2020 12 23

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Psichologė Lina Vėželienė: „Linkiu drąsos augti ir keistis kartu su besikeičiančiu pasauliu“

Psichologė- psichoterapeutė Lina Vėželienė. Kęstučio Vanago nuotrauka

Gyvename keistais laikais – jau kone metus pasaulyje siaučiant pandemijai, žmonės praranda pagrindą po kojomis: griūva darbai, planai, lūkesčiai, viltys. Natūralus atsakas į nenatūralią situaciją neįmanomas, tad auga nerimas, pyktis, baimė. Tą pastebinti psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė sako, kad visose sudėtingose situacijose kiekvieno mūsų psichika įjungia savus, laiko patikrintus gynybos mechanizmus, kurie tarsi psichinė imuninė sistema saugo ir gina mus nuo pernelyg didelės įtampos ar streso. Tačiau bėdų atsiranda, kai tuos mechanizmus pamirštame išjungti.

Su LINA VĖŽELIENE kalbamės apie mūsų psichikos pasirengimą ištverti sunkumų akivaizdoje, apie pokyčių baimę, vienišumą ir ryšių su artimaisiais svarbą.

Ką tik dienos šviesą išvydo Jūsų naujausia knyga „Žuvis medyje“, savo pavadinimu apibūdinanti situaciją, kurioje šiuo metu ne vienas jaučiasi atsidūręs. Kokią įtaką mūsų vidinei savijautai daro pasaulį sukausčiusi pandemija?

Labai įvairiai tai atsiliepia. Ir ne vien tik neigiamai… Nemenka dalis žmonių džiaugiasi sulėtėjusiu tempu ir besikeičiančiu gyvenimo stiliumi. Bet, aišku, yra ir tokių, kurie iš tiesų praranda pagrindą po kojomis. Ypač jei tas pagrindas rėmėsi tik darbais ir planais. Be abejo, skaudžiausiai išgyvenamos artimųjų ligos ir netektys. Bet tai neišvengiamai vyksta ne tik per pandemiją.

Kalbant apie pandemijos poveikio vidinei sveikatai ypatumus, galbūt vertėtų paminėti sustiprėjusius psichologinės gynybos mechanizmus. Tai atspindi žmonų susiskaldymas į „tikinčiųjų virusu“ ir „netikinčiųjų virusu“ stovyklas, atkaklus ieškojimas kaltųjų, priešiškumas suvaržymams. Psichologiniai gynybos mechanizmai, kai jau jie aktyvuojami kovojant su jausmų ir išgyvenimų pertekliumi bei stresu, kartais sukuria ne visai adekvačias ir hiperbolizuotas reakcijas. Turbūt pastebite, kad kai kurie žmonės linkę neigti ir esamą situaciją, ir viruso sukeliamas pasekmes; kiti bando intelektualizuoti, todėl stengiasi viską kuo geriau suprasti bei paaiškinti moksliškai, kaupia informaciją, seka PSO suvestines; treti regresuoja ir susitelkia tik į pamatinių poreikių tenkinimą. Gal dar paminėsiu vieną įdomų gynybos mechanizmą – tikrosios emocinės būsenos maskavimą jai priešinga. Tarkim, žmogus išgyvena baimę ir nerimą (kas esamoje situacijoje būtų normalu), bet elgiasi priešingai, entuziastingai kalba apie naujai atsiskleidusias galimybes, dalijasi nušvitimais“ ir visaip kitaip demonstruoja savo „dvasinę ramybę“ bei „optimistinį“ nusiteikimą.

Visose sudėtingose situacijose kiekvieno mūsų psichika įjungia savus, laiko patikrintus gynybos mechanizmus, kurie tarsi psichinė imuninė sistema saugo ir gina mus nuo pernelyg didelės įtampos ar streso. Tai nėra blogai, išskyrus tuos atvejus, kai pamirštama juos išjungti. Tuomet prarandamas gebėjimas dalykus vertinti objektyviau, neprarandant ryšio su savo vidine realybe.

Pavasarį, pirmosios pandemijos bangos metu, matėme daug savanorystės, pasiaukojimo atvejų, žmonės atskleidė savo gražiąsias savybes dalindamiesi su silpnesniaisiais, talkindami, aukodami. Tačiau dabar, praėjus pusmečiui ir užgriuvus daug rimtesnei krizei, žmonės atrodo pervargę, pikti, negeranoriški. Ką tai sako apie mūsų psichiką ir ištvermingumą sunkumų akivaizdoje?

Matyt, baigėsi dvasiniai resursai… Savanorystei ir pasiaukojimui reikalingi vidiniai dvasiniai ištekliai, taip pat susitelkimas ir sąmoningumas. Kitaip tariant, reikalingi stiprūs dvasiniai raumenys. Jei jie nėra treniruojami nuolatos, jų pajėgumas ribotas. Todėl tinka tik trumpam, vienkartiniam susitelkimui.

Moralumas ir altruizmas „išgaruoja“, adrenalinas išsenka ir lieka tai, kas lieka – kova už savo asmeninius poreikius bei interesus. Tam jokių sąmoningų pastangų ir dvasinių raumenų jau nereikia.

Karantino metu susiaurėja mūsų santykių ratas, daug laiko esame priversti leisti namuose ir suktis tik šeimoje. Kaip išvengti įtampų ir trinties?

Įtampos ir trintys vyksta dėl pernelyg egocentriško požiūrio į save ir pasaulį: kai „man“ ir „mano“ yra svarbiau nei „mes“ ir „mūsų“. Tuomet mano didysis ir jautrusis Aš nebetelpa šalia dar kelių, tokių pat didelių ir itin opių Aš. Kaip to išvengti? Siaurinti savo egocentriškas ribas, daugiau galvoti net tik apie savo, bet ir apie šalia esančiųjų poreikius. Ne kovoti namie už savo teisumą ar vietą po saule, o visą savo kovingumą ir energiją skirti tai vienai mums paliktai užduočiai įgyvendinti: „Mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Beje, tai labai sustiprins ir anksčiau minėtus ne itin tvirtus dvasinius raumenis…

Ką daryti tiems, kurie jaučiasi vieniši? 

Susidaro įspūdis, lyg vienišumas būtų išplitęs kartu su virusine pandemija. Daugybė žmonių dabar jaučiasi dar labiau vieniši, apleisti ir izoliuoti nei įprastai. Bet turbūt sutiksite, kad vienišumo ir psichologinės izoliacijos (ar saviizoliacijos) problema egzistavo ir prieš pandemiją? Ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Dabar tiesiog visa tai labiau išryškėjo.

Atsakydama į klausimus apie vienišumo problemą visuomet stengiuosi atkreipti klausiančiojo dėmesį į tai, kad vienišumas yra būsena ar jausmas, kurie nesiremia realiais faktais. Be to, tai yra būsena, kuri labai lengvai gali būti pagydoma rūpinimusi kitais, bendryste ar paprasčiausiu bendravimu su tais, kurie taip pat jaučiasi vieniši. Jei vietoje savigailos pradėtume praktikuoti gailestingumą, vienišumas taip stipriai nebekamuotų.

Sakoma, kad kiekviena krizė yra iššūkis ir galimybė keistis, bet pokyčius priimti nėra lengva. Ką patartumėte tiems, kurie jų paniškai bijo?

Pokyčiai ir įvairios krizės mūsų gyvenime neištinka tik mums pritarus ir leidus. Jie tiesiog vyksta, kaip įvyko ir šis virusinės pandemijos sukeltas pokytis. Todėl žmonėms, kurie paniškai bijo pokyčių, patarčiau tiesiog atsisakyti įsivaizdavimo, kad kažkokiu mistiniu būdu, bijodami, vengdami ar kovodami jie sugebės atšaukti tai, kas jau įvyko. Pokytis jau yra. Žmonės tame pokytyje jau gyvena. Belieka prie to prisitaikyti. Prisitaikyti prie jau įvykusio pokyčio reikia nuolankumo, drąsos ir kūrybiškumo. Labai bijantiems taip pat patarčiau nesižvalgyti į ateitį ir nespėlioti, kas bus ir kaip bus. Likite tokie, kokie esate dabar, ir pasikeitusias aplinkybes išnaudokite savo ar kitų žmonių labui.

Ne vienam tikinčiajam dabartinis laikas kelia klausimų: ką Dievas nori pasakyti, jau antrąją didžiausią metų šventę reikalaudamas švęsti kitaip, nei daugumai įprasta? Tikintieji nuolat žvelgia į dieviškąją perspektyvą, stengdamiesi atrasti prasmingus atsakymus, o kaip yra su netikinčiaisiais? Kokią prasmę jie įžvelgia šio laiko sunkumuose? 

Pagal santykį su duotybėmis neskirstyčiau žmonių į tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Visiems yra svarbu gebėti pažvelgti į situaciją iš platesnės perspektyvos, kad neįklimptume savo baimėse ir neviltyje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Esu girdėjusi, kad, krizei ar katastrofai ištikus, po pirmojo išgąsčio visuomenė išgyvena vadinamąjį „herojinį“ etapą, trunkantį apie mėnesį ar du, tačiau vėliau ateina nuovargis, nusivylimas, kuris gali tęstis kelis mėnesius. Ir tik po dvejų trejų metų atsigaunama, žmonės įveikia sunkumus ir išsiugdo naujų įgūdžių, keičiančių gyvenimo kokybę. Tad kokią ateitį matote artimiausiu metu?

Asmeninių, matyt, taip pat ir globalių krizių išgyvenimai gali būti skirstomi į tam tikrus etapus. Galbūt, kada nors kas nors tiksliai aprašys ir šios XXI a. pradžios krizės raidą bei etapus. Bet kol kas tokių tyrimų neturime, todėl prognozuoti, kokia ateitis mūsų laukia, nebūčiau linkusi. Juolab kad visi apibendrinimai, nors ir nusako bendras tendencijas, tačiau nieko nepasako apie konkrečius žmones ir konkrečius jų likimus.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams artėjančių šventų Kalėdų proga?

Bernardinai.lt skaitytojams linkiu drąsos augti ir keistis kartu su besikeičiančiu pasauliu. Taip pat linkiu atidėti į šalį baimes ir nepasitikėjimą, atsigręžti į šalia esančiuosius ir pradėti mylėti juos iš naujo. Krizės ateina ir išeina, o meilės ryšiai lieka amžiams.

Psichologė-psichoterapeutė, didžiulio pasisekimo sulaukusios knygos „7 didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ autorė Lina Vėželienė pastebi, kad šiuo sudėtingu laiku stipriai pablogėjo mūsų psichinė sveikata: išaugus nerimui dažniau susiduriame su baime, nusivylimu, pykčiu. Kaip tai įveikti ir kaip labiau rūpintis psichine sveikata specialistė atskleidžia naujoje knygoje „Žuvis medyje“. Didžiulė šios knygos vertė – autentiškos žmonių istorijos.