Putino planai ir dvaro politologai

Pirmas scenarijus – demokratinė politika, kuomet Rusija atsitraukia ir buvusiose respublikose įsitvirtina nacionalinės valstybės. Tačiau, pasak autoriaus, jis neįmanomas, nes šios valstybės pačios neišsilaikys ir pradės konfliktuoti. Antras scenarijus – „normalus neoimperinis kelias“, kuomet erdvė reintegruojama. Jis buvo negalimas tik dėl to, kad tuomet, Jelcino valdymo metais, nebūta resursų ir politinės valios.

Tekste siūlomas įgyvendinti trečiasis kelias, vadinamasis „reguliavimas“, kai Rusija imsis aktyvaus postimperinio vaidmens užkertant kelią galimiems konfliktams. Viena esminių Karaganovo doktrinos prielaidų tokia: „Rusakalbių gyventojų atžvilgiu Rusijos užsienio politikos koncepcijos pagrindas turėtų būti žmogaus teisių gynimas visoje buvusioje SSSR teritorijoje.“ Rusakalbiai esą yra „aktyvas“, kuris gali būti išnaudotas kaip veikimo svertas. Dėl to būtina siekti, kad jie liktų tuose regionuose ir išlaikytų kuo glaudesnius ryšius su Rusija. Ekonomine prasme ekspancija turėtų būti vykdoma per įmonių supirkimą.

Galiausiai, „jėga, deja, bus daug kas sprendžiama. Nesakau, kad turime palaikyti jėgos panaudojimą – labai kvaila rėkti, kad bombarduosime ir t. t. […] Jeigu pradėsime naudoti jėgą stipresniojo teise – tai baisu. Tai mes turime legitimizuoti, ir ne dėl to, kad pasaulis atsisuks prieš mus, bet ir todėl, kad mes patys be išorės kontrolės peržengsime leistinumo ribą. Jau dabar reikia ruošti viešąją nuomonę ir tarptautinę organizacijų sistemą tam, kad Rusija ir kiti NVS subjektai gautų galimybę ribotai panaudoti jėgą teisėtumo rėmuose.“

Karjeros ir doktrinos laiptais

Praėjo trisdešimt metų. Per juos Karaganovas, Šaltojo karo metų branduolinės strategijos istorikas, suspėjo pabuvoti prestižinio valstybinio Maskvos universiteto pasaulinės ekonomikos ir politikos fakulteto dekanu, šiuo metu yra jo mokslo vadovas. Valstybiniame gyvenime jis dirbo tiek Jelcino, tiek Putino administracijose patarėju užsienio politikos klausimais. Nūnai menkai žmogaus teisėmis besirūpinančioje Pilietinės visuomenės plėtros ir žmogaus teisių taryboje yra atsakingas už istorinę atmintį.

Istorinė atmintis pirmiausia yra Rusijos kaip fašizmo nugalėtojos ir kovos su nacizmu aukštinimas. Jis ten deleguotas kaip Išorės ir gynybos politikos tarybos prezidiumo garbės pirmininkas. Jei ką, tai nevyriausybinė organizacija, savotiškas smegenų centras, kuriam, gražiai sakant, rūpi nacionaliniai interesai. Turbūt būtent už aktyvumą šioje srityje 2021 metais jis buvo apdovanotas Rusijos gynybos ministerijos medaliu „Už pasiekimus karinėje-politinėje veikloje“, o anksčiau, 2008 ir 2015 metais (koks sutapimas!), gavęs padėkų iš Rusijos prezidento.

Šią gražią akademinę ir valstybinę veiklos karjerą, panašu, lydėjo ir tam tikras mąstymo pokytis. „Doktrinoje“ dar užčiuopiami nedrąsūs pasvarstymai apie moralę ir teisingumą, o atsivertęs naujausius pono Karaganovo tekstus smalsus skaitytojas nerastų jokio vakarietiško liberalaus-demokratinio antstato. Tik grynasis nacionalizmas ir jokių skrupulų neturintis rūpinimasis Rusijos „deržavos“ interesais.

Tikslus bei norus Karaganovas taip pat apibrėžia gana aiškiai, nors ir skirtingai angliakalbiam ir rusakalbiam skaitytojui. Štai angliškai vasario 8 d. ponas Karaganovas teigia: „Rusijos pajėgos prie Ukrainos sienos nesiruošia judėti į šalį. Tai tiesiog beprasmiška [tada jis tęsia apie NATO agresyvumą ir Europos silpnumą], mūsų tikslas pastatyti gyvybingą sistemą ant dabartinės griuvėsių. Žinoma, nepasitelkiant ginklų.“ Rusiškai kalbama, švelniai tariant, kiek nediplomatiškiau: NATO – tai vėžys; Vakarai sukūrė ne saugumo, o grėsmių sistemą, kurią reikia sugriauti; kaimyninės valstybės yra neįgalios veikti; „mes ilgai tylėjome, apie norą atgauti savo pasaulines pozicijas“; Rusija turi visas galimybes tą sistemą perkeisti pradėdama „nedidelį karą“, bet nenori didelio ir t. t.

Rusijos nacionalizmo išdidumas ir primityvumas

Jei Karaganovas tiki tuo, ką rašo, ar bando tuo įtikinti rusus, tuomet Rusiją protu galima suprasti. Ir tuomet klaidinga Putiną laikyti bepročiu. Jis nėra beprotis. Ir tai nėra tik jis – tai jie visi, Putino aplinka ir aplinkos aplinka, kurių deputinizacija yra kur kas sunkesnis uždavinys nei Putino pasiuntimas ant trijų nelotyniškų raidžių. Tiesiog jų protas yra tipiško nacionalisto, ar, jei norite, ultranacionalisto, kas mokslinėje literatūroje paprastai tapatinama su fašizmu.

Fašizmas turi savo racionalumą, kuris sukasi aplink vieną idėją – savo grupės interesų gynimo idėją. Grupės, kurioje nėra vietos paskiro asmens norams ir orumui, o viskas išreikšta kolektyvine didybe ir savimyla. Šiai grupei jokio skirtumo, kad valstybėje yra siaubinga nelygybė, jei tik Rusija kaip kolektyvinis darinys yra turtinga. Šiai grupei jokio skirtumo, kad miršta kažkoks buriatas ar totorius, svarbu, kad jis atitarnautų didžiosios tėvynės ateities pergalėms. Ji suvereni demokratija, absoliučios, neribojamos laisvės manifestacija; laisvės, kuri leidžia žudyti ir net žudytis.

Toks Rusijos nacionalizmas yra primityvus – noras būti didingam, kas suprantama kaip būti dideliam ir turėti daug, nes tik taip ji apie save galvoja kaip apie orią. Dėl paprastumo tai siečiau su deržavos konceptu. Lietuviškai tai paprastai verčiama kaip „didžiavalstybė“, nors semantiškai norėtųsi sieti su rusiška žodžio laikyti, deržatj, vediniu – Rusijos yra tiek, kiek ji turi. Ir Putinas, jei yra teisingas prezidentas-valdovas, privalo turėti kuo daugiau, nes kaipgi kitaip Rusija bus didele deržava.

Nacionalistiškai perversti reikėtų ir „rusiško pasaulio“, ruskij mir, idėją. Čia ne tik apie besiplečiantį rusišką pasaulį kalbama, bet ir apie rusišką taiką (irgi mir) – baimės prispaustų tylą, narsiųjų eliminavimą ir kiekvieno žmogaus instrumentinį panaudojimą. Savo letenose laikyti rusų kūnus, sielas ir visus Rusijos turtus – štai tikroji deržava. Kad tai darytų efektyviai pachanas Putinas nekvaršina sau galvos nuobodžiomis moralinėmis ir vadybos teorijomis, užtenka turėti savo bratvą, kuri dėl akių vadinama pasauliadariais, miratvorcy. Bet, jeigu norime apibrėžti jų funkcijas tiksliau, geriau tiktų kardarių, voinatvorcy, terminas.

Mažumų „saugumas“ – Rusijos galia

Bet Karaganovo doktrina įdomi ne todėl, kad tiesiog iškelia nacionalistines imperines teritorijos ir absoliutaus žmonių panaudojimo valstybės tikslams idėjas. Ji svarbi dėl sąmoningo santykio su tautinėmis mažumomis – noro jas panaudoti kaip savo įtakos instrumentą. Nekalbėkim apie jos nužmoginantį elementą – taip, putiniškai Rusijai mažumos svarbios ne kaip žmonės, bet kaip instrumentai savo interesams siekti. Svarbu, kad šios strategijos efektyvumas pagrįstas ne ti(e)k tautinių mažumų glaudžiais santykiais su Rusija ar jos kultūra, kiek Rusijos kaip vienintelio saugumo šaltinio įvaizdžiu. Atitinkamai gyvenamoji valstybė turi būti traktuojama kaip grėsmė.

Jei būčiau deržavą mylintis rusas, mąstyčiau taip: jei aš noriu plėsti savo galią kaimyninėse valstybėse, man reikia ne tik palaikyti ir toliau kurti esamus santykius su posovietinės erdvės mažumomis, bet ir įteigti, kad joms tose valstybėse kyla grėsmė. Žinoma, sakytų Karaganovo doktrinos šalininkas, tai galime padaryti su propagandos pagalba išpučiant vieną ar kitą politiką ar paskiro žmogaus išpuolį prieš mažumas kaip visos valstybės fašizmo apraišką. Bet dar įtikinamiau yra iš tiesų turėti beprotiškai savo šalį mylinčių radikalų ir juos pakurstyti siekti atitautinti savo valstybėse gyvenančias mažumas ar bent jau nepasibodėti pastūmėti kiek neapkęsti rusų. O geriausia, kad tokie tautininkai apskritai kuo greičiau įgytų valdžią, kuri gimdytų didelę mažumų baimę. Pastaroji reikalautų apginančios jėgos, kurią „maloniai“ pasiūlys Rusija.

Prisimindami šią schemą pastarosiomis savaitėmis esame linkę kiek atlaidžiai ir aplaidžiai vertinti Rusiją sakydami, kad tai tik pastarųjų metų tendencija kurstant nepasitikėjimą Ukraina. Dar prisimename 2014 m. Krymo karą, galbūt 2008 m. Gruzijos „spec. operaciją“, kai mažumos irgi buvo gintos. Tačiau į užmarštį nueina visų užšaldytų konfliktų gimimas – Padniestrėje, Abchazijoje, Kalnų Karabache. Šie konfliktai atsirado dėl SSRS „dereguliacinės“ politikos, euforiškos valstybių nacionalizacijos ir Rusijos karaganoviško „reguliacinio“ įsitraukimo. Žinantieji prisimins, kad jie prasidėjo dar prieš Karaganovo doktrinos paskelbimą ir, taip išeina, ši doktrina jau tada nesakė nieko naujo. Tiesiog Karaganovas kaip istorikas gebėjo reflektuoti, kad Rusija laimėdavo ten, kur sugebėdavo vieną grupę, paprastai neįtakingą, įtikinti savo įsipareigojimu ją palaikyti ir ginti.

Priklausomai nuo ideologijos Rusija gali pritaikyti skirtingus, pasakysiu madingai, algoritmus – aktyvesniam socialistui-liaudininkui a la Justas Paleckis žadės demokratiją, nusivylusiam patriotiniam aktyvistui a la Liudas Gira žadės kultūros klestėjimą, progresyvaus proletariato mylėtojui a la Sniečkus žadės kapitalizmo žlugimą. Nors ieškant pavyzdžių galima eiti ir į senesnę praeitį, į Abiejų Tautų Respublikos padalinimus, kuriuos Imperinė Rusija darė dėl mūsų pačių godumo, reformų baimės ir radikalių tradicinio gyvenimo gynimo pastangų. Išdava, nepaisant skirtingų ideologinių struktūrų, bus ta pati – praplėsta Rusijos deržava.

Naujoji-senoji doktrina

O dabar visų greičiu atgal, į mūsų dieneles. Karaganovo doktrina turi būti atnaujinta. Mat ne tik tarp-tautiniai sentimentai gali būti visuomenės susipriešinimo pagrindas. Išgyvenome priešinimą dėl vakcinų. Nuo pat 1990-ųjų vis atkuriamas priešinimas dėl Vytauto Landsbergio. Ir dabar, kaip paradoksalu, Ukrainos pergalių fone naujų spalvų įgauna priešinimas Vakarams. Anksčiau vietiniame fronte jie buvo vaizduojami kaip grėsmė tautinei kultūrai ir politiniam suverenumui, agresyvūs kitų valstybių užkariautojai, o dabar – kaip naivūs, pasenę, galią praradę ir bevaliai individualistai, užsisklendę savuose partikuliariuose interesuose.

Vakarams visiškai priešinga Vidurio ir Rytų Europa su Ukraina priešakyje – realistai, veržlūs, galingi ir valingi. Ką tie vakariūkščiai, palyginti su mumis – nieko nesupranta ir iš esmės tiek pat atsakingi už Rusijos puolimą, kaip ir pats Putinas. Tik pasiklausykit, kalbės mūsų „Karaganovo doktrinos 2.0“ adeptas, kaip Trudeau nesupranta, kas yra suverenumas; kaip vokiečiai nesiveržia kariauti, nors padidino savo gynybos biudžetą; kaip Macronas kalbasi su Putinu; kaip Bidenas taiko per mažai sankcijų.

Ir štai jau dabar matosi, ko teks siekti, nepriklausomai nuo karo baigties: apsaugoti Ukrainą ir mus pačius nuo dar vieno galimo Putino pasiekimo šiame kare – nusivylimo Vakarais. Jis iš tiesų yra gyvas ir įsismelkęs giliai. Juk neapsiverčia liežuvis vadinti vokiečius ir vokietes „broliais ir sesėmis“, o štai ukrainiečius ir ukrainietes – prašom.

Suprantama, istorija mus moko – šiek tiek LDK, šiek tiek ATR, Rusijos imperijos ir, aišku, sovietinė, kuri jau buvo kadų kadais. Bet kiek gi laiko turėtų praeiti, kad brolius matyčiau ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose? Jau nekalbant apie Pietus, kurių karai, rodos, apskritai mažiau karai? O tie naivūs Vakarai mato atvirkščiai… Ir čia jau matau naujas erdves putinistams bei jų teisingumo aušroms – „kryžiuočių ir nacių niekad nepakeisi, o štai poputininė Rusija gera, dovanojanti tikrąją laisvę ir tikrąją gerovę be išnaudojimo“. Ir atsiras, kas patikės, juk tiek kartų atsirado.

Jau dabar vietoj stiprinamo artumo, rodos, turime nutolimą, įsižeidimą, jog Vakarai daro kažką ne taip, kaip mes norime, kad jie darytų. Galima matyti tai kaip „objektyvų“ situacijos vertinimą – patys Vakarai nenori mūsų brolybės ir seserybės, nenori suprasti postsovietikų. Bet galime bandyti žiūrėti ir iš krikščioniškos perspektyvos – „atsukti kitą žandą“. Ne, ne ta prasme, kurią implikuoja kai kurios interpretacijos apie fizinio smurto priėmimą ir toleravimą. Kaip pliauškė per žandą gali būti interpretuojamas tik didelis įžeidimas, kurį, bent jau vadovaujantis meilės evangelija, siūloma užmiršti.

Supraskite teisingai: Rusijos invazija nėra „pliauškė“, nėra ko ir kodėl atsukti, yra tik neteisingas karas, į kurį reikia atitinkamai atsakyti. Bet JAV ar kitos Vakarų valstybės pozicija galbūt yra pliauškė, nes ji mūsų nesupranta, mus įžeidžia. Tik su tuo, skirtingai nei su Rusija, nereikia kariauti, nors dėl nuomonės pakeitimo ir geresnio mūsų supratimo reikia dirbti. Vakarai yra žodžio žmonės, o putiniškuose Rytuose, panašu, žodis yra tik tam, kad būtų pabandyta apgauti.

Už viso to nesusikalbėjimo, skirtingo matymo, skirtingo ryžtingumo slepiasi ir mūsų per 30 metų ne iki galo padaryti namų darbai. Mezgėm menką ryšį su pasaulio lyderiais, rodėm nepakankamą atjautą jų pagrįstoms baimėms ir istorinėms patirtims ar tiesiog negerbėme Vakarų. Pakaktų bent sąmoningai sau išsitarti – Vakarai nėra Putinas, už jų elgsenos tikrai ne Karaganovo ir paprastai ne buržuazinių imperialistų mąstymas.

Vakarų elgsena tiesiog yra elfiška – mums tokia tolima, nepažįstama, ir kartu tokia pykinanti, nes iš pažiūros tik savimi patenkina. Mes – rohirimai bei gondoriečiai (bent taip įtikime, nors asmeniškai manausi mus esant hobitais) ir Mordoro kremlinai, groblinai, urkai, URAhajai ir troliai mums ne legendos, o kasdienybė. Jau pusę eros gyvename tamsos šešėlių žemėse, kuriose išmokstama narsos, ryžto ir didvyriškumo. Tačiau ir išdidumo bei paniekos kovojantiems savas kovas, kurios mums atrodo menkos ir nereikšmingos. O, bet tai ir yra didysis žiedo gundymas – nugalėję vieną tamsos pasaulio valdovą įtikime turį teisę valdyti pasaulį patys. Ir tas išdidumas pradeda mesti didelį šešėlį.