Psichologinio nuovargio fazės karo metu pagal O. Arestovičių

Kovo 4-ąją, kovo 13-ąją ir kovo 20-ąją O. Arestovičius jutubo kanale kalbėjo apie psichologinio nuovargio fazes karo metu. Jos yra neišvengiamos, tačiau, nors ir nelengvai, bet įveikiamos. Nors šie pastebėjimai dėstomi karo kontekste, tačiau apima kur kas platesnę realybę ir gali būti pritaikomi ne tik ekstremaliomis sąlygomis, bet ir įprastinėje kasdienybėje, taip pat padėti kiekvienam mūsų geriau savyje susivokti.

Pirmoji fazė – jausmas, kad viskas pražuvo

„Man tai nepatinka, bet mes kažkaip ėmėme verkšlenti“, – kalba O. Arestovičius, tuo pat metu pripažindamas, jog tai – neišvengiama fazė per karą. Pasak jo, vykstant karui, toks jausmas, kad viskas pražuvo, apima kasdien po 2–3 valandas, nes taip veikia žmogaus psichologija. Vėliau tas jausmas išnyksta ir ima atrodyti, jog, nepaisant visko, galima gyventi ir kvėpuoti. Taip būna karo metu – nuolat kartojasi pakilimai ir nuosmukiai. Psichologinis nuosmukis paprastai randasi, kai matome priešininko sėkmę. „Užgrobė Energodarą, Zaporižės elektrinę – koks siaubas. Kas dabar bus?“ – iliustruoja O. Arestovičius ir ragina atminti, kad būtent tuo remiasi visa priešo strategija – palaužti pasipriešinimą būtent pasitelkiant psichologinį bejėgiškumą.

Pasak O. Arestovičaus, šioje situacijoje esama dviejų išeičių. Pirma – „kazokų draivas“ – pakiliai mušti priešą. Kita – pasiduoti ukrainietiškai „nelaimėlių natūrai“, bejėgiškumui. O. Arestovičius įspėja, kad netrukus priešininkui, kuris sukaupė rezervų, pavyks pasiekti dar didesnį proveržį. „Tad ką reikės daryti tada? Verkti ir kalbėti, kad dabar iš tiesų viskas pražuvo? Kad dabar tikrai nebegalime kariauti? Tačiau, jei būsime taip nusiteikę, tuomet pralaimėsime“, – aiškina O. Arestovičius, ragindamas atmesti nusiteikimą „viskas pražuvo“ ir pakeisti jį į „džiugiai mušam priešą“. Ukrainos prezidento patarėjo teigimu, „isterija“, jog viskas pražuvo, kuriai pasiduoda ir dalis stiprių žmonių, ukrainiečiams kare nepadės.

O. Arestovičius įspėja, kad Ukrainai reikia moraliai ruoštis dar blogesniems laikams. Tai – dar didesni miestų sugriovimai, dar didesnis rusų prasiskverbimas, sunkūs gatvės mūšiai. Tačiau tai kaina, mokama už savo laisvę ir nepriklausomybę.

„Ar norite, kad jūsų biografijose būtų parašyta: pradėjo neblogai, o paskui pridėjo į kelnes, išsikvėpė ir pralaimėjo? Todėl nereikia pasiduoti. Mes nugalėsim“, – drąsina O. Arestovičius ir pabrėžia, kad pagrindinė priemonė atsilaikyti prieš priešą – nenukabinti nosies. Jis taip pat pastebi, kad kuo žmogus yra toliau nuo mūšio lauko, nuo konflikto zonos, tuo labiau jam atrodo, jog viskas pražuvo. Girdint tokias kalbas, nedera pasiduoti.

Pasak O. Arestovičiaus, pirmųjų dienų euforija praėjo, o dabar prasidėjo metodiškas, sudėtingas darbas, tačiau kiekvienas nukautas priešas, kiekvienas atkovotas centimetras ukrainiečius po žingsnelį priartina prie pergalės. Nors atsiranda pirmasis nuovargis, toliau reikia veikti vadovaujantis principu: kareivis bėga tiek, kiek gali, o po to – tiek, kiek reikia.

„Taigi nosį aukštyn, padedam vieni kitiems, kovojam ir nepasiduodam. Ir džiaugiamės savo sėkmėmis, kurių, ačiū Dievui, pakanka. O tam, kad nepasiduotume, reikia nepasiduoti moraliai“, – apibendrina O. Arestovičius, pridurdamas, jog, kuo labiau priešas gniuždo, tuo labiau reikia stengtis nesugniužti, ypač psichologiškai.

Antroji fazė – nusivylimas ir netikėjimas pergalės perspektyva

Apie antrąją psichologinio nuovargio fazę  O. Arestovičius kalbėjo 18-ąją karo dieną. „Aš labai puikiai jaučiu, kas dabar vyksta mūsų kolektyvinėje pasąmonėje, ne tik Ukrainoje, bet ir kitose šalyse, kurios atjaučia Ukrainą, – sakė jis. – Tad noriu jums kai ką papasakoti, kad suprastumėte, kas vyksta, ir galėtumėte atitinkamai reaguoti – pirmiausia savo viduje.“

Antrajame psichologinio lūžio etape net ir gerai pasirengusiems žmonėms sunku pakelti išbandymus. Šiai fazei būdingas nusivylimas ir netikėjimas pergalės perspektyva. Prie tokių nuotaikų prisideda ir fiziologiniai dalykai – miego trūkumas, nerimas, pasikeitę įpročiai. O. Arestovičius prisipažino, jog ir pats tą jaučia, todėl privalo įspėti ir kitus, nes daugelis, ypač negebantys savęs analizuoti, savo pačių atžvilgiu to dar nesuvokia.

Ukrainos prezidento patarėjo teigimu, didžiausia priešo svajonė yra sugriauti ryšį tarp tautos ir valdžios: pasėti nepasitikėjimą vadovų gebėjimu adekvačiai politiškai vadovauti šalies gynybai ir pan. O. Arestovičius pripažįsta, kad visi darome klaidų, į jas reikia reaguoti bei apie jas informuoti, tačiau „reikia suprasti, jog priešai svajoja, kad tauta imtų nepasitikėti valdžia, o valdžia – tauta“. O. Arestovičiaus įsitikinimu, čia svarbu atlikti paprastą pasirinkimą: „Kare viskas labai paprasta – juoda arba balta. Jokių atspalvių nėra. Jūs arba už, arba prieš. Tad supraskite, kad kai kurie silpnadvasiai pradeda burbėti, jog jūs pasirenkate tą pusę, kuri padeda priešui.“

O. Arestovičius čia kalba ir apie žmogaus asmeninę psichologinę būseną, vadinamą valios konfliktu. Pasak jo, „iš principo valia – tai gebėjimas priimti sprendimą ir jėga, kuri padeda mums jį įgyvendinti. O. Arestovičius įspėja, kad būtent į tai taikosi priešininko specialistai arba ta silpnoji žmogaus sielos dalis, „juodasis vilkas“, kuri nori, kad jis nusiviltų, pasiduotų, nuplauktų pasroviui.

„Karas, išmėginimai, aišku, žlugdo, daugybė žmonių šiomis dienomis dūsauja, kada visa tai baigsis, jau nebėra jėgų. Palaukite, bus dar ir trečioji fazė. Ji bus dar baisesnė. Ir bus dar baisiau nepriklausomai nuo mūsų realios sėkmės mūšio lauke. Ji kils automatiškai, net jei mūsų ginkluotosios pajėgos sumuš priešą. Ji ateis neišvengiamai, o jei dar bus kokių nesėkmių, ji bus dar sunkesnė. Taigi dabar reikia tapti truputį sau griežtesniam. Ir imtis savotiškos lengvos savianalizės, – aiškina O. Arestovičius. – Nes jei jūs pasiduosite, niekam nuo to nebus geriau. Visų prima jums patiems, kadangi psichologija tuoj pat paveiks fiziologiją, socialinius kontaktus.“

O. Arestovičiaus teigimu, žmogus ritasi į psichologinę katastrofą, kuri prasideda nuo pralaimėjimo valios konflikte. „Valios konfliktą jūs pralaimite tada, kai nusprendžiate patikėti naujienomis, jų dar nespėję patikrinti. Tada kai iš įvykio traktavimo versijų išsirenkate pačią blogiausią ir nepalankiausią. Taigi, kai iš visų versijų pasirenkate tą, kuri pasitarnauja minčiai, jog viskas pražuvo, jūs pralaimite valios konfliktą.“ Tačiau jo nedera pralaimėti, „nes tai kova, kuri pralaimima žmogaus viduje. Ten, kur yra pats svarbiausias mūšio laukas. Nesvarbu, kur jūs dabar esate – Australijoje, Lenkijoje ar Mariupolyje – jūs arba pralaimite valios konfliktą, arba ne“.

O. Arestovčius įsitikinęs, kad kaskart, kai pasirenkame juodžiausią scenarijų, o juo labiau – jį rutuliojame, mes pralaimime. Ir priešingai, kaskart, kai susilaikome nuo to, nusprendžiame patikrinti informaciją ir pagalvojame apie žmones gerai (kai vadovaujamės senu bibliniu principu – apie žmones galvoti gerai), laimime ir nugalime savyje silpnąją prigimties dalį, kurią visi turime.

„Kiekvienas laimėjimas išmeta į kraują sėkmės hormonus ir jūsų pasąmonė suvokia, kad jūs judate sėkmingu keliu“, – sako O. Arestovičius, remdamasis garsiu nūdienos psichologu Jordanu Petersonu. Pasak J. Petersono, svarbu atlikti seką mažų sėkmingų žingsnelių (visiškai ne žygdarbių), nes pasąmonė tai traktuoja kaip sėkmės istoriją. Taip vystosi nugalėtojo smegenys. O laikantis „juodosios linijos“ – nusivylimo linija, smegenys tampa pralaimėtojo.

„Toks yra priešo tikslas kare, kad mūsų smegenys taptų pralaimėtojų smegenimis. Tad rinkitės pozityviąją versiją, galvokite apie žmones ir apie įvykius pozityviai, – ragina O. Arestovičius. – Žmogus griauna save, kai apie kitus žmones pradeda galvoti blogai. Kai apie žmones pradedate galvoti blogai, blogai tampa ne jiems, o jums. Neleiskite sau to.“

O. Arestovičius įspėja, jog bus dar labai daug išbandymų, ir nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, ar jis laimės vidinę kovą, ar ne. Taip pat kovą su sielvartu, neviltimi, kurią mes kariaujame vieni patys su savimi. Tačiau mes galime vieni kitus palaikyti. „Pajuskite šį palaikymą. Ir tie, kurie dabar yra slėptuvėse, ir tie, kurie komfortiškai įsitaisę prie televizorių. Mes esame sujungti nematomais ryšiais su milijonais žmonių, kurie dabar patiria tokią pačią būklę ir renkasi tarp balta ir juoda. Tad rinkimės balta, rūpinkimės kitais, laimėkime vidinę kovą, kad ir kaip tai būtų sunku“, – ragina O. Arestovičius.

Ukrainos prezidento patarėjas įspėja, kad bus dar sunkiau, kai ateis trečioji fazė. Tačiau dabar svarbiausia laimėti vidinę kovą. „Ir šviesą reikia pasirinkti ne vieną kartą, tačiau kaskart, kai mus apima abejonės, nuovargis, susirūpinimas. Reikia perjungti pavarą, ugdyti savyje nugalėtojo refleksus, nugalėtojo smegenis, palaikyti vieniems kitus ir visuomet rinktis šviesiąją pusę“, – apibendrina O. Arestovičius.

Trečioji fazė – apatija

Įspėdamas apie artėjančią trečiąją psichologinio nuovargio fazę O. Arestovičius pabrėžė, kad jai būdinga apatija. Visų pirma žmonės, keletą savaičių gyvenę karo režimu, yra labai pavargę, o prieš akis jų laukia dar ne vienas karo mėnuo. Antra, sustojo frontas, todėl, pasak karybos žinovo, nėra ryškių įvykių, sukeliančių adrenalino pliūpsnį, emocijas, leidžiančias pasidžiaugti, „viskas virsta buku, nuobodžiu darbu, kuris nesuteikia nei džiaugsmo, nei euforijos“.

Trečia psichologinio nuovargio priežastis – susikaupusios klaidos fronte, nesibaigianti Mariupolio apgultis, žūstantys vaikai, sugriovimai ir žudymai kaimuose. Nors Ukrainos armija kovoja iš visų jėgų, ji nepajėgia apsaugoti visos teritorijos, tad neabejotinai aukų yra ir bus. Visa tai negali nenervinti ir nesekinti žmonių bei neprisidėti prie nuovargio.

Kalbėdamas apie trečiąją fazę, O. Arestovičius perspėja kad tie, kuriais dabar žavisi ukrainiečiai ir kurių noriai klausosi  (pvz., paties O. Arestovičiaus ), netrukus praras savo poveikį. „Buvusieji „numylėtiniai“ greitai vis labiau ims kelti susierzinimą, nepasitenkinimą. Tačiau taip veikia psichika“, – konstatuoja O. Arestovičius ir kelia klausimą, iš kur ukrainiečiams tada reikės semtis jėgų.

Jo teigimu, trečiojoje fazėje tam tikra prasme prasideda tikrasis karas. „Dabar visi supras, kas ko iš tiesų vertas. Kadangi laimi tik tas, kuris kovoja tiek, kiek gali, o po to – tiek, kiek reikia, – sako O. Arestovičius. – Ir tada mes visi pasidalinsime į tuos, kurie pavargo, nepajėgia, patiria apatiją, nebeturi jėgų, serga, bet vis dėlto eina į priekį ir laikosi, ir tuos, kurie su malonumu pasinaudoja aukščiau paminėta būkle ir ištyžta kaip medūzos.“

O. Arestovičius įspėja, kad bus dar labai daug nuovargio ir nusivylimų ir aiškina, kaip tokiu atveju veikia žmogaus psichika. Ji visuomet ieško simbolinio savo būsenos pateisinimo, kurį visuomet randa ir jo nusitveria: kažkas ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo, prezidentas nusišnekėjo ir pan. Tačiau psichika gerokai daugiau dėmesio skiria tokioms simbolinėms kaltininkų paieškoms ir kur kas mažiau – savo būsenoms. Todėl išsigelbėjimas šioje situacijoje – taip pat savistaba, kuri turi būti nukreipta į paties žmogaus būseną bei jos tikrąsias priežastis, o ne į tariamus simbolinius kaltininkus. „Tos būsenos neturi nieko bendra su simbolinėmis priežastimis. Paprasčiausiai jūs pavargote, o psichika griebiasi simbolinių dingsčių, kurių ji visuomet suras“, – aiškina karybos ekspertas.

Kaip dar vieną išeitį trečiojoje psichologinio nuovargio fazėje O. Arestovičius išskiria charakterio jėgą – kai jau nebegali bėgti, tačiau privalai. Jis įspėja, kad žmonės tuomet dar labiau pasidalins į tuos, kurie galės eiti iki pergalės, ir tuos, kurie palūš. Deja, pastarųjų, pasak O. Arestovičiaus, bus kur kas daugiau. „Dauguma yra paprasti taikūs žmonės, karas – ne jų stichija ir jiems tokius dalykus labai sunku pakelti. Dėl to noriu perspėti, kad apatija, nusivylimas, netikėjimas, pyktis, silpnumas, kerštingumas tik augs“, – pabrėžia Ukrainos prezidento patarėjas. Tačiau jis įsitikinęs, kad viso to mastas tiek individualioje, tiek kolektyvinėje psichikoje priklausys nuo kiekvieno asmeniškai. Tai priklausys nuo gebėjimo atpažinti šias būsenas ir atsilaikyti.

Pasak O. Arestovičiaus, dėl susikaupusio nuovargio psichologinė griūtis iš esmės neišvengiama, tačiau ji gali būti skirtingo masto, todėl jis, pabrėždamas kiekvieno asmeninę atsakomybę ir pasirinkimą, ragina, kiek tik įmanoma, atsilaikyti psichologiškai: „Dievas nesiunčia žmogui išbandymų, su kuriais jis negalėtų susidoroti. Kai žmogus nuleidžia rankas – tai jo asmeninis sprendimas. Tai nereiškia, kad Dievas jam atsiuntė išbandymą, kurio jis negali pakelti, – įsitikinęs O. Arestovičius. – „Negaliu“ nebūna. Kol žmogus turi kojas, tol jis gali bėgti. Gali eiti, gali šliaužti. Tačiau kai žmogus atsisako ką nors daryti, visuomet tai – asmeninis pasirinkimas, ir jūs vėliau negalėsite savęs pateisinti.

Psichologinę kartelę žmogus visada pajėgus išsaugoti. Tai – jo asmeninis pasirinkimas. Karas – tai žiaurus susidūrimas su realybe, daugybė žmonių to nepakelia. Karas visuomet parodo, kas yra kas. Šiame susidūrime su tikrove reikia labai daug valios ir jėgų, kad atlaikytum. Valia – tai pasirinkimas. O pasiduoti ar ne, mes visuomet renkamės patys. Tad nepasiduokite“, – užbaigia Ukrainos prezidento patarėjas.