Putino „saugumo revoliucija“

Vitalijus Portnikovas yra Ukrainos žurnalistas ir politikos publicistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas. Publikaciją pagal Svoboda.org išvertė Michalina Bočiarova.

Tuo tarpu patys Rusijos oficialūs asmenys kaskart monotoniškai kartoja, kad Kremlius neplanuoja pulti Ukrainos – priešingai, būtent Vakarai į Ukrainą pumpuoja ginklus, kad ji atakuotų Maskvos kontroliuojamą Donbaso teritoriją. Tačiau reikšdama pretenzijas Vakarams Maskva dabar pirmenybę teikia ne Ukrainai ir net ne „rusakalbių“ gyventojų teisių apsaugai, o pačios Rusijos saugumui. Kartu kyla svarbus klausimas: kaip pasiekti šį saugumą, net jei sutinkame su Putino reikalavimų logika?

Atsisakyti buvusių sovietinių respublikų, kurios norėtų prisijungti prie NATO? Bet Vakarai ir taip neskuba integruoti Ukrainos ar Gruzijos, mažai kas pasikeistų po neeilinės deklaracijos. O kaip su Europos Sąjunga? Taip pat saugumo rizika ar dar ne? Mes juk prisimename, kaip 2013 metais Kremlius neslėpė susierzinimo dėl to, kad buvusios sovietinės respublikos nusprendė pasirašyti asociacijos sutartis su ES. Iš tuometinių Armėnijos ir Ukrainos prezidentų buvo reikalaujama atsisakyti šio dokumento vos ne per susitikimus su Putinu. O neseniai žurnalo „Russia in Global Affairs“ vyriausiasis redaktorius Fiodoras Lukjanovas aiškiai leido suprasti, kad ES nėra geresnė už NATO, nes abiejų šių sąjungų dalyviai dubliuojasi.

Todėl kyla klausimas: ar Kremliui pakaks buvusių sovietinių respublikų atsisakymo nestoti į NATO? O gal reikėtų atsisakyti ES? Ir ar šių šalių neutralumas bus suvokiamas kaip Rusijos saugumo garantija? O gal šiuo atveju neutralumas jau atrodys kaip iššūkis, nes šiandien ta ar kita šalis deklaruoja neprisijungimą, o rytoj pasinaudos Rusijos silpnumu, pakeis teisės aktus ir prisijungs prie NATO ir ES? Gal saugumo garantijos Rusijai – buvusių sovietinių respublikų įstojimas į Eurazijos ekonominę sąjungą?

Bet juk Sovietų Sąjunga jau buvo gavusi tokias piktavalių Vakarų garantijas, kai po Jaltos satelitines šalis įstūmė į Varšuvos sutarties organizaciją. Tačiau kai tik Sovietų Sąjunga susilpnėjo, visos šios tariamai draugiškos valstybės išsibėgiojo į šalis. Tiksliau, viena kryptimi – į NATO. Nes per prievartą mielas nebūsi, deja.

Taip išeina, jog vienintelė saugumo garantija – vėl sukurti Sovietų Sąjungą, visas buvusias sovietines respublikas prijungti prie Rusijos taip, kad jos nebegalėtų atsiskirti nuo šios valstybės. Bet tai nėra taip paprasta. Teks kovoti, pasmerkti savo šalį destruktyvioms Vakarų sankcijoms, kontroliuoti dideles nestabilias šalis, kurios, žinoma, eksportuos šį savo nestabilumą.

Be to, NATO šalių narių teritorijoje smogiamųjų ginklų bus ne mažiau, o daugiau, ir niekas su Maskva jau nekalbės apie jų mažinimą. Taigi kam, apribotiems sankcijų, įsivelti dar ir į ginklavimosi varžybas? O gal sutinkate su tuo, kad, norint užtikrinti saugumą, kontaktas su NATO yra neišvengiamas? O tada – kiek NATO valstybių narių reikia užkariauti, kad būtų užtikrintas saugumas?

Paprasčiau tariant, kokia turėtų būti didžiausios pasaulio valstybės saugumo zona? Mūsų naikintuvai nusileis Rygoje? Ar Varšuvoje? Ar Berlyne? Ar galima manyti, kad Rusija yra saugi, kol virš Bakingamo rūmų plaikstosi karališkoji vėliava, o ne Rusijos trispalvė? Kaip sutramdyti anglosaksus? Šiuos klausimus, žinoma, galima laikyti gryniausia fantasmagorija.

Bet jeigu sutinkame su teze, kad Rusijos saugumui grėsmę kelia pati suvereni kitų valstybių teisė nustatyti savo užsienio politiką ir jungtis į gynybos ir ekonomines sąjungas, vadinasi, Rusijos saugumas nežino sienų ir gali būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu visame žemės rutulyje liks tik viena vienintelė valstybė.

Beje, ši idėja taip pat nėra nauja. Sovietų Rusijos lyderiai Vladimiras Leninas ir Levas Trockis, kurių tikri įpėdiniai yra Vladimiras Putinas ir Sergejus Lavrovas, ją iškėlė dar 1917 metais, iškart po Spalio perversmo, nuo tada permanentinės revoliucijos idėja tapo valstybės politika. Nes buvo tikima, kad kol pasaulyje yra dar bent viena „neteisinga valstybė“, tol teisingoji – proletarų valstybė – yra pavojuje.

Ir, beje, būtent šia idėja vadovaujantis buvo okupuota Ukraina, Baltarusija, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, bandymai okupuoti Lenkiją, Suomiją, Baltijos šalis, ji pritaikyta Vengrijos ar Bavarijos „sovietizacijai“ ir pan. Tačiau „permanentinė revoliucija“ sužlugo. Sužlugo, kad po dešimtmečių taptų Putino „saugumo revoliucija“.

Tačiau šiai revoliucijai taip pat lemta žlugti. Tikėkimės, kad ji nebus kruvina.