Psichoterapeutas R. Alekna: Kalėdos daug kam kelia stresą

Artėjant metų pabaigai prasideda ruoša Kalėdų šventėms, ne vienam įvaranti nemenką stresą. Dovanų paieškos, nebaigtų reikalų tvarkymas, korporatyviniai vakarėliai, kažkodėl įsiterpiantys į adventą, o ne į tarpušventį, daugeliui kelia įtampų, aptemdančių pačią šventę. Galiausiai jau ir nebežinome, kodėl ir kokią šventę švenčiame: ar pagoniškąją saulėgrįžą, ar krikščioniškąjį Išganytojo gimimą, ar pirkimų ir nuolaidų vajų. Nemenką sumaištį čia sukėlė ir naujausia nelabai pavykusi ES komisarės Helenos Delli iniciatyva ištrinti Kalėdų pavadinimą iš viešų pareiškimų, pakeičiant jį neutraliu „švenčių“ terminu, pasigautu ir mūsų nacionalinio transliuotojo.

Kam jau kam, bet vaikams nekyla klausimų dėl Kalėdų svarbos, jiems ši šventė dažniausiai siejasi su dovanomis ir Kalėdų Seneliu. O kuo Kalėdos svarbios suaugusiesiems? Ar visiems ši šventė siejasi su džiaugsmu? Kokie dar jausmai aplanko žmones, susėdusius prie šventinio stalo?

Raimundas Alekna. Evgenios Levin nuotrauka

Psichoterapeutas Raimundas Alekna sako, kad, nors krikščioniui šv. Kalėdos svarbios dėl Jėzaus gimimo, tačiau daugeliui ta šventė sukelia nemažai streso. „Man, kaip psichoterapeutui, tenka susidurti su dideliu pacientų, paveiktų blogų nuotaikų, pagausėjimu. Kai kas aiškina, kad tai susiję su tamsiu paros metu, bet daugeliui tai susiję su mūsų, lietuvių, kultūriniu paveldu. Įvairiuose regionuose Kalėdas žmonės švenčia skirtingai, tai susiję su mūsų istorija. Kai klausiu pacientų, kodėl jiems Kūčios ar Kalėdos kelia liūdnų prisiminimų, išgirstu nemažai pasakojimų, jog Kūčių vakarą melsdavosi už mirusiuosius, padėdavo lėkšteles, įrankius tiems, kurie jau seniai išėję, kad tai tapdavo gedėjimo procesu, visiškai pamirštant krikščioniškąją Kalėdų prasmę. Toks emocinis fonas, vaikus lydėjęs nuo ankstyvos vaikystės, net ir jiems suaugus asocijuojasi su kažkokiu liūdesiu, įtampa, jokiu būdu ne su šventinėmis nuotaikomis. Tai persiduoda iš kartos į kartą, manau, kad šis transgeneracinio emocinio gyvenimo scenarijaus perdavimas yra labai svarbus. Šeimos susirinkimas prie Kūčių stalo yra svarbus keliais aspektais – norisi ir paragauti mamos vaišių, ir pabendrauti su šeimos nariais, kas įgauna tradicinį, iš kartos į kartą perduodamą bendravimo foną net ir nelabai tikintiems žmonėms. Praėjusios kartos buvo labai pamaldžios, tačiau nemaža dalis dabartinės kartos žmonių tokį tikėjimą yra praradę dėl komunistiniu laikotarpiu vykdyto ateistinio ugdymo.“

Artėjant metų pabaigai mus, Šiaurės pusrutulio gyventojus, psichologiškai slegia vis labiau apgaubianti gruodžio tamsa, ilgėjančios naktys, trumpėjančios dienos. Pernelyg sutelkę dėmesį į darbus ir rūpesčius, prie Kūčių stalo rizikuojame sėsti pervargę ir suirzę. Pasak R. Aleknos, tie, kuriems tikėjimas daugiau susijęs su tradicija, pasirengimas šventėms gali kelti barnių šeimoje.

„Prieš šventes daugiau rūpesčių, darbų, atsiranda priekaištų, kad kas nors nesulaukia pagalbos, dėmesio, tad prie Kūčių stalo susėda žmonės ne šventiškai nusiteikę, bet suraukę veidus, blogos nuotaikos. O jei dar ir alkoholis vartojamas, tai kyla ginčių, kada ir koks jis gali būti vartojamas. Ir tokios įtampos šventes labai sugadina, pošventinis laikotarpis ateina su slogučiu.“

O ką mums duoda šventės ir kodėl jos reikalingos mūsų gyvenime? Ar visuomet jos siejasi tik su džiaugsmingu siautuliu, šurmuliu, dainomis ir šokiais? Ar, rodydami džiaugsmą išorėje, jį iš tiesų išgyvename savo viduje?

„Daug kam nesuvokiama, kad šventė asocijuojasi su ramybe, – sako R. Alekna. – Kai pacientai pradeda kalbėti apie laimę, galiausiai jie prieina prie išvados, kad tai yra ramybė. Tad ir šventė yra ne kažkoks džiaugsmas, o vidinė ramybė, žmogui jaučiant pilnatvę. Susitikimas su savo šeimos nariais, artimaisiais atneša džiaugsmą, bet kartu suteikia ir ramybę. Ir tuomet šventę sukuria ne dovanos ar alkoholis. Kodėl katalikai bažnyčioje linki vienas kitam ramybės? Todėl, kad ramybė suteikia palaimos pojūtį: viskas gerai, nėra ko nerimauti. Ramybė atspindi fiziologinio ir psichologinio komforto zoną, o kai jos nėra, kai dirgina prieššventinis nerimas, jaudulys, tuomet atrodo, kad reikia kažkokių stimulų, kuriuos patenkinęs žmogus nusiramintų. Kai kurie ir nusiramina išgėrę ar sočiai pavalgę, jiems nepakanka pasimelsti, paprasčiausiai pabūti su savo šeima.“

O žmogui svarbu būti ne tik pavalgiusiam, bet ir pripažintam. Pasak R. Aleknos, šventė tarsi leidžia atidėti darbus į šalį ir atlikti tam tikrus ritualus, kurie labai svarbūs, siekiant tam tikro psichologinio pripažinimo. Ritualai, vykstantys pagal tam tikrą struktūrą, ritmą, yra tarsi magiškas veiksmas, suteikiantis tam tikrą ramybę, saugumo jausmą.

Pasirodo, ramybę pajuntame švęsdami ir valstybines šventes. „Jei žmogus prie tų valstybinių švenčių ritualo buvo pratinamas nuo vaikystės, per šventes jis save identifikuos su tam tikra visuomenės dalimi, kad ir su Jonais bei Janinomis per Jonines. Valstybinėse šventėse dalis žmonių dalyvauja kaip kalbėtojai, žiūrovai, žygiuoja paraduose, o tai yra didžiulis pripažinimas, labai svarbus kiekvienam žmogui“, – pažymi psichoterapeutas.

Bet mūsų gyvenimą ženklina ir liūdnų sukakčių minėjimas, netektys, kuomet minime žuvusiuosius dėl laisvės, prisimename savo Anapilin išėjusius artimuosius. Kaip jaučiamės tuomet? Ar visuomet nuotaikos tokių švenčių metu adekvačios jų temai?

„Dažnai ir darbe padedu žmogui suvokti savo emocijas: jos nėra geros ar blogos, jos yra natūralios, adekvačios ir demonstruojamos, rodomos kitiems, – teigia R. Alekna. – Liūdesys ar džiaugsmas yra svarbios emocijos, jei jos kyla natūraliai, tačiau bandymas parodyti geras emocijas, ignoruojant natūralius jausmus, tampa kenkimu sau. Pavyzdžiui, Sausio 13-ąją mes minime žuvusius žmones kaip didvyrius, žuvusius, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Bet didvyrių apverkti nereikia, juos reikia prisiminti. Jei daug metų raudosime, kad kažkokie niekšai žudė, kad ne tokios Lietuvos norėjome, toks raudojimas aukas padarys beprasmes…“

Paklaustas, kaip vertina bandymus ištrinti Kalėdų šventę, aiškinant, kad kitų religijų išpažinėjams, o ir šiaip netikintiems žmonėms ši šventė svetima, R. Alekna sako nematantis jokios problemos dėl to, jog Lietuvoje yra stačiatikių ar musulmonų, kurie švenčia savo šventes.

„Aš dėl to neišgyvenu, tad kodėl jiems turėtų rūpėti, kad aš švenčiu? Toks priešpriešinimas nelogiškas. O kaip jaučiasi kaimynas, kai aš švenčiu savo gimtadienį? Jei to jo paklausčiau, jis net ir klausimo nesuprastų. Turėtų būti gėda tiems, kurie tą formuluoja. Manyčiau, taip yra dėl kažkokio sutrikimo ar pasimetimo, savo identiteto baimės. Nes jei pats nesuprasi, kas esi, sunku bus suprasti ir kitų identitetą. Juk čia kalbama apie tam tikros didelės bendruomenės tradicijas, svarbias jiems šventes. Gal sulauksime ir to, kad vardais nebesivadinsime? Gal kam nors pasirodys keista, jog mes turime vienokius ar kitokius vardus? Prieisime iki visiško absurdo. Manau, čia gilios psichologinės problemos, baimė būti kažkuo, baimė suvokti, kas esi, visiškas sutrikimas. Kaip psichoterapeutas susiduriu su žmonėmis, daug pasiekusiais gyvenime, kurie, nesijausdami laimingi, galiausiai pripažįsta: „Tapau tuo, kuo tapau, todėl, kad tėvai norėjo…“ Sulaukę brandaus amžiaus, jie blogai jaučiasi, kad pataikavo kitiems, ir nei tėvai laimingi dėl to, nei pats žmogus. Toks lyg ir prarastas gyvenimas… Reikia susivokti, kas esi, ir leisti būti sau tuo, kuo esi. Bijome būti katalikais, nes žiūrime, kaip kiti reaguos. O kitiems turėtų tai visiškai nerūpėti, svarbiausia, kaip mes patys jaučiamės. Gerai jausdamasis tą gerą savijautą paskleidi ir kitiems.“