Psichologė R. Bieliauskaitė: „Abejonė savo vertingumu atsiranda tuomet, kai žmogus neturi ar negali palaikyti santykio su kitu žmogumi“

Į šiuos ir kitus klausimus atsako psichologė, viena iš individualiosios psichologijos pradininkių Lietuvoje dr. RASA BIELIAUSKAITĖ. 

Kaip formuojasi žmogaus savivertė? Ar ji įgimta, ar įgyta? Kiek svarbus temperamentas savivertei formuotis? 

Žmogui svarbu jaustis reikšmingam. Kiekvieno mūsų savivertė jau nuo gimimo formuojasi santykyje su kitais žmonėmis. Vaikui svarbus santykis su jo tėvais ar su kitais suaugusiais žmonėmis, kurie jį augina, tad tos pirmosios ankstyvosios vaikystės patirtys yra labai svarbios. Bejėgis kūdikis, visiškai priklausantis nuo suaugusiųjų, turi poreikį būti visagalis, nes kitų meilė, jo poreikių tenkinimas jam užtikrina lygybę. Jei to trūksta, atsiranda giluminis nepasitikėjimas savimi ir kitais: „Esu nevertas, kad kiti manimi rūpintųsi…“ Būdami dvejų ar trejų metų daug ko neatsimename, bet tos ankstyvosios patirtys užfiksuojamos mūsų smegenų ryšiuose.

Lengvo temperamento vaikas ritmiškai gyvena, valgo, miega – tokį vaiką lengviau auginti, tenkinti jo poreikius, suprasti, ko jis nori. O nenuspėjamo, sunkesnio temperamento vaiko poreikius sunkiau suprasti ar patenkinti, tad galėtų atrodyti, kad tokioje aplinkoje gali formuotis bloga vaiko savivertė. Tačiau suderinus vaiko ir jį auginančių žmonių santykį vaiko savivertei įtakos turės ne temperamentas, o su tuo santykiu susijusi patirtis.

Ar savivertė kinta žmogaus gyvenimo eigoje? 

Ačiū Dievui, kad ji kinta. Pasibaigus kūdikystei tampa svarbus ankstyvosios vaikystės etapas, kuomet vaikas pradeda vaikščioti. Tampa svarbus suaugusiojo supratimas duoti vaikui laisvę, kartu nubrėžiant ribas ir saugant vaiką nuo jo paties. Vaikui tuomet formuojasi supratimas, koks jis yra ir ką jis gali. Vaikas turi savo norų, savo įsivaizdavimų, su kiekvienu amžiaus tarpsniu jo savivertė rutuliojasi. Pavyzdžiui, gali būti šeima, kurioje vaikas buvo sėkmingai auginamas kūdikystėje ir vaikystėje, bet kai prasideda jo autonomijos, individualumo paieškos, maištingumas, tuomet tėvams – ypač linkusiems kontroliuoti – kyla sunkumų. Vaikas gali galvoti, kad jis yra blogas, nes jo elgesys nepatinka tėvams, kurie atmeta jo poreikius ir siūlo kažką kita. Aišku, ir kūdikystėje gali nutikti situacija, kuomet vaikui siekiant paimti kažkokį žaisliuką, mama, nekreipdama dėmesio, jam paduos kitą. Užblokavus vaiko norą nukentės jo savivertė, savęs suvokimas, tapatumo jausmas.

Kuo pasižymi žema, o kuo aukšta savivertė? Ar ją nulemia paties žmogaus nuomonė apie save, ar aplinkinių? 

Savivertės formavimąsi lemia aplinkinių požiūris į mus. Tėvai, supykę sakantys vaikui, kad jis tinginys, neklaužada, kaip ir patvirtina, jog vaikas toks ir yra. O vaikas ieško būdų būti reikšmingas, mylimas. Visi vaikai kartais neklauso, elgiasi savaip, bet jiems būtina augant įgyti įvairių patirčių, o tėvams svarbu užtikrinti, kad jos būtų pakankamai saugios. Mažesniems vaikams tą saugumą užtikrinti lengviau negu paaugliams, kurie jau turėtų būti įgavę tam tikros savikontrolės ir gebėjimo pasirūpinti savimi.

Jei tinkamai besielgiantis vaikas negauna patvirtinimo, kad jis geras, stiprus, sugeba atlikti užduotis, tuomet savo reikšmingumo patvirtinimo jis gali siekti neigiamu elgesiu. Auginant vaikus labai svarbu skirti laiką pabūti kartu su jais. Jei šeimoje yra keli vaikai, kiekvienam vaikui reikia individualaus, tik jam skirto dėmesio ir laiko, kuomet kartu daroma tai, kas patinka ir vaikui, ir suaugusiajam.

Savivertės sąvoka apima įvairius aspektus. Save vertiname pagal protą, grožį ar kitus mums svarbius dalykus. Kai kas mums sekasi, kai kas nesiseka, o vaikai įprastai ieško to, kas jiems sektųsi – ir tai yra gerai. Bet jei tėvai per daug kažko reikalauja arba per daug vaiką lepina, norėdami apsaugoti, tuomet vaikas patiria nužeminimą, nudrąsinimą. Būna, kad tėvai sako, jog vaikas blogai mokosi, o pasirodo, kad jo mokslų vidurkis 8. Vaikui tuomet gali atsirasti menkavertiškumo jausmas, kad svarbus ne jis pats, o jo pasiekimai. Fizinis ir emocinis smurtas, psichologinė kontrolė lemia menkavertiškumo komplekso susiformavimą, ir tuomet atsiranda poreikis kompensuoti tą menkavertiškumą pranašumo siekimu: „Aš esu pranašesnis.“ Yra žmonių, kurių žodis turi būti paskutinis, kurie labai kategoriški, linkę kitą nuvertinti ar sukritikuoti. Tas nuolatinis noras įrodinėti savo pranašumą kyla iš menkavertiškumo komplekso.

Ar žmonės su menka saviverte bijo kritikos?

Taip. Aišku, būna labai įvairių situacijų, bet, reikia pastebėti, žmogui, turinčiam menkavertiškumo kompleksą, gali būti sunku dirbti su žmonėmis, kuriuos jis vertina kaip geriau žinančius. Jam sunkiau skleistis, jis gali jaustis demaskuotas, ir tuomet susvyruotų jo asmenybės pamatai. Tai vyksta pasąmonės lygmeniu, tad toks žmogus saugosi įrodinėdamas savo pranašumą.

O ką apie mus sako mūsų nenoras priimti pagyrimą? 

Čia gal tokia lietuviško auklėjimo ypatybė? Dažnai tėvams atrodo, kad jei vaikui sakysi gerus dalykus: „Tu gražiai atrodai… tu įveikei sunkumą… tu padarei klaidą, bet ją ištaisei… man svarbi tavo nuomonė…“, tai tuomet vaikai išpuiks. O tai yra nesąmonė! Garsaus psichiatro Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas sako, kad vaikams, kad jie galėtų augti, padrąsinimo reikia kaip gėlėms vandens, nes gyvenimas yra sudėtingas ir baugus. Ir reikia drąsos jį gyventi.

Kitas lietuviškas mokyklose įsišaknijęs reiškinys yra noras, kad vaikas nesuklystų. O tai ir yra klaida: neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Šiuolaikinė psichologija nepalaiko nuomonės, kad reikia mokytis iš svetimų klaidų – mokytis turime iš savųjų. Be reikalo tėvai bijo vaikams pasakyti, kad ir jie patys gaudavo dvejetų mokykloje – gi tai tik padrąsintų vaikus! Mažiems vaikams patinka pasakojimai apie tėvų vaikystę: tėvai irgi buvo maži, o dabar užaugo, yra dideli ir stiprūs. Tai vaikus padrąsina: „Tai ir aš galiu toks užaugti!“

Savimi adekvačiai pasitikintis žmogus nebijo „prisidirbti“. Mano draugė ir kolegė sako: „Negali nugyventi savo gyvenimo su baltomis pirštinaitėmis, tad klausimas – ką darai su tuo prisidirbimu?“ Kalbant apie žmonijos prisidirbimą – kiek ten visokių klaidų ir nesąmonių? Reikėtų gal savotiško nuolankumo: esame „net“ žmonės ir kartu esame „tik“ žmonės.

Kaip siejasi žema savivertė su drąsa priimti sprendimus, gebėjimu keistis?

Reikėtų tą savivertę kelti, bet yra dalykų, kurių gal ir negalėsime pakeisti, tad reikėtų atsirinkti, ką galime keisti, o ko – ne. Vaikystėje savivertė formuojasi per santykius su kitais žmonėmis ir per patirtis, vyresniame amžiuje ją galime sąmoningai keisti, nes gali keistis asmenybės stilius, prisitaikymo, buvimo būdas, tad galime galvoti, kokių rastume patirčių ir žmonių, su kuriais mes gerai jaučiamės, judame į priekį, kažką sužinome. Tai apima ir sudėtingas, kompleksines patirtis iš vaikystės, traumas, nes nėra žmogaus, užaugusio be traumų. Trauma ir sustiprina, ir sužeidžia tą mūsų savivertę, tad galima ieškoti savivertę atkuriančių patirčių. Čia gali padėti ir psichoterapinė ar psichologinė pagalba, taip pat ir visiškai neprofesionalūs dalykai.

Tarkim, tėvai norėjo, kad vaikas studijuotų buhalteriją, ir žmogus kankinasi, nors galbūt galėtų šokti, dainuoti, tapyti, žvejoti – atrasti sritį, kurioje jis gerai jaučiasi, kur atgyja jo kūrybiškumas. Ir tai svarbu ne dėl rezultato, bet dėl paties proceso. Žmogui reikia ir jį palaikančios aplinkos.

O jei to palaikymo trūksta? Jei kitam esi svarbus tik kaip jo problemų sprendėjas? Ar verta draugauti su žmogumi, kuris nuolat skundžiasi, kuris viską mato lyg per juodus akinius? 

Kiekvienas atvejis yra kitoks, bet turbūt būtų neteisinga nieko nebandyti daryti. Gal galiu pats pradėti keistis? Sistemų teorija teigia, kad sistema, susidedanti iš elementų, keičiasi, kai keičiasi bent vienas elementas. Tad gal verta pradėti galvoti, ką galiu daryti su savimi, ką galiu keisti, kad man būtų geriau? Pradėti nuo mažų žingsnių, bandant atsakyti į klausimą, ar reikėtų santykį pakeisti, ar reikėtų jį nutraukti ir ieškoti kitų santykių.

Kiekviename santykyje svarbus atvirumas. Jei kažkas nuolat jums pila šiukšles, tai gal galite ir savąsias tuomet išpilti? Reikėtų nubrėžti ribas: „Galėsiu tave išklausyti, kai būsiu pailsėjęs, turėdamas laiko, tad gal sutarkim pakalbėti, kai būsiu pasiruošęs…“ Ir tai jau būtų kitoks momentas, nes, nors žmonėms svarbu išsikalbėti, bet tam reikalingas kito sutikimas.

Kaip savivertė siejasi su orumu? Koks žmogus yra orus?

Orumas turi daug atspalvių. Kartais nėra lengva atskirti orumo nuo pasipūtimo. Pasipūtėlis galvoja, kad jis geresnis už kitus. O orus yra tas, kuris adekvačiai save vertina ir galvoja, kad yra vertingas (ar geras) pakankamai. Kalbant apie gerą ir blogą savivertę kyla pavojus galvoti, kad kažkas su ja yra blogai. Reikėtų kalbėti apie adekvačią savivertę. Kai kurie žmonės linkę blogai galvoti apie save: „Koks aš niekam tikęs…“, prisiimti lyg ir aukos vaidmenį. Save kaltindami tokie žmonės nesąmoningai įgyja moralinį pranašumą. O kiti, atvirkščiai, kalba iš pranašumo pozicijos, kovodami su menkavertiškumo jausmu.

Ar dažnai užduodate savo klientams klausimą: „Kodėl esi vertingas“? Tikinčiam žmogui atrodo, kad jis vertingas, nes Dievas jį sukūrė ir myli. O kaip jaučiasi netikintis?

Tokio klausimo savo klientams nesu uždavusi, bet galiu pasidalinti savo mintimis. Galvojame, kad žmogus yra vertingas savo gimimu. Nėra dviejų vienodų žmonių pasaulyje, kiekvieno patirtis kitokia, esame individualūs, unikalūs. Kiekvienas turime savo gabumų, silpnybių, kurios, esant tarp kitų žmonių, rutuliojasi. Viskas gamtoje susipynę, viskas reikalinga. Net ir netikintis žmogus save mato kaip dalį pasaulio, susijusio įvairiausiais ryšiais. Ir abejonė savo vertingumu atsiranda tuomet, kai žmogus neturi ar negali palaikyti santykio su kitu žmogumi.