V. Putino laiškas „sau pačiam“

„Visi daiktai yra tarpusavyje susiję, tas ryšys yra šventas, ir nėra nieko, kas būtų vienas kitam svetima; visi daiktai sudaro darnią visumą ir prisideda prie paties pasaulio darnumo.“

Markas Aurelijus, „Sau pačiam“

 „Atvirai ir vis įžūliau savo ambicijas reiškė radikalai ir neonaciai. Jiems pataikavo ir oficiali valdžia, ir vietiniai oligarchai, kurie, apiplėšę Ukrainos tautą, grobį laiko Vakarų bankuose ir pasiruošę parduoti tikrą motiną, kad išsaugotų savo kapitalus.“

V. V. Putinas apie Ukrainos problemas

O šiaip šį straipsnį ištiko ta pati lemtis – būti užmirštam, kaip, beje, ir begalei kitų bandymų konstruoti dabartį istorinės mitologijos pagrindu. Ir tai parodo netgi ne tai, kad istorinė mitologija šiandien praranda savo gyvybingumą, kas būtų tik iš dalies tiesa, o tik išsivadėjimą to primygtinai brukamo naratyvo apie Rusiją kaip vienintelę įmanomą posovietinės erdvės valstybių telkėją ir vienytoją.

Ne tiek svarbu, ar V. Putinas pats asmeniškai parašė šį straipsnį, kas yra labai abejotina, kadangi teksto autorius, matyt, yra į grafomaniją linkęs asmuo – ko nepasakytum apie Rusijos prezidentą, kuris gyvena anapus socialinių tinklų; ne paslaptis, kad jis nesinaudoja netgi elektroniniu paštu.

Galbūt toks jo nenoras priimti nūdienos ryšio priemones yra nulemtas nenoro apskritai atsisakyti jau kadais atgyvenusios tautinės tapatybės sampratos, linkusios interpretuoti tautą kaip tūkstantmečiais nekintančią etninę bendruomenę, kurios nariai idealiu atveju koja kojon žengia istorijos tiesiąja. Visgi šis tekstas, net ir be prikišamai demonstruojamo autentiškumo (turiu omenyje vietas, kur V. Putinas pirmuoju asmeniu primena tam tikrus savo veiksmus ir paaiškina jų motyvus), manau, gali būti vertinamas ir kaip asmeninė jo pozicija. Ir tam yra priežasčių.

Nenuostabu, kad straipsnis prasideda nuo trumpo Kijevo Rusios istorijos perpasakojimo, atskleidžiant bendrą ukrainiečių ir rusų kilmę. Netrukus šiame pasakojime atsiranda ir baltarusiai, kurie šio straipsnio pavadinime neminimi – kas vėlgi nestebina, nes, iš visko sprendžiant, kol dabartinę Baltarusiją valdo diktatorius tironas, tol baltarusių tauta V. Putinui atrodo broliška. Atitinkamai, bet koks ukrainiečių bandymas demokratizuoti savo valstybės valdymą, perimant Vakarų Europos valstybių patirtį, jam atrodo kaip tiesiogiai prieš jo valdomą Rusiją nukreiptas priešiškas veiksmas.

Straipsnis ilgas, per istorijos šimtmečius plačiais žingsniais žengiantis ir nieko naujo nepasakantis, banaliai akcentuojantis tai, kas patvirtina išankstines V. Putino nuostatas, ir nutylintis tai, kas joms prieštarauja. Jau nekalbant apie ignoravimą to fakto, kad, nepaisant to, kokia yra istorinė praeitis, politinės žmonių bendruomenės nėra jos įkaitės ir gali pačios priimti lemtingus sprendimus, pasuksiančius jų ateitį visai kita kryptimi, nei buvo iki tol.

Straipsnis teigia esant kažkokį civilizacinės raidos nulemtą rusų ir ukrainiečių tapatybių bendrumą, kuriam šiuo metu iškilusi grėsmė. Antai, be kitos demagogijos, tekste užsimenama, kad nuo Poltavos kilęs rašytojas Nikolajus Gogolis, nors ir rašęs rusiškai, vartojo daug „malorosams“ būdingų posakių ir folkloro elementų. Retoriškai klausima: ar įmanoma rašytojo tapatybę „padalyti“, ar reikia? Kas gi yra Gogolis – „malorosas“ ar rusas? Kuriai tautai priklauso jo kūryba? Atsakant į tai, tik ironišką šypseną gali sukelti tas desperatiškas bandymas pabrėžti, kad ukrainiečiai yra „malorosai“, kitaip sakant, mažarusiai.

Beje, šiuo atveju etimologinė žodžių „mažas“ ir „didelis“ reikšmė nebūtinai yra tokia vienareikšmiška – graikiškas žodis „mikros“ (mažas) gali nurodyti ne tiek į etnoso dydį, kiek į kilmės vietą, t. y. į ten, kur yra vieno ar kito etnoso kilmės vieta, o „didelis“ (šiuo atveju – „Velikorossija“ ir „velikorosai“) nebūtinai reiškia, kad nurodoma toji vieta, kurioje nusėdusi didžioji t. y. pagrindinė to etnoso dalis. Kadaise Didžioji Graikija buvo Italijoje, o Didžioji Ispanija – Amerikoje. Tačiau šiandien, kai visuotinai yra pripažinta, kad tautos turi apsisprendimo teisę, svarbu yra ne etimologinės žodžių reikšmės, o tai, jog net ir nesant sutarimo dėl to, ar Nikolajus Gogolis yra rusas, ar ukrainietis, skaityti jo kūrinius galima gyvenant tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje.

Šios situacijos tiesiogiai niekaip negalės pakeisti netgi Ukrainos įstojimo į NATO faktas, na, nebent pats V. Putinas nuspręstų, kad N. Gogolis visgi yra „chocholas“ ir „malorosas“, o jo kūriniai – tautinę nesantaiką kurstanti ekstremistinė literatūra. Tuomet nieko nepadarysi – tektų Rusijoje gyvenantiems „velikarosams“ atsisakyti nuo šių knygų skaitymo ar bent jau susilaikyti nuo jų viešo citavimo, perkeliant visą šį kultūrinį diskursą į chruščiovkes pakeitusių kartonkių virtuvėles.

Jau dabar aišku, kad iš istorinio aukščio į reiškinį pabandžiusio pažvelgti straipsnio „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“ autoriaus istorinės atminties perspektyvoje laukia anaiptol ne Marko Aurelijaus, o greičiau Leonido Brežnevo likimas. Kaip minėjau, šis straipsnis buvo kelias dienas aptarinėjamas tiek rusų, tiek ir ukrainiečių medijose, bet tik tiek. Manau, pagrindinė šio teksto pasekmė – tai galimybė pačiam autoriui, kas kartą jį skaitant, nors kažkiek įtikinti save, kad prie kruvino rusų ir ukrainiečių susipriešinimo jis asmeniškai niekaip nėra prisidėjęs.

Ir turbūt didžiausias to straipsnio paradoksas yra būtent tas, kad, nors jo tikslas yra atskleisti istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę, skambiu baigiamuoju akordu jis visgi parodo, kuo šios tautos skiriasi. Aišku, visų pirma pastebėkime, kad jeigu apskritai kyla poreikis parodyti, jog du objektai yra identiški – tuomet galima klausti: jeigu jie identiški, tai kodėl kilo pats poreikis tai parodyti? Ar ne todėl, kad juos visi kažkodėl laiko skirtingais?

Tačiau lemiamas čia yra pats paskutinis straipsnio sakinys, kuriame taikos balandžiu apsimetantis V. Putinas pasako esmę: „Ir pasakysiu viena – Rusija niekada nebuvo ir nebus „Anti-Ukraina“. O kokia turi būti Ukraina – čia jau turi nuspręsti jos piliečiai.“ Taigi, toks ir skirtumas – kokia bus Ukraina, kol kas dar neaišku, nes tai turi nuspręsti patys ukrainiečiai. O kokia bus Rusija, jau yra žinoma – nes tai jau nusprendė V. Putinas.