Psichologijos atkūrimas

Pirmą kartą tekstas publikuotas 2008 m. balandžio 23 d.

Psichologijos profesorius iš JAV Paulas C. Vitzas svarsto apie psichologijos vystymosi tendencijas XX amžiuje ir XXI amžiaus pradžioje. Žymus specialistas tekste konstatuoja, kad labai pasikeitė psichologijos požiūris į religiją, ir džiaugiasi, jog dabartinės psichologijos raidos tendencijos teikia daug vilčių. Žurnalo „The First Things“ redakcijai maloniai sutikus, tekstą iš anglų k. išvertė Tatjana Rudzinskienė.

Manau, kalbant apie ateitį, šie pokyčiai yra geras ženklas. Esu viešai ir gana griežtai kritikavęs populiariąją psichologiją savo darbuose aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais. Aš iki šiol laikausi šios nuomonės. Tačiau, mano nuostabai, įvyko daug teigiamų pasikeitimų. Terapinėje psichologijoje įsitvirtino naujas pozityvus psichoterapijos supratimas. Šio supratimo teigiamus apsektus dar ketinu aptarti. Pradėsiu nuo kitų dviejų psichologijos sričių.

Eksperimentinė psichologija. Ši psichologijos sritis atsirado XIX amžiaus viduryje ir akcentavo materijos svarbą. Buvo tiriami jausmai, suvokimas ir elgesys. Iš pradžių buvo atliekami eksperimentai su gyvūnais, bet vėliau pagrindiniu tyrimų objektu tapo žmogaus smegenų funkcija. XX amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje terminas „eksperimentinė psichologija“ jau nebuvo vartojamas, ir ši sritis pasidalijo į kognityvinę ir fiziologinę psichologiją.

Per praėjusius 30 metų šios sritys vėl transformavosi. Fiziologinė psichologija ryžtingai pasuko atgal prie savo biologinių pradmenų ir tapo neurologija. Tuo tarpu su kognityvine psichologija, kuri koncentruojasi į žmogaus atmintį, mąstymo schemų sudarymą (sistematizavimą), mokymą, problemų sprendimą, jausmus, suvokimą arba percepciją ir pan., įvyko panaši metamorfozė, dėl kurios atsirado tokios psichologijos sritys kaip kognityvinė neurologija (koncentruojasi į smegenų veiklą) ir kognityvinė psichologija (koncentruojasi į dirbtinį intelektą ir robotų techniką).

Svarbu pabrėžti, kad mokslo šakos, kuri iš pradžių buvo vadinama eksperimentine psichologija, dabartinis rezultatas tapo „gamtos mokslų“ dalimi. Naujos mokslo sritys – neurologija ir kognityvinė psichologija – neišsaugo savo pavadinimuose jokio ryšio su terminu „psichologija“, ir šių sričių atstovai nelabai domisi tuo, kas paprastai suprantama kaip psichologija. Man tai panašiau į mokslo šakos raidą nuo jos tikrųjų šaknų biologijos ir fizikos mokslų link negu į judėjimą nuo eksperimentinės psichologijos pradmenų.

Tyrimų ir matavimo psichologija. Ši sritis tikriausiai yra mažiausiai patraukli iš minėtų trijų, tačiau turi pagirtiną genealogiją ir įrodė savo visavertiškumą. Iš pradžių šios srities atstovų dėmesio centre buvo intelekto matavimas, tačiau greitai ši psichologijos sritis išsiplėtė į kitas tyrimų sritis, tokias kaip profesiniai gebėjimai.

Tyrimų ir matavimo psichologijos sukurti metodai padeda identifikuoti įvairias protines ligas: pavyzdžiui, MMPI-2 metodas įvertina ir matuoja depresiją, nerimą, šizofreniją ir asmenybės charakteristikas. Diagnozės ir statistikos žinynas suteikia psichologams galimybę nustatyti kiekvieno kliento psichikos sutrikimų diagnozės kategoriją. (DSM metodas – bendras atminties laukas, nepaisant daugybės sunkumų ir kitų netikslumų, tapo labai naudingas ir taikomas kaip standartinė rekomendacija.) Taip pat naudingas bendrosios gerovės matavimo metodas, susijęs su tokiais socialiniais kintamaisiais kaip šeimyninė padėtis, šeimos struktūra, narkotikų vartojimas, socialinė klasė ir pan.

Sociologijos tyrimai, atlikti pagal tyrimų ir matavimo psichologijos metodus, yra labai informatyvūs, ir aš pagrįstai tikiuosi, kad ši sritis (nepaisant kai kurių jos instrumentų trūkumų) ir toliau bus naudinga psichologijos raidai. Aišku, šios srities vidinė raidos logika gali turėti įtakos jos, kaip psichologijos mokslo šakos, suvokimui, ir jos atstovai ateityje gali tapti bendrosios sociologijos matavimo programos arba statistikos srities dalimi, kaip įvyko su eksperimentine psichologija.

Psichoterapija – tai trečioji psichologijos sritis, kuri koncentruojasi į protinę sveikatą ir žmogaus individualumą, apibūdinamą terminu „psichologija“ bendrąja prasme. Daugelis žmonių susietų psichoterapiją su Sigmundu Freudu ir būtų teisūs. 1890-aisiais S. Freudas sukūrė tai, ką mes dabar žinome kaip psichoterapijos pasaulį, kuriame praktikuojantis psichoterapeutas (kad ir kokios teorijos jis laikosi) susikoncentruoja ties patirtimi, kuri atsiranda per terapijos seansą, ir ją tyrinėja.

S. Freudo pasekėjai buvo tokios asmenybės kaip Alfredas Adleris, kuris domėjosi nevisavertiškumo kompleksu, ego ir socialine sąveika; Carlas Jungas, kurio tyrimų objektas buvo sąmoningai nesuvokiami archetipai ir savirealizacija. Neofroidizmo atstovai 1940–1950 metais taip pat akcentavo ego, tačiau jie įtraukė daug kitų elementų: labai svarbiu jie laikė paciento ankstyvą priklausomybę nuo prototipo pavyzdžio.

Šiandien psichoterapija – daug apimanti, kompleksinė sritis, kuriai būdingos įvairios terapijos formos ir būdai. Šiuolaikiniai psichoterapeutai mokosi tikrai eklektiškai. Tačiau būtina paminėti, kad į šią eklektišką mokymosi programą daugiau neįeina vienas dalykas. Tai S. Freudo psichoterapija, ji beveik visiškai dingo iš specialistų rengimo programų JAV. Yra daug priežasčių, dėl kurių rengiant specialistus galima atsisakyti S. Freudo teorijos, bet aš norėčiau pažymėti teigiamą atsiradusį dalyką – tai geresnis savęs ir savo sugebėjimų supratimas.

S. Freudas tvirtino, kad jo darbas yra mokslinis, kad psichoterapija – tai rimtas mokslas, kuris tik pradėjo vystytis, kad laikui bėgant nauji tyrimai įrodys ir patvirtins jo požiūrį. Kiti psichologai, C. Jungas ir A. Adleris, irgi manė, kad jų teorijos taps rimtais gamtos mokslais. Šiandien jau akivaizdu, kad ši mokslinė psichoterapijos koncepcija yra nepagrįsta.

Kaip jau buvo rašyta, kitos dvi šiuolaikinės psichologijos sritys su įkvėpimu siekė priskirti savo teorijoms rimtų mokslų statusą. Psichoterapijos atstovai praėjusiame amžiuje taip pat tikėjo, kad psichologijos pagrindą sudaro humanizmas, tačiau padarė didelę klaidą paskelbę savo teoriją rimtu mokslu. XIX amžiuje suklestėjo moralinis ir intelektualinis pasitikėjimas mokslu, todėl lengva suprasti, kodėl XIX amžiaus psichologai per anksti pritaikė tuo metu buvusias gamtos mokslų koncepcijas psichologijos reiškiniams.

S. Freudo sukurtas energetinis žmogaus proto modelis – tai akivaizdus fizikos reiškinio pritaikymo psichologijai pavyzdys. Tą patį galima pasakyti apie hidraulikos ir pusiausvyros teorijų naudojimą. Pradedant nuo XX amžiaus 7 ir 8 dešimtmečių, kompiuterinis proto modelis buvo taikomas kaip bendra metafora. Reikia pabrėžti, kad minėtas modelis buvo itin netobulas ir ribotas. Vėliau, siekiant paaiškinti žmogaus psichologiją, buvo naudojamos evoliucinės biologijos idėjos. Visi šie pritaikyti pavyzdžiai atnešė tam tikrą nedidelę naudą, jie tapo netiksliomis metaforomis.

Kai kuriais atvejais psichologai pasinaudojo humanitarinių mokslų modeliais. S. Freudo Edipo kompleksas tapo pirmuoju literatūros ir apysakų panaudojimo pavyzdžiu, siekiant išaiškinti asmenybės individualumą. C. Jungo pavyzdžiai-archetipai buvo perimti iš humanitarinių mokslų. Dažnai C. Jungas naudojo mitologijos ir apysakų personažus savo pavyzdžiams apibūdinti. Verta pabrėžti, kad literatūros, religijos, mitų pavyzdžiai buvo taip pat plačiai naudojami, kaip ir mokslo koncepcijos. Psichologija taip ir nesukūrė savarankiškos, tik jai būdingos bendrosios teorijos. Šis nesugebėjimas sukurti savarankišką teoriją yra svarbus žingsnis siekiant suprasti psichologijos galimybes ir trūkumus.

Psichologai, dirbantys psichoterapijos srityje, pripažino, kad jų žmogaus supratimas netapo mokslinis. Be to, jie jo daugiau nesiekia priskirti psichoterapijos mokslui ir mano, kad tai neįmanoma nei teoriškai, nei praktiškai. Atvirkščiai, jie mano, kad psichoterapija, kaip humanitarinių mokslų dalis, geriausiai patenkina pacientų poreikius, pasinaudodama humanitarinių mokslų koncepcijomis ir metodais. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai teoretikai Roy Shaferis, Dave’as Spence’as, Jerome’as Bruneris, Danas P. McAdamsas pabrėžė žmogaus asmenybės pasakojamąjį supratimą ir pasakojimo aspektų svarbą bendroms žinioms bei terapijos seansui konkrečiai. Kiti mokslininkai psichologiją priskyrė plačiai hermeneutikos sričiai, kurioje psichologija tampa interpretuojančių struktūrų dalimi, labiau susijusia su teologija, filosofija, etika negu su tradiciniu mokslu. Todėl psichoterapija grįžo prie savo šaknų, į prieš tai buvusią erą, kai psichologija buvo priskiriama filosofijos mokslui.

Pažymėtina, kad šiuolaikinės psichoterapijos sričiai priklauso dalis rimtų mokslinių tyrimų ir svarbių eksperimentinių darbų. Tai, pavyzdžiui, ankstesni darbai, kuriuose buvo tiriamos protinės ligos. Reikia manyti, šiuo metu atliekami tyrimai leis mums geriau suprasti patirties įtaką žmogaus charakterio ir orumo formavimui (apie tai dar kalbėsime). Tačiau, kai psichologija atitrūksta nuo savo kuklaus mokslinio ir objektyvaus pagrindo, ji pradeda operuoti visiškai nemokslinėmis koncepcijomis ir plačiomis interpretuojančiomis struktūromis. Šios koncepcijos yra filosofinio pobūdžio. To padarinys – psichologija tampa taikomąja gyvenimo filosofija.

Akivaizdžiai naują šiuolaikinės psichoterapijos supratimą patvirtina judėjimo, vadinamo pozityviąja psichologija, raida. Aišku, kad įvairūs psichologai priėmė ir taiko šią naują sritį: konkrečiai – A. Adleris ir Abrahamas Maslow su savo „trečiojo tipo“ psichologija ir jos teigiamais akcentais. Tačiau A. Adleris ir A. Maslow visų pirma buvo teoretikai. Martinas Seligmanas, buvęs JAV Psichologijos asociacijos prezidentas, Pensilvanijos universiteto profesorius, tapo savotišku katalizatoriumi, paskatinusiu pozityviosios psichologijos, kaip akademinės psichologijos dalies, raidą.

Geresniam pozityviosios psichologijos supratimui reikėtų pateikti trumpą šios psichologijos priešingybės – negatyviosios psichologijos – aprašymą. Pasak M. Seligmano ir kitų mokslininkų, negatyviosios psichologijos raida prasidėjo prieš šimtą metų nuo S. Freudo. Šios psichologijos dėmesio centre – traumos ir patologijos. Pats M. Seligmanas savo karjeros pradžioje įnešė indėlį į negatyviąją psichologiją: jis identifikavo įgauto gyvūnų ir žmonių bejėgiškumo įtaką depresijai. Tačiau mokslininkai suprato, kad po šimto metų žmogaus problemų tyrinėjimo atėjo laikas pasidomėti žmogaus jėgomis ir teigiamomis savybėmis. Be to, daugelis psichologų suvokė, kad standartinis terapijos seansas jau nesuteikia galimybės išmokti ką nors naujo.

Paneigiantis požiūris į negatyviąją psichologiją taip pat turėjo neigiamos įtakos. Šis požiūris suformavo plačiai paplitusią šiuolaikinės amerikiečių visuomenės aukos mentaliteto charakteristiką. Psichoterapija buvo vienas įtakingiausių šiuolaikinių mokomųjų dalykų: tiesiogiai arba netiesiogiai ji pakeitė mūsų požiūrį į save. Negatyvioji psichologija pateikė apibendrintą koncepciją, pagal kurią mes visi esame patirtų traumų, piktnaudžiavimo ir kitų žmonių paniekos aukos.

Šis aukos mentalitetas buvo plačiai aptariamas ir kritikuojamas, todėl pasidarė labai vienpusiškas. Daug kas iš mūsų žiūri į save kaip į auką – juk tiek teko atlaikyti, tačiau mažai kas pripažįsta esąs kaltininkas, nusidėjėlis. Bet kuriuo atveju šis aukos mentalitetas susiformavo tradicinėje psichoterapijoje, kuri gali tik identifikuoti jūsų bėdas, problemas ir jų galimus šaltinius. Gydytojai teigia, kad žmonėms visiškai nebūdinga kalbėti apie tai, kad jie sukėlė problemų kitiems.

Dar viena šio mentaliteto neigiama įtaka – tai plačiai paplitęs įsitikinimas, kad mes nesame atsakingi už savo blogus poelgius, jeigu jie tebuvo atsakas į kitų žmonių veiksmus. Akivaizdu, kai kuriose situacijose, netgi baudžiamosiose bylose, yra pateisinamų aplinkybių, bet aš manau, kad mąstantys amerikiečiai supranta, jog mes nueisime per tolį ieškodami pateisinimų žmogaus poelgiams.

M. Seligmanas ir kiti psichologai nemanė, kad negatyvioji psichologija yra neteisinga arba nenaudinga. Akivaizdu, kad ji yra gana vienpusiška. Teigiamų žmogaus charakteristikų, galinčių išgydyti mūsų ligas ir padėti išvengti psichologinių problemų gyvenime, pripažinimas leidžia geriau suprasti žmogų. Dėl šios priežasties pozityvioji psichologija akcentuoja bruožus, kurie padeda pasiekti laimę ir gerovę, taip pat tokias savybes kaip optimizmas, gerumas, sugebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas, atkaklumas ir dėkingumas. Šie teigiami žmogaus bruožai, kartais psichologų vadinami charakterio jėgomis arba ego jėgomis, bus pripažinti visų religijų atstovų ir filosofų kaip žodžiai, apibūdinantys vertybes.

Christopheris Petersonas ir M. Seligmanas savo knygoje „Charakterio jėgos ir vertybės: vadovas ir klasifikacija“ siūlo, kad psichologija „atnaujintų charakterio jėgų ir vertybių studijas, nes šios temos turi būti psichologinių tyrimų objektas. Reikia sukurti būdus kalbėti apie charakterio jėgas ir matuoti jas žmogaus gyvenimui bėgant. Ši charakterio ir vertybių klasifikacija leis atsirasti mokslui apie žmogaus jėgas, kuris yra platesnis už kabinetų filosofiją ir politinę retoriką. Mes esame įsitikinę, kad gerą charakterį galima išugdyti, tačiau šiam tikslui mums reikia konceptualinių ir empirinių įrankių.“

Ch. Petersonas ir M. Seligmanas išskyrė tris konceptualius lygius: vertybės – aukščiausiu lygiu; charakterio teigiamos savybės ir situacinės temos. Taip, pasak jų, „vertybės – svarbiausios charakteristikos, įvertintos filosofų ir religijos mąstytojų: išmintis, drąsa, žmogiškumas, teisingumas, santūrumas ir pranašumas. Šios plačios šešios vertybių kategorijos nuosekliai yra vardijamos kaip dorybės… Mes teigiame, kad jos yra universalios, tikriausiai atsiradusios žmogaus biologijoje vykstant evoliucijai. Šios vertybės atliko svarbų vaidmenį – jos padėjo žmogui išgyventi. Mes manome, kad gero charakterio asmenybė privalo turėti visas šias vertybes.“

Teigiamos charakterio savybės – svarbiausios vertybių sudedamosios. Pavyzdžiui, žmogiškumą sudaro šios teigiamos savybės: meilė (vertinant artimus santykius su kitais žmonėmis), gerumas (kilnumas ir geras išauklėjimas) ir visuomeninis intelektas (emocinis intelektas ir jautrumas). Autoriai pateikia dešimt gana detalių kriterijų, kurie apibūdina charakterio teigiamas savybes. Situacinės temos – ypatingi elgesio tipai ir įpročiai, kurie išryškina teigiamas charakterio savybes tam tikrose situacijose. Taip, pavyzdžiui, užuojauta darbo vietoje išreiškiama noru išgirsti kitus ir patenkinti jų poreikius.

Ch. Petersonas ir M. Seligmanas įvardijo šešias pagrindines vertybes, kurioms nesunkiai galima pritaikyti įprastus krikščioniškus arba graikų ir romėnų pavadinimus. Jų išminties ir žinių paaiškinimas labai artimas tradicinei protingumo vertybei; žmogiškumas – gailestingumui; drąsa, teisingumas ir santūrumas pavadinti tais pačiais žodžiais; ir jų įvardyta šeštoji vertybė – pranašumas, artimas vilčiai ir tikėjimui.

Autoriai apžvelgia pagrindines Rytų ir Vakarų religines ir filosofines tradicijas, siekdami įrodyti jų įvardytų šešių „geriausių vertybių“ universalumą. Savo darbe tarp kitų mąstytojų jie mini Aristotelį ir Akvinietį.

Psichologija, ieškodama teigiamų žmogaus savybių, kurias reikėtų ugdyti, norint sustiprinti žmogaus charakterį ir padėti atsikratyti praeities kančių, padarė svarbų konceptualų pokytį. Prieš tai taikomas negatyviosios psichologijos modelis buvo visiškai pagrįstas tradicine moksline pasaulėžiūra, kad determinuota praeitis sąlygoja dabartį. Pozityviojoje psichologijoje pasikeitė ne tik požiūris – nuo mokslo filosofijos link, bet ir praeities įtakos ateičiai, mūsų tikslams supratimas – nuo mechaniško determinizmo teologijos link.

Yra daug priežasčių manyti, kad pozityvioji psichologija nėra tik trumpalaikė užgaida. Viena paprasta priežastis – ji siūlo naują požiūrį į psichologiją ir kitas naujas bei svarbias sritis, laukiančias sistemingų tyrimų. Tai puikios karjeros galimybės dideliam jaunų psichologų skaičiui. Didžiuosiuose JAV universitetuose yra svarus pagrindas finansuoti naujus institutus ir fakultetus, kurie užsiimtų pozityviąja psichologija. Taip pat kuriamos norinčiųjų užsiimti pozityviąja psichologija mokslininkų ir tyrinėtojų grupės.

Dar viena nepriklausoma galimo pozityviosios psichologijos ilgaamžiškumo priežastis yra tai, kad psichologija turi daug bendra su didžiule ir galinga minčių ir diskusijų apie žmogaus prigimtį karalyste, kuria iki šiol nesidomėjo šiuolaikinė sistematikos teorija ir eksperimentai. Svarbūs atradimai turės didžiulę įtaką vaikų auginimui, švietimui ir tiesiogiai psichoterapijai.

Kalbant apie psichologijos ateitį, reikia paminėti, kad psichologijos, kaip mokslo, supratimui didelę įtaką turėjo psichologijos požiūrio į religiją pokytis. Anksčiau į religiją buvo žiūrima kaip į neigiamą, nesubrendusį arba patologinį reiškinį. Dabar religija daugiau neniekinama, ir daugelis psichologų įžvelgė jos teigiamas savybes. Tai atsitiko todėl, kad tyrimų rezultatais įrodyta, jog nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau. Be to, valdančiosios klasės žmonių gyvenimų naujųjų laikų dvasingumo populiarumas padarė reikšmingas dvasines vertybes. Dabar jau nebūna situacijų, kad mūsų išsilavinusio elito atstovai niekintų arba tyčiotųsi iš dvasingumo (deja, neigiamas požiūris į tradicines, susiformavusias religijas išlieka).

Psichologija, sutelkusi dėmesį į vertybes ir poreikį jas atkurti, pradėjo ugdyti dar vieną svarbią vertybę – nuolankumą. Per praėjusius trisdešimt metų psichologija tapo gerokai nuolankesnė. Tai atsitiko dėl kelių priežasčių. Pirma, psichiatrija ir biologijos mokslas padarė naują svarbų įnašą į terapiją. Šiandien žmonės, išgyvenantys depresiją, maniją ir kitas psichologines problemas, pasirenka veiksmingesnį, neatidėliotiną ir pigesnį nei ilgalaikė terapija gydymą (nepaisant tokio gydymo komplikacijų ir šalutinio poveikio).

Antra, daugelis psichologijos ir psichoterapijos entuziastų XX amžiaus 7–8 dešimtmečiais sužinojo tai, ką dabar pripažįsta daugelis psichologų: nepaisant to, kad psichoterapija naudinga, ji retai pakeičia žmogaus gyvenimą ir suteikia laimės. Tai skatino daug psichologų pačius pasirinkti dvasingumą ir religinę patirtį kaip veiksmingesnę gydymo sistemą (A. Maslow buvo vienas pirmųjų pavyzdžių).

Sveikatos apsaugos sistema taip pat privertė psichologiją pasipriešinti pačiai sau ir pakeisti savęs supratimą. Galiojanti sveikatos apsaugos sistema ribojo pacientams galimybę naudotis ilgalaike psichoterapija, nes draudimo kompanijos moka tik už trumpalaikį gydymą (daugiausia – 12 seansų). Trumpalaikis gydymas taip pat turi tendenciją pasidaryti pragmatiška kognityvi ar elgesio terapija be grandiozinių teorinių ambicijų, kurios buvo būdingos pirmosioms psichologinėms sistemoms. Be to, dar vienas kriterijus, leidžiantis sutaupyti – gydymo įstaigos toleruoja ir palaiko terapeutus, turinčius magistro laipsnį. Todėl tik nedaugelis pacientų gali sau leisti susimokėti už gydymą terapeutui, turinčiam daktaro laipsnį.

Psichologijos sėkmė ir raida tapo dar vienu svarbiu jos raidos etapu ir turėjo tam tikrą neigiamą įtaką. Psichoterapijos raidos pradžioje pacientai daugiausia buvo aukštuomenės ir socialinio elito atstovai. Pavyzdžiui, S. Freudas niekada nebuvo aprašęs giliai tikinčio paciento ligos istorijos; neaišku, ar jis iš viso turėjo tokių pacientų. Taip pat neaišku, ar jis turėjo tikinčių kolegų. Tačiau laikui bėgant universitetuose atsirado daugiau psichologijos programų ir padaugėjo juose besimokančių psichoterapeutų. Dėl šios priežasties natūraliai pagausėjo besikreipiančių į psichoterapeutus pacientų.

Didžioji žmonių dauguma JAV yra giliai tikintys; netgi galima manyti, kad susidomėjimas religija padidėjo pastaruoju metu. Norėdami gydyti šiuos žmones, psichoterapeutai turi domėtis religija, juk jie turi pagarbiai elgtis su tikinčiais pacientais. Aš taip pat pastebėjau, kad daugelis praktikuojančių psichologų šiandien yra patys tikintys. Dar reikėtų pabrėžti, kad dvasininkai šiandien turi labai svarbią įtaką pacientams.

Ir paskutinė svarbi teorinė priežastis, dėl kurios sumažėjo psichologijos neleistinas išdidumas, tai iš Apšvietos amžiaus perimto ateistinio impulso išnykimas. Šiandien mes esame galingos krikščionybės plėtros JAV ir visame pasaulyje liudininkai. Judaizme ortodoksija plečiasi Izraelyje ir JAV. Visame pasaulyje ateizmas išnyksta.

Paradoksalu, bet postmodernistinė teorija turėjo didžiulę teigiamą įtaką šios plėtros procesui. Modernizmo teorijos prieštaravimai, kuriuos pirmas išryškino Friedrichas Nietzsche savo darbuose, dabar plačiai pripažinti. Nesvarbu, ar yra pagrįsti postmodernizmo reikalavimai, bet akivaizdu, kad intelektualinio klimato pakitimas turėjo įtakos psichologų veiksmams. Jie palaipsniui atsisakė siekti mokslinio idealo kaip tikslo.

Postmodernizmas taip pat suabejojo pagrindine šiuolaikinės psichologijos „savojo aš“ koncepcija, ir ja grįstos teorijos prarado patrauklumą. (Tikriausiai dvi teorijos, kurios buvo labiausiai nustelbtos naujais atliktais tyrimais, yra froidizmas ir biheviorizmas.) Pagal postmodernizmo teoriją, kiekvienas pacientas yra vertas savos teorijos. Vėlgi toks požiūris yra ginčytinas, bet bent jau aišku, kad „savojo aš“ koncepcija, pasak postmodernizmo teoretikų, pasikeitė, ir joje nebeliko „savojo aš“ (bent jau koherentiško arba integruotojo, arba autentiškojo „savojo aš“). Todėl psichologinės saviaktualizacijos teorijos neturės jokio pagrindo – neturės pirkėjų.

Trumpai tariant, apžvelgiant neseniai įvykusius ir tebevykstančius pokyčius visose psichologijos srityse, paaiškėja, kad psichologų gildija tampa brandesnė ir išmintingesnė – taip pat dvasiškesnė ir pragmatiškesnė – negu ji buvo anksčiau.

Baigti norėčiau optimistiniu pastebėjimu. Horizonte matau potencialą atsirasti psichologijai, kurią aš vadinu transmodernia. Šiuo terminu vadinu naująjį mentalitetą, kuris reorganizuoja ir viršija dabartį. Jis aplenks ir modernizmą, ir postmodernizmo psichologiją. Jis atneš naują, lenkiantį dabartinį supratimą, kuris gali būti idealistiškas ir filosofiškas (pavyzdžiui, vertybės) bei dvasingesnis ir religinis.

Šis naujasis mentalitetas pakeis dabartį, nes jis pakeis šiuolaikinės išminties supratimą. Pastaruoju metu religijos koncepcijos įtaka transmoderniajai psichologijai tapo neginčijama. Tarptautinis atleidimo institutas buvo įkurtas Roberto D. Enrighto pastangomis Viskonsino universitete, taip pat ir institutas, kuriame studijuojama meilė, buvo įkurtas S. G. Posto. Abu institutai gavo solidų finansavimą. Taip pat derėtų pabrėžti faktą, kad Amerikos psichologų asociacija aktyviai ieškojo lėšų ir vėliau, 2000-aisiais, išleido R. D. Enrighto ir R. Fitzgibbonso parašytą knygą apie atleidimą psichoterapijoje. Psichologas Everettas Worthingtonas taip pat padarė didelį įnašą į atleidimo proceso supratimą, ir jo darbas susilaukė didelio plačiųjų masių ir žiniasklaidos susidomėjimo.

Be to, pastaruoju metu personalizmo krikščioniškoji teologija pasiūlė naują teorinę asmenybės supratimo koncepciją, taip pat psichoterapijos tikslų koncepciją. Tai buvo specialus kito naujo instituto projektas: Psichologinių mokslų instituto Šiaurės Virdžinijoje. Galiausiai dar vienas naujosios psichologijos atsiradimo įrodymas – tai V. Jeffrieso darbas, kuriame atnaujinamas svarbus, bet ilgą laiką atmetamas Harvardo sociologo P. Sorokino įnašas. Šis sociologas prieš daugiau nei penkiasdešimt metų sukūrė integralizmo koncepciją, tai sociologijos modelis, turintis mistinių ir religinių faktorių.

Ši nauja psichologija turi vystytis kaip nedidelės apimties ir gana kuklus dalykas, bet tai būtų tik į naudą. Šiame transmoderniame pasaulyje psichologija būtų filosofijos ir teologijos tarnaitė, kaip ir turėjo būti nuo pat psichologijos raidos pradžios.

Vertė Tatjana Rudzinskienė.