2021 12 06

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Psichologė R. Jusienė: reikėtų suklusti, kai paauglys sako, jog jam niekas nesvarbu

Unsplash.com nuotrauka

Kodėl siekdami gerų mokymosi rezultatų turime pradėti nuo mokinių ir mokytojų savijautos, nuo santykių? Kokie mokiniai rinktųsi nuotolinį, mišrų arba kontaktinį ugdymą? Kodėl verta investuoti į mokinių neformalų ugdymą bei fizinį aktyvumą?

Į šiuos ir kitus klausimus atsako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorė dr. ROMA JUSIENĖ, VU mokslininkų vykdyto projekto „Mokymosi pasiekimus sąlygojantys ir psichosocialines rizikas mažinantys mokyklos bendruomenės ir lyderystės veiksniai“, kuris buvo vykdomas 2021 m. gegužės–birželio mėnesiais, tyrėja.

Vilniaus universiteto prof. dr. Roma Jusienė. V. Jadzgevičiaus nuotrauka

Kone septynis mėnesius moksleiviai praleido karantine, mokydamiesi nuotoliniu būdu. Kokių pasekmių tai turėjo jų psichologinei savijautai?

Gegužės mėnesio apklausos duomenys parodė, kad 58 proc. moksleivių jautėsi gerai, tačiau atsirado daugiau tokių, kuriems pablogėjo savijauta, išaugo depresijos rizika paaugliams – ypač tiems, kurie ir iki karantino jautėsi prastai. Tokiems paaugliams būtina pagalba, nereikia tikėtis, kad jie patys išsikapstys. 

Kaip atpažinti, kad paauglys jaučiasi prastai? Kada reikėtų suklusti pedagogams, tėvams ir psichinės sveikatos specialistams?

Ženklų gali būti daug ir įvairių. Kai kam jie pasireiškia somatiniais negalavimais, nes dalis paauglių yra linkę nebesiskųsti tėvams ir mokytojams, manydami, kad jų nesiklauso. Atidesni suaugusieji galėtų pastebėti tą prastą emocinę būseną, kuomet nėra gyvybės paauglio veide. Vieni jau ir visiškai apatiški: „Ai, man niekas čia nebesvarbu…“, o kai kurie dar kažką iš pareigos nors ir daro, bet jiems viską skauda. Kai kurios paauglės komentaruose rašė, kad beveik kasdien joms skauda visą kūną arba galvą. Kiti paaugliai – ypač merginos – nustojo valgyti, dar kiti, atvirkščiai, raminosi užvalgydami. Išaugo anoreksija sergančiųjų skaičius, taip pat padidėjo antsvorį turinčiųjų grupė. Kai vidujai kenti, kūnas tą rodo. Dar kiti paaugliai, kai kenčia, tiesiog užsidaro, atsiriboja. Matome nerimą keliančius skaičius, kad paaugliai užsidarę praleidžia prie ekrano po 14–16 valandų per dieną. Reikėtų suklusti, kai paauglys, paklaustas, apie ką jis svajoja, kokie jo siekiai, atsako, kad tai nesvarbu, jam tai nerūpi arba niekam tai nerūpi. Tai yra signalas, kad paauglys sau neleidžia kurti ateities planų.

Kita problema – gyvas bendravimas su bendraamžiais. Pradinukai nukentėjo mažiau, nes jie gyvai bendravo daugiau nei paaugliai. Be to, mažesniems vaikams dar užtenka bendravimo su tėvais, broliais, seserimis, jeigu šeima gera ir palaikanti, jie laisvai gali „išgyventi“. O paaugliams gyvybiškai svarbu turėti vieną ar du draugus, su kuriais gyvai – ne nuotoliu! – galėtų susitikti, šnekėtis, žiūrėti vieni kitiems į akis, prisiliesti, tiesiog pabūti kartu. O to, kaip atskleidė mūsų duomenys, paaugliams labiausiai ir trūko.

Didžiausias paklydimas Vyriausybės sprendimuose buvo tas, kad, rūpinantis senjorų socialiniais burbulais (šito, be abejo, mes neneigiame), dar labiau tokie burbulai buvo reikalingi paaugliams. Pažįstu daug išsilavinusių ir supratingų tėvų, kurie sakė: „Na, negalime žiūrėti į savo kenčiantį vaiką ir sutarėme su kita šeima, kad leisime savo paaugliams susitikti.“ Ir tie paaugliai nukentėjo mažiau. Pažįstu daug medikų, kurie skrupulingai laikėsi visų taisyklių – vėliau jų paaugliai „užkišo“ visus psichologų kabinetus…

Tas gyvas socialinis ryšys yra esminis paauglio poreikis kurti savo tapatumą santykyje su bendraamžiais. Jam bendraamžis yra lyg veidrodis, pagal kurį jis save koreguoja ir kuria. Ir čia svarbu ne susitikimų kiekybė, o kokybė – pakaktų su draugu gyvai susitikti nors kartą ar du per savaitę.

Kokią pagalbą gavo moksleiviai karantino metu? Kokią gauna dabar? Esame girdėję apie eiles prie psichologų kabinetų. 

Ne visi paaugliai gauna psichologinę pagalbą. Norinčiųjų – tiksliau tų, kuriems būtinai reikalinga pagalba – eilės rikiuojasi net prie privačiai dirbančių psichologų ir psichoterapeutų kabinetų, ką jau kalbėti apie psichikos sveikatos centrus arba mokyklas. Šiandien mokyklose trūksta net 300 psichologų. Pirmojo karantino metu kone pusė specialistų buvo išleisti į atostogas ar prastovas, o per antrąjį karantiną jie dirbo iki perdegimo ribos. Labai reikalinga buvo jų pagalba; jie su paaugliais susijungdavo pasikalbėti 15–20 minučių, vesdavo klasės valandėles.

Labai gerai, kad šiuo metu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija finansuoja psichologų, lektorių lankymąsi mokyklose. Svarbių iniciatyvų gerinant mokinių savijautą imasi ir mokinių savivaldos. Mokytojams taip pat reikalinga tokia pagalba, jos reikia ir tėvams, nes ši grandis kol kas apleista. Paauglius labiausiai ir žeidė, ir kartu vertė užsisklęsti mokytojų skundai apie tai, kaip jie pavargę ir kaip jiems viskas nusibodo. Tas pats vyko ir šeimose: kuo daugiau distreso patyrė tėvai, tuo blogiau buvo paaugliams.

Ar nuotolinis mokymas tinka visiems moksleiviams? Kodėl? Kiek moksleivių rinktųsi nuotolinį mokymą, o kiek – kontaktinį arba mišrų? 

Nėra vienareikšmio atsakymo. Tirdami matėme, kad pagal pažymių rezultatus ir motyvaciją mokymuisi savo atsakymais išsiskyrė keturios grupės mokinių. Vienai grupei viskas buvo gerai – ir rezultatai, ir motyvacija; jie ir anksčiau neturėjo problemų, mokėsi gana gerose mokyklose, kuriose vyrauja bendruomeniškumo atmosfera. Tokių mokinių skaičius siekė 26 procentus. Kitos mokinių grupės (19,5 proc.) mokymosi rezultatai buvo prasti, taip pat ir prasta motyvacija. Tai yra tie mokiniai, kuriems ir iki karantino sekėsi prastai, o nuotolinis mokymasis tik pablogino situaciją.

Beveik pusė tų, kurie rinktųsi nuotolinį ugdymą, turėjo elgesio ir emocijų sunkumų. Jie ir anksčiau mokykloje blogai jautėsi…

Dar viena grupė (31,5 proc.) pasižymėjo gerais rezultatais, bet labai suprastėjusia motyvacija. Matome, kad gerai besimokančiųjų grupėje tik nedidelei daliai mokinių nuotolinis mokymasis tiko, dauguma sakė, kad norėtų kuo greičiau grįžti į kontaktinį ugdymą. Svarbiausia, kad minėti 31,5 procentų gerai besimokančių moksleivių kentėjo. Jiems visai netiko toks mokymasis, kentėjo jų santykiai su tėvais. Beje, jų ir psichologinė savijauta buvo prasčiausia. Ir dar viena grupė, pasižymėjusi gera motyvacija, vis dėlto pateko tarp prastai besimokančių.

Nuotolinį mokymąsi dažniau rinktųsi nebūtinai gerai besimokantys paaugliai, mėgstantys laiką leisti prie ekranų dėl pramogos, ir jiems nesvarbus tas geras mokymosi rezultatas. Praslysdavo jie nusirašydami, nelabai siekdami mokymosi rezultatų. Beveik pusė tų, kurie rinktųsi nuotolinį ugdymą, turėjo elgesio ir emocijų sunkumų. Jie ir anksčiau mokykloje blogai jautėsi. Ir bėda, kad niekas jų nepastebėjo, nesprendė jų sunkumų. Neseniai teiravausi vieno berniuko: „Na, kaip tau ta mokykla?“ O jis man į tai: „Užkniso ta mokykla juodai!“ Tai aš jam: „Na taip, todėl ir tu stengiesi ją užknisti…“ Tokie vaikai užsidaro, patys nerimaudami sukelia problemų ir kitiems. Ir tada jiems geriau pasislėpti už ekranų, kad jų niekas neliestų ir prie jų nelįstų.

Kas yra „socialinis kapitalas”? Kokią įtaką jis daro mokinių savijautai ir pasiekimams? 

Paprastai tariant, tai yra bendruomeniškumas, bendruomenės socialiniai ryšiai ir ištekliai. Iš esmės jis apima santykį, palaikymą, vienų bendruomenės narių pasitikėjimą kitais, sprendžiant iškylančius sunkumus ir problemas. Būtent mokyklos socialinis kapitalas – arba bendruomeniškumas – ir atsiskleidė kaip vienas reikšmingiausių veiksnių ir mokinių savijautai, ir mokymosi sėkmei, be to, kas itin svarbu, ir mokytojų savijautai, tai padėjo užtikrinti sklandų ugdymo organizavimą ir paramos vienų kitiems teikimą tuo sudėtingu laikotarpiu.

Kokių rekomendacijų parengė projekto vykdytojai mokyklų bendruomenėms? Kada jos pasieks mokyklas? 

Parengėme daug rekomendacijų mokyklų bendruomenėms ir pasiūlymų švietimo politikai, šiuo metu jas atiduodame leidyklai. Tikimės, kad prieš Kalėdas arba sausio pradžioje jos pasieks mokyklas. Jose rekomenduojame tėvams įsitraukti į savanorystę. Pandemijos metu pastebėjome, kad dalis tėvų (ypač jaunesnių mokinių) buvo labai įsitraukę į mokymosi procesą, tačiau nebūtinai veiksmingai, kartais pernelyg kontroliuodami savo vaiką ar net jo mokytojus. Tačiau tai gali būti puikus būdas išnaudoti aktyviuosius tėvus, ypač mamas, kad jos padėtų mokytis – bet ne savo vaikui, o kitam vaikui. Tai vyktų bendradarbiaujant, o ne trukdant. Šiuo metu tėvai galėtų pagelbėti mokytojams ir visuomenės sveikatos specialistams, mokyklose įsitraukdami į mokinių testavimą. Mes akcentuojame visų bendruomenės narių įtraukimą, nepamirštant, kad tėvai yra svarbi mokyklos bendruomenės dalis.

Paaugliams pamokos galėtų prasidėti 9–10 valandą ryto, nes jie mėgsta „naktinėti“, anksti miegoti jų nenuvarysi. Gavę galimybę ilgiau pamiegoti, jie geriau jaustųsi.

Taip pat siūlytume įtraukti vyresnius mokinius pagelbėti jaunesniems, stiprinti bendradarbiavimą ne tik iškilus iššūkiams ar per pokyčius, bet nuolat. Svarbu stiprinti tradicijas ir ritualus, kurie apimtų tam tikrą grupę. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirenkame visi ir geriame arbatą arba kartą per mėnesį organizuojame išvyką, kurios metu nueiname penkis kilometrus. Karantino metu tokių galimybių neišnaudojome, o praėjusį pavasarį galėjome keliauti ir keliauti po mokyklos ar gyvenamosios vietos apylinkes…

Aišku, svarbu ugdyti savireguliaciją, savidiscipliną. Taip pat – suderinti ugdymo procesą su mūsų visų gerove. Paaugliams pamokos galėtų prasidėti 9–10 valandą ryto, nes jie mėgsta „naktinėti“, anksti miegoti jų nenuvarysi. Gavę galimybę ilgiau pamiegoti, jie geriau jaustųsi, pagerėtų jų miego kokybė, o drauge, kaip rodo tyrimo rezultatai, ir mokymosi pasiekimai.

Mokyklos, užuot per dieną organizavusios 6–7 skirtingas pamokas, trunkančias 45 minutes, galėtų organizuoti dviejų–trijų dalykų pamokas, trunkančias dvi akademines valandas. Pavyzdžiui, dvi matematikos pamokas, dvi lietuvių kalbos ir dvi kūno kultūros. Kitą dieną dvi valandas galima mokytis užsienio kalbos, dvi valandas – istorijos, dvi valandas – muzikos. Taip sudarius tvarkaraščius laimėtų mokiniai, kurie nuosekliau galėtų ruoštis pamokoms, o mokytojams nereikėtų perbėgti per penkias ar šešias klases, jie dirbtų su dviem–trimis klasėmis per dieną.

Ugdymas nėra tik žinių suteikimas, jis yra ir socialinių bei emocinių kompetencijų suteikimas. Be galo svarbu sustiprinti klasės vadovų vaidmenį, atpalaiduojant juos nuo mokymo, paliekant tik darbą su klase. Labai svarbu tinkamai pasirūpinti mokytojų savijauta, mažinant ar perskirstant jų darbo krūvius, skiriant mokytojų padėjėjus. Žinau, kad šios rekomendacijos nėra visiškai naujos, kai kurias jų sėkmingai įgyvendino ar šiuo metu įgyvendina pavienės mokyklos, gimnazijos (ir ne tik privačios!). Labai norėtųsi, kad tos gerosios patirtys sklistų po mokyklas, kad atitinkamos kultūros ir geros atmosferos kūrimas taptų kiekvienos mokyklos garbės reikalu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lapkričio 24 d. Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje „Kas sąlygoja mokymosi sėkmę pokyčių ir krizių laikotarpiu“ mokslininkai pasidalino savo tyrimų rezultatais apie tai, ką mokyklų bendruomenėms svarbu žinoti, siekiant mokymosi sėkmės krizių laikotarpiu. Konferencijoje buvo pristatyti projekto „Mokymosi pasiekimus sąlygojantys ir psichosocialines rizikas mažinantys mokyklos bendruomenės ir lyderystės veiksniai“, kuris buvo vykdomas 2021 m. gegužės–birželio mėnesiais, rezultatai ir įžvalgos. Tyrime dalyvavo daugiau nei 30 mokyklų ir per 3 tūkstančius jų bendruomenių narių, iš jų kone 1,5 tūkstančio 5–12 klasių moksleivių, beveik 1 tūkstantis tėvų, daugiau nei pusė tūkstančio pedagogų ir pusė šimto administracijos darbuotojų.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.