2020 06 03

Julius Kvedarauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Psichoterapija – tai šokis ant ledo

Skaudu, kad karantinui baigiantis, Vilniaus psichikos sveikatos centre praktiškai nebeliko psichoterapijos skyriaus, kuris jau gerą dešimtmetį oficialiai vadinosi Ribinių būsenų skyriumi.

Psichiatrijai, kaip ir visoms medicinos šakoms, tampant verslo dalimi, stacionari psichoterapija darosi nereikalinga, nes neatneša pakankamai pelno. Psichoterapinis gydymas reikalauja daug laiko, žmonių įsitraukimo, o rezultatą įvertinti sudėtinga. Nes psichologinė ir dvasinė sveikata – tai ne tik skausmo nebuvimas, bet ir gyvenimo pilnatvės jausmas. Kaip jį, tą pojūtį, išmatuoti pagal dešimties balų skalę? Paprasčiau išrašyti vaistus – skyrei pacientui stiprių raminamųjų, užpildei dokumentą teigdamas, kad „simptomatika redukavosi“, pasiėmei jo gydymui skirtus pinigus. Ir – prašau, kitas.

Lietuvos psichoterapijos pradininkas gydytojas Aleksandras Alekseičikas mėgsta iškelti retorinį klausimą: „kardiochirugai persodina širdį, ir tai kainuoja labai daug, o mums, skyriuje kartu dirbantiems gydytojams, seselėms, psichologams kartais reikia imtis sielos persodinimo, bet ką mes už tai gauname?“ Kiek kainuoja sielos persodinimas?

Kam reikalinga stacionari psichoterapija? Tam, kad žmogus, kuris dėl depresijos, nerimo ar charakterio ypatumų jautėsi gyvenantis vos dešimt procentų pilnaverčio gyvenimo, galėtų pasijusti gyvenantis bent dvidešimt, o kartais – ir visus aštuoniasdešimt procentų. Paliekant jam tuos pačius inkstus, kepenis, širdį  ir smegenis.

Psichoterapinis ribinių būsenų skyrius – tai visa gydymo bendruomenė. Bendruomenė yra daugiau nei gerų specialistų komanda. Tai specialistai ir pacientai, visi kartu. Kaip geras patyręs specialistas gali padėti močiutei, kuri susirgo, nes neteko savo anūko? Jai reikia ne patyrusio gydytojo ir ne gerai parinktų antidepresantų. „Grąžinkite man Marių!“, – kukčioja močiutė.  Ir, laimei, skyriuje atsiranda toks labai panašus amžiumi, netgi išvaizda ir blogais įpročiais, vaikinas, pavadinkime jį irgi Mariumi. Jie susidraugauja,  močiutei pasidaro ramiau, kartais net sako pamirštanti, kad iš tikrųjų čia kitas, ne jos Marius. Ir Marius tampa ne tik tinkamiausia tablete, bet ir ramsčiu jos gyvenime.

Vaistai simptomams malšinti – tik ledas. Žinoma, ir jis reikalingas. Ledas – anestetikas, jis nuramina, mažina jautrumą. Jeigu to ledo per daug, žmogaus jausmai, pojūčiai sustingsta, užšąla, panašiai, kaip nutiko berniukui Kajui iš Anderseno pasakos apie Sniego karalienę. Toks sukaustytas tuomet jis ir lieka sėdėti ant suolelio, žiūrėdamas, kaip po gyvenimo ledo areną čiuožinėja kiti.

Pacientams reikia ne tik vaistų, bet ir gyvos psichoterapijos – judesio, veiksmo. Psichoterapinio skyriaus bendruomenė – tai čiuožykla. Čia išdrįsti atsistoti ant pačiūžų, ir leistis į slidų kaip ledas gyvenimą, kuriame būtinai reikia judėti. Kartais tai pavyksta daryti tik labai lėtai ir atsargiai, besilaikant čiuožyklos atramų ar instruktoriaus rankos. Kartais įsidrąsinus pasiseka ir kokią figūrą nubrėžti, atlikti sukinį ar pakėlimą.

Julius Kvedarauskas
Julius Kvedarauskas. Manto Frolenko nuotrauka

Beje, kalbant apie pakėlimus – juk gražu, kai vyras čiuoždamas pakelia savo partnerę, kartais net apsuka ore. Kuo aukščiau pakelia, kuo ilgiau išlaiko, tuo daugiau taškų bei ovacijų susilaukia. Turbūt ne viena moteris pasvajoja kada nors bent akimirkai atsidurti tos šokėjos vietoje. Pakėlimai gyvenime – tai mokėjimas priimti kitą, su visomis jo „isterijomis“ ar „nekalbadieniais“. Vien vaistų, deja, nepakanka. Reikia daug kantrybės treniruočių, praktikos. Kaip pakelti kitą, su jo sielos skausmu, nerimu, depresija? Kaip neskubėti jo paversti į nejudantį ledo gabalą? Vienam tai dažniausiai neįmanoma. Sunku iškelti patį save. Dviese su draugu, o gal lankantis psichologo ar gydytojo kabinete lengviau, tačiau vis tiek sudėtinga. Gyvenime bendruomenė yra labai svarbi. Būtent bendruomenėje žmogus gali atrasti instruktorių, kurio jam taip reikia, partnerį bei kitų žmonių palaikymą.

Štai pacientas Rimas pyksta ir priešinasi gerti haloperidolį (slopinantį vaistą), nors nuo Rimo įtampos, perdėto aktyvumo akivaizdžiai kenčia kiti. „Kodėl aš turiu gerti chemiją, jeigu mano tėvai yra dar didesni ligoniai, bet jokių vaistų patys nevartoja?“, – klausia jis. Taip, akivaizdi neteisybė! Tuomet atsiranda kita pacientė, Irma, tą haloperidolį jau bandžiusi ir prieš penkerius, ir prieš dvejus metus. „Gerai, – sako Rimui Irma, – aš su tavimi gersiu kartu, pusę tavo dozės, pabandom!“ Štai ir palaikymas, pakėlimas! Šįkart ji sutiko pakelti Rimą su jo nepasitikėjimu ir priešiškumu. Ir dviese čiuožti per gyvenimą tapo lengviau. Kartu šokti smagiau! Yra, kas paduoda ranką, kai suklumpi. O ir parkristi dviese kažkaip drąsiau. Veiksmas, kuriame dalyvauja Rimas, vyksta psichoterapinėje skyriaus grupėje, stebint kitiems skyriaus pacientams. „Gerti, negerti tą haloperidolį? – vis dar svarsto jis. – Ir kas man ta Irma?“ Bet visi palaiko tokią situacijos baigtį. Gal jie, skyriaus pacientai, turintys daug gydymosi patirties, žino, ką sako? Ir Rimas sutinka – pabandys bent šiandien.

Baisu, kad vaikai neteks čiuožyklos. Juk dauguma pacientų – viduje vaikai, emociškai priklausomi, kartais nesivaldantys, kartais – nesugebantys priimti tinkamų sprendimų. Jiems reikia mokytis čiuožti. Pirmiausia, išdrįsti atsistoti ant pačiūžų, vėliau – išmokti įsibėgėti, sustoti, pasisukti, aplenkti kliūtis. Vaistai, deja, viso šito negali. Jie – tik ledas, arba tik stimuliatorius, suteikiantis energijos…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vedu ekskursijas Vilniuje. Tiesą pasakius, turistai nelabai mėgsta žiūrėti į tuos paminklus. Džiugu, kad po ilgų ginčų dėl paminklo, kuris turėtų priminti skaudžią Lukiškių aikštės istoriją, žiemą čia atsirado kalėdinė čiuožykla. Turbūt geriausia, kas galėjo nutikti. Čiuoži, sukiesi ant ledo ir ir tie buvę KGB rūmai nebeatrodo tokie baisūs. Akimirką net pagalvoji – jeigu ir Leninas čia tebestovėtų, jis atrodytų nebe toks baisus, kaip tada, 1989-aisiais. Kai pavyksta su tikėjimu išmokti čiuožti per gyvenimą, visos pabaisos tampa nykštukų dydžio.

Ledas kartais geriau nei paminklai. Kai kurias nuoskaudas reikia užmiršti. Užšaldyti ir neatitirpinti. O tada – ant pačiūžų! Tegu jos suteikia gyvenimui skonio ir greičio!

Psichoterapijos arba ribinių būsenų skyrius greičio suteikė ne tik mano, bet ir šimtų kitų žmonių gyvenimams. Tokio skanaus greičio. Medicina, deja, juda jau nebe žmogišku greičiu. Baisu, kad, metams bėgant, atsiras vis naujų programėlių. Jomis bus galima reguliuoti prie smegenų įtaisytus  mikroprocesorius. Vos prilietę telefono ekraną galėsime pakelti džiaugsmo lygį, visai nutildyti baimę ar nerimą. Tos nekorektiškos istorijos apie Irmą ir Rimą nebeliks. Tobulėjant pacientų duomenų apsaugai, niekas nebežinos, ką sutinka ar nesutinka gerti pacientai. Tokia informacija bus prieinama tik programėlėms. Galų gale, nebebus nei Rimo, nei Irmos, liks tiks brūkšniniai kodai ir numeriai. Meilė bus nelegali. Neišsigąskit – žinoma, žmonės ir toliau užsiims seksu ir gimdys vaikus. Tik haloperidolį žmogiškai pasidalinti per pusę bus uždrausta. Psichoterapijos skyrių neliks, kam jie, jeigu yra tobulos „Google“, „Facebook“ ar „Instagram“ bendruomenės. Šokių ant ledo irgi nebeliks – juk šaltoka, nesaugu ir nepelninga…