Psichologė R. Jusienė: nėra nei pasirengta priešmokyklinio ugdymo ankstinimui, nei apie jį suprantama

Mokslo metų išvakarėse Prezidentas pasiūlė užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą visiems socialinę riziką patiriantiems vaikams, taip pat ankstinti priešmokyklinį ugdymą, taikant jį penkiamečiams. „Manau, ši iniciatyva prasminga ir reikalinga, kadangi įvairūs tyrimai ir praktiniai stebėjimai rodo, kad, kuo anksčiau vaikai gauna ikimokyklinį ugdymą, tuo geriau jie integruojasi į savo bendraamžių grupes, tuo imlesni jie yra žinioms, tuo geriau jiems sekasi ir vidurinėje mokykloje, jiems tenka mažiau spragų lopyti vėlesniu laikotarpiu“, – sakė G. Nausėda.

Kokiais tyrimais ir praktiniais pastebėjimais remiantis kilo iniciatyva ankstinti priešmokyklinį ugdymą, visuomenei nebuvo paaiškinta. Lietuvos psichologų sąjungos atstovai kartu su kai kuriomis tėvų organizacijomis tokią iniciatyvą kritikavo kaip neparengtą, pasigedo ir tyrimų. Spalio 8 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuotoje diskusijoje viceministras Arūnas Plikšnys, pasisakydamas už priešmokyklinio ugdymo ankstinimą, teigė, jog verslo žmonių požiūriu švietimas turi duoti grąžą. „Ankstinant priešmokyklinį ugdymą, jo vertė tokia, kad maždaug 12 procentų padidėja BVP…“ Nesiginčijant dėl BVP svarbos visiems ir kiekvienam vis dėlto kyla klausimų, ar skubėdami ankstinti ir kopijuoti kitų valstybių patirtį atsižvelgiame į savo valstybės pasirengimą tokiam modeliui? Ar nuolat eksperimentuodami atliepiame vaiko poreikius, jo sveikatą ir gerovę?

Apie tai kalbamės su psichologe, VU prof. dr. Roma Jusiene. 

Prezidentas mokslo metų išvakarėse pasiūlė ankstinti priešmokyklinį ugdymą, įtraukiant į jį jau penkiamečius. Teko girdėti, kad tam nepritaria dalis tėvų organizacijų bei Lietuvos psichologų sąjunga. Kodėl?

Į Lietuvos psichologų sąjungą šiuo klausimu nebuvo jokio oficialaus kreipimosi. Neformaliai buvo atsakyta tik Tėvų forumo atstovui, kad nepritariame ne pačiai priešmokyklinio ugdymo idėjai, bet tokiam priešmokyklinio ugdymo modeliui, koks suprantamas dabar. Nėra nei pasiruošta, nei suprantama, kas ir kaip žadama daryti. Klausantis kandidatų į Seimą debatų susidarė įspūdis, kad kandidatai priešmokyklinį ugdymą suvokia tik kaip mokymą skaityti ir rašyti bei vaikų sodinimą prie stalų. Pamirštama, kad ugdymas, kaip jį apibrėžia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, yra visų pirma asmenybės ugdymas, kuriame svarbūs emociniai ir socialiniai aspektai. Tačiau dabar jis susiaurinamas iki mokymo skaityti ir rašyti. Tokiam požiūriui ir aš, ir dauguma mano kolegų nepritariame.

Iš kitos pusės, jeigu ugdymo ankstinimu norima iš tiesų pasirūpinti socialinės rizikos ar nepalankiomis sąlygomis augančiais vaikais, tai tą daryti galima ir net būtinai reikia sudarant tam atitinkamas sąlygas, nebūtinai įvedant visuotinai privalomą priešmokyklinio ugdymo ankstinimą.

Spalio 8 d. vykusioje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuotoje diskusijoje buvo minimi tyrimai, kurie rodo, jog priešmokyklinio ugdymo ankstinimas būtų naudingas tolesnei vaikų raidai. Tačiau Unė Kaunaitė, premjero patarėja ugdymui, tokių tyrimų pasigedo. Jai apskritai buvo neaišku, kuo grįsta tokia idėja. Gal galėtumėte pakomentuoti tokius tyrimus, jei jų esama? 

Tokių tyrimų trūksta, nors nereiškia, kad jų nėra ar negalėtų būti. Psichologijos institute yra Vaiko raidos ir psichoedukacinių tyrimų centras, kuriame su kolegomis tarėmės ir peržiūrėjome pagrindines duomenų bazes. Jas paanalizavę galėtume atsakyti į pagrindinius klausimus, tačiau iki šiol mokslininkų nebuvo prašoma pateikti moksliniais tyrimais ar įžvalgomis pagrįstų rezultatų ar mokslininkų nuomonės. Pasigendame tarimosi su mūsų bendruomene. Mes turime longitudinių (tęstinių) tyrimų, stebint kelių šimtų vaikų raidą – nuo ankstyvosios iki vėlyvesnės – ir analizuojant, kaip jiems sekasi. Yra sukauptos geros duomenų bazės, kuriose fiksuojama, kada vaikams prasidėjo priešmokyklinis ugdymas, kaip jiems sekėsi atlikti žinių patikrinimo testus bei kokia yra jų socialinė, emocinė raida. Tačiau, kaip ir minėjau, nebuvo nei prašoma, nei remiamasi tais tyrimais.

Aišku, natūralu, kad prasidėjo tie svarstymai dėl priešmokyklinio ugdymo, bet jie turėjo prasidėti nuo tyrimais paremtos apžvalgos. Gaila, kad diskusijoje nebuvo sureaguota į premjero patarėjos iškeltus klausimus.

Lietuva, kaip jau įprasta, lyginama su įvairiomis šalimis – tokiomis kaip Prancūzija, Ispanija, Italija, kuriose priešmokyklinis ir pradinis ugdymas prasideda anksti, kai kur net nuo trejų ar ketverių metų. Tuo tarpu Estijoje, Suomijoje, Singapūre vaikai mokyklą pradeda lankyti sulaukę septynerių. Visi žinome, kad šiose šalyse švietimas yra labai aukšto lygio, tad kyla klausimų, kodėl Lietuva negalėtų lygiuotis būtent į šias šalis? Estija ir Suomija mums netgi geografiškai artimesnės… 

Su kolegėmis iš Vaiko raidos ir psichoedukacinių tyrimų centro klausėmės tos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos diskusijos ir taip pat atkreipėme dėmesį į jūsų minimas šalis. Kilo klausimų: o kodėl nesilygiuojama į jas? Sunku ką nors daugiau ir pakomentuoti.

Vienareikšmiai pripažįstama, kad Suomijos švietimo sistema yra puiki, tik imkite ir taikykite ją. Tą estai ir padarė, dabar pasiekė geresnių švietimo sistemos rezultatų nei mūsų.

Minimoje diskusijoje dalyvavusi Prezidento patarėja Jolanta Karpavičienė akcentavo faktą, jog beveik 8 procentai penkiamečių šiuo metu ugdomi priešmokyklinio ugdymo įstaigose. Bet gal tai yra itin gabūs vaikai? Kaip Jūs žiūrite į individualų vaiko pasirengimą priešmokykliniam ugdymui? Kokia Jūsų nuomonė apie tėvus, nuo mažų dienų vaiką rengiančius būsimai karjerai, nelabai kreipiant dėmesį į jo raidą ir gabumus?

Būtinai reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko asmenybę. Kai kuriems vaikams priešmokyklinis ugdymas gal ir tiktų anksčiau (kitiems – kaip tik vėliau), bet noriu atkreipti dėmesį į svarbų dalyką: net ir labai gabių vaikų pažintinė raida gali būti gera, bet emocinė ir socialinė raida – nebūtinai. Į pasirengimą priešmokykliniam ugdymui turime žiūrėti labai kompleksiškai. Nuolat kyla diskusijų su tėvais, kurie sako: „Mano penkiametis puikiai skaito ir rašo…“, bet mes matome vaiką, kurio asmenybės augimui ir brandai reikia duoti daug erdvės. Jam reikia mokytis bendrauti su kitais vaikais, geriau pažinti save. Mokėti pažinti save, mokėti save reguliuoti yra ne mažiau svarbu, nei mokėti pažinti pasaulį. Tokį brandumą mokyklai vertina psichologai, nors tėvai ne visuomet į jį atsižvelgia, kyla diskusijų, kuomet tėvai nenori sutikti su psichologais.

Tą skaičių – 8 procentus vaikų, kuriuos mini Prezidento patarėja, – reikėtų labai atsargiai vertinti ir atidžiai panagrinėti. Gal tėvai leido savo vaikus į tokias priešmokyklinio ugdymo grupes todėl, kad kitose grupėse nebuvo vietų? Gal jie ten atsidūrė beveik atsitiktinai? Aišku, ir tėvai skuba vaikus mokyti, netgi kūdikėlius, bet reikėtų suprasti, kad ne viską lemia pažintiniai gebėjimai.

Kaip praktikė ir kaip universiteto dėstytoja pastebiu, kad turime kartą labai jaunų ir gabių žmonių, kurie emociškai yra gana nebrandūs, trapūs, pernelyg nerimastingi. Tad tas rūpestis dėl vaikų psichikos sveikatos, kai juos norima bet kokia kaina išmokyti, yra labai didelis.

Yra nuogąstavimų, kad vaikus orientuojame į vartotojišką kultūrą. Manau, kad tai prasidėjo, kai mokinius ir studentus pradėjome vadinti klientais, o ne bendradarbiais, ugdymo proceso dalyviais, kuomet ugdymo procese dalyvauja visi: mokytojai, dėstytojai, studentai, mokiniai.

Visuose Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dokumentuose pabrėžiama, kad ugdome asmenybę. Yra daugybė puikių Meilės Lukšienės citatų apie tai, ko reikia mokyklai, kad ji ugdytų asmenybes. Gaila, jog lyg ir žinome tai, bet nuolat pamirštame.

Ar mūsų švietimo sistema yra pasiruošusi ankstinti priešmokyklinį ugdymą? Turiu omenyje programas ir infrastruktūrą, nes didžiuosiuose miestuose trūksta vietų darželiuose.

Kiek stebiu, esame tam nepasiruošę. Galbūt trūksta ir darželių, ir tinkamų programų, bet manau, kad labiausiai trūksta kitokio supratimo. Kol „neapversime“ savo mąstymo, tam nebūsime pasiruošę, o tai yra sunkiausia. Vis dar norime vaikus įsprausti į mūsų nežinia kuo remiantis padarytus rėmus, norime, kad vaikai atitiktų jiems siūlomas aplinkas bei programas. O jas reikia kurti, atsižvelgiant į vaiko raidą, žvelgiant iš jo perspektyvos. Tokio amžiaus vaikams svarbiausia ir esminė veikla yra žaidimas – jų mokymasis vyksta per žaidimą.

Mano kolegė, kurios anūkėlė mokosi kitoje šalyje, kasdien jos klausia: „Ką tu mokaisi?“ O ši sako, kad ji nesimoko, o žaidžia. Ir jau po mėnesio ji kalba angliškai, moka raides. Vaikai net nejaučia, kad jie mokosi. Svarbiausia žinoti, ko reikia vaiko raidai, suprasti, kaip jis pažįsta pasaulį, kokius svarbiausius raidos uždavinius jis sprendžia. Ir tuomet tereikia sukurti ir pritaikyti aplinką, tinkamą kiekvienam vaikui.

Mums reikėtų įsisąmoninti, jog kiekvienam vaikui – tiek ugdymo įstaigoje, tiek šeimoje – reikia, kad būtų saugu, gera, ramu. Tokiomis sąlygomis jis puikiausiai gali augti su mažesne ar didesne (priklausomai nuo vaiko prigimtinių savybių) suaugusių žmonių pagalba. Žinoma, jeigu norime pasirūpinti vaikais, turime deramą dėmesį skirti ir tiems, kurie jais rūpinasi, šiuo atveju – pačiais ugdytojais. O mes nuolat eksperimentuojame ir einame „iš kito galo“, keldami daug įtampos ugdytojams, tėvams ir pedagogams, taigi ir patiems vaikams. Kol kas emocinė jų savijauta lieka paskutinėje vietoje…

Svarbiausia matyti vaiko poreikius ir juos atliepti, nes tinkamos investicijos į mažo vaiko raidą vėliau atsiperka keleriopai.