo saugumu, tuomet jis kaupia atsargas, perka papildomus kiekius vaistų, maisto, degalų. Kitas gal skuba į mitingą ar jį organizuoja. Dar kiti užsidaro savo rutinoje. Tas elgesys streso situacijose rodo asmenines strategijas jį įveikti. Ir jos nėra nei teisingos, nei neteisingos: jei kažką ramina sandėliuko užpildymas kruopomis, tai tą ir reikia daryti.

Šie smulkūs „aš galiu“ nuramina, atsiranda vidinis sveikumas, bejėgystės „aš nieko negaliu“ įveikimas. Pasirodo, kažką vis dėlto galime, nesame visiški sraigteliai.

Reikėtų vengti nerimo eskalavimo, baimės didinimo, vieno už kitą baisesnių scenarijų dalinimusi. Ypač reikėtų vengti neapykantos generavimo, skleidimo, to purvo svaidymosi. Jei jau esame už taiką ir gerovę, tai bent jau nesisvaidykime tais pačiais purvais ir blogiu, su kuriuo kovojame. Nerekomenduočiau vengti žmonių. Reikia nuraminti tuos, kam reikia pagalbos. Nereikėtų vengti artimųjų ir užsidaryti kaip pandemijos atveju. Mitingai, akcijos, vienybė labai padeda žmonėms. Tie, kurie ramesni, galėtų padėti labiau besiblaškantiems. Svarbiausia – neskleisti blogio.

O gal reikėtų įsitraukti į įvairias iniciatyvas – tokias kaip „Stiprūs kartu“, padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo? Ar tai svarbu mūsų savijautai?

Tai yra be galo svarbus dalykas. Jis yra vienintelis, kuris padeda pajusti, kad ir aš galiu kažką padaryti. Jis nuramina tų visų negatyvių dramų eskalavimą, nes padeda aiškiai apčiuopti savo galimybių ribas. Sustabdyti įvairių, ne nuo mūsų priklausančių procesų mes negalime, bet galime padėti, suteikdami kambarį ar butą pabėgėliams, galime pervesti lėšų kam norime, galime nuraminti savo supanikavusią kaimynę. Šie smulkūs „aš galiu“ nuramina, atsiranda vidinis sveikumas, bejėgystės „aš nieko negaliu“ įveikimas. Pasirodo, kažką vis dėlto galime, nesame visiški sraigteliai. Jei jautiesi labai neramus, gali išvažiuoti kad ir į miško gilumą, pas kokį draugą – gali tiesiog padėti sau pačiam.

Kaip padėti panikuojantiems senjorams?

Patarti mažiau žiūrėti televiziją ar klausytis radijo. Kitas patarimas – kuo mažiau palikti juos vienus, dažniau bendrauti, parsivežti pas save. Dar reikėtų informuoti, kaip padėsime tam žmogui, jei grėsmė didėtų. Tą reikėtų aiškiai papasakoti, jokiu būdu nesmerkti. Ir nesvarbu, ar senas, ar jaunas žmogus panikuoja – mūsų misija padėti aplinkiniams – kad visi žinotume, jog nepaliksime vienas kito sunkioje situacijoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip kalbėtis su vaikais ir paaugliais?

Kuo ramiau. Svarbu sakyti, kad gyvenimas dėl to nesustoja, jog dirbame kasdienius darbus, lankomės kinuose ar koncertuose. Nereikia sustingti, pasinerti į paniką, gyvenimas neturi sutrūkinėti. Tad ir vaikui reikia sakyti: „Gyvenimas vyksta, eini į pamokas, yra atsakingos institucijos, kurios rūpinasi, tėvai tavimi pasirūpins.“ Svarbu neeskaluoti panikos, nesėdėti socialiniuose tinkluose, nuolat nesidalinti dramatiškomis ar toksinėmis žinutėmis.

Kaip sunkiomis minutėmis mums padeda malda?

Tai yra galingiausias būdas, nes kreipiamės į galingiausias jėgas, atkuriame pasitikėjimą, viltį, šviesą. Ta psichologinė maldos reikšmė padeda apčiuopti savo galimybių ribas, suvokti, kad ne viskas mūsų valioje, kad yra stipresnė jėga, galinti pagelbėti – į ją kreipiamės, prašome gerovės, ramybės aplinkiniams ir sau. Tie vidiniai veiksmai yra didžiulė terapija. Kas praktikuoja maldą, tas yra apdovanotas.