2021 03 27

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Quo Vadis, Aida?“ Nepamiršti Srebrenicos genocido

Rež. Jasmilos Žbanić filmo „Quo Vadis, Aida?“ (2020 m., Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Rumunija, Nyderlandai, Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Norvegija, Turkija, 104 min.) kadras

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios siužeto detalės.

1995-ųjų vasara, Bosnija ir Hercegovina. Pats graudžiai pagarsėjusio Bosnijos karo įkarštis – karo, kurio metu įvyko didžiausias masinis genocidas Europoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Tais metais ginkluotos serbų pajėgos, vadovaujamos generolo Ratko Mladićiaus, perėmė Srebrenicos anklavo, Jungtinių Tautų paskelbto saugia zona, kontrolę ir per dvi savaites išžudė apie 8400 taikių, beginklių bosnių musulmonų vyrų ir berniukų, o daugumos jų kūnus suvertė masinėse kapvietėse. Kai kurie palaidoti gyvi ar tėvams stebint, kaip žudomi jų vaikai. Po šio šiurpaus nusikaltimo ir tragedijos daug kritikos strėlių lėkė į Jungtinių Tautų taikdarius, nesugebėjusius apsaugoti musulmonų karo pabėgėlių. Žuvusiųjų palaikai randami ir šiandien, žudynės kasmet minimos juos laidojant.

Nebijokite, niekas jūsų neskriaus. Tokie žodžiai nuskambėjo iš Bosnijos serbų karių lūpų lemtingąją 1995-ųjų liepą, jiems užėmus Srebrenicos miestelį. Šie žodžiai nuskamba ir bosnių režisierės Jasmilos Žbanić filme „Quo Vadis, Aida?“ – tragiškus istorinius įvykius įamžinančiame portrete, pasakojime, kuris sukrečia iki širdies gelmių, apie tai, kokias siaubingas pamokas pasauliui tenka gauti už abejingumą, neveiklumą, pasitraukimą į nuošalę liepsnojančios agresyvios ideologijos akivaizdoje.

Kai 1992-aisiais Bosnijoje ir Hercegovinoje įsiplieskė žiaurus etninis konfliktas, režisierė J. Žbanić, tuomet paauglė, gyveno kariuomenės kontroliuojamame Sarajeve, kur praleido trejus metus. Tos epochos traumos, savos tautos atmintis ir suformavo ją kaip režisierę: karo padarinius, istorines traumines patirtis ir jų paliktus randus, kaip visa tai priima dabartinė Bosnija ir Hercegovina, ji pradėjo nagrinėti savo filmuose „Grbavica“ (2006 m.), Berlinalėje pelniusį „Auksinį lokį“, ir „Tiems, kurie negali sekti pasakų“ (For Those Who Can Tell No Tales, 2013 m.).

Kuo toliau, tuo labiau J. Žbanić neria gilyn į istorinių įvykių košmaro siužetinę ir emocinę analizę. Dėl to filmą „Quo Vadis, Aida?“ žiūrėti sunku. Jis šiurpus, negailestingas, sąžiningai, nemanipuliatyviai, santūriai ir empatiškai (be žiaurumo scenų) vaizduojantis tragediją ir atsakantis į klausimą: ar įmanoma, kad praėjus penkiasdešimčiai metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos dabartinėje Europoje, regis, išmokusioje pamokas ir pasiryžusioje klaidų nekartoti, gali vėl prasiveržti protu nesuvokiamo masto žiaurumas? Įmanoma.

Pasaulinė šio filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur režisierė J. Žbanić už savo darbą buvo apdovanota iš karto keliais prizais. Tuomet „Quo Vadis, Aida?“ pradėjo savo kelionę po pasaulio festivalius ir šiemet atkeliavo į „Kino pavasarį“, tapdamas vienu žiūroviškiausių šio festivalio filmų. Kitas svarbus apdovanojimas, jeigu pasiseks, pelnytai J. Žbanić atiteks 2021-ųjų „Oskarų“ ceremonijoje, kur šis darbas dėl statulėlės varžosi geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Siužeto centre – išgalvotas personažas, vertėja Aida (nuostabus aktorės Jasnos Đuričić vaidmuo), buvusi anglų kalbos mokytoja, dirbanti Nyderlandų JT taikdarių kontingentui neutraliame Srebrenicos anklave. Aida vienintelė iš vietinių gyventojų moka anglų kalbą. Vieną dieną serbų kariuomenė su generolu Ratko priešaky įsiveržia į Srebrenicą, ir dešimtys tūkstančių karo pabėgėlių priversti glaustis JT bazės viduje arba dėl vietos stygiaus už jos vartų atviroje laukymėje svilinant vasaros saulei. Kai R. Mladićius apgaule su JT vadovybe sudaro sutartį dėl neva saugios Srebrenicos gyventojų evakuacijos, Aida suvokia veidmainystę ir iš visų jėgų, naudodamasi savo aštriu protu, žiauriu motinišku instinktu, pranašesne už kitų padėtimi ir ryšiais, atkakliai stengiasi išgelbėti visų pirma savo šeimą. Tačiau režisierė jos nekaltina, nemoralizuoja.

Rež. Jasmilos Žbanić filmo „Quo Vadis, Aida?“ (2020 m., Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Rumunija, Nyderlandai, Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Norvegija, Turkija, 104 min.) kadras
Rež. Jasmilos Žbanić filmo „Quo Vadis, Aida?“ (2020 m., Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Rumunija, Nyderlandai, Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Norvegija, Turkija, 104 min.) kadras

Aidos darbas suteikia jai galimybę vienai pirmųjų išgirsti, kokios baisios tragedijos link krypsta visa situacija – būtent jos, bosnių moters, akimis ir ausimis žiūrovai sužino, kad JT pajėgos kareivių skaičiumi smarkiai nusileidžia serbų armijai, kad sustabdyti serbų kariuomenės nepavyks. Didžiąją filmo dalį Aida blaškosi po bazę nerimastingai mėtydamasi nuo vienos užduoties prie kitos, kamera įnirtingai vejasi paskui ją: štai vienoje iš scenų Aida vertėjauja sužeistam pabėgėliui, o kitoje maldauja JT taikdarių vidun į bazę įleisti už vartų likusius jos vyrą ir du sūnus.

Netrukus serbų kariuomenė, perpratusi, kad JT taikdariai – bejėgiai, labai riboto jėgos naudojimo mandato ir galimybių, įžūliai pasirodo bazėje tikindami ieškantys ginkluotų musulmonų kareivių. Neilgai trukus gyventojus jie ima skirstyti grupėmis: vyrai sodinami į vienus neva saugiai evakuacijai skirtus autobusus, moterys – į kitus. Ir ši akimirka yra lūžis, iš esmės lemiantis tragedijos baigtį, jeigu šiame taške JT, norėjusios likti neutralios politiškai įtemptoje humanitarinėje situacijoje, nebūtų užleidusios savo pozicijų, tragedijos baigtis galbūt būtų buvusi kitokia.

Režisierė su empatija žvelgia ne tik į centrinę Aidos šeimos istoriją, tačiau per jautrias į žmogų nukreiptas detales ir į vykstančias šalimais, pavyzdžiui, į tai, kaip alkanų žmonių minia gaudo jiems mėtomus duonos kepalus ar dalijasi šokolado dėžutes, kaip porelė aplink užmigus kitiems žmonėms bučiuojasi. Paprasti, universalūs, žmogiški dalykai, kuriuo režisierei svarbu įamžinti, kad niekada nebūtų pamiršti.

Ir dar vienas dalykas – simboliškas filmo pavadinimas. Lotyniška frazė „Quo vadis?“, reiškianti „Kur eini?“ – tai nuoroda į apokrifinį Naujojo Testamento pasakojimą apie tai, kaip prasidėjus pirmiesiems krikščionių persekiojimams apaštalas Petras mėgina bėgti iš Romos, tačiau galiausiai, vizijoje sutikęs Kristų, nešiną kryžiumi ir einantį priešinga kryptimi, į Romą, ryžtasi grįžti ir pasitikti mirtį išskėstomis rankomis. Į šv. Petro klausimą: „Kur eini, Viešpatie?“ (Quo vadis, Domine?), Kristus atsakė: „Jei tu palieki mano žmones, tai aš einu, kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas.“ Šv. Petras suprato bandęs bėgti nuo Kristaus jam patikėtos pareigos skleisti krikščionybę Romoje ir grįžo atgal į miestą, kur buvo nukankintas ir nukryžiuotas. Taigi pavadinimas „Quo Vadis, Aida?“ – tai ir apie žmogų – moterį, mėginančią įveikti neįveikiamas aplinkybes, sustabdyti tragediją, kurios išvengti neįmanoma.

Bosnė musulmonė verkia laidotovių Potokario memorialiniame centre, Srebrenicoje, metu 2020 m. liepos 11 d., kai buvo identifikuoti dar devyni bosnių musulmonų palaikai. Šios laidotuvės buvo dalis memorialinės ceremonijos, skirtos 25-osioms Srebrenicos genocido metinėms. EPA nuotrauka
Bosnių musulmonai meldžiasi laidotovių Potokario memorialiniame centre, Srebrenicoje, metu 2020 m. liepos 11 d. EPA nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Filmą galite žiūrėti:

„Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre;

„ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje;

TELIA PLAY filmų nuomos platformoje.