Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 04

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Psichologė R. Bieliauskaitė: žaidimas – tai terpė bręsti, mokytis ir formuoti bendrystės jausmą

Unsplash.com nuotrauka

Šiuolaikinėje visuomenėje tėvai neretai itin rimtai žvelgia į vaikų ugdymą. Jie siekia, kad mažieji taptų kuo protingesni ir labiau išsilavinę, kad dar neidami į mokyklą mokytųsi skaityti, rašyti, užsienio kalbų, manydami, jog tai užtikrins didesnes jų galimybes ateityje.

Tačiau vis dėlto ar taip iš vaikų neatimama vaikystė? Galbūt pagrindinė ikimokyklinio amžiau vaikų veikla turėtų būti žaidimas? Ar žaidimas toks pats svarbus kaip ir intelekto lavinimas, žinių įgijimas? O gal net svarbesnis? Apie tai kalbamės su adlerietiškosios krypties psichologe doc. dr. RASA BIELIAUSKAITE.

Psichologė doc. dr. Rasa Bieliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nors psichologai ir profesionalūs ugdytojai pripažįsta žaidimų svarbą vaikų vystymui ir ugdymui, tačiau visuomenėje dar paplitęs stereotipas, kad žaidimas, net ir kalbant apie vaikus – tai veikiau pramoga, poilsis ir laisvalaikio užsiėmimas, kuris yra nepalyginamai menkesnės vertės nei lavinimasis, žinių įgijimas ir naudingų įgūdžių įgijimas. Ką atsakytumėte į tai?

Žaidimas – tai rimtas ir svarbus dalykas vaikų augti ir auginti nuo pat kūdikystės iki brandos, taip pat ir suaugus, t. y. visą žmogaus gyvenimą. Žaidimas – tai terpė, kurioje augama daugeliu aspektų – savivokos, savivertės, santykio su kitais žmonėmis, socializacijos prasme. Žaidžiant mokomasi – iš pradžių iš pažiūros pačių elementariausių dalykų, ženklinančių kūdikio, mažo vaiko vystymosi raidos etapus, vėliau – vis sudėtingesnių. Žaidžiant formuojasi intelektas, kūrybingumas. Šeimoje žaidimas – tai bendrystės išraiška ir šio jausmo stiprinimas.

Tikrai esama įsitikinimo, kad jei vaikai ankstyvame amžiuje neįgis tam tikrų intelektualinių pasiekimų, vėliau jiems bus sunku ką nors pasiekti profesinėje veikloje ar pan.

Tačiau iš tiesų ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams žaidimas kaip tik ir yra ta terpė, kuri lavina intelektą. Jau senovės Graikijoje didelis dėmesys buvo skiriamas vadinamiesiems laisviesiems menams – gimnastikai, šokiui, muzikai ir t. t. Šie dalykai ugdant vaikus yra labai svarbūs, tačiau jie turėtų būti pateikiami ne kaip profesija, žinios, tačiau drauge su žaidimu.

Unsplash.com nuotrauka

Žaidimas svarbus nuo pat gimimo, nuo pat kūdikystės. Tad kokie tie pirmieji, ankstyvieji žaidimai, koks tėvų vaidmuo juose?

Gimusio kūdikio smegenyse vyksta didžiuliai pokyčiai. Mūsų centrinė nervų sistema po gimimo auga ir bręsta nepalyginamai sparčiau nei bet kuris kitas organas. Ir tas brendimas vyksta patiriant santykį, bendravimą, visų pirma su tėvais. Suaugusiojo vaidmuo – kurti šį santykį, kai formuojasi vaiko intelektinės galimybės, smegenų ir vidinė psichinė struktūra, vystosi jo gebėjimai suvokti save ir supantį pasaulį bei save reguliuoti.

Nors kai kurie dalykai yra užkoduoti genetiškai ir paveldėti, labai svarbu, kaip tai išlavinama santykyje su suaugusiu žmogumi. Kalbant apie žaidimą, būtent suaugęs yra tas, kuris kuria vaikui žaidimų aplinką.

Kūdikystėje, ankstyvojoje vaikystėje labai svarbūs vadinamieji „žaidinimai“, kurių galima rasti ir kiekvienos tautos folklore – su įvairiomis dainelėmis, pajojimais ant kelių, eilėraštukais. Mažų vaikų kutenimai, niurkymai, pamėtymai (ar net vadinamoji kūdikių joga), vėliau – tėčių ir berniukų pasigalynėjimai itin teigiamai veikia vaiko nervų sistemos raidą, nes suteikia daug įvairiapusės stimuliacijos, tačiau tik esant geram santykiui tarp tėvų ir vaiko, vyraujant teigiamoms emocijoms.

Neurofiziologai atliko bandymus su ką tik gimusiais kačiukais. Vieni jų buvo ištepti tam tikra medžiaga, todėl mamos jų nelaižė. Vėliau, kačiukams paaugus, buvo vertinama jų nervų sistema, smegenų veikla. Pastebėta akivaizdi įtaka, kurią lėmė fizinio kontakto su motina buvimas ar nebuvimas. Ne veltui lietuvių tautosakoje esama „keiksmažodžio“ – „Tu, verši, nelaižytas“.

Neretai pasitaikantis dalykas žmonių psichologijoje yra pogimdyminė depresija, kai mamos nuotaika tampa slogi, bloga, jai emociškai sunku būti su kūdikiu. Nemažai atliktų tyrimų rodo, kad jei motina serga depresija, esama didesnės rizikos, jog jos vaikas taip pat bus linkęs į šį sutrikimą. Taigi pradėjus į nervų sistemos raidą žvelgti santykių aspektu, buvo suvokta, kad polinkis į depresiją nėra vien paveldimas genetiškai, jį lemia ir depresija sergančios motinos santykis su vaiku – juk tokia mama kur kas mažiau nei įprasta ims jį ant rankų, glostys, šypsosis jam. Tad kūdikiui gali susiformuoti suvokimas, kad jis nėra pakankamai svarbus ir mylimas.

Visai mažų, iki metų amžiaus vaikų žaidimas „ku-kū, ar aš čia, ar ne čia“ atspindi svarbų vaiko raidos etapą. Psichologai tai vadina „objekto pastovumu“ – vaikas mokosi suvokti, kad žaislas ar mama egzistuoja ir tada, kai jis to nemato. Su tuo susijęs ir kitas mėgstamas kūdikio žaidimas, galbūt kiek erzinantis tėvus, – žaislo numetimas. Yra manoma, kad kai žaislas pasitraukia iš vaiko regėjimo lauko ir psichikoje nebelieka jo vaizdo, jam atrodo, kad to žaislo tiesiog nėra. Dėl to tam tikro amžiaus maži vaikai gali labai išgyventi, kol išmoksta, kad nereikia bijoti, kai mama išeina į kitą kambarį ir tampa nematoma, t. y. kol atsiranda suvokimas, jog objektas yra ir tada, kai aš jo nematau.

Tačiau kartais mamoms atrodo, jog to nepakanka, jos įsivaizduoja, kad su savo dvejų trejų metų vaiku turėtų žaisti kaip nors ypatingai, tačiau nežino kaip ir netgi jaučiasi kaltos.

Šiuo atveju turime suvokti, kokie yra vaiko poreikiai, ko jis nori. Ir nebūtina manyti, kad su tuo mažu vaiku reikia kaip nors ypatingai žaisti. Reikia ieškoti paprasčiausių dalykų. Kaip žinome, pirktiniai žaislai tokio amžiaus vaikams būna įdomūs labai trumpai. Jiems kur kas labiau patinka atidarinėti spinteles, žaisti su buities rakandais. O tėvų pagrindinė užduotis yra eiti paskui vaiką.

Džiugu matyti, kai bažnyčioje per Mišias keletas mamyčių ar tėvelių vaikšto paskui visur bėgiojančius savo mažylius. Ir tai yra gėris, tam tikras suaugusio žmogaus pasiaukojimas. Tam, kad perduotum savo žinią, turi eiti paskui vaiką ir perduoti tai, ką šis gali priimti. Tad labai svarbu atsiliepti į esamą vaiko poreikį, taip pat ieškoti būdų, kaip mums patiems būtų malonu su vaiku būti.

Tyrimai rodo, kad vaikai mūsų vertybes perima tose situacijose, kuriose jie patiria teigiamų emocijų. Ne tada, kai juos barame ar pamokslaujame.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip žaidimai vaikams padeda lavinti intelektą, kodėl?

Vaikams augant, žaidimai jiems padeda mokytis. Mes retai susimąstome, kiek kūdikis turi išmokti per pirmuosius savo gyvenimo metus. Akimis suvokti daikto dydį, formą, tūrį, numatyti svorį – tai, ką mes visi mokame ir, atrodo, visada mokėjome. Tačiau kūdikis pirmaisiais metais to mokosi, ir tam padeda tokie iš pažiūros elementarūs žaidimai kaip daiktų dėjimas vienas į kitą ar bokšto vėrimas (antroje pirmųjų metų pusėje). Kūdikis taip žaisti gali ilgai, nes juk iš tiesų maži vaikai ir žaidžia tai, ką turi išmokti.

Žaidžiant formuojasi vaikų mąstymo pradmenys. Svarbus mąstymo raidos etapas – kai vaikas iki trejų metų žaisdamas susikuria tam tikrą erdvę, kuri padeda jam suvokti skirtumą tarp objektyvios (išorinės) ir psichinės realybės (to, kas yra mūsų galvose, ką įsivaizduojame ir mąstome). Kai vaikas tempdamas siūlų ritę įsivaizduoja, jog tai yra šuniukas, šiame žaidime susiduria realybė ir fantazija, ir tai padeda vaikui suvokti skirtumą tarp savo psichinės ir objektyvios realybės.

Jei mes sutapatiname savo psichinę realybę su realiais dalykais, susiduriame su rimtomis problemomis. Mums neliktų erdvės tai aptarti, taip pat ir su savimi, kaip aš galiu konkrečioje situacijoje pasielgti. Pavyzdžiui, įveikti savo pyktį. Tad norint, kad vaikas to išmoktų, jam svarbu turėti šią vidinę įsivaizduojamą erdvę, kuri randasi per žaidimą ir yra labai reikšminga, nes padeda formuotis mąstymui, intelektui, savireguliacijai ir gebėjimui susitvarkyti su savo emocijomis.

Kita vertus, žaidžiant formuojasi suvokimas, koks esu, ką galiu, atsiranda galimybė išbandyti įvarius savo aspektus. Ypač kalbant apie vaidmenų žaidimus, prasidedančius 5–6 metų amžiuje. Šie žaidimai yra labai svarbūs socialiniam mokymuisi, įvairių vaidmenų išbandymui. „Namų“, „gydytojų“ ir pan. žaidimas – tai situacijos, su kuriomis vaikai susiduria realiai, o žaisdami jie gali leisti sau skirtingai į jas reaguoti ir patys patirti įvairių drauge žaidžiančiųjų reakcijų.

Sakote, žaidimas svarbus ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, t. y. visą gyvenimą. Kuo svarbūs tėvų ir vaikų bendri žaidimai šeimoje?

Viena svarbiausių žaidimo funkcijų šeimoje – tai bendrystės jausmo formavimas. Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija teigia, kad sveikai raidai būtina patenkinti du esminius, įgimtus žmogaus poreikius: jaustis pakankamai reikšmingam (surasti būdą, kaip būti reikšmingam ir geram kitiems) ir jaustis, jog tu priklausai grupei. Vaikui šeima ir yra pirmoji grupė, kuriai jis jaučiasi priklausantis. Taigi bendras žaidimas namuose kuria bendrą atmosferą, bendrą buvimą, bendrą santykį, taip pat padeda vaikams suformuoti tas savybes, kokių norėtume. Pavyzdžiui, žaidimas su taisyklėmis padeda vaikui išmokti jausti savo ir kitų ribas, o tai – vienas svarbiausių dalykų mūsų raidoje. Taip pat – išmokti laimėti ir išmokti pralaimėti. Iš tiesų kartais laimėti gali būti sunkiau nei atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai vaikas įsivaizduoja, jog mama ar tėtis pralaimėjęs labai išgyvena, jam gali kilti baimė laimėti, jausmas, kad aš būsiu blogas, jei laimėsiu.

Kalbant apie bendrą vaikų ir suaugusiųjų žaidimą neretai pamirštama esminė „smulkmena“, kad žaidimas veiksmingas ir vertingas tik tada, kai jį su malonumu žaidžia visi. Jei tėvams žaidimas iš tiesų nebus įdomus, vaikas tą gėrį, tą bendrystės jausmą patirs mažai arba visai nepatirs. Vaikas gali netgi pasijusti kaltas, kad jis kažko nori, jog kiti nepatenkinti, kad jis kažką daro ne taip. Taigi tėvams tai reikėtų turėti omenyje.

Žaidimai taip pat yra svarbi švenčių dalis. Visų pirma kaip mokymasis žaisti kartu, kūrybinis lavinimas ir smagus laiko drauge praleidimas. Tad džiugu, kad šiandien žmonės išmoksta daugiau žaidimų dalyvaudami įvairiose veiklose – stovyklose, bendruomenės organizuojamuose renginiuose.

Paauglystėje žaidimai taip pat yra labai svarbūs. Tiek su tėvais, tiek atskirai, pačių paauglių. Šiuo atveju yra labai svarbu tėvams sugebėti išlaikyti ribą ir nenorėti per daug visur dalyvauti.

Pexels.com nuotrauka

Tėvams neretai kyla klausimas, ar žaisdami su mažesniais vaikais jie turėtų būti kaip lygiaverčiai žaidėjai ar nusileisti?

Visų pirma žaidimas turėtų atitikti vaiko amžių. Šiandien žaidimų rinka yra labai didelė, ir esama gausybės žaidimų, skirtų žmonėms nuo 4 iki 99 metų amžiaus, kur vaikai gali dalyvauti kaip lygiaverčiai, nes čia nereikalingos suaugusiojo žinios ar intelektas. Tai žaidimai, kurie remiasi atsitiktinumo tvarka, pavyzdžiui, kur reikia mesti kauliuką, tad tiek laimėti, tiek pralaimėti gali kiekvienas. Beje, reikia pažymėti, kad vaikui pralaimėjimo patirtis taip pat labai svarbi, taip pat ir tai, kaip mes, suaugusieji, patys reaguojame į pralaimėjimą.

Viena mama pasakojo, kaip rado išeitį, kad jos dukra labai nenusimintų, jei tektų pralaimėti žaidimą. Ji sugalvojo žaidimo pabaigoje abi figūrėles greta – tiek laimėtojo, tiek pralaimėtojo – pastatyti drauge ant vieno laiptelio, kad jos viena kitą pasveikintų. Taigi dukra to momento labai laukdavusi – kad galės pasveikinti savo varžovą. ir jai nebūdavę taip svarbu, ar ji laimėjo.

Vis dėlto kas nutinka, jei suaugusysis žaisdamas su vaiku nusileidžia? Viena moteris pasakojo, jog vaikystėje jai labai patikdavę žaisti šachmatais su seneliu, kuris jai visada leisdavęs laimėti. Mergaitė jausdavusis labai gerai, tačiau atvažiavus jos keletu metų vyresnei pusseserei ir su ja sužaidus šachmatais bei pralaimėjus, kilęs labai didelis nusivylimas ir pyktis. Taigi suaugusiajam nusileisti ir tyčia pralaimėti, leidžiant vaikui visada laimėti, yra nelabai gerai. Taip pat jeigu mes nusileidžiame, atsiduriame pranašesniojo pozicijoje, ir nebelieka lygiavertiškumo.

Tad geriau rinktis žaidimus, atitinkančius vaiko amžių, arba modifikuoti žaidimų taisykles taip, kad vaiko ir suaugusiojo galimybės laimėti taptų panašios. Kalbant apie tokius žaidimus kaip šaškės, šachmatai, tam, kad vaikui visuomet netekėtų pralaimėti, suaugusysis galėtų žaisti be kelių figūrų.

Daugeliui akivaizdu, kad šiandien gyvus, realius žaidimus baigia išstumti, o gal net ir išstūmė kompiuteriniai žaidimai. Ką manote apie tai?

Tėvai dažnai nerimauja ir klausia, ką daryti, kai vaikai, jų nuomone, tam skiria per daug dėmesio. Mano manymu, visų pirma reikia suvokti ir tai, ką šie žaidimai vaikams duoda gero. Domėtis, pastebėti ir suprasti. Kita vertus, tėvai turi žinoti, ką vaikas žaidžia, ar tai atitinka jo amžių, ir tai kontroliuoti. Žinoma, vyresnio amžiaus vaikus yra sunkiau kontroliuoti, bet reikia domėtis neturint išankstinės kritiškos nuostatos. Pavyzdžiui, pažįstu tėvų, maniusių, jog jų vaikai yra priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų. Tačiau jie užaugo labai talentingi žmonės, sukūrė šeimas, įgijo puikias profesijas. Jie žinias, įgytas žaidžiant kompiuterinius žaidimus, sėkmingai pritaikė savo profesinėje veikloje.

Unsplash.com nuotrauka

Kad ir kokia būtų priklausomybė (nuo kompiĮuterų, narkotinių medžiagų, TV serialų), ji  formuojasi, kai yra vidinė ryšio su artimaisiais ir su savimi stoka: kai aš nesijaučiu esantis šeimos dalis, kai nesijaučiu ar tiksliau nesuvokiu savęs, kaip ganėtinai gero, gebančio šiame gyvenime būti ganėtinai svarbiam. Ankstyvieji santykiai padeda pagrindus šioms mūsų struktūroms, kurios ne tik yra mūsų fantazija, bet turi ir tikrą neurofiziologinį pagrindą visame kūne (nervų sistema yra jo dalis).

Per visą vaikystę, ypač paauglystėje, toliau vyksta asmens branda (iš tiesų ji vyksta visą gyvenimą). Ir ta branda vyksta ne individualiai izoliuotame žmoguje, bet tų santykių, kuriuose jis yra, kontekste. Taigi, santykiai yra tai, kas labai svarbu. Jei stokojama pozityvių santykių, tada stokojama ir savivokos, pasitikėjimo savimi bei kitais. Tokioje situacijoje gali stiprėti motyvacija bėgti nuo realaus gyvenimo į priklausomybę. Štai aš, pavyzdžiui, jei įkrentu į kokį serialą, sunkiai nuo jo atsitraukiu, kadangi tuo metu pasireiškia viena iš mano stokų, kuri yra neryžtingumas ar net baimė užsiimti kūrybine veikla, kuri reikalautų didesnio savęs atskleidimo.

Bendravimas internete – tai grupiniai žaidimai. Pokalbių svetainės ir panašiai yra realus santykis, teikiantis grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip kitas mane mato, kaip aš elgiuosi įvairiose situacijose, kokios pasekmės vienokių ar kitokių mano raiškos būdų; ar kitas manimi rūpinasi, ar aš galiu pasirūpinti kito psichologine būsena; ar aš priimu, ar mane priima; o gal aš „visai nieko“, gal man viskas gerai; o gal staiga pamatau, kad yra kitų, panašių į mane, ir mes galime būti ganėtinai geri.

Kokia išvada galėtų plaukti iš šių mano samprotavimų? Bendraukime su vaikais ir jaunimu apie jų gyvenimo dalį, kuri reiškiasi internete, bandykime suprasti jų poreikius (ne tai, kaip aš manau, o kaip jie jaučia ir galvoja), kalbėkimės ne siekdami mokyti ar drausti, bet suprasti.

Ką daryti, jeigu savyje to nerandame? Pabandykime suprasti save, kas gi mums trukdo. Kokios ir iš kur atkeliavusios nuostatos? Baimė prarasti kontrolę? Noras būti viršesniems? Variantų gali būti begalė, bandykime suprasti save. Ir abipusio supratimo poreikis, o geruoju atveju – jo buvimas neatmeta būtinybės turėti ribas, gyvą bendravimą ir žaidimus realioje erdvėje bei laike.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien