Psichologė-psichoterapeutė iš Kyjivo: gyvename tarsi suplėšytais laiko gabalais

Šis pokalbis įvyko 2022 m. kovo 31 d. – 36-ąją karo dieną. Pokalbio pradžioje Sofija pabrėžė, kad tai – pasidalinimas subjektyvia, asmenine karo patirtimi, kuri skiriasi nuo to, ką žmonės yra patyrę Charkive, Mariupolyje ar Kyjivo apskrityje. Nors šiame kare visus sieja bendras priešas, skausmas dėl nužudytųjų ir sužeistųjų, pasididžiavimas savo kovotojais ir siekis nugalėti, tačiau kiekvienas susiduria individualiais iššūkiais skirtingomis aplinkybėmis. S. Andrejčenko kalbino jos kolegė – psichologė-psichoterapeutė ANNA VINKOVSKIENĖ, psichologinio konsultavimo centro „Sielos žemėlapis“ įkūrėja.

Sofija, kaip karas paveikė jūsų pasaulio suvokimą?

Vos už 300 metrų nuo mano namų – du visiškai sugriauti daugiabučiai, į juos pataikė raketa. Kita raketa sprogo prie pat mano namų. Po to maždaug savaitę negalėjau normaliai miegoti. Patyrus tokius dalykus neįmanoma likti tos pačios būsenos kaip ligi karo. Pamatyti karo baisumai griauna pamatinį saugumo jausmą.

Gyvenimas Kyjive keistai fragmentuotas. Kažkur veikia kavinė, kažkur sugriauti namai. Kažkur visiškai sugriautas prekybos centras, o kažkur atidaromas naujas muziejus. Mūsų realybė tampa tokia „nesaugiai saugi“. Nors šiandien Kyjive palyginti ramu, man nepavyksta atsipalaiduoti. Užmiegu, nubundu ir visą dieną praleidžiu jausdama įtampą. Todėl esu įsitikinusi, kad pasaulis iš esmės pasikeitė, ir tai tik pradžia. Karas vyksta labai greitai. Pokyčiai bus milžiniški.

Iš kur semiatės vidinių jėgų gyventi ir dirbti Kyjive, juk liekate gyventi karo sąlygomis?

Iki šiol mane palaiko savanoriavimas. Šios veiklos ėmiausi jau trečiąją karo dieną. Vienas prabangus Kyjivo restoranas pakeitė veiklos pobūdį ir pradėjo gaminti maistą kariams, vaikų ligoninei, stokojantiesiems. Kiekvieną dieną mes – virėjai ir savanoriai – pagaminame po 1000–1500 porcijų. Tai geras persiorientavimas į labai paprastą veiklą.

Čia mano salelė, kurioje bent trumpam galiu užsimiršti ir įsivaizduoti, tarsi aplinkui nieko blogo nevyktų. Toks mano būdas prisidėti prie mūsų bendros pergalės prieš Rusijos agresiją. Kiekvienas iš mūsų dabar turi savo frontą ir kiekvienas kariauja, kaip moka. Manasis frontas labai mažas, tačiau svarbiausia, kad jį turiu. Suprantu ir tai, jog turėjau pakankamai vidinių resursų čia pasilikti. Vieni išvažiavo iš Ukrainos, nes jiems nuo pat pradžių buvo sunku. Tai irgi normalu, nes tikėtina, kad tokiam žmogui pasilikti Kyjive būtų psichologiškai pražūtinga. Svarbu suprasti, jog reakcija į karą yra labai individuali.

Labai svarbu palaikyti ryšį su šeima, giminėmis ir draugais. Mes nuolat susiskambiname ir susirašome, kad sužinotume, jog visi gyvi ir kaip laikomės. Apskritai svarbiausias dalykas, į kurį kare galime atsiremti – tai žmonės ir ryšys su jais. Kol palaikai ryšius, turi gyvenimą, o visa kita prognozuoti neįmanoma. Stebiu neįtikėtiną efektą, kuomet visiškai nepažįstami žmonės greitai suartėja, suranda kontaktą. Žmonėms reikia vieniems kitų. Emociškai patiriame tą patį skausmą, ir tai padeda kurti stiprų ryšį.

Dar viena mano normalumo salelė – mano darbas, mano privati praktika. Nors su kai kuriais klientais negaliu tęsti terapijos, nes jie yra išvykę arba neleidžia kitos sąlygos, tačiau su tais, kurie jau buvo užsienyje, ir toliau dirbame nuotoliniu būdu. Man labai svarbu, kad ši mano gyvenimo dalis stipriai nepakito.

Neseniai abi pastebėjome, kad, nepaisant karo keliamo siaubo, tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, daugėja žmogiškumo. Kuo tai pasireiškia?

Tai yra toks žmogiškumo lygis, kuomet net nereikia prašyti pagalbos, nes žmonės patys prieina vieni prie kitų ir pasisiūlo padėti. Matyti labai jautrus ir rūpestingas požiūris į vaikus ir senjorus. Aš pati dabar esu linkusi koncentruoti savo dėmesį į gerus dalykus. Pradėjau juos lyg kolekcionuoti. Supratau, kad mano psichikai tai labai svarbu. Kasdien tenka girdėti ir matyti labai daug blogų, siaubingų, protu nesuvokiamų dalykų, kuriuos priimu labai sunkiai ir skausmingai. Tuo pat metu suprantu, kaip svarbu pastebėti tas gerumo kruopelytes, nes tai padeda skausmą šiek tiek sumažinti.

Štai mažas pavyzdys. Šalia to visiškai sugriauto daugiabučio, esančio netoli mano namų, yra ir kitas, iš dalies sugriautas pastatas, kurio vienoje pusėje vis dar gyvena žmonės. Vakar pamačiau, kad žmonės šalia to namo pradėjo sodinti krūmų sodinukus. Tokius mažus sodinukus, kuriuos apsaugai uždengė apkarpytais plastikiniais buteliais. Tai neįtikėtinas kontrastas. Nepaprastai jaukus ir jautrus pavyzdys. Man labai svarbu griuvėsių fone matyti gyvybės daigelius – tą patį galima pasakyti apie santykius, apie žmonės, apie pagalbą.

Dėmesio sutelkimas į tuos gyvybės daigelius, žmogiškumo apraiškas atlieka labai svarbią psichiką palaikančią funkciją – labai svarbią atsvarą, sušvelninančią trauminę karo patirtį.

Norėčiau paminėti patirtį, apie kurią man pasakoja nemažai žmonių. Kai labai norisi padėti, tačiau padėjus nepalieka jausmas, kad visų tų pastangų negana.

Lietuvoje tai gana dažna tema. Man net tenka ją aptarti su savo klientais, kai jie užduoda klausimą: „Ką dar aš galiu padaryti?“ Mes ieškome atsakymo, kada gali būti tas momentas, kai galima jausti, jog padariau pakankamai. Aš manau, kad toks pakankamumo jausmas gali niekada ir neateiti tol, kol nesibaigs karas, kol nesibaigs šis siaubas, kuriame patiriame tiek bejėgiškumo. Todėl kiekvienam svarbu pasimatuoti savo nuosavą ribą – „kiek galiu šiandien“.

Taip, manau, visi esame bejėgiškumo įkaitai, kiekvienas į tai reaguoja savaip, individualiai. Pastebėjau, kad jeigu kol kas turi kokios veiklos, kad ir nedidelės, geriau jos imtis, nes tai padeda būti. Iš žmonių, kurie išvažiavo, kurie dabar yra sąlyginai saugioje vietoje, dažnai girdžiu, kad jie jaučia, jog nieko negali padaryti, jie patiria daug apatijos, bejėgiškumo, kuris po to perauga į beviltiškumą. Žmogui, kuris jaučia fizinį saugumą, tačiau yra emociškai pažeidžiamas, tai labai rimta krizė.

Pirmosiomis karo savaitėmis savo darbe susidūriau su tuo, kad žmonės karo fone ima nuvertinti save, tai, kuo jie gyvena. Dažnai girdėdavau: „Kam man dabar spręsti savo mažas problemytes, jeigu Ukrainoje žmonės žūsta“, arba „Kokia prasmė iš mano darbo, iš to, kad kažką darau, jeigu ten žmonės miršta“ ir pan. Karas tarsi atima visas gyvenimo prasmes, kurias esame pratę turėti. Jūs man kadaise parašėte: „Pasižadėjau sau, kad, jeigu liksiu gyva, nustosiu sukti galvą begalinėmis refleksijomis apie gyvenimo prasmę. Priėmiau faktą, kad, kol esu gyva – prasmė yra.“ Mes taip pripratome gyvenimą sieti su prasmėmis, jog svarbiausias faktas, kad esu gyvas, tapo tiek savaime suprantamas, jog mes jį net pamirštame. Kare „aš gyvas“ jau nėra savaime suprantamas faktas.

Iš tiesų, Anna, pagalvojau, kad kalbėdami apie prasmes dažnai turime omenyje kažką didelio ir globalaus, manome, jog tik tai yra iš tiesų reikšminga. Tačiau dabar vyksta prasmių permąstymas, kad prasmę galima atrasti ir ten, kur kas nors įvyksta netyčia. Turiu tokį pavyzdį: restorane, kuriame savanoriauju, pirmosiomis dienomis jaunas virėjas kas rytą mums išvirdavo skanios kavos ir pasiūlydavo paprastų desertukų. Tai buvo didelis kontrastas, nes pirmomis karo dienomis parduotuvėse trūko produktų, o jis sugebėdavo mums desertų paruošti.

Tokie paprasti dalykai kur kas prasmingesni nei begalė specializuotos literatūros knygų. Labai daug prasmės galima atrasti iš šalia tavęs esančiame žmoguje, kai jis tiesiog pasakoja apie savo patirtis arba klausosi tavęs. Labai prasminga tai, kai man parašote žinutę: „Sofija, kaip Jūs?“ Manau, kad prasmę atskleidžia paprasti gyvenimo dalykai. Terapiniai tampa paprasti žmogiški dalykai, kuriuos, deja, retai laikome prasmingais.

Karas išryškina žmogiškosios sąveikos vertę. Paprastame gyvenime turime tam tikrų ambicijų, kurias vadiname prasmėmis, ir dažnai prašokame žmogiškuosius santykius, nesuprasdami, kaip tai yra svarbu. Narcistinės aukštumos, kurių siekiame, su prasme neretai neturi nieko bendro. Kai jos pasiekiamos, dažnai jaučiama tuštuma. O kas iš tiesų mus pripildo – tai maži, šilti žmogiški dalykai: laiku pasakytas žodis, palaikymas ir pan.

Na štai, kol kalbėjomės, per žinias pranešė, kad Kyjive nauji sprogimai, girdžiu oro pavojaus sireną. Iš karto norisi pulti ir skaityti, kas gi įvyko.

Jūs paskaitykite, aš palauksiu. Ar Jums dabar saugu likti savo kabinete?

Dabar neskaitysiu. Kol sienos stovi, galime toliau kalbėtis. Tai dar kartą parodo, kokioje fragmentuotoje realybėje gyvename. Kalbiesi su žmogumi ir jau kitą minutę girdi sireną. Viskas nestabilu ir greitai keičiasi.

Pas mus, Vilniuje, jau daug metų, berods kartą per metus tikrinamos oro pavojaus sirenos. Nors gyventojai būna iš anksto perspėjami, išgirdusi šį kaukimą labai išsigąstu. Jaučiu, tarsi sirenos garsas eitų kiaurai per mano kūną, per kiekvieną kūno ląstelę. Rašėte, kad kartais Kyjive girdite iki 10 sirenų per parą. Prie ko kare galima priprasti, o prie ko ne?

Prie sirenų kaukimo priprasti negaliu, prie sprogimo garsų – taip pat ne. Per pastarąsias tris dienas priešraketinės sistemos suveikia beveik kas 10 minučių. Vyksta kažkokia disociacija: į kiekvieną tokį garsą kūnas reaguoja spazmais, tačiau smegenys jau lyg ir pradeda skirti garsus. Priešraketinės sistemos garsas, raketos garsas, artilerijos garsas. Kur garsas skrieja į tave, kur nuo tavęs… Smegenys bando kažkaip sustruktūruoti informaciją, sukurti realybės kontrolės iliuziją, kad kaskart nepultum bėgti į slėptuvę, kitaip iš slėptuvės ir neišeisi. Beje, kai kurie žmonės pas mus taip ir elgiasi – karo pradžioje jie nusileido į metro ir lieka ten gyventi iki šiol. Tai rodo, kaip skirtingai mes patiriame šią istoriją.

Grįžtant prie kūno: smegenys duoda komandą, kad viskas gerai, bėgti nereikia, bet kūnas vis tiek bėga. Veikiame pagal instinktus, nes apima žvėriška baimė. Adaptacija vyksta tokiu būdu, kad, nepaisant to, jog kūnas reaguoja, tu neleidi sau bėgti, nes arba esi jau labai pavargęs, arba bėgti jau nėra kur, arba tiesiog todėl, kad gyvenimas kažkaip turi tęstis. Aišku, kūnui tai labai kenkia, nes išsenka hormonai.

O kaip Jūs dabar jaučiate laiką?

Šia tema aš gana dažnai kalbu su labai įvairiais žmonėmis, likusiais čia, Kyjive. Normalus laiko pojūtis griūna. Mums ima atrodyti, kad karas tęsiasi jau kelerius metus, nors praėjo tik šiek tiek daugiau nei mėnuo. Laiką pradėjome matuoti nuo karo pradžios. Neatsakysiu, kokia šiandien savaitės diena, ar vis dar kovas, ar jau balandis, tačiau tiksliai galiu pasakyti, kelinta tai karo diena. Taip veikia trauma, ji labai aiškiai padalija gyvenimą į prieš tai ir po to.

Atsiskleidžia du prieštaringi laiko aspektai: viena vertus, jis trunka labai ilgai ir nepertraukiamai, kita vertus – jis lekia labai greitai. Štai pavyzdys: restorane, kuriame savanoriauju, pamaina trunka apie 6 valandas. Šis laikas man pralekia kaip pusvalandis. Tačiau kai prasideda šaudymai, atrodo, kad tai trunka begalybę, nors realiai – gal tik apie 10 minučių. Taip ir pasireiškia laiko sąlygiškumas: tai, kas gera, regis, trunka labai trumpai, o tai, kas kelia siaubą ir kančią, regis, trunka labai ilgai. Kai nusileidi į slėptuvę, atrodo, kad praleidai ten metų metus, nors realiai praėjo tik pusantros valandos. Taip ir gyvename tarsi suplėšytais laiko gabalais, kurių suvokimas priklauso nuo to, ką tuo metu veikiame, kas šalia mūsų. Laikas labai sąlyginis dalykas.

Ką karo kontekste Jums reškia tikėjimo ir mirties sąvokos?

Gyventi mirties fone – reiškia priimti savo pažeidžiamumą ir bejėgiškumą jos akivaizdoje. Neretai tai būna skausminga ir beviltiška. Taikiame gyvenime susiduriame su iliuzija, kad viską kontroliuojame. Laikomės kelių eismo taisyklių, tikriname savo sveikatą ir pan. Įvairiais būdais mažiname nerimą, susietą su mirtimi. Kai prasideda karas, iliuzijų nebelieka. Susiduriame su mirtimi veidas į veidą.

Jausti galimą artėjančią mirtį yra labai nemalonu. Vienaip yra apie ją mąstyti, kai nėra tiesioginės grėsmės, ir visai kitaip, kai žinai, jog ji gali atskristi iš bet kurios pusės. Ko gero, tai pats nemaloniausias patyrimas – labiau kūniškas jausmas, o ne suvokimas, tarsi spazmas.

Kai prasideda raketų ataka, nežinai, kurioje vietoje yra geriausia slėptis. Geriausios vietos tiesiog nėra. Tave gali prispausti požeminėje slėptuvėje arba degantis sviedinio gabalas gali pataikyti tau į langą, kol miegi. Bet kokie loginiai pamąstymai nebeveikia, žemė slysta iš po kojų. Kai tokia būsena, lieka vien tikėjimas. Kiekvieną kartą, kai eini miegoti, nėra jokių garantijų, kad rytoj būsi gyvas. Šis žinojimas padeda susitaikyti su savo bejėgiškumu. Čia atsiranda Tikėjimo salelė. Šiuo momentu ateina kažkas, ką galima pavadinti Dievu, aš tai vadinu „Didysis Kitas“. Tai tokia didelio gero tėvo projekcija, tėvo, kuris gali apsaugoti. Mirties baimė paralyžiuoja, o tikėjimas – tai, į ką galima remtis, ieškoti stiprybės.

Per šį karą man asmeniškai labai atsiskleidė laisvės tema. Mano asmeninės laisvės, mano šalies laisvės tema. Turima mūsų laisvė buvo suvokiama kaip savaime suprantama, tačiau dabar apie ją galvoju su dėkingumu. Laisvės jausmas man pasidarė ypatingas. Kaip Jūs suvokiate laisvę, ar ši sąvoka keitėsi karui atėjus?

Aiškiai suvokiu, kad laisvė yra mūsų tautos identiteto pagrindas. Paradoksalu, kad teritoriškai mes labai nedaug buvome laisvi. 2014 metais, kai Ukrainoje įvyko vadinamoji „Orumo revoliucija“, įvyko ir svarbiausias mūsų posūkis teisingų vertybių link. Laisvė reikštis – visuomenės augimo pagrindas. 2014 m. pasirinkome būtent šį kelią.

Laisvė – tai didelė vertybė. Čia kaip su namo pamatais: jie nėra labai matomi, bet labai jaučiami. Priklausomai nuo to, kokie jūsų namo pamatai, yra aišku, kiek stiprus jūsų namas. Pagrindiniai dalykai – laisvė, tikėjimas. Tai paprastos prasmės, kurios paprastoje kasdienybėje galbūt nėra matomos, tačiau jos labai jaučiamos, kai ateina krizės ar kiti stipriai transformuojantys laikotarpiai. Krizės akivaizdoje visada žiūrime į savo pamatus. Į mūsų pergalę šiame kare žvelgiu labai optimistiškai. Ukrainos pamatai stipresni, turi gilią prasmę, todėl ir stabilesni, gilesnio lygmens.

Man Ukrainos pamatai atrodo sąmoningesni. Kai sąmoningai renkiesi laisvę, tu ją jauti, ją patiri, išgyveni, ji tau nėra tiesiog abstrakti frazė iš knygų. Jos tokios sunku atsisakyti.

Iš tiesų. Karą laimi žmonės, karą laimi dvasia. Mes turime dvasinį ir vertybinį pranašumą…