2021 04 17

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Psichologė V. Pakalniškienė: „Internetas paaugliams – scena, kurioje gali išbandyti įvairiausias tapatybes“ 

Unsplash.com nuotrauka

Apie paauglių santykį su socialinėmis medijomis kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologe doc. dr. VILMANTE PAKALNIŠKIENE.

Socialinėje medijoje jau kurį laiką dominuoja „influenceriai“. Koks paauglių santykis su jais? Koks santykis su socialinėmis medijomis? Mano kartoje buvo žiūrima į „Panelės“ žurnalus, o dabar dominuoja instagramo žvaigždės. Ar ir kaip skiriasi paauglių santykis su skirtingomis medijomis? 

Galvojant apie nuomonės formuotojų („influencerių“) kultūrą – ji visuomet buvo. Dabar kalbame apie socialinius tinklus ir „influencerius“, bet reikia prisiminti, kad paauglystė yra tas laikas, kai vaikai ieško savo tapatybės, prasideda identiškumo raida. Paauglystėje stengiesi perimti, „pasimatuoti“ elgesio modelius, šukuosenas, apsirengimą ir t. t. Paaugliai ieško savo identiteto vienaip ar kitaip elgtis, būti. Šito dalyko neformuoja vien tik tėvai, bet ir draugai, kiti suaugę žmonės. Tik internetas padarė šią informaciją labai greitai pasiekiamą ir nuolat prašančią mūsų dėmesio. Šios paauglių kartos gyvenimo dalis yra internetas. Kalbėdami su jais net nebeskiriame, kad „online“ ir „ne-online“. Internetas jiems yra savaime suprantamas dalykas.

Socialiniais tinklais vaikai naudojasi dėl įvairių priežasčių. Paaugliai, kurie yra populiarūs, nori tai išlaikyti. Ir jiems nebūtina susirasti naujų draugų, bet svarbu juos išlaikyti. Taip pat yra labai nedrąsių vaikų, todėl internetas gali būti gera priemonė išbandyti įvairius būdus, kaip bendrauti su kitais. Jie galbūt daugiau linkę bendrauti su nepažįstamais žmonėmis įvairiose grupėse, bet jie tarsi bando perlaužti save: koks tas bendravimas galėtų būti? 

Dabar kalbame apie tai, kad internetas paaugliams yra scena, kurioje galima daug ką išbandyti. Kas dieną keisti vaidmenis, tai daryti skirtingose platformose. Vienoje platformoje jie būna įžūlūs, kitoje – labai meilūs. Šie vaidmenys keičiasi labai greitai, tokio greičio gyvenime nėra. Juk tikrovėje daugiau ar mažiau tave pažįsta, žino kaip į tave reaguoti, o internete – viskas nauja, gali nuolatos keistis. Pagrindiniai keliami klausimai: kokiu žmogumi save nori matyti ir kas kitiems žmonėms yra priimtina? 

Kiekviena karta turi savo mediją, ji tik keičia savo formą. Anksčiau galėdavai nusipirkti du žurnalus, o dabar žurnalų yra galybė, taip pat galybė interneto svetainių. „Influenceriai“ veikia, kaip ir bet kuri reklama, bet kuris kitas šaltinis. Jei vaikai yra nemokomi – pirmiausia savo tėvų – kaip atsirinkti informaciją, kuria tikėti, o kuria – ne, kaip joje nepasimesti, tuomet ir atsiranda problemos. Paaugliai seka savo herojus iki tam tikro amžiaus – iki tada, kai susiformuoja jų pačių vertybės. Kol vertybės nesusiformavusios, norima siurbti viską iš aplinkos. 

Buvo įdomi jūsų mintis apie tai, kuo skiriasi mano kartos medija (pavyzdžiui, žurnalai ir televizija) ir dabartinės paauglių kartos medija. Juk greitumas ir greitas informacijos vartojimas galbūt ir kelia paaugliams nerimą, neleidžia susiformuoti stabiliam identitetui. Nuolat atsiranda kažkas naujo, kuo norėtum būti. Kaip paaugliui apskritai išeiti iš „savęs ieškojimo“ periodo, kai aplinkui toks greitis, jokios stabilios tapatybės? 

Žiūrint apie kokį stabilumą kalbame. Jeigu apie identiteto stabilumą, tai jis susiformuoja su amžiumi, o ne su kuo nors kitu. Kol esi paauglys, visi hormonai keičiasi. Kaita jų viduje paaugliams yra lygiai tokia pat greita, nesuprantama, kaip ir kaita aplink juos. Ypač iki tol, kol nesistabilizuoja organizmas. Šitoks būvis atsiranda ne dėl interneto ar socialinių medijų, tai – paprasčiausia biologija. 

Bet ar internetas neišblaško dar daugiau, neveikia kitaip paauglių – ir mūsų apskritai – vien tuo, kad jis yra kitoks nei kitos medijos: labai greitas? Leidžiantis gauti daug daugiau informacijos daug didesniu greičiu? 

Nesu skaičiusi tokių tyrimų, todėl negaliu nieko pasakyti tiksliai, galime tik įtarinėti. Tikrai galime pasakyti, kad egzistuoja tam tikras poveikis dėmesiui, atminčiai ir t. t., tačiau dar nekalbame apie tai, kad žmogus yra išblaškomas ir jis nebesusirenka savęs. Klausimas, apie kokį stabilumą kalbame: ar tokį, kuriame aš, kaip žmogus, atrandu save, žinau savo vertybes, ar apie dėmesio sutelkimą.

Tačiau, kaip ir mums visiems, socialinės medijos, internetas apskritai blaško mūsų dėmesį. Juk darome penkis dalykus iš eilės.

Greitis yra didelis, bet ir informacijos apimtis yra didelė. Akcentuočiau būtent informacijos perteklių: tam, kad išgirstum naujų dalykų, nereikia ieškotis skirtingų žmonių, daugiau draugų. Visą informaciją galima „susišaudyti“ internete. 

Tiesa, tas kiekis padarė vieną svarbų dalyką: į informaciją dažniausiai nebesigiliname. Išgirstame, pamatome kelis sakinius, susidarome nuomonę. Daugiau nebespėjame. Paaugliai dėl savo amžiaus apskritai nelabai stengiasi įsigilinti (jiems arba viskas įdomu po truputį, arba niekas neįdomu apskritai). Jie šiek tiek kitaip suvokia pasaulį, bet ne tapatybės, identiteto, o tiesiog požiūrio prasme. Jie eina per informaciją paviršiumi (kaip ir dauguma mūsų, nes nebespėjame). Jie susidaro įsivaizdavimą apie pasaulį vos iš kelių sakinių, antraščių, mažo informacijos kiekio. 

Norėčiau paklausti apie socialinių tinklų žvaigždes, kurios kaip vieną iš savo identiteto dalių pateikia psichologines problemas, depresiją, nerimo sutrikimus. Nutuokčiau, kad nemažai psichologų tokį veiksmą laiko sveikintinu, nes taip tarsi į diskursą įeina depresijos sąvoka, kitiems jaukiau apie tai kalbėti, šios sąvokos „normalizuojasi“. Įdomus kitas aspektas: daug kas sutaria, kad socialinės medijos (kuriomis šios žinutės komunikuojamos) kaip tik skatina nerimą ir depresiją. Kaip jūs žiūrėtumėte į šią dinamiką? 

Socialiniai tinklai iš tiesų skatina nerimą. Psichologai apibrėžia tokį reiškinį kaip FOMO (angl. fear of missing out, liet. baimė kažką praleisti), kuris dažniausiai būdingas paaugliams ir jauniems žmonėms. Gali būti, kad šis reiškinys vyresnius mažiau veikia dėl to, kad jie turi įrankius tokį jausmą kontroliuoti. Galų gale, esame karta, kuri neužaugo su internetu. Baimė praleisti ką nors svarbaus reiškia baimę nežinoti, kad kas nors įvyko arba nebūti tame, kas vyksta. Su studentais darome savistabos eksperimentus. Jie daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, bet beveik nepagalvoja, kad toks reiškinys juos ištinka. Baimė praleisti yra nerimo forma. Socialiniai tinklai skatina ją: jie juk taip ir sukurti, kad jų nepaliktum, nes, jei paliksi, tau bus labai neramu. 

Nepaisant to, atviras dalinimasis internete skatina kitų žmonių atvirumą. Jeigu kalbame apie psichologines problemas, psichikos sutrikimus, tai yra geras dalykas. Kaip ir sakėte, sąvokos įeina į diskursą, suprantame, kad apie tai nėra blogai kalbėti. Pavyzdžiui, vyresnei kartai ir dabar eiti pas psichologus neatrodo kaip normalus veiksmas, jiems tarsi gėda kalbėti apie savo vidines problemas.

Kalbėjimasis su įsivaizduojama auditorija padeda išreikšti savo emocijas, jas nuraminti, „išventiliuoti“. Žmogui nuo to gali būti ramiau, o galų gale – jis gali sulaukti palaikymo reakcijų, kurių nesulaukia iš savo partnerio ar partnerės, šeimos narių, pačių artimiausių draugų. 

Klausimas, kaip yra pateikiama ir kaip yra suprantama? Jeigu pateiksiu tai kaip natūralų dalyką, kad taip gyvenime būna ir tai yra mano patyrimas, viskas gerai. Tiesa, problema atsiranda tada, kai tai tampa mada. Pavyzdžiui, kažkada buvo labai populiaru kalbėti apie savo dėmesio sutrikimą – hiperaktyvumą. Nekalbu tik apie Lietuvą, nes atviresnis kalbėjimas apie psichologines problemas viešai yra didelės dalies pasaulio tendencija. Žmogus, kuris klauso, seka, gali nuvertinti save, nes pats to neturi. Jis galbūt nebus toks daug pasiekęs gyvenime, nes kažko neturi. Ši vieta yra slidi. Pateikimas yra svarbu, bet kartu tėvai, suaugę žmonės turi ugdyti kritiškumą informacijai, kuri žiūrima. Tokia savybė gali būti ugdoma kartu žiūrint ir diskutuojant. Vaikas mokosi iš pačių artimiausių.

Pastaruoju metu matau tendenciją kopijuoti minėtuosius „influencerius“, besidalinančius savo psichologinėmis problemomis. Kopijuojamas pats dalinimosi veiksmas, bet ir vartojamos frazės. Kyla klausimas, koks yra skirtumas tarp pasidalinimo anoniminei erdvei (pavyzdžiui, 700 feisbuko draugų) ir dalinimosi su draugu ar psichologu, kai užmezgamas artimas ryšys? Juk pasidalinimas viešai sulaukia vienokių ar kitokių reakcijų: pripažinimo, nusiraminimo, kad su tavimi viskas gerai. Tačiau taip nėra sprendžiama giluminė problema, o veikiau nuolat ieškoma patvirtinimo iš išorės: galima šį veiksmą kartoti nuolatos. Skamba kaip savotiška priklausomybės išorės patvirtinimui forma: kai kas nors pasako „tau viskas gerai!“

Socialinės medijos yra sukonstruotos taip, kad gautum palaikymą. Įkeli nuotrauką, gauni „laiką“. Kai kuriems žmonėms yra svarbu gauti palaikymą, sulaukti dėmesio. Tokių visuomet bus: turiu išsakyti problemas, kurios man yra skaudžios, nes man tai yra svarbu. Gaunu palaikymą, žinau, kad esu ne vienas. Galbūt nenoriu dalintis su tėvais, draugais, bet paprasčiau atsiverti anoniminėje erdvėje. Jeigu erdvė absoliučiai anoniminė, tai dar lengviau atsiverti. 

Pavyzdžiui, yra forumų ar grupių, kuriuose susitinka žmonės, turintys panašių problemų, jie dalinasi jomis, vienas kitą lengviau suprasdami. Žmonių palaikymas yra vienas bazinių žmogaus socialinių poreikių. Norime būti mylimi, priimti grupės nariai. Grupė gali būti maža, pavyzdžiui, šeima, o gali būti ir didelė. 

Tokie socialiniai tinklai kaip feisbukas parodo ir socialinį statusą: kuo daugiau į tave reaguoja, tuo labiau supranti, kad esi svarbus. Tai suteikia tau papildomą stimulą toliau gyventi ir veikti. Jei pasidalinau, kad man depresijos epizodas – susilaukiu dėmesio, mane palaiko, suprantu, jog esu svarbus, turiu kabintis į gyvenimą. Tai gali būti paskata su savimi dirbti. Tikrai nėra taip, kad visi žmonės, turintys sunkumų, atsiranda pas psichologus. Priklauso nuo žmogaus: vieniems patogu kalbėtis apie asmeninius dalykus tik asmeniškai (niekada neišgirsime jų viešai sakant, kad jiems sunku), o kitiems yra labai svarbu visiems pasakyti. Vieni esame auditorijų žmonės: mums reikia teatro ir ovacijų, o kitiems – visai to nereikia. Netgi socialinėje medijoje galima tuos skirtingus žmones matyti: juk yra tokių, kurių profiliai praktiškai „negyvi“ – jie ten nieko neskelbia. Kai skauda dantį, nesikreipiame į feisbuką. Jeigu yra dvasinis, emocinis skausmas, tai socialinis tinklas nepadės. Gali būti, kad net draugai nepadės, tam yra specialistai. 

Kaip minėjote, paaugliai linkę sekti kitus. Ar negali būti taip, kad daug matydami kalbėjimo apie tam tikras dvasines problemas, norėdami būdami panašūs į tuos žmones, į kuriuos žiūri, įsikalbės šiuos dalykus? Nuo ko apskritai priklauso noras kopijuoti? 

Žinoma, kad norės kopijuoti. Kai „influenceriai“ reklamuoja kažkokius dalykus, juos norisi pirkti, čia mechanizmas tas pats. Žinoma, svarbus yra ir paauglių, o ir mūsų visų, pasitikėjimas žmogumi, kuris kalba. Ar jis yra šios srities ekspertas? Svarbus klausimas yra ir tai, ar man patinka „influenceris“ kaip žmogus? Ar yra panašumas tarp mano ir „influencerio“ gyvenimo? Jei yra, tai tikrai tuo tikėsiu ir darysiu viską, ką jis pasakė. Bet kuriuo atveju „influenceriai“, siunčiantys žinutes, turi suprasti, kad jas gali pasiekti, pavyzdžiui, vaikai. Savo auditoriją juk įmanoma šiek tiek kontroliuoti.

Visuomet paauglių gyvenime yra tėvai. Tėvų poveikis, žinoma, mažesnis paaugliams nei vaikams, tačiau jie gali kartu su vaiku (ypač ankstyvoje paauglystėje) bandyti išsiugdyti vertybes, kad vaikas galėtų pasirinkti ir atsirinkti.