2021 04 23

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Psichologė R. Jusienė: matome, kad švietimas ir vaikų sveikata nėra Vyriausybės prioritetas

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL© Baltijos fotografijos linija

Gyvename unikaliais laikais: kažin ar bent vienai vaikų kartai žmonijos istorijoje teko mokytis neišeinant iš namų ir nesusitinkant su bendraamžiais, leidžiant valandų valandas prie kompiuterių ekranų? Kokių pasekmių tai sukels dabartiniams vaikams? „Mano sūnelio savijauta aiškiai pablogėjusi, irzlesnis pasidarė, – guodėsi pažįstamas pirmokėlio tėvelis. – Mokosi gerai, viską daugiau ar mažiau supranta, bet motyvacijos beveik nėra... Jam sunku sutelkti dėmesį prie kompiuterio, reikia dažnai būti šalia ir raginti, kad dalyvautų pamokoje. Žodžiu, labai laukiam mokyklos atidarymo, nuotolinis mokymasis jokios naudos neatnešė. Prie kompiuterio būna kasdien 3 pamokas, paskui jį išjungiame ir neleidžiame naudotis. O su bendraamžiais praktiškai nebendrauja, nes nuotoliniu būdu kažkokia nesąmonė būna. Tai tik vakar pagaliau aplankėme vieną pasiskiepijusią bičiulių šeimą – matėsi, kaip atsigavo sūnelis, pagaliau susitikęs savo geriausią draugą...“

Šiomis dienomis buvo atlaisvinti karantino suvaržymai verslui, kultūriniams renginiams, tačiau vaikai palikti ir toliau ugdytis namuose. Tiesa, daliai pradinukų sudarytos sąlygos lankyti mokyklą, atlikus kaupinių testą; abiturientai gegužės 3 d. taip pat trumpam sugrįš į mokyklas, tačiau dėl mokyklų atvėrimo 5–11 klasių mokiniams kol kas negirdime naujienų. Todėl balandžio 20 d. daugiau nei 40 nevyriausybinių organizacijų, kurių dalis – skėtinės, kreipėsi į LR vaiko teisių apsaugos kontrolierę prašydami išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamos vaikų teisės, kai mokyklos tebelieka uždarytos (nesilaikoma ir PSO, UNESCO, UNICEF konsultuojančių ekspertų rekomendacijų mokyklas uždaryti paskiausiai, o atidaryti – pirmiausia) ir nėra planuojamas saugus sugrįžimas dar šiais mokslo metais.

Apie ilgalaikio „uždarymo“ pasekmes vaikų psichoemocinei būklei kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesore dr. ROMA JUSIENE. 

Vilniaus universiteto prof. dr. Roma Jusienė. V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Viename interviu esate minėjusi, kad ugdymas, kaip jį apibrėžia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, yra ne tik mokymas skaityti ir rašyti. Vaikui ugdyti svarbūs yra emociniai ir socialiniai aspektai. Jau daugiau nei pusmečiui besitęsiant Covid-19 pandemijos karantinui, moksleiviai mokosi nuotoliniu būdu. Kokių tai sukels pasekmių jų raidai bei psichoemocinei būklei? 

Asmenybei ugdyti emociniai ir socialiniai aspektai svarbūs tiek pat, kiek svarbus ir formalių žinių suteikimas. Yra įvairių ugdymo apibrėžimų, bet visi jie panašūs, nes pabrėžia asmenybę, jos visumą, dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimą bendraujant ir mokant. Tai štai tų asmenybinių galių auginimas ir ypač auginimas bendraujant per karantiną labiausiai ir nukentėjo. Dėl nuotolinio ugdymo, organizuojamo pasodinus vaikus prie ekranų, pirmiausia labai nukenčia vaikų socialiniai poreikiai, antra, tai sukelia grėsmę neribotam naršymui interneto platybėse, prieš šią grėsmę tėvai ir mokytojai jaučiasi bejėgiai. Kyla priklausomybės grėsmė.

Turime jau naujų pastarojo pusmečio duomenų apie vaikų psichoemocinę sveikatą, matome, kad daugėja vaikų, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų, ilgėja laikas prie ekranų ne tik mokantis, bet ir leidžiant laisvalaikį. Vyriausybė ignoruoja visus mūsų raštus ir tyrimais grįstus įrodymus, nieko į juos neatsako. Na, kodėl mūsų šalis elgiasi skirtingai nei kitos šalys? Po pereito pavasario karantino buvo aiškiai iškomunikuotos neigiamos karantino pasekmės vaikams, buvo siūlomas mišrus ugdymo organizavimas. Pagerėjus situacijai, vaikus sugrąžiname į mokyklas, kelias savaites jie mokosi mokyklose, o situacijai pablogėjus mokomasi nuotoliniu būdu. Ir čia nieko nėra blogo, taip elgėsi dauguma šalių.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Pandemiją ištverti sunku, tas uždarymas man siejasi su buvimu po vandeniu. Kitos šalys suprato, kad reikia leisti išnerti, įkvėpti oro ir vėl panerti. O pas mus uždarė mokyklas ir neleidžia išnerti įkvėpti oro. Daugumos šalių vaikai išliks sveikesni – pavyzdžiui, danai, kurie net ir vykstant ugdymui nuotoliniu būdu organizuodavo gyvus susitikimus lauke, mokinių žygius gamtoje kartu su mokytojais. Daugybė tų būdų yra. 

Kokios pagalbos reikės moksleiviams – tiek jaunesniojo mokyklinio amžiaus, tiek vyresniojo – po tokio ilgo priverstinio „uždarymo“? Ar įmanoma ištaisyti žalą, kurią jie patyrė ? 

Tiek pirmojo karantino metu, tiek rudenį patirtą žalą nesunkiai buvo galima ištaisyti. Žvelgiant iš psichinės sveikatos perspektyvos, pora mėnesių – nieko tokio, vaikai sugrįžta, juos galima sustiprinti, tačiau situacija, kai uždarymas trunka jau pusmetį, palieka ilgalaikių pasekmių, daliai vaikų tos pasekmės gali būti sunkiau ištaisomos. Matome paauglių grimzdimą į depresiją, tam tikrą abejingumą, pasinėrę į ekranus jie vegetuoja. Prigimtis mus verčia priešintis, aktyviai veikti, o kai to negalime daryti, tuomet tą energiją galime nukreipti į save, žalotis. Paaugliai, žalodami save, bando atkreipti į save dėmesį – nes niekas nemato, kaip jiems blogai, kaip kenčia jų poreikiai, ir tuomet belieka tik išorėje tą parodyti. Sujudo ir medikų bendruomenė, ragina kažką daryti, ypač, kai per naktį atveža tris bandžiusius žudytis paauglius…

Mes, vaikų psichoterapeutai, tą irgi puikiai matome. Užduodu kelis klausimus nuo depresijos kenčiančios, o prieš metus – dar linksmos ir energingos – šešiolikametės tėvams: „Ar ji turėjo užsiėmimų anksčiau, ar eina į lauką, ar susitinka su draugais?“ „Taip, anksčiau ji šoko, dabar – nebe… Po 8–10 val. sėdi prie kompiuterio. Su draugais [po pusmečio izoliacijos] jau leidžiame susitikti… bet ji niekur nebenori eiti…“

Unsplash.com nuotrauka

Blogai, kad jau nemažai praleista, o reikėjo profilaktiškai skatinti bendrauti gyvai, saugūs socialiniai burbulai vaikams ir ypač paaugliams buvo būtini nuo pat pradžių. Dabar jau sunku išjudinti išsigandusius ir apatiškus vaikus bei paauglius. Su mažiukais, aišku, lengviau, o norint padėti paaugliams reikia įdėti pastangų, matant bėdą kreiptis į specialistus.

Ekranai yra dar viena bėda. Reikėtų griežtai neleisti naktis leisti prie ekranų ar telefonų. Kai kurie tėvai ir sėdi per pamokas šalia vaiko, ir susiranda „Parental control“ – specialias interneto turinį blokuojančias programas. Bet atsakomybė ir vėl – tiems tėvams… Pradėjus nuotolinį ugdymą tėvai jam turėjo sudaryti sąlygas, o mokytojai dar jiems aiškino, kad jie nemoka vaikų mokyti. O kodėl tėvai turėtų tą išmanyti? Gi jie nebaigę pedagogikos mokslų. Jei vaikas blogai jaučiasi, tai ir vėl – tėvai kažką pražiūrėjo, bet visi vaikai įmesti į tą pačią balą. Tik vieni turi daugiau resursų, didesnę pagalbą, kiti – mažesnę. Nes ir atsparumas vienų vaikų didesnis, kitų mažesnis. Jau tyrimo metu matėme, kad vaikams, turėjusiems didesnių sunkumų, situacija tapdavo išvis sudėtinga, ypač jei dar ir šeimoje kildavo problemų. Pasisekė mokiniams, kurie turi nuostabius mokytojus, visu šiuo laikotarpiu nepamiršusius paklausti pamokų metu: „Kaip jaučiatės? Kuo gyvenate?“, kurie skyrė laiko pakalbėti apie tai, ką veikia mokiniai, drauge susijungus paskaityti knygas ar tiesiog papokštauti, o ne tik išmokyti daugybos ar sakinio sandaros…

Mūsų žmonės yra pergyvenę ir karus, ir pokario trėmimus, daugybė vaikų buvo išvežta kartu su tėvais į Sibirą, tad, sakytume, na ir ką, išgyveno… Vaikai yra labai plastiški, augantys, besikeičiantys, tad gal ir ši pandeminė situacija nepaliks jų raidai nepataisomos žalos?

Girdime iš vyresnių žmonių, kad „ir karą išgyvenome…“, bet pamirštame vieną esminį dalyką: mūsų niekas nebuvo taip stipriai suvaržęs, uždaręs, o svarbiausia – pasodinę prie ekranų su būtinybe naudotis internetu, kuriame slypi ne tik gėris, bet ir daugybė pavojų, ypač augantiems vaikams. Kare po subombardavimo visi imdavosi aktyvios veiklos, o dabar vaikai yra pasodinti prie ekranų, negali veikti aktyviai, o tai, deja, tik didina bejėgiškumą. Dar prieš pusę šimtmečio M. Seligmanas atskleidė, kad toks išmoktas bejėgiškumas – tiesus kelias į depresiją. Yra ir dar viena papildoma rizika: kaltės jausmai, kuriuos vis „brukame“ vaikams. Man pačiai vienas baisiausių dalykų per šį karantiną buvo girdėti iš Vyriausybės atstovų ir mokyklų vadovų grasinimus vaikams: nenorėkite bendrauti, judėti, dalyvauti, nes per jus (dėl jūsų šio noro) miršta žmonės… Taip, iš dalies tai tiesa, bet tokias atsakomybes gali prisiimti suaugusieji, tikrai ne vaikai. Ir vaikams informacija turi būti pateikiama visiškai kitaip, be gąsdinimų ir kaltės jausmo sukėlimo.

Nepamirškime ir to, kad vaikai dėl savo plastiškumo bei augimo ir nukenčia labiau nei suaugusieji. Pusę metų pasėdėti ir pakentėti suaugusiajam yra lengviau nei augančiam vaikui. Jis negali kentėti ir palaukti, jam reikia vystytis, augti ir formuotis. O kalbant apie mūsų ankstesnių kartų traumas reikėtų pastebėti, kad jos irgi nepraėjo be ilgalaikių pasekmių, jos atsiliepia ir gerokai jaunesnėms kartoms.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mes esame labai nusivylę Vyriausybės sprendimais – matome, kad švietimas ir vaikų sveikata nėra prioritetas, nematome strategijos, vaikai nežino, ko laukti. Sakoma: „Gal būt pasimatysime rugsėjo pirmąją…“ Tai pasimatysime ir vėl eisime į nuotolį? Per šį laikotarpį mums kartu su ekspertų grupės nariu Pauliumi Skruibiu pavyko „pramušti“ vienintelį svarbų dalyką: sudaryti sąlygas vaikams, neturintiems galimybės mokytis namuose, ateiti mokytis į mokyklą. Juk jos stovi tuščios… Vaikams leido ateiti mokytis nuotoliniu būdu, bet kas trukdė šalia nedidelės grupelės vaikų pasodinti po spec. pedagogą ar sąmoningą pasiskiepijusį mokytoją, kuris padėtų tiems vaikams mokytis?

Pasaulinės sveikatos organizacija, UNESCO ir UNICEF konsultuojantys ekspertai, JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja COVID-19 sąlygomis mokyklas uždaryti paskiausiai, o atidaryti – pirmiausia. O kaip vertinate mūsų Vyriausybės strategiją moksleivių ugdymo klausimu?

Jos net ir nėra. Koks buvo tikslas skiepyti mokytojus kaip prioritetinę grupę? Prisiminkime, kaip po praeito pavasario karantino buvo nelengva Vyriausybei „sugrąžinti“ į kontaktinį darbą medikus, vėl visiškai atidaryti gydymo įstaigas. Tik svertų čia buvo gerokai daugiau, be to, tikrai buvo dedamos tam didelės pastangos, niekam nekilo abejonių, kad būtina atstatyti gydymo paslaugas. Vaikai ir jų ugdymas kaip visada mūsų šalyje (skirtingai nei kitose) atrodo ne tokie svarbūs… Kol užauga ir tampa pernelyg didelėmis, daug kainuojančiomis visuomenei, labai rimtomis problemomis, kurių nebegalime nematyti.