Putinas pats nesustos

Jei Krezas pradės karą, jis sugriaus didžią imperiją
Delfų orakulo pranašystė

Yra Putinas – yra Rusija, nėra Putino – nėra Rusijos
Viačeslavas Volodinas, Rusijos Federacijos parlamento pirmininkas.

Kam mums toks pasaulis, jeigu jame nebus Rusijos?
Vladimiras Putinas

Gabrielis García Márquezas „Patriarcho rudenyje“ aprašo tą vienatvę, į kurią patenka užsisėdėjęs diktatorius. Eina dešimtmečiai, ir absoliučios valdžios pojūtis tampa neatsiejama diktatoriaus tapatybės dalimi. Senstant apima abejingumas viskam, nuobodulys tampa natūralia būsena, atrofuojasi emocijos ir visi organizmo refleksai galiausiai kristalizuojasi į viena – baimę prarasti valdžią.

Tai yra jo esminis instinktas, kuris ilgainiui tampa vienintelis. Būtent jis yra tai, už ko slypi visa diktatoriaus poelgių motyvacija, kuri galiausiai tampa suprantama tik jam vienam, ypač tais atvejais, kai jam iš lėto ir nepastebimai jau būna nuvažiavęs stogas. Jam laikas teka lėtai arba sustoja išvis, o tuo metu vietinių oligarchų grobiama šalis iš lėto degraduoja ir jos silpnėjimu netrunka pasinaudoti kitos valstybės.

Vienintelis dalykas, galintis pažadinti „Patriarcho rudens“ herojų, – tai grėsmė prarasti valdžią. Jo gyvuliškas instinktas pajunta bręstantį sąmokslą, jo protas atgyja savaime ir pradeda dirbti milžinišku greičiu, visi veiksmai tampa nuoseklūs ir logiški, o sprendimai teisingi. Sąmokslas operatyviai išaiškinamas, jo organizatoriai labai greitai likviduojami, sąmokslo grėsmės nebelieka, o diktatorius, praradęs bet kokią veiklos motyvaciją, vėl iš lėto nugrimzta į letargo miegą.

Putinas taip ir liko to laikotarpio produktas. Laikotarpio, kai sugebėjimas išgyventi buvo pirmesnis už sugebėjimo gyventi.

Daugelis apžvalgininkų, svarstydami galimus karo Ukrainoje ateities scenarijus, sustoja prie itin svarbaus, bet nenuspėjamo kintamojo – Putino galvoje vykstančių neurofiziologinių procesų. Tarp tų, kurie nors kiek domėjosi Putino politine karjera, turbūt nėra nė vieno, negirdėjusio istorijos apie į kampą užspeistą žiurkę. Savo biografinėje knygoje jis yra pasakojęs, kaip būdamas vaikas su lazda persekiojo žiurkę, kol užspeitė ją į kampą ir tada, nebeturėdama kur dėtis, žiurkė iš nevilties puolė jį patį, priversdama jį sprukti tolyn. Neturėdama kur dėtis, žiurkė iš persekiojamosios tapo persekiojančiąja. Ši neįmantri istorija dažnai prisimenama svarstant apie būsimus Putino veiksmus. Tai, kad ji cituojama dar ir prognozėse apie branduolinio ginklo panaudojimą, geriausiai iliustruoja, kokiais desperatiškais laikais gyvename.

Vakarų politikai ir politologai bando atrasti racionalias prielaidas Putino elgesiui, o opoziciniai rusų politologai imasi įvairiausių Putino asmenybės psichoanalizės seansų. Jo eisena, kadaise pabučiuotas vaiko pilvas, meilužės ir nesantuokiniai vaikai, KGB karininko praeitis, galimos botokso injekcijos veide, tikras ar menamas polinkis į okultizmą – tai ir dar daug kitų dalykų pasitelkiami siekiant kaip nors paaiškinti šiuo metu Rusijoje vykstančius procesus.

Nežinia, kiek šios diktatoriaus gyvenimo detalės padeda suprasti jo asmenybę. Tačiau vienas išties iškalbingas veiksnys, formavęs Putiną, yra jo atėjimo į valdžią istorija. Tai įvyko dešimtajame dešimtmetyje – tuo metu, kai pinigai būdavo uždirbami greitai, žaismingai, o jeigu gausiai, tai dažniausiai ir kruvinai. Galima tik spėlioti, kokiais keliais, kokiomis priemonėmis buvęs KGB karininkas pasiekė pirmuosius Rusijos valdžios ešelonus, tačiau aišku tai, kad Putinas taip ir liko to laikotarpio produktas. Laikotarpio, kai sugebėjimas išgyventi buvo pirmesnis už sugebėjimo gyventi.

Šiuo metu Putinas tarsi grąžina Rusiją į devyniasdešimtuosius, į metą, kai, sugriuvus tuometinei pasaulio tvarkai, geopolitinių kortų kaladė buvo permaišoma iš naujo. Iš visko sprendžiant, ši geopolitinė perkrova vėl bus pasiekta suirutės Rusijos viduje sąskaita. Jos metu bus įmanomi įvairiausi scenarijai, įskaitant ir ginkluotus vidaus konfliktus, po kurių šalis subyrės.

Pats Putinas visai neseniai, prieš pat paskelbdamas vadinamąją „dalinę mobilizaciją“, minėjo, kad Vakarai visomis išgalėmis stengiasi pastūmėti Ukrainą perkelti karo veiksmus į Rusijos teritoriją, tuo siekdami sunaikinti jos suverenitetą. Žinoma, Putinas niekada nepripažins sau, jog tokia situacija susiklostė dėl jo paties ėjimų, kaip ir to, kad Vakarų veiksmai visų pirma nukreipti prieš jo paties sukurtą diktatorišką režimą.

Kartais susidaro įspūdis, kad kiekvienas Putino ėjimas yra pats kvailiausias iš visų galimų.

Pastarosiomis savaitėmis buvo žaibiškai suorganizuoti pseudoreferendumai dėl keturių okupuotų Ukrainos aneksijos, o vėliau, keršijant už diversiją ant Kerčės tilto, – strateginio Rusijos karinės logistikos objekto – buvo pradėti bombarduoti civiliai daugiabučių rajonai įvairiuose Ukrainos miestuose. Rusijos propaganda tai įvardijo kaip smūgius „sprendimų priėmimų centrams“. Sąmoningai ar nesąmoningai buvo pamiršta, kad šis terminas jų pačių buvo sugalvotas siekiant sudaryti įspūdį, jog su Ukraina susiję politiniai sprendimai yra daromi anapus Atlanto. Staiga, sprendžiant iš Rusijos vykdomų Ukrainos miestų bombardavimų, paaiškėjo ne tik tai, kad „sprendimų priėmimo centras“ visgi yra Ukrainoje, o dar ir tai, jog jų yra ne vienas – ne tik Kyjive, bet ir Charkive, Dnipre ir kituose miestuose.

Tokiomis aplinkybėmis iš tiesų sunku susilaikyti nuo improvizacijų Putino asmenybės tema. Putinizmo naratyvas skelbia devyniasdešimtuosius esant rusiškojo imperializmo pralaimėjimo dešimtmečiu, kuris pasibaigė pergalingu Putino atėjimu į valdžią ir vėliau sekusio pakilimo laikotarpiu. Besibaigiant dešimtajam dešimtmečiui irgi sproginėjo taikūs daugiabučiai, tada irgi prasidėjo karas, o dabar visa tai kartojasi, tik nepalyginamai didesniu mastu.

Netgi neseniai praėjusius pseudoreferendumus kai kas yra linkęs laikyti ne tiek desperatišku noru gauti nors kokį apčiuopiamą pergalės trofėjų, kiek psichodelišku poreikiu pasijusti kaip pas save, Rusijoje. Galbūt tai yra beviltiškas vieno žmogaus noras nors kuriam laikui nesėkmes Ukrainos fronte pakeisti pergale suklastotuose rinkimuose. Realiame karo fronte Putino kariuomenei niekaip nesiseka atsilaikyti prieš geriau ginkluotą, labiau patyrusį ir motyvuotą priešininką, o klastojant rinkimus jis tebėra neprilygstamas meistras. Tai yra jo užkulisinis karo laukas, kuriame jis jau trečią dešimtmetį skina vieną pergalę po kitos.

Tačiau realiame pasaulyje kartais susidaro įspūdis, kad kiekvienas Putino ėjimas yra pats kvailiausias iš visų galimų. Pradžioje jis padaro iš esmės klaidingą sprendimą užpuldamas Ukrainą. Tuomet, negalėdamas jos įveikti, pradeda jos gyventojų genocidą. Vėliau, pamatęs, kad Ukrainos pasipriešinimas tik stiprėja, pradeda iš pradžių nuteistųjų, o vėliau ir chaotišką visų Rusijos gyventojų mobilizaciją. Supratęs, kad ši priemonė irgi nedavė jokio teigiamo rezultato, o ukrainiečių kariai ir toliau žingsnis po žingsnio atsiima okupuotas teritorijas, jis įsako sunaikinti Ukrainos civilinę infrastruktūrą.

Po vieno neteisingo ėjimo esi privertas daryti kitą neteisingą ėjimą, ir taip, kol pralošiama visa partija.

Pastarųjų 8 mėnesių Rusijos sprendimai yra priimti nusenusio diktatoriaus, kurio viduje blaškosi į kampą užspeista žiurkė, o išorėje – SSRS žlugimo kaip didžiausios XX a. politinės katastrofos vizija. Ir dabar jau niekas negali būti tikras, kad netgi branduolinio ginklo panaudojimas jam nepasirodys esantis tinkamu įrankiu pakreipti įvykius savo naudai.

Tačiau dabartinė situacija, būdama išoriškai panaši, kartu ir radikaliai skiriasi nuo aplinkybių, kuriomis Putinas ėjo į valdžią 2000-aisiais. Dabar jis turi reikalą ne su vis dar posovietine Rusijos visuomene ar mažyte čečėnų tauta, o su viso Vakarų pasaulio remiama ir 40 milijonų gyventojų turinčia Ukraina, kuri pradėjo jau ketvirtą savo demokratinio valstybingumo dešimtmetį.

Žymus praėjusio šimtmečio pradžios šachmatininkas Siegbertas Taraschas yra pasakęs, kad padarius neteisingą ėjimą šachmatuose blogiausia yra ne tai, jog susilpninama sava pozicija, o tai, kad po vieno neteisingo ėjimo esi privertas daryti kitą neteisingą ėjimą, ir taip, kol pralošiama visa partija. Regis, Putinas sugebėjo pasiekti neįtikėtiną dalyką ir vien tik savo veiksmais priartino dabartinės Rusijos valstybės pabaigą. Tuo iš tiesų sunku patikėti ir vis dar neįmanoma bent apytikriai nuspėti, kokia bus Rusija po Ukrainos karo. Tačiau neskubėdami svarstyti įvarius Rusijos pabaigos scenarijus mes šiandien turime daugiau pagrindo negu bet kada.