Psichotiškiausias 2021 m. serialas. „Kalmaro žaidimas“ – labai gražus, labai žiaurus ir su visa tiesa apie mus

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios serialo siužeto detalės.

Vos per aštuonias dienas viršyti žiūrimumo rekordai 90-yje pasaulio šalių ir, manyta, jau pelnytai laukianti populiariausio serialo „Netflixo“ istorijoje karūna. Tačiau susižavėjimas režisieriaus ir scenaristo Hwango Dong-hyuko sensacija sukėlė naują virusinę bangą ir išsiveržti į priekį pastūmėjo naują lyderį: lapkričio 19-ąją pasirodęs dar vienas korėjietiškas serialas „Pragaro šauksmas“ (Hellbound) vos per parą šovė į viršų žiūrimumo rekordais 80-yje šalių.

„Kalmaro žaidime“, dramoje su trilerio, nuotykių, saspenso (linkėjimai nuo Alfredo Hitchcocko!), siaubo, juodosios komedijos, kovinių filmų, kompiuterinių išgyvenimo žaidimų elementais, – trumpai tariant, virtuoziškame žanriškai derinyje – iš pažiūros niekuo neypatinga tema: amžinas kaip pasaulis turtuolių ir vargšų konfliktas, kaip paaiškėja po devynių serijų, išsprendžiamas ne pastarųjų naudai.

Meistriška estetika

Hwangas Dong-hyukas, kaip ir jau puikiai plačiajai auditorijai žinomas kitas Pietų Korėjos režisierius Bongas Joon-ho savo filme „Parazitas“ (Parasite, 2019 m., pagrindinis 2020 m. „Oskarų“ triumfatorius), nuoširdžiai kritikuoja nuopelnais ir elitizmu grįstą kapitalistinę sistemą. Čia nuskurdinti ekonominės krizės, valstybės politikos ir darbdavių savivaliavimo gyvenime kaip pelkėje murkdosi „neprivilegijuotieji“. Ir norint išgyventi nelieka nieko kita, tik dalyvauti šiurpiame eksperimente, rizikuojant savo gyvybe – tam, kad nebežinantys kur dėtis iš nuobodulio turčiai galėtų tiesiog papramogauti.

Didžiulių pagyrų nusipelno „Kalmaro žaidimo“ vizualinė estetika, kostiumai, kaukės, dekoracijos, siurrealistiniai interjero elementai su laiptinėmis, kartais primenančiomis režisieriaus Timo Burtono pasaulius, o kartais – ispanų architekto Ricardo Bofillio suprojektuotą postmodernių apartamentų kompleksą „La Muralla Roja“ Manzaneros mieste, Kalpėje. Jau vien ko vertos scenos su ryškių ir švelnių pastelinių spalvų bei vaikystės nostalgiškų mielumų prisodrintų vaizdų tiradomis, disonuojančiomis su kruvinais vaizdais. Kaip saule nuplieskiančiu virš žaidėjų galvų pakibusiu pinigų rutuliu. Arba masinių scenų geometrija. Kaip gražu, iš nervinės įtampos net kikendamas galvoji, kai atšiauraus grožio mados modelio HoYeon Jung herojė, tokia visa graži graži kaip lėlė ir visa kruvina, guldoma į glamūrinį karstą, perrištą rausvu kaspinu ir primenantį dėželes, į kurias pakuojamos lėlės. Šiurpios mėsmalės scenos čia vaizduojamos su tokiu neįtikėtinu skoniu, su tokia fantastiška estetika, kad jokia perteklinė detalytė neužkabina akies.

Idėją padiktavo komiksai ir finansiniai sunkumai

Hwangas Dong-hyukas į Pietų Korėjos kino istoriją įžengė su savo antruoju, 2011-ųjų, filmu „Nutildytas“ (Silenced). Tikrais įvykiais paremtoje dramoje mokytojas, dirbantis internate kurtiems vaikams, išgirsta apie jų patiriamą seksualinę prievartą ir kartu su žmogaus teisių gynėja ryžtasi piktadarius nubausti. Realybėje kaltininkams pavyksta atsipirkti lygtinėmis bausmėmis ir netgi grįžti į darbą. Vis dėlto filmas „Nutildytas“ buvo toks sėkmingas, kad korėjiečių visuomenėje sukėlė pasipiktinimų bangą, ir sena pedofilijos skandalo mokykloje byla buvo peržvelgta iš naujo. Iš naujo buvo peržvelgtas net baudžiamasis kodeksas. „Tigani įstatymas“ (taip pavadintas filmo garbei pagal jo pavadinimą) panaikino senaties terminą seksualinio smurto prieš vaikus bei negalios asmenis bylos atvejais ir nusikaltėliams sugriežtino bausmę iki gyvos galvos.

Pats režisierius Hwangas Dong-hyukas po šio filmo pasirodymo aiškino socialinėmis Pietų Korėjos visuomenės problemomis susidomėjęs dar tuomet, kai mokėsi Seulo universitete, dalyvaudavo įvairiuose protestuose, o režisieriumi nutarė tapti pasiryžęs savo kinu keisti visuomenę.

O apie tai, kaip sumanė „Kalmaro žaidimo“ idėją, režisierius viename interviu žiniasklaidai yra pasakojęs: „2008-aisiais turėjau parašęs kitą panašų scenarijų, kuriuo nešinas bėgiojau po studijas mėgindamas gauti investicijų. Tačiau nieko iš to neišėjo. Scenarijus, kaip norėjau, nevirto pilnametražiu filmu. Dėl to kurį laiką buvau atsidūręs išties sudėtingoje finansinėje padėtyje, galima sakyti, dugne. Tuo metu skaičiau ir daug komiksų. Tarp jų – nemažai tokių, kurie skirti išgyvenimo žaidimams, pavyzdžiui, „Apgavikų žaidimą“, „Kaidzi“ ir „Karališkąją kovą“.

Perskaičiau ir keletą istorijų apie prasiskolinusius žmones, kurie ryžosi žaisti žaidimus ant kortos statydami savo gyvybę. Ir šios istorijos mane labai įtraukė, gal dėl to, kad ir patį slėgė finansinės bėdos. Netgi buvau pagalvojęs, kad ir pats su malonumu prisijungčiau prie tokio žaidimo, jeigu toks kur nors vyktų, kad laimėjęs aukso puodą galėčiau išsikapanoti iš beviltiškos situacijos. Ir tada į galvą staiga šovė mintis: pala, juk aš režisierius. Kodėl man pačiam nesukūrus apie tai filmo? Taip viskas ir prasidėjo. Nutariau, kad noriu savitu žvilgsniu sukurti korėjietišką išgyvenimo žaidimą.“

Satyra apie lygių galimybių ir demokratijos principų iliuziją

Nieko nauja, kad Pietų Korėjos kinas dėmesį sutelkia į pasikartojančią kapitalizmo kritiką ir visuomenės susiskaldymą, ir daro tai su jam būdinga itin aštria mąstysena, su itin aštria įtampa, kuri virsta puikia kūrybine motyvacija. Bet ir „Kalmaro žaidime“, ir „Parazite“ ši tema atveria kur kas gilesnius socialinius skaudulius.

Visų „Kalmaro žaidimo“ herojų istorijos gimė padiktuotos ne vaizduotės, o liūdnos realybės. Ir visos jos pasitarnauja režisieriui kuriant satyrą ar alegoriją apie lygių galimybių ir demokratijos principų, esą taikomų visiems, iliuziją. Pavyzdžiui, jaunos pabėgėlės iš Šiaurės Korėjos Kang Sae-byeok, kurią vaidina jau minėtoji HoYeon Jung, istorija atskleidžia, kaip tokiems žmonėms sudėtinga rasti darbą Seule. Neturėdama pinigų mergina priversta atiduoti savo mažąjį broliuką į vaikų namus ir liautis svajoti, kad lengvai iš Šiaurės Korėjos pavyks ištraukti ir savo motiną.

Arba imigranto iš Pakistano Ali Abdulo (akt. Anupamas Tripathi) istorija – kaip sudėtinga šioje šalyje išgyventi atvykėliams iš Pietų ir Pietryčių Azijos. Arba pagrindinio herojaus Seongo Gi-huno (akt. Lee Jung-jae) priešistorė. Prieš įsitraukdamas į eksperimentą kadaise jis dirbo automobilių gamykloje. Neapsikentę neteisėtų atleidimų darbininkai sukėlė streiką kovodami už savo teises. Seongas Gi-hunas, gelbėdamas sužeistą darbuotoją, laiku neatvyko į gimdymo namus, kur pasaulį išvydo jo dukrelė. Ir tada žemyn dardantis gyvenimas: skyrybos, depresija, priklausomybė nuo žaidimų, klampinančios skolos, kol galų gale netikėtas susitikimas metro su nepažįstamuoju apvertė vyro gyvenimą aukštyn kojomis.

Kartu su kitais tokiais pat 455 prasiskolinusiais nelaimėliais ar švaistūnais jis atsidūrė paslaptingos salos bunkeryje vilkėdamas žalius treningus, pasiryžęs dalyvauti slaptame eksperimente. Suaugusieji žais savo vaikystės žaidimus. Iš pažiūros jiems teks įveikti paprastus išbandymus, pavyzdžiui, sužaisti žaidimą „Eik toliau – sustok!“ arba per nustatytą laiką išpjaustyti iš cukrinio ledinuko figūrėlę. Užduotys tokios mielos, prizas toks viliojantis, bet jeigu tik herojus padarys nors menkiausią klaidelę arba nespės laiku, šaltakraujiškai bus nušautas visų kitų žaidėjų akyse. Tačiau netgi jei herojams pavyks išvengti fizinės mirties, jiems bus be galo sunku neprarasti savo moralės, vertybių ir žmogiškumo.

Ir čia režisierius Hwangas Dong-hyukas savitai dėlioja žaidėjų už išgyvenimą (arba turčių supratimu – žaidėjų už mirtį) elgesio motyvus. Antroje serijoje abiem pusėms nutarus nutraukti žaidimą, dauguma vis tiek grįžta į salą, bet jau dėl to, kad nugalėtų konkurentus. Režisieriui svarbiau parodyti praradimus, o ne pergales – kuo arčiau sėkmė, tuo žuvusiųjų daugėja. Ypač  paveikiai šią idėją iliustruoja žaidimas ant stiklinio tilto septintoje serijoje: iš tiesų gali išgyventi tik tas, kuris niekieno nenori nuskriausti.

Kas aš esu tarp šių personažų ir kokiame pasaulyje gyvenu?

Žinoma, kiekvieną akimirką tikiesi, kad žaidėjai pasielgs kilniai, pasiaukojamai, tačiau ir ruošiesi jų menkumui bei žiaurumui. O visa paaiškėjanti tiesa apie herojus iš tiesų transformuojasi į tiesą apie save patį, apie mus visus. Režisierius sugalvojo šimtus situacijų, kad žiūrovas pats savęs klaustų: o kaip šioje situacijoje pasielgčiau aš? Ar norėdamas suburti stiprią komandą irgi nepriimčiau į ją moterų ir senuko? Ar ryžčiausi nutraukti eksperimentą ir atsisakyti prizo, net jei gyvenime dar blogiau nei žaidime? Vyras su žmona per pusvalandį turi apsispręsti, kuris iš jųdviejų žus. O koks būtų mano sprendimas? Žinoma, kad geros širdies žmonės vieni kitus traukia ir stengiasi atsispirti blogųjų gaujai, bet socialinio eksperimento logika negailestinga – ir geriesiems anksčiau ar vėliau teks vienas kitą pasmerkti mirčiai.

Mąstydamas apie tai, kodėl „Kalmaro žaidimas“ pasaulyje sukėlė tokį ažiotažą ir sulaukė tokio milžiniško populiarumo, režisierius teigė kurdamas scenarijų nuolat galvojęs apie globalią auditoriją. Vaikiški žaidimai, rodomi seriale, yra lengvai suprantami, bet kuris žiūrovas bet kuriame pasaulio kampelyje gali be vargo suvokti jų taisykles, todėl neeikvoja tam jėgų ir geriau įsigyvena į personažų jausmus, santykių dinamiką, su empatija neria į žaidėjų patirtį, tapatindamasis su vienu ar kitu personažu. Be to, pasak režisieriaus, žaidimai suaugusiesiems visada kelia vaikystės nostalgiją.

Paprastumas ir atpažįstami personažai – du svarbiausi elementai, kurie, Hwango Dong-hyuko nuomone, padėjo „Kalmaro žaidimui“ pelnyti pasaulinę šlovę. Šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės alegorijoje, vaizduojančioje itin aštrią konkurenciją, veikia realiame gyvenime sutinkami personažai. Išgyvenimo žaidimas – ir pramogos, ir žmogiškosios dramos metafora.

Ar bus antras sezonas? Žinoma, kad bus. Režisierius jau užsiminė, kad serialo tęsiniui turi sumanęs idėjų.

„Norėjau sukurti istoriją, kuri visų pirma įtrauktų, kad būtų išties įdomu žiūrėti, – teigė „Kalmaro žaidimo“ kūrėjas. – Galbūt tai gali nuskambėti keistokai, nes šioje istorijoje dedasi žvėriškai baisūs dalykai. Tačiau man buvo svarbus pats reginys – kad apstulbintų, sukrėstų, priblokštų. Ir dar norėjau, kad žmonės, kurie žiūrės šį serialą, užduotų sau tam tikrus klausimus. Kas aš esu tarp šių personažų ir kokiame pasaulyje gyvenu? Kai žiūrėsite, matyt, iš pradžių pagalvosite: kas tai per istorija? Kažkaip viskas čia pernelyg siurrealistiška. Tačiau kuo toliau, tuo labiau prisirišite prie personažų, vienus pamilsite, o kiti galbūt pasirodys atstumiantys.“