2020 09 14

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Psichoterapeutas R. Petronis: augantis domėjimasis pornografija gali virsti priklausomybe

Robertas Petronis. A.Mockuvienės nuotrauka

Karantino metu didieji pornografijos portalai paskelbė savo vartotojams apie nemokamą prieigą prie jų turinio, tai pateikdami kaip rūpestį ir pagalbą namuose uždarytiems žmonėms. Už šio, atrodytų, nekalto pasiūlymo slypi noras auginti savo klientūrą, naudojantis pasaulį ištikusia nelaime. Tyrimai atskleidžia, kad 82 proc. berniukų ir 68 proc. mergaičių domisi pornografija. Šis amžiaus tarpsnis pasižymi smalsumu, tad šių skaičių smarkiai sureikšminti nereikėtų. Tačiau vėliau paprastas domėjimasis gali virsti priklausomybe. „Priklausomybės nuo pornografijos neišskirčiau iš kitų priklausomybių, kadangi ji turi panašius etapus, kaip, pavyzdžiui, priklausomybė alkoholiui, kuomet žmogus tik po kurio laiko pastebi, kad tai sukelia nuovargį, atsiliepia darbui, santykiams šeimoje“, – teigia psichoterapeutas ROBERTAS PETRONIS, akcentuodamas šios priklausomybės sukeliamas problemas.

Kaip ir kodėl atsiranda priklausomybė nuo pornografijos? Kur išsitrina riba tarp paprasto smalsumo ir augančios priklausomybės? Kokių problemų tai sukelia žmogui?

Kaip psichoterapeutas sakyčiau, kad čia yra bruožų, būdingų visoms priklausomybėms. Visada yra tam tikras pavojaus signalas, kai tam tikri dalykai padeda pabėgti nuo sunkumų – ir nesvarbu, ar tai būtų azartiniai lošimai, ar alkoholis, ar rūkymas. Jei tam tikra veikla ar medžiaga reikalinga tam, kad nuo sunkumų pabėgčiau, įtampą iškraučiau, greitai atsipalaiduočiau, tuomet jau kyla pavojus.

Pornografijos svetainių žiūrėjimas beveik visuomet susijęs su masturbacija, žmogus siekia patenkinti bet kokias emocines įtampas, ir tai jį įtraukia. Žiūrint pornografiją įsijungia įvairovės faktorius, nes nuolat stebėti pliką seksualinį aktą nusibosta. Tuomet reikia daugiau stimuliacijos, daugiau dirgiklių. Priklausomybė nuo narkotinių medžiagų kai kuriems irgi prasideda nuo nekaltos medžiagos, vėliau prasideda intensyvesnių, kitoniškų medžiagų paieškos. Kazino kai kas irgi nueina praleisti laisvalaikį ir palošti, o kai kam šis pomėgis virsta priklausomybe.

Kaip pornografija susijusi su gėda?

Aš manau, kad čia susipina keturios sritys. Žvelgiant psichologiniu aspektu, šią priklausomybę sukelia problema, sunkumas, kančia. Vertinant medicininiu aspektu galima kalbėti apie priklausomybę kaip apie ligą. Dvasiniu aspektu žvelgiant, pornografija yra nuodėmė. Teisiniu aspektu – nusikaltimas, kalbant apie vaikų pornografiją. Tiek tikinčiam, tiek netikinčiam žmogui moraline prasme šiuos aspektus pripažinti nėra taip lengva. Kai kurie mano klientai prisipažįsta turintys tokį polinkį, kalba gana laisvai apie tai, kai kurie sako, kad pornografijos svetainėse lankosi tik retkarčiais.

O gėda yra jausmas, susijęs su buvimu kito akivaizdoje: kito žmogaus, Dievo. Filosofas Jeanas Michelis Sartre‘as yra pastebėjęs, kad mes visada esame kažkieno akivaizdoje, visada esame matomi. Tas suvokimas sukelia neišvengiamą gėdą, lyg kažkas žiūrėtų pro rakto skylutę, o mes nežinotume, kas mus mato. Ir tas suvokimas, kad galime būti matomi, pagauti, tikrai susijęs su gėdos jausmu.

EPA nuotrauka

Ar pornografija yra tik vyrų problema? Teko girdėti, kad moterys linkusios fantazuoti, kad pornografija „sėdi galvoje“ joms būnant netgi su savo vyrais…

Jei vertinčiau tik remdamasis savo praktika, sakyčiau, kad šioje srityje dominuoja vyrai. Nesutikau nė vienos moters, kuri būtų pasakojusi apie pornografijos vaizdų žiūrėjimą. Moterys gali fantazuodamos masturbuotis, siekti kažkokio pasitenkinimo su fantazijos pagalba. Tačiau moterims problemų sukelia jų vyrų lankymasis pornografijos svetainėse. Jie sako, kad „visi vyrai tą daro, kad čia nėra problemos“, tačiau moterys tai išgyvena kaip tam tikrą neištikimybę ir kad vyrai kažko pasigenda santykiuose su jomis.

Būčiau linkęs atskirti erotiką, kurioje daugiau romantikos, jausmingumo, nuo pornografijos.

Kokią įtaką porų santykiams daro vieno iš partnerių priklausomybė nuo pornografijos? Ar jie turėtų apie tai kalbėtis?

Kalbėtis yra svarbu. Priklausomybė nuo pornografijos sutrikdo atvirumą tarp žmonių. Jei tai yra dalis mano gyvenimo, apie kurį su žmona negaliu kalbėtis, tuomet ši dalis mane atskiria nuo jos, ir tai tampa problema. Aišku, tai gali būti susiję su tam tikru nepasitenkinimu seksualiniais santykiais. Ir jei aš, patirdamas sunkumų, jų nesprendžiu kartu su kitu, vadinasi, aš bėgu nuo problemų.

Lankymasis pornografijos svetainėse susijęs su nuolatiniu seksualiniu dirginimu, jo reikia vis intensyvesnio, reikalingi vis didesni stimulai. Tai negali neatsiliepti seksualiniams santykiams. Nuo to nuolatinio dirginimo gali mažėti natūralių seksualinių santykių, o žmogus gali tapti dar vienišesnis. Jei žmogus pats pastebi, kad tas dažnas lankymasis pornografijos svetainėse tampa priklausomybe, psichoterapeutas jam būtų pirmoji pagalba ir išeitis.

Manyčiau, kad dabartinė jaunoji karta daug jautresnė ir atidesnė savo ir kito poreikiams – taip pat ir seksualinėje srityje. Šiuolaikiniai žmonės, taip pat ir poros, nebijo kalbėtis šia jautria tema. Jei poros santykiuose individualūs seksualiniai poreikiai yra labai svarbūs, pora gali į tai žiūrėti labai liberaliai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip galėtumėte pakomentuoti situaciją, kuomet naujausio pornografijos skandalo Lietuvoje herojumi tapo kunigas? Dvasininkai irgi yra žmonės, turintys kūną, patiriantys seksualinių įtampų, ką rodo Bažnyčią krečiantis pedofilijos skandalas. Ar jie sulaukia pagalbos iš savo bendruomenės?

Turiu konkrečių patirčių su kunigais, esu konsultavęs ne vieną. Susidūriau su tuo, kad tai yra problema, nes toje aplinkoje nėra su kuo kalbėtis. Žmogus yra žmogus, jis sapnuoja, fantazuoja, susiduria su impulsais, o dvasininkai yra palikti tvarkytis su tuo patys. Apie tai beveik nekalbama dvasininkų bendruomenėje. Kai kuriems tos seksualinės įtampos gali išaugti, jie gali jausti kaltę, kaip negalintys joms atsispirti. Ta seksualinė energija, jei yra užrakinta, neintegruota, apmąstyta, ima veržtis. Ir manau, kad tai labai svarbi dvasininkų sielovados dalis. Dėl to, kad Bažnyčioje ši tema paraštėse, kunigai patenka į labai blogą padėtį. Mūsų visuomenėje per mažai apie tai kalbama. Uždarumas čia yra krachas, nes tuomet viskas keliasi į pogrindį. S. Zweigas savo romane „Vakarykštis pasaulis“ rašė, kad Viktorijos epocha buvo prostitucijos klestėjimo amžius.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.