Putino rūmai – kokia prasmė?

Nežinia, ar Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno filmas apie prezidento V. Putino statomus rūmus Juodosios jūros pakrantėje, šalia kurortinio Gelendžiko miestelio, buvo didelė naujiena tiems, kurie įdėmiai seka visas korupcines naujienas ir gandus iš Rusijos. Visgi A. Navalno filmas buvo ta informacinė prekė, kuri buvo nuosekliai išdėstyta ir pateikta su pikantiškomis detalėmis, tokiomis kaip imperatoriškasis erelis ant rūmų vartų, unitazo valymo šepetys už 700 eurų ar tualetinio popieriaus laikiklis už tūkstantį. Ten pasakojama apie Putinui statomus rūmus ir aplink juos aptvertą teritoriją, kurios plotas prilygsta keliasdešimt Monako kunigaikštysčių. Daug visko ten yra – brangiais baldais apstatytos menės, teatras, amfiteatras, požeminė ledo ritulio arena, kazino, cerkvė, vyno fabrikas, baseinas ir kiti objektai, skirti praskaidrinti nuo valstybės valdymo subjurusią diktatoriaus nuotaiką. 

Pasirodo, šiuo metu kai kurie rūmų komplekso pastatai dar jų nebaigus statyti jau yra renovuojami, kadangi į juos įsimetė pelėsis. Ši žinia privertė susimąstyti apie fatališką mūsų laikų karmą – tu gali būti pinigų neskaičiuojantis diktatorius, kuris valdo imperiją, turinčią branduolinį ginklą ir užimančią šeštadalį žemės rutulio sausumos, tačiau net ir tuomet nesi apsaugotas nuo statybininkų chaltūros. Ir tuomet kyla klausimas – o kokia viso to prasmė?

Šis klausimas nėra užmaskuotas teiginys apie materialinių gėrybių laikinumą, neva pinigai yra nesvarbu, nes jų po mirties su savimi nepasiimsi. Tačiau ar būtina gyventi ne dviejų, o dvidešimt dviejų aukštų nuosavame namie vien tik dėl to, kad gali sau tai leisti? Arba nejaugi privaloma nešioti ant kaklo storą aukso grandinę, net jei ir turi tiek pinigų, kad įsigyti ją yra vieni niekai? Juk trina sprandą. Mados tendencijos rodo, kad, kai uždirbi nebe milijonus, o milijardus, tai vėl gali leisti sau kaip M. Zukerbergas visur vaikščioti su paprasta maike, išskyrus nebent tuos atvejus, kai esi kviečiamas pasiaiškinti į JAV Senatą. Tačiau Putinui iškvietimas į JAV Senatą negresia, o Rusijoje jis pats į savo kabinetą gali iškviesti bet ką, netgi visa Rusijos Dūmą in corpore. Tik neišsikviečia, nes nenori, bet jei panorėtų – išsikviestų. Tai kokia prasmė iš tų rūmų?

Daug kas jau atkreipė dėmesį, kad šį pastatų kompleksą būtų klaidinga vadinti rūmais, kadangi monarchijos laikotarpių rūmai buvo valstybę reprezentuojančio monarcho rezidencija, o ne tiesiog privati nuosavybė. Rūmai buvo viešos paskirties pastatai, kuriuose karalius priiminėdavo įvairių luomų atstovus ir užsienio valstybių pasiuntinius. Jie nebuvo statomi tam, kad valdovas turėtų galimybę atokiau nuo visų pažaisti biliardą ar pasiperti pirtyje. Antai Julija Latynina mano, kad Putino rūmai yra greičiau Uždraustojo miesto, kuriame reziduodavo Kinijos imperatoriai, atitikmuo, kas irgi nėra tikslu. Nors į Uždraustą miestą paprastiems gyventojams būdavo uždrausta įeiti (netgi jį minėti), tačiau tai, kad šiame mieste gyvena imperatorius kartu su savo dvariškiais ir pagrindiniu biurokratijos korpusu, niekam nebuvo paslaptis. Tuo tarpu nepanašu, kad statant rūmus Putinui ten pat numatyta apgyvendinti biurokratus su jų tarnais, kad pirmieji padėtų Putinui valdyti valstybę, o antrieji patarnautų pirmiesiems buityje. Šie rūmai nepriklauso Putinui nuosavybės teise, jis valdo juos slapta ir būtent tuo šie jo rūmai skiriasi nuo feodalo įtvirtintos pilies, kurią feodalas gaudavo iš karaliaus ar aukštesnio feodalo už karinę tarnybą. Juolab Rusijoje nėra jokio aukštesnio feodalo už Putiną.

Beje, sovietinėje sistemoje aukšti partijos šulai irgi formaliai beveik neturėdavo jokios nuosavybės, jeigu neturėsime omenyje kokio seno žiguliuko ar pan. Prisimenu vieno žymaus ir Rusijoje liberalių pažiūrų laikomo istorijos profesoriaus pasakojimą apie savo tėvą, kuris buvo laivyno admirolas. Profesorius apie jį pasakodamas pabrėžė, kad būdamas admirolas tėvas nesusikrovė jokio turto, nes tiek jo butas, tiek užmiesčio vila, tiek ir automobilis buvo valdiški. Taigi jo tėvui nepriklausė. Tai yra gana tipiškas sovietinio mąstymo požymis – netraktuoti daikto valdymo kaip vienos iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių. Manau, kad šis profesorius nuoširdžiai manė, kad jo tėvas savo asmeniniams tikslams naudodamas (t. y. faktiškai jį valdydamas) tarnybinį automobilį, kuriam būdavo pilami tarnybiniai degalai ir kuris būdavo remontuojamas valdiškose remonto dirbtuvėse, niekuo nesiskyrė nuo viešuoju transportu į darbą važinėjusio inžinieriaus. Nes juk nei vienas, nei kitas neturėjo nuosavo automobilio, tai kuo jie skiriasi?

Būtent todėl dabartinė karta turi susidariusi klaidingą įspūdį, kad sovietinėje sistemoje žmonės buvo didesni idealistai ir ne tokie godūs pinigų. Tiesiog tuometinėje hierarchijoje buvo svarbu ne tai, kiek tu uždirbi ir turi savo, nes niekas daug neuždirbdavo ir daug savo neturėdavo, tačiau prie kokių valstybinių resursų valdymo tu turi prieigą pats ir kiek nuo tavęs priklauso, kad prie tų resursų bus prileisti kiti. Ko gero, būtent dėl to visi sovietmečio subrandinti žmonės turi ypač jautrų emocinį ryšį su pensija, nes tai yra tas gyvenimo momentas, kai sovietinis žmogus, netgi jei nieko gyvenime nepasiekė, pagaliau yra prileidžiamas bent prie kažkokio valstybinio resurso, kurį jis gauna tiesiog už nieką ir gali jį laisvai naudoti be baimės būti pagautas ir nubaustas už valdiško turto išeikvojimą. Būtent iš čia kildinčiau posakį „ori pensija“ – tai ne tiek apie pinigų sumą, kiek apie teisę į prieigą. Panašu, bet skirtumas yra.

Panašiai kaip ir kitam sovietmečio reliktui – sovietmečiu nusikalstamo pasaulio autoritetams, vadinamiesiems įteisintiems vagims (rus. vory v zakonie), būdavo draudžiama turėti savo šeimą ir nuosavybę, nors jie valdydavo eilinių nusikaltėlių sunešamą bendrą iždą (rus. obščiak) ir spręsdavo dėl jame esančių lėšų panaudojimo. Tokiu būdu, tarsi nieko neturėdami, šitie įteisintieji vagys turėdavo viską – jie valdydavo nusikaltėlių iždą ir jų pasaulį. Šiuo metu ši tradicija laikoma išsigimusia, nes kapitalizmo sąlygomis, jei turi pinigų, įteisinto vagies statusą gali tiesiog nusipirkti. Pinigai šias tradicijas iškreipė netgi iki tokio lygio, kad šiuo metu Rusijoje, sumokėjus pakankamą sumą, šis statusas gali būti suteiktas netgi teistumo neturinčiam asmeniui. Tuo tarpu socializmo sąlygomis įteisintais vagimis tapdavo išimtinai už išskirtinius nuopelnus kolektyvui, o pati įšventinimo procedūra galėjo būti atliekama tik kalėjime.

Taigi kokia prasmė Putinui iš to milžiniškų rūmų komplekso, kurį dar net nebaigus statyti iš vidaus ėmė pulti pelėsis, o iš išorės A. Navalnas ir kiti youtuberiai? Kuris nepriklauso jam nuosavybės teise, kurio neperduosi palikuonims ir kuris tarsi nesibaigiantis kyšis ryja beprotiškus jo aplinkos pinigus? 

Gali būti netgi taip, kad tokio elgesio šaknys siekia netgi vikingų laikus, kai IX a. šie bebaimiai jūrų plėšikai nukariavo Rusią ir įkūrė joje savo valdovų dinastiją. Tobulėjant paieškos technologijoms, archeologai ėmė aptikti daugybę vikingų lobių – užkastų į žemę, paslėptų piliakalniuose ar neprieinamose dykrose ir pelkėse. Iš pradžių buvo laikomasi nuomonės, kad šie paslėpti lobiai buvo savotiškas banko indėlio, kurį panorėjęs gali bet kada pasiimti iš savo sąskaitos, atitikmuo. Vėliau buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tos epochos šaltiniuose nėra liudijimų, kad kas nors būtų išsikasęs anksčiau paslėptą lobį ir panaudojęs jį, šių dienų terminais kalbant, kaip verslo investiciją. 

Tuo tarpu, Egilio sagoje, senovės vikingų žygius aprašančiame epe, pasakojama apie tai, kaip vienas senstantis vikingas, pajutęs besiartinančią mirtį, įsakė savo tarnams užkelti ant žirgų dvi skrynias su sidabro monetomis, jas užkasė atokioje vietoje, o tarnus – vienintelius liudytojus – nužudė. Dar sagoje pasakojama apie vikingą, kuris laivų mūšyje gavęs mirtiną smūgį čiupo skrynią su brangenybėmis ir kartu su ja iššoko per laivo bortą. Vienas žymiausių Rusijos medievistų Aronas Gurevičius mano, kad tokių būdu vikingai siekdavo išsaugoti savo sėkmę, kurią laidavo brangiųjų metalų lobio turėjimas. Kol turi lobį, kol žinai, kur jis paslėptas, tol sėkmė tavęs neapleis. Šis lobis nėra skirtas įsigyti kažkam, jis pats yra vertybė, atnešanti sėkmę tam, kuris jį valdo. 

Kitaip sakant, nėra būtina kažką krauti į karutį, pastatuose nebūtinai turi kas nors gyventi, o lobis nebūtinai skirtas tam, kad už jį dar kažką įsigytum. Kartais karutis yra tik karutis, lobis – tik lobis, o pastatas – tik pastatas. Tai užtikrina sėkmę arba tai, kas Rusijos nusikaltėlių žargone yra įvardijama žodžiu fart (atrodo, etimologinis vedinys iš „fortūna“). Greičiausiai šitie Putino rūmai ir yra materiali išraiška trijų tarpusavyje neatskiriamai susipynusių mentalinių kategorijų – vikingo (okupanto), įteisinto vagies ir homo sovieticus. Iki galo suprasti tai greičiausiai yra neįmanoma, bet stebėti viso to raidą pasiutusiai įdomu.