Psichoterapeutė E. Kern: savęs nuvertinimas – kankinantis jausmas, tačiau dažnai norime, kad nuo jo išvaduotų kiti

Tačiau ką apie šį fenomeną iš tiesų sako psichologijos mokslas? Kur gali nevesti aklas savivertės vaikymasis? Ar iš tiesų aukšta savivertė – sėkmės ir laimės pagrindas? Apie tai kalbamės su adlerietiškosios krypties psichoterapeute ERIKA KERN.

Kaip savivertės  fenomenas traktuojamas rimtojoje psichologijoje, konkrečiau, Jūsų atstovaujamoje Alfredo Adlerio mokykloje?

Originalioje adlerietiškoje literatūroje vokiečių bei anglų kalbomis sutinkama menkavertiškumo, nevisavertiškumo sąvoka, kuria bandoma apibūdinti žmogaus poziciją pasaulio ir kitų žmonių atžvilgiu. O kai aš kalbu apie save ir bandau apibrėžti tai, kas su manimi vyksta, tai vadinama savęs nuvertinimu. Savęs nuvertinimas yra veiksmas, o ne statiškas reiškinys, nes aš tai su savimi darau. Taigi, matome, kaip skiriasi šios dvi sąvokos „žemas savęs vertinimas“ ir „savęs nuvertinimas“.

Kodėl dažniau vartojami terminai „žema savivertė“ arba „menkas savęs vertinimas“, bet ne „savęs nuvertinimas“? Nes aš už savęs nuvertinimą esu atsakingas pats. Skirtingai nei  už „žemą savivertę“, kuri man tarsi nukrito iš dangaus ant galvos ir aš kenčiu. O jeigu aš save nuvertinu, vadinasi, kažką darau pats ir esu už tai atsakingas. Jei man atrodo, kad mano viena koja trumpesnė, aš tą matymą sukuriu pats. Tačiau, jei aš sakau, kad ji tiesiog yra trumpesnė, tai ką gi čia galiu pakeisti? Galiu tiktai kentėti.

Kalbant apie savivertės apibrėžimą ir populiariąją psichologiją, tai populiarioji psichologija turbūt yra ir patogioji psichologija, kuri atpalaiduoja nuo atsakomybės.

Taigi, apibendrinant iš adlerietiškosios pozicijos reikėtų kalbėti ne apie „menką savivertę“, o apie „savęs nuvertinimą“, kad suvoktume, jog žmogus pats sau tai sukuria. Kyla klausimas, kokiu gi tikslu? Juk tikrai ne tam, kad galėtų kentėti.

Žmogus, kuris save nuvertina, tarsi kas rytą atsikėlęs išgeria dozę nuodų ir jam visą dieną bloga, bet jam atrodo, kad kitaip neįmanoma. Tačiau jis nesuvokia, kad, jei negertų to nuodo, jam nebūtų bloga. Vis dėlto suaugęs žmogus iš tiesų tą savęs nuvertinimo mintį pasirenka pats.

Labai įdomu. Tad koks gi tas „savęs nuvertinimo“ tikslas ar tikslai?

Terminai „menkavertiškumo jausmas“ ir „nevisavertiškumo kompleksas“ yra sukurti paties A. Adlerio. Pirminis žmogaus menkavertiškumo jausmas remiasi objektyvia jo pozicija kitų žmonių atžvilgiu. Pavyzdžiui, vaikas yra silpnesnis nei jo tėvai. Ir tai yra tiesa. Tai nėra vaiko įsivaizdavimas. Taip pat jeigu aš esu mažiau pasiekęs nei mano draugas, turintis kelis mokslinius laipsnius, tai irgi yra objektyvus faktas. Tačiau, jei aš tą ne tik suvokiu, bet dėl to ir prastai jaučiuosi, tai jau yra menkavertiškumo jausmas. Ir ką gi aš su tuo jausmu darau? – arba bandau jį įveikti, arba pradedu juo naudotis.

Pagal A. Adlerio teoriją, kadangi vaikas dėl objektyvių priežasčių patiria labai daug menkavertiškumo jausmų – nes jis vis dėlto yra mažesnis, silpnesnis nei tėvai, negali savimi pasirūpinti, yra priklausomas nuo kitų – prasideda jo judėjimas iš menkesnės pozicijos, stengiantis ją kompensuoti. Patogiausias būdas šiuo atveju yra pasiekti pranašumo poziciją.

Vaikystėje tai pastebima antrais–trečiais metais, kai vaikas pradeda sakyti „ne“, bandyti pats valdyti situaciją, nes įgyja suvokimą, ką daryti, norint išsivaduoti iš menkavertiškumo jausmo. Tačiau jei šeimos atmosfera yra sveika, tada nėra nieko kenksminga. Tai paskatina vaiką judėti, siekiant tapti stipresniam ir mažiau priklausomam nuo kitų. Jei tėvai moko vaiką bendradarbiauti, tai jis pradeda savo pranašumo siekimą keisti į bendradarbiavimą ir norą būti tokiam pat svarbiam kaip ir kiti šeimos nariai – aš taip pat prisidedu prie šeimos sprendimų, pokyčių ir veiklų.

Tačiau kalbant apie suaugusį žmogų, turime iš naujo sau užduoti klausimą: koks yra jo tikslas, kai šis save nuvertina, pavyzdžiui, sakydamas: „Mano kolegos pasiekę daugiau nei aš. Aš esu nevykėlis?“ Vienas tikslų gali būti, kad tas, kuriam tai sakoma, pasijustų kaltas. Jei tas kitas, kuriam tai sakau, iš tiesų yra už mane daugiau pasiekęs, jis automatiškai pasijus kaltas. Kitas tikslas gali būti noras, kad mane guostų, sakytų, kad tu kažkur kitur esi stipresnis ir pan.

Savęs nuvertinimas santykyje su kitu žmogumi turi tikslą, kad kitas žmogus kažką su tuo mano savęs nuvertinimu darytų. Nes realiai dalis mano savęs nuvertinimo yra objektyvi tiesa. Juk tikrai visada atsiras žmonių, daugiau nei aš pasiekusių. Todėl žmogus, kuriam guodžiamasi, gali pasakyti: „Taip, iš tiesų yra daugiau už tave pasiekusių, tad ko tu nori?“, taip sustabdydamas šį ėjimą, tarsi žaidžiant šachmatais.

Tačiau jei sakoma: „Aš nieko gyvenime apskritai nepasiekiau“, tada iš to, kuriam guodžiamasi, atimama ir sustabdymo galimybė, ir tas kitas jausis priverstas mane gelbėti. Pats savęs nuvertinimas yra labai kankinantis jausmas, ir žmogus iš tiesų dažniausiai nemeluoja, sakydamas, jog yra prastesnis už kitus, tačiau jis nori, kad iš tos kančios jį išvaduotų kitas, nes neranda kito būdo pats iš jos išsivaduoti. Taip susidaro užburtas ratas.

Žmogus, kuris save nuvertina, tarsi kas rytą atsikėlęs išgeria dozę nuodų ir jam visą dieną bloga, bet jam atrodo, kad kitaip neįmanoma. Tačiau jis nesuvokia, kad, jei negertų to nuodo, jam nebūtų bloga. Vis dėlto suaugęs žmogus iš tiesų tą savęs nuvertinimo mintį pasirenka pats.

Jei teisingai supratau, savęs nuvertinimas veikiau yra kaip gilesnės kančios, gilesnių problemų signalas?

Iš tiesų, išreikšdamas savęs nuvertinimą, žmogus tarsi iškiša signalinę lemputę, kad jam kažkas yra negerai. Taip pat tai yra lepinimo siekimas. O kartais save nuvertindamas žmogus turi iš karto abu tikslus – ir pagalbos prašymo, ir lepinimo siekimo. Kai žmogus ateina į psichoterapiją, dažniausiai yra abu tikslai.

Tačiau labai svarbu suprasti, kad žmogus šio lepinimo siekia nesąmoningai. Lepinimas tai ir paglostymų troškimas, ir siekis, kad už mane viską darytų. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus vaikystėje buvo lepinamas. Jis pats sukuria savotišką savęs lepinimo metodiką, kaip su juo reikėtų elgtis. Tai yra tarsi savęs raminimas, savęs čiūčiavimas. Taip pat šiam žmogui reikia ir kažką iš esmės spręsti.

Taigi, kai psichoterapijos metu pajuda tas kažkas, ką reikia išspręsti – ar depresija, ar nepatenkinti poreikiai praeityje, ar vidinis konfliktas, kuris nuolat kelia problemų – tada lieka tik savęs lepinimo elgesys. Tai reiškia, kad realiai žmogaus vidus ir požiūris į gyvenimą pasikeičia, tačiau elgesys pasikeičia mažokai. Ir tada žmogus psichoterapijoje turi sąmoningai keistis. Deja, iki to suvokimo, kad aš turiu sąmoningai keistis ir nustoti „išsidirbinėti“, reikia nueiti netrumpą psichoterapinį kelią.

Tik saugiame santykyje ir būdamas saugus su savimi žmogus gali suvokti, kad savęs lepinimas jam nėra naudingas. Kaip taurelė alkoholikui. Tam, kad ateitų tas suvokimas, reikia išspręsti gilesnes problemas.

Tačiau juk būna, kad žmogus nuo pat vaikystės nuolat girdi iš artimos aplinkos, koks jis niekam tikęs, nieko vertas. Vadinasi, jis pats nesusigalvoja, kad yra menkavertis, bet yra kitų įtikinamas. Žmogus tuo tiesiog patiki ir galbūt vėliau netgi niekam nesiskundžia, tačiau taip jaučiasi…

A. Adlerio teorijoje yra manoma, kad sudėtinga žmogaus gyvenimo pradžia labai prisideda prie požiūrio į save ir aplinkinius formavimo. Kitas šio požiūrio formavimosi komponentas – pats žmogus (dar vaikas), kuris interpretuoja savo aplinką bei patirtį ir priima jam pačiam suprantamus ir logiškus sprendimus. Jeigu vaikui dažnai sakoma, kad jis nevykėlis ir pan., jis pradeda aktyviai ieškoti būdų, kaip būti „vykėliu“. Tada vidinis jo išeities taškas yra toks: „Aš greičiausiai esu nevykėlis ir man reikia tapti vykusiam“ – kitaip tariant, „turiu būti labai atidus ir sekti, kad tik nesuklysčiau“.

Toks žmogus visada atsispiria nuo šio taško. Jei šis žmogus ateitų į psichoterapiją, čia būtų giluminė jo problema. Tai nėra savęs nuvertinimas, tai baimė, kad aš esu nevykėlis.

Realiai joks vaikas neaugo tokioje aplinkoje, kurioje buvo vien nuvertinamas. Tai nelabai įmanoma. Juk vis vien esama bent kiek teigiamo grįžtamojo ryšio iš giminaičių, mokytojų, kaimynų ir kitų sutiktų žmonių. Be to, grįžtamasis ryšys juk suteikiamas ne vien žodžiais, bet ir žvilgsniu. Pavyzdžiui, teigiamas grįžtamasis ryšys gali būti ir tai, kad aš, pamatęs troleibuse nepažįstamą žmogų, žvelgiu į jį ne smerkiančiomis, ne kritikuojančiomis akimis, bet matau jame žmogų. Nebūtinai turiu būti susižavėjęs, kad tai būtų teigiamas grįžtamasis ryšys. Taigi dar kartą sakau, jog tai, kad teigiamo grįžtamojo ryšio visiškai nebūtų aplinkoje, kurioje auga vaikas, yra beveik neįmanoma.

Tačiau kitas dalykas – vaikas gali fiksuoti idėją, kad to teigiamo grįžtamojo ryšio visai nėra, manęs niekas nepalaiko – tai jo interpretacija, žinoma, klaidinga. Tai – jau tarsi antra pakopa. Tada vaikas pradeda į viską žvelgti per šiuos „naujus žiūronus“. Kai tėvai vaiką labai nuvertina, jis labai stengiasi įrodyti, kad yra vertas, todėl nelabai turi ir laiko žvelgti į pozityvius dalykus. Taip pat toks vaikas bandys vengti situacijų, kuriose jis jaučiasi nuvertinamas. Po kurio laiko jis jau nebegirdi, kai kas nors pasako jam komplimentą ar teigiamą įvertinimą, nes tai jau nebetelpa į jo susikurtą kasdienę schemą. Taip žmogus pradeda ignoruoti teigiamą grįžtamąjį ryšį. Matome, kaip žmogus palaipsniui pradeda pats selektyviai konstruoti savo aplinkos vaizdą, todėl jaučiasi supamas vis tos pačios aplinkos. Tai aš priskirčiau prie giluminių psichologinių problemų.

Kai šis jo aplinkos įsivaizdavimas įsitvirtina ir žmogus ima kartoti kitiems, kad yra nevertas, jis staiga sulaukia paguodos – kokia nors močiutė pradeda sakyti: „Vaikeli, ką tu, tai netiesa.“ Vadinasi, man ši strategija tampa naudinga! Aš prie savo „schemos“ prijungiu dar vieną idėją – naudoti savęs nuvertinimą kaip būdą gauti teigiamą vertinimą iš aplinkos. Tačiau net ir gavęs pozityvų įvertinimą žmogus pasilieka prie savo schemos – aš arba pats pasiekiu, kad kitas žmogus mane įvertintų, priversdamas jį mane guosti arba to teigiamo įvertinimo nėra visiškai. Taigi aš vėl gyvenu tame pačiam burbule ir įsitikinime, kad manęs niekas teigiamai nevertina.

Tačiau jeigu save nuvertinantis žmogus niekam nesiskundžia…

Žmogus pasireiškia per santykį. Kai žmogus yra vienas pats, jis pasireiškia ne per santykį su žmogumi, o su užduotimi. Pavyzdžiui, man reikia išlaikyti egzaminą, bet aš bijau susikirsti. Mano baimę sukelia įsitikinimas, kad negaliu susikirsti, nes susikirtęs tapsiu „nevertas“. Jei prieš egzaminą aš sakau sau: „Aš vis tiek susimausiu.“ Tai – savęs nuvertinimas. O koks to tikslas? – išankstinis savęs nuraminimas. Jei man  nepavyks, galėsiu sakyti: „Aš taip ir žinojau.“ O priešingu atveju galėsiu galvoti: „Koks aš šaunuolis.“

Taigi tas pats santykis, kuris vyksta su žmonėmis, vyksta ir su pačiu savimi. Tai taip pat naudinga. Aš save taip pat užliūliuoju, kad nesu nieko vertas, o vėliau galiu džiaugtis, kad man pavyko. Tačiau iš tiesų tai nenaudingas metodas.

Kodėl?

Todėl, kad jo efektas yra trumpalaikis. Nes mes tokiu atveju nuvertiname patį pasiekimą, jį traktuodami labiau kaip atsitiktinumą, nes tai neatitinka mano, kaip nevykėlio, schemos.

Buvo atliktas eksperimentas. Korėjiečių ir amerikiečių moksleiviai atliko matematines užduotis bei testą apie savęs vertinimą. Korėjiečiai vertino save kur kas prasčiau nei amerikiečiai, bet jų matematiniai rezultatai buvo daug geresni. Taigi buvo padaryta išvada, kad, kai žmogus gerai ar per gerai save vertina, jo akademiniai rezultatai tam atvirkščiai proporcingi. 

Didelė savivertė yra menkos savivertės kita pusė. Aš sakyčiau, kad tame eksperimente korėjiečių vaikai save vertino realistiškiau, adekvačiau, bet tai nereiškia, kad prasčiau nei amerikiečiai. Nežinau, ar jie iš tiesų save nuvertino.

Esate susidūrusi su amerikiečių kultūra. Ar iš tiesų ten vaikai beatodairiškai giriami, ar čia tik mitas?

Taip, to esama. Tai matome ir filmuose, ir laidose. Tai siūloma kaip būdas įveikti savęs nuvertinimą. Amerikietiškoje kultūroje siūloma (nors ir ne visiškai tiesiogiai) su tuo susidoroti save pervertinant. Tiksliau, ignoruojant nevisavertiškumo jausmą. Taigi prie tos pačios schemos, kur aš, viena vertus, labai stengiuosi įrodyti, jog esu vertas, kita vertus, bandau vengti situacijų, kuriose galiu pajusti menkavertiškumą, dar pridedu nuolatinį pozityvų savęs įtikinėjimą. Laikinai atrodo, jog tai padeda. Kartais tai padeda būti drąsesniam, siekti didesnių pasiekimų. Tačiau toks požiūris yra paviršutiniškas.

Bet jei aš sau sakyčiau: „Nepriklausomai nuo to, kaip aš save nuvertinu, realybė man atskleidžia kitus dalykus. Nesu aš jau toks niekam tikęs, bet aš save nuvertinu. Ir greičiausiai tai darau dėl kokių nors tikslų, ir man neišeina liautis tą darius“ – toks mąstymas duotų tikrai geresnių rezultatų nei tas, jog „aš esu „super“, aš viską įveiksiu“.

Nors tai ir motyvuoja, tačiau tai, apie ką nėra tiek daug kalbama ir ko labai daug amerikietiškoje kultūroje, – tai didžiulė įtampa. Ji prasideda savęs prisipumpavimu ir baigiasi lūkesčiu. Jei aš save nuviliu, viskas griūva.  Aš taip įtempiu nesėkmės baimę, jog turiu dirbti dieną naktį, kad tik nesusimaučiau. Priešingu atveju aš iškrentu iš visuomenės, iš sėkmingų žmonių būrio. Kuo didesnė mūsų vidinė įtampa, tuo žemesni rezultatai. Taigi tame tyrime apie kinų ir amerikiečių vaikus šie rezultatai buvo žemesni ne dėl savęs pervertinimo, bet dėl jo šalutinio poveikio, kuris buvo įtampa.

Vadinasi, čia esama paradokso: kai save pervertini, atsiranda įtampa, kuri lemia prastesnį rezultatą?

Nes atsiranda lūkestis. Nors žmogus, kuris savimi pernelyg pasitiki, atrodo labiau atsipalaidavęs, tačiau susidūrus su užduotimi jį pradeda kamuoti mintis, kad man negali nepavykti. Nuo tokio lūkesčio adrenalino kiekis kraujyje peržengia motyvuojančią ribą, ir žmogus pradeda įsitempti ir susikaustyti. Vien dėl to jį gali ištikti nesėkmė.

Žodžiu, vadinamasis pozityvusis mąstymas – nieko gero?

Iš tiesų pozityvioji psichologija yra geras dalykas, tačiau ji dažnai suvokiama iškreiptai. Suvokiama teisingai, ji padeda žmogui nenukrypti į savęs nuvertinimą  ir padrąsinti save bei kitą. Pozityvus požiūris į situaciją ištikus nesėkmei leidžia žmogui toje situacijoje įžvelgti ir teigiamų aspektų bei nenuvertinti savęs, bet vertinti save realistiškai.

Vaikui grįžus iš mokyklos gavusiam gerą pažymį tėvai paprastai jį giria. Tačiau čia reikia būti labai atsargiems. Šioje situacijoje reikia džiaugtis vaiko džiaugsmu, bet neakcentuoti, kad mums reikalingi tik aukšti rezultatai. Tai yra labai subtilu. Turime džiaugtis, kad vaikas yra laimingas, o ne todėl, kad gavo dešimtuką.

Prisimenu savo pačios patirtį. Kai sūnų pradėjome leisti į mokyklą vienoje Vakarų Europos šalyje, per pirmą tėvų susirinkimą mokytoja patarė tėvams savo vaikus nuolat girti. Ką manai apie tai? 

A. Adleris, o vėliau jo pasekėjas R. Dreikursas išvystė tėvų mokymo modelį, kur gan aiškiai pasakyta, kad yra du dalykai – vaiko pagyrimas ir padrąsinimas. Padrąsinime yra tikėjimas vaiku. Jei vaikas išeidamas į mokyklą sako, kad jo laukia atsiskaitymas ir jam nepasiseks, yra svarbiau, kad tėvai parodytų, jog tiki savo vaiku.

Jei tėvai sako: „Ką tu, juk tu toks šaunuolis, tau dar nebuvo, kad nepasisektų“, – tai jau yra užkoduotas lūkestis. O verčiau sakyti: „Aš tikiu, kad tau pavyks, bet, jei ir nepavyktų, – nieko nenutiks.“ Vaikas iš tėvų turi girdėti apie tokią galimybę ir būti jų priimtas. Kita vertus, svarbu ne tiek žodžiai, kiek tėvų pozicija, kad aš tikiu tavimi, nes esi mano mylimas vaikas ir viskas bus gerai, net ir jei kas nors nepasiseks. Nors tu tuo kaip ir nieko ypatingo nepasakai, bet parodomas tikėjimas vaiku, kad jis – puikus žmogus bet kuriuo atveju. Tai padrąsina vaiką, ir jis nebijo nesėkmės, todėl mažiau įsitempia, ir jo rezultatas būna geresnis.

Vaikui grįžus iš mokyklos gavusiam gerą pažymį tėvai paprastai jį giria. Tačiau čia reikia būti labai atsargiems. Šioje situacijoje reikia džiaugtis vaiko džiaugsmu, bet neakcentuoti, kad mums reikalingi tik aukšti rezultatai. Tai yra labai subtilu. Turime džiaugtis, kad vaikas yra laimingas, o ne todėl, kad gavo dešimtuką. Ir mūsų vidinė pozicija padiktuos atitinkamus veiksmus ir žodžius. Nors tas skirtumas atrodo labai menkas, tačiau vaikas tai labai gerai jaučia: ar mama džiaugiasi, kad aš laimingas, ar džiaugiasi mano dešimtuku.

Gal galėtumėte pridurti, į ką dar turėtume atkreipti dėmesį, augindami, auklėdami vaikus, kad jų savivertė būtų nei per maža, nei per didelė, o adekvati?

Pirmas ir pagrindinis punktas – nelepinti. Tai reiškia nedaryti už vaiką to, ką jis jau geba padaryti pats. Jei vaikui reikia pusvalandžio užsirišti batų raišteliams, o mes turime skubėti, galbūt tada jam galima padėti užsirišti. Bet jei turime pakankamai laiko – nekiškime nagų prie to, nes vaikas turi patirti sėkmę. Nes jei mes už vaiką atliekame jo darbus, atimame iš jo savęs įvertinimo galimybes.

Tad ar galima teigti, kad vaikui žemą savęs vertinimą labiau formuoja ne nuolatinė tėvų kritika, bet neleidimas pačiam atlikti savo užduočių?

Būtent. Esama paviršutiniško įsitikinimo, kad, jei aš vaiką lepinsiu, jis užaugs savimi pasitikintis. Tačiau, jei nori sugriauti vaiko savęs vertinimą, lepink jį. Vaikas, kuris yra tiesiogiai nuvertinamas, bent jau supranta savo „monstrus“, o lepintas vaikas, augęs tokioje aplinkoje, kur už jį viskas buvo padaroma, kažkodėl viduje jaučiasi neįgalus – aš nieko pats nesugebu, manimi reikia pasirūpinti. Tad jis jaučia  vidinę sumaištį, nes tas savęs nuvertinimas jau yra gilesnio lygmens ir jis pasireiškia prašymu, kad visi mane lepintų.

Sakoma, kad į psichoterapiją lepintas vaikas ateina apie trisdešimtuosius metus, kai su visu tuo kraičiu atsimuša į sieną. Todėl sunkios sąlygos vaikui iš tiesų yra ne tokios kenksmingos (nors jos, be abejo, kenksmingos) nei lepinimas.

Koks gi antrasis punktas?

Antrasis punktas – nenuvertinti vaikų. Kai vaikas auga, jo elgesį dažnai reikia koreguoti. Tėvai ir yra ta mokykla, kurioje vaikas mokosi pritapti prie aplinkos reikalavimų, tinkamai elgtis, ko nedaryti ir ką daryti. Taigi šiame mokyme labai svarbu akcentuoti, ką vaikas padarė gerai. Dažniau mes esame linkę taisyti, kas yra blogai. Tai vyksta automatiškai. Tokiais atvejais neatrodo, kad čia esama didelio nuvertinimo, bet jau tuomet vaikui pradeda formuotis idėja, kaip jis yra matomas – ar kaip brokas, ar kaip vaikas, kuriam reikia mokytis.

Kitas dalykas, ankstyvame vaiko amžiuje jo tėvai turėtų pasirūpinti aplinka, kad ji būtų saugi, nes, jei sakome mažyliui, kad šis neliestų elektros lizdo, nes ji nesutvarkyta, tai yra ne vaiko, bet tėvų problema. Kaip ir kitais panašiais atvejais. Taigi vaikui turi būti paruošta aplinka, kol jis išmoks su ja apsieiti. Deja, šiandienėje mūsų aplinkoje esama per daug pavojingų daiktų, lyginant su natūralesne aplinka, kur vaikui yra lengviau išmokti su ja apsieiti.

Mokant vaiką labai svarbu pasakyti, ką jis daro gerai. Svarbu įvertinti ir pastiprinti, kai vaikas tai daro. Tai šiek tiek panašu į gyrimą, tačiau labiau tai – užtvirtinimas: aš matau, kad tu elgiesi teisingai. Tai taikytina tik gan ankstyvame amžiuje. Kai vaikas ima suvokti, kaip elgtis mūsų visuomenėje, tada jau nereikia to daryti.

Tėvai daugmaž supranta kritikos žalą vaikams, tačiau kaip jiems atsikratyti lūkesčio, kad jų vaikai turi būtinai ką nors pasiekti?

Taigi sakau tėvams: nustokite žiūrėti į rezultatus. Vaikas – tai ne jūsų įrankis, kuriuo jūs pasiekiate gyvenime sėkmę. Nustokite galvoti, kad vaikai – jūsų pratęsimas, kuris turi kažką gyvenime įrodyti. Vaikas – tai atskiras gyvenimas, su savo psichika, siela. Taigi atitraukite nuo jo nagus. Jis pats turi suformuoti savo gyvenimo kokybę. O mes tik turime išmintingai mokyti, paremti, padėti ir džiaugtis, kai vaikui smagu, kai jis patiria sėkmę, kai ką nors įveikia.

Turime džiaugtis vaiko džiaugsmu, o ne rezultatais. Čia iš principo tėvams reikia keisti požiūrį. Jei tėvui reikia, kad jo vaikas pasiektų geriausius rezultatus, o aš uždrausiu jam jį kritikuoti, tėvas gali stengtis nekritikuoti savo vaiko sukandęs dantis, tačiau realiai jo vidinė nuostata išliks, o vaikas ją jaus ir be žodžių. Tai nelabai ką keičia, nes turi būti kitokia tėvų pozicija.

Tėvams turi būti svarbu, kad jų vaikai būtų laimingi ir rastų savo asmeninę laimę, o ne darytų laimingus savo tėvus. Reikia atsikratyti idėjos, kad vaikai mus turi padaryti laimingus, o jei nesijaučiame laimingi – keliaukime pas psichoterapeutą.