Psichologė: problemas patiriančių paauglių santykis su tėvais labai svarbus

Specialistų naudojamas terminas „delinkvencinis elgesys“ apibūdina tam tikrą nepilnamečiams taikomų normų neatitinkantį elgesį – alkoholio, narkotikų vartojimą, rūkymą, mokyklos nelankymą ir pan. Tyrimai rodo, kad paauglystėje prasidėjęs delinkvencinis elgesys nebūtinai praeina savaime: suaugus jis gali virsti žalingomis priklausomybėmis, psichikos sveikatos, finansinėmis problemomis, kriminaliniu elgesiu.

Psichologė dr. VIRGINIJA KLIMUKIENĖ teigia, kad Lietuvos paaugliai savo polinkiu į rizikingą ir nusikalstamą elgesį panašūs į kitų šalių bendraamžius, tačiau mes atsiliekame šio elgesio prognozavimo srityje. Disertacijoje „Teistų paauglių delinkvencinio elgesio rizikos ir apsauginių veiksnių kaita bei prognostinės galimybės“ (vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Delinkventiškų paauglių elgesio prognozavimas remiantis rizikos ir apsauginių veiksnių įvertinimu“, duomenis disertacijai mokslininkė rinko kartu su kolegomis). V. Klimukienė kelia klausimus, kaip užkirsti kelią rizikingam į teisėsaugos akiratį pakliuvusių paauglių elgesiui. Jį prognozuojant svarbu išskirti ir nagrinėti rizikos ir apsauginius veiksnius, stebėti jų kaitą, taikant korekcines programas analizuoti, kaip jie gali daryti įtaką paauglio elgesiui ateityje.

Paklausta, kodėl kone pusė jaunuolių paauglystės amžiuje linkę nusikalsti, dr. V.Klimukienė remiasi amerikiečių mokslininkės, klinikinės psichologės Terrie Moffitt, išskiriančios du hipotetinius prototipus, prielaidomis. Ši mokslininkė teigia, kad vieniems žmonėms delinkvencinis elgesys prasideda vaikystėje ir tokius asmenis ji linkusi vadinti viso gyvenimo nusikaltėliais. Pasak T. Moffitt, tokį elgesį lemia neuropsichologiniai veiksniai: sunkus charakteris, hiperaktyvumas, kognityviniai ypatumai. Šių veiksnių sąveika kartu su aplinkos veiksniais (netinkamu auklėjimu ir pan.) sutrikdo vaiko socializaciją. Vaikui patiriant vis daugiau sunkumų mokykloje, o vėliau – darbe, tas sutrikimas darosi vis keblesnis. Ši grupė nėra didelė, ją sudaro tik keli procentai linkusių nusikalsti asmenų. Likusi dalis yra vadinamieji paauglystės laikotarpio nusikaltėliai, linkę nusikalsti lytinės brandos metu. Šie nusikaltimai labai dažnai atspindi siekį maištauti, bandymą atsiskirti nuo tėvų, bendraamžių įtaką. Tokį raidos etapą T. Moffitt vadina „brandos plyšiu“. Paaugliai, kurie turėjo sveiką raidą, pasiekę psichologinę ir socialinę brandą nesunkiai grįžta prie konvencinio gyvenimo stiliaus, sėkmingai adaptuojasi ir gyvena toliau.

„Tačiau, nors ir žinome atsakymą į klausimą, kodėl paaugliai linkę nusikalsti, nebūtinai užbėgsime tokiems įvykiams už akių, – pastebi dr. V. Klimukienė. – Mes žinome, kodėl lyja, bet tai mums nepadeda apsisaugoti nuo lietaus. Mums svarbiau žinoti, kas mums padeda prognozuoti lietų, kad galėtume tinkamai apsirengti ir neperšlapti. Mūsų darbe svarbu buvo išsiaiškinti ne priežastį, kodėl nusikalsta paaugliai, bet veiksnius, padedančius numatyti, ar jie darys, ar nedarys tų nusikaltimų.“

„Tačiau mūsų atliktas tyrimas rodo, kad paauglių santykis su tėvais ir tėvų teikiama emocinė parama paaugliams labai svarbi. Paaugliai, turintys geresnius santykius su tėvais, efektyviau įsitraukia į resocializacijos procesą.

Pasak pašnekovės, paauglio identiteto formavimuisi lemiamą reikšmę turi priklausymo tam tikrai grupei, suteikiančiai galimybę jam šlietis prie panašių į save, jausmas. Draugai leidžia eksperimentuoti, išbandyti naujus vaidmenis, atsiranda romantiniai santykiai, galimybė realizuoti bundančius seksualinius impulsus. O mokykla traktuojama kaip vieta, kurioje vyksta akademinių žinių įgijimo procesas, tačiau kartu tai ir vieta, kurioje susitinkama su bendraamžiais. „Vertinant mokyklos vaidmenį svarbu akcentuoti ne tik akademinius vaiko pasiekimus, bet ir jo įsitraukimą į mokyklos gyvenimą, nes mokykla svarbi paaugliui ne vien dėl gaunamų žinių, bet ir dėl santykių su draugais, mokytojais, tam tikra įdomia veikla. Jei paauglys mokykloje jausis gerai, jis ir toliau ją lankys, bet jei mokykloje jis bus nuolat kritikuojamas, nuvertinamas, akivaizdu, kad tuomet mokyklos toks paauglys vengs, praleidinės pamokas…“ – tvirtina dr. V. Klimukienė.

Mokslininkė teigia, kad šeimos vaidmuo svarbus vaikystėje, kuomet vaikai perima elgesio modelius, mokosi problemų įveikimo. Atrodytų, kad kuo toliau, tuo labiau šeimos reikšmė paauglio gyvenime menksta. „Tačiau mūsų atliktas tyrimas rodo, kad paauglių santykis su tėvais ir tėvų teikiama emocinė parama paaugliams labai svarbi. Paaugliai, turintys geresnius santykius su tėvais, efektyviau įsitraukia į resocializacijos procesą. Viena mūsų tyrimo rekomendacijų akcentuoja šeimos narių įtraukimą į paauglio elgesio problemų sprendimą“, – sako mokslininkė.

Nuteistų paauglių statistika atskleidžia, kad maždaug devyniolikai nuteistų vaikinų tenka tik viena nuteista mergina. Tyrimai rodo, kad būtent vaikinai labiau linkę pažeisti normas ir taisykles. Pasak dr. V. Klimukienės, teisėsaugos atstovai į merginų nusikaltimus labiau linkę žiūrėti pro pirštus – kaip į netikėtą, nesėkmingai susiklosčiusią aplinkybę. Merginos dažniau tampa nusikaltimų aukomis, jų daromi nusikaltimai (prostitucija, vagystės ir pan.) lengvesni, smurtinių nusikaltimų jos padaro daug mažiau, nei vaikinai. Merginos nusikaltimus dažniausiai linkusios atlikti vienos, o vaikinai dažniau įsivelia į nusikalstamų grupuočių veiklą. Tą galimai lemia testosterono, labiau siejamo su agresija, padidėjimas vaikinų organizme lytinės brandos metu, taip pat įtakos turi ir socialinių vaidmenų reikšmė mūsų visuomenėje, kuomet fizinė jėga ir agresyvumas tradiciškai siejami su vyriškumu.

„Mūsų tyrime dalyvavo 159 paaugliai, kurie buvo probacijos priežiūroje, ir 30 paauglių, esančių laisvės atėmimo vietose, – sako dr. V. Klimukienė.– Kasmet laisvės atėmimo bausme nuteisiama apie 40 procentų visų nuteistų paauglių. Tyrimo metu pastebėjome, kad paaugliai pirmiausia pakliūva į probacijos tarnybos priežiūrą, stengiamasi, kad bausmę jie atliktų savo natūralioje aplinkoje, lankydami mokyklą. O ta laisvės atėmimo bausmė yra jau antroji stotelė, kai nebepakanka bendruomenėje turimų priemonių ir resursų, nebevyksta pokyčiai, paauglys toliau daro pažeidimus, nebesilaiko įsipareigojimų. Tada keliaujama atlikti laisvės atėmimo bausmės. Ir čia kyla tas svarbiausias klausimas: kaip pasiekti, kad kuo mažiau paauglių bausmę atliktų laisvės atėmimo vietose?“ Tyrimo metu rasti pataisos namuose esančių ir probacijos tarnyboje prižiūrimų paauglių skirtumai leidžia daryti prielaidą, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys paaugliai yra labiau pažeidžiama (ir pažeista) paauglių grupė. Be to, rizikos ir apsauginių veiksnių pokyčiai pataisos namuose vyksta gerokai vangiau. Todėl pagalba laisvės atėmimo bausme nuteistiems paaugliams turėtų būti intensyvesnė nei ta, kuri yra teikiama jiems šiuo metu, ir ta, kuri teikiama probacijoje esantiems paaugliams.

Paklausta, kiek paauglių iš laisvės atėmimo vietų linkę nusikalsti pakartotinai, mokslininkė pastebi, kad teistų paauglių recidyvo statistika Lietuvoje nėra renkama. Kitų šalių duomenys, kurie yra labai skirtingi, rodo, kad grįžę į laisvę apie 50 procentų nuteistųjų daugiau nebenusikalsta. „Tam įtakos turi nusikaltimo pobūdis: smurtinių nusikaltimų recidyvo procentas gali būti mažesnis priklausomai nuo pasirinkto tiriamo laikotarpio: dviejų, penkių metų ir t. t. O smurtas pasikartoja ilgesniame laikotarpyje. Turtinių nusikaltimų recidyvas įvyksta daug greičiau – per pusmetį ar metus. Šiuos aspektus tyrinėja „liovimosi daryti nusikaltimus“ teorijos, nusikaltimus traktuojančios ne proceso, o rezultato atžvilgiu, konstatuojant, kad žmogus nebenusikalsta. Skaičiuojama, kad tam nustatyti reikalingas 5–8 metų laikotarpis. Tačiau per tokį laikotarpį paauglys užauga, pakliūva į kitus statistinius duomenis, tad jo atvejį susekti labai sunku“, – teigia psichologė.

Lietuva nėra aprobavusi nuteistų paauglių delinkvencinio elgesio rizikos vertinimui skirtos metodikos, kuria savo darbe galėtų vadovautis dirbantieji su nusikaltimus padariusiais paaugliais. Pasak dr. V. Klimukienės, neturint tinkamų instrumentų, tolimesnis nusikaltusiojo paauglio elgesio prognozavimas yra ganėtinai atsitiktinio pobūdžio: atspėsiu arba neatspėsiu. Prognozuojantieji paauglio tikimybę pakartotinai nusikalsti remiasi savo asmenine patirtimi, kelia prielaidas, kad aplinkybės, susijusios su vieno paauglio nusikaltimu, gali galioti ir kitam paaugliui. „Panašiai būtų ir su mūsų prognozėmis apie lietų per Jonines: jei pernai lijo, tai lis ir šiais metais, – sako pašnekovė. – Kyla klausimas, ar galime tikėtis profesionalių paslaugų ir gerų rezultatų, jei nėra atitinkamo kiekvieno atvejo vertinimo? Juk nenorėtume, kad gydytojas mums skirtų gydymo be nuodugnios apžiūros, skirtų tai, ką skiria visiems. Kol kas apgraibomis kažką bandome daryti, neturėdami aiškaus įsivaizdavimo, nei ką mes darome, nei ko siekiame.“

Pasak mokslininkės, kitose šalyse resocializacijos procesas prasideda nuo vertinimo, skirto būtent paaugliams, o ne suaugusiesiems, kaip nutinka Lietuvoje. Intervencijos parenkamos tikslingai, atsižvelgiant į vertinimo rezultatus, vykdoma nuolatinė stebėsena, vertinant, kokį rezultatą tai duos.

„Lietuvoje mažai dėmesio skiriama nuosekliam ir individualiam specialistų kvalifikacijos tobulinimui, įsivaizduojant, kad pakanka vienkartinių mokymų ar stichiškai organizuotų supervizijų. Nėra nuolatinės pagalbos ir nuosekliai vykdomų mokslinių tyrimų, kurie dažnai mūsų teisėsaugos institucijų traktuojami kaip kritika ir kontrolė: „Oi, mes kažką darom blogai…“ – pastebi dr. V. Klimukienė. – Gana sunkiai įsileidžiami moksliniai tyrimai, neatsižvelgiama į rekomendacijas, ne visi nori tos diskusijos. O ir pati visuomenė, atsitikus kokiam atvejui, žiūri, kas kaltas ir kaip nubausti. Tas Linčo teismas kol kas gajesnis už svarstymą, kaip padėti keistis nusikaltusiam žmogui.“

Paklausta, kokių šalių patirtimi Lietuva galėtų remtis, kaip kelrodę šalį mokslininkė mini Kanadą, jos pataisos tarnybą, taip pat Naująją Zelandiją, kurioje atliekama daug tyrimų ir kuriamos korekcinės programos – mokslininkų ir praktikų bendradarbiavimas čia itin tamprus. Europoje tokiu pavyzdžiu galėtų būti Nyderlandai, kur kiekvienas naujas instrumentas diegiamas ne visose įstaigose iškart, o vienoje, stebint ir vertinant rezultatus ir tik tuomet nuosekliai pereinant prie kito.