Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

R. Blaževič: „Kartais atrodė, kad gyvendama Ispanijoje buvau labiau lietuvė negu Lietuvoje“

Renata Blaževič. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui tapo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Renata Blaževič praktiką atliko Alikantės lituanistinėje mokykloje „Draugystė“. Su ja kalbėjomės apie didžiausius iššūkiais vaikams, besimokantiems lietuvių kalbos, gyvenimą Ispanijoje ir savo gimtąją šalį mylinčią lietuvių bendruomenę. 

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse praktikos stipendijai lituanistiniuose centruose gauti? 

Norėjau pokyčių gyvenime ir kaip tyčia elektroninio pašto reklamų skiltyje radau Švietimo mainų paramos fondo laišką su pasiūlymu dalyvauti konkurse šiai stipendijai gauti. Tada pasidomėjau konkursu, kaip ir kodėl jis vyksta. Pasidalijau mintimis su savo vaikinu ir jis dar labiau paskatino mane dalyvauti. Netgi sutiko važiuoti kartu su manimi. Tuomet ilgai nedvejojusi priėmiau sprendimą dalyvauti ir dabar labai džiaugiuosi. Tai buvo puiki galimybė išbandyti save naujose vietose, su naujais žmonėmis ir iššūkiais.

Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Alikantę? 

Kadangi mano studijos susijusios su muzika, norėjau, kad ir praktika bent iš dalies būtų susijusi su muzika. Mokyklų, kurios ieškojo būtent muzikos mokytojo, buvo nedaug, jas ir atsirinkau. Tuomet išsirinkau šalis, kurios būtų arčiau širdies. Galiausiai pradėjau domėtis mokyklomis, jų veikla ir nusprendžiau, kad būtent Alikantėje esanti mokykla bus mano pirmas pasirinkimas. Taip pat mokykla pasiūlė praktiką atlikti ne pusmetį, o visus metus. Kadangi planavau praktiką atlikti per akademines atostogas, tai tokiu būdu galėjau išnaudoti visus metus, o ne pusmetį dykinėti namie ant sofos. Taip pat šis sprendimas labai pasiteisino ir atėjus COVID-19 pandemijai, nes mano praktika būtų vykusi kaip tik per karantiną, kuris Ispanijoje buvo labai griežtas. O dabar turėjau galimybę susitikti su vaikais ir gyvai, ir nuotoliniu būdu.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Taip pat Ispanija puiki vieta mokytis ispanų kalbos, kurią seniai norėjau išmokti. Nėra geresnės vietos mokytis kalbos nei šalis, kurioje ta kalba kalbama. 

Aišku, Ispaniją pasirinkau ir dėl klimato. Pildant paraišką kovo mėnesį jau be galo norėjosi šilumos ir saulės.

Kuo ypatinga Alikantės lituanistinė mokykla „Draugystė“? Kodėl tėvai leidžia savo vaikus joje mokytis? 

Ji išsiskiria savo bendruomeniškumu, jaukia atmosfera ir draugiškais mokinių, mokytojų ir tėvų santykiais. Dar mane labai sužavėjo šios lituanistinės mokyklos mokytojų atsidavimas darbui, kuris nė vienai iš jų nėra pagrindinis. Viena mokytoja netgi traukiniu atvažiuodavo iš kito miesto ir dar atsiveždavo visą krepšį įvairių daiktų, kurie paversdavo pamokas dar smagesnėmis. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visų pirma tėvai savo vaikus į Alikantės lituanistinę mokyklą „Draugystė“ leidžia dėl tos pačios priežasties, kaip ir į bet kurią kitą pasaulio lituanistinę mokyklą – nori, kad jų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos. Mokytojų įdedamas sunkus darbas padeda vaikams įdomiai ir kūrybingai susipažinti su įvairiausiomis lietuvių tradicijomis bei pačia Lietuva. Vaikai gali pabūti lietuviškoje terpėje su savo bendraamžiais ir kalbėti lietuvių kalba, kuri tikrai nėra viena lengviausių.

Kokį įspūdį susidarėte apie Ispanijos lietuvių bendruomenę? Kokios veiklos joje gyvybingiausios? 

Bendruomenė yra gana aktyvi ir patriotiška. Joje organizuojamos įvairiausios veiklos, pradedant nuo himno giedojimo per valstybines Lietuvos šventes, lietuvių kalbos diktanto rašymo, baigiant įvairiais mokymais, seminarais ir šventiniais konkursais. Buvo visai netikėta tai, kad Ispanijoje yra organizuojama gana daug renginių, susijusių su Lietuva. Pavyzdžiui, man teko dalyvauti seminare apie sutartines ir tautinį kostiumą. Viena tautietė netgi organizavo sutartinių ir flamenko seminarą ispaniškai. Jis vyko mažame Ispanijos kaimelyje, ir žmonių, kaip tokioje neįprastoje vietoje, buvo daugiau, negu galėčiau tikėtis. Važiuodama į šią praktiką galvojau, kad nutolsiu nuo Lietuvos. Labai klydau. Nes, tiesą sakant, tai buvo proga labiau domėtis Lietuvos kultūra, praturtinti savo turimas žinias.

Kokios mokinių lietuvių kalbos žinios? Kiek jiems yra įdomus Lietuvos gyvenimas, mūsų tradicijos? 

Žinios labai įvairios, nes vieni iš jų jau yra gimę Ispanijoje, kiti ten gyvena kelerius metus, o dar kiti atvažiuoja į Ispaniją tik keliems mėnesiams. Vaikai mokosi grupėse pagal amžių, todėl kiekvienoje grupėje yra įvairaus lygio mokinių. Tačiau visi jie kalbasi, bendrauja tarpusavyje be jokių problemų, padeda vieni kitiems. Manau, kad jiems tikrai yra įdomu mokytis apie Lietuvą. Iš dalies jie yra ypatingi vaikai Ispanijoje, nes eina ne tik į bendrojo lavinimo darželį ar mokyklą, bet turi ir savo išskirtinumą, kurį puoselėja lituanistinėje mokykloje. Per pamokas vaikai daug klausinėdavo apie Lietuvą, noriai pasakodavo, ką patys žino apie ją, savo gimines, draugus, pasakodavo apie nuotykius Lietuvoje.

Ar mokiniams sunku mokytis lietuvių kalbos? Kokie didžiausi iššūkiai? 

Priklauso nuo to, kokia kalba su vaiku yra kalbama namie. Jeigu lietuvių kalba jam nėra svetima, tėvai arba vienas iš tėvų bendrauja su vaiku lietuviškai, tada ir mokytis lengviau. O kai vaikas lietuviškai kalba tik mokyklėlėje, tuomet, aišku, susiduria su daugiau iššūkių, nes jam sunku yra suprasti ne tik užduoties turinį, bet ir pačią sąlygą. Aš dirbau su mažųjų (3–6 metų vaikų) grupe, jiems sunkiausia buvo išmokti raides, kurių ispanų kalboje nėra, tokias kaip š, č, ž. Taip pat sunku buvo suprasti tas raides, kurios ispanų kalboje tariamos kitaip – j, h.

Kas gyvenant Ispanijoje paliko didžiausią įspūdį? 

Pirma – žmonių atsipalaidavimas ir geranoriškumas, bent jau tų, kurie supo mane. Viena iš labai šiltų patirčių buvo tada, kai nusprendžiau, kad noriu dainuoti chore su ispanais. Užsirašiau į stojamąjį egzaminą, atėjau ten mokėdama vos kelis žodžius ispaniškai, tačiau buvau labai šiltai priimta. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Įsiminė visų mūsų kaimynų bendravimas. Kai tik atsikraustėme ir nemokėjome ispanų kalbos, tai namo bendruomenė nusprendė, kad mes turėtume mokėti rusiškai, ir vienai kaimynei ukrainietei pavedė bendrauti su mumis asmeniškai, kad žinotume, kas vyksta namo bendruomenėje.

Didelis įspūdis buvo gyvenimas prie jūros ir netoli kalnų. Buvo gera kiekvieną vakarą eiti pasivaikščioti pajūriu, išmėginti įvairias vandens pramogas – nuo maudynių ir nardymo su žuvytėmis iki plaukiojimo banglente, taip pat eiti į žygius kalnuose. 

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad užsienio lietuviai labiau jaustųsi mūsų šalies dalimi? 

Nesmerkti tų, kurie pasirinko išvažiuoti ir kurti savo gyvenimą kitur. Bent jau man pasirodė, kad lietuviai, gyvenantys užsienyje, yra daug labiau atsidavę Lietuvai negu gyvenantys joje. Emigrantams yra brangi jų gimtoji kalba, jie džiaugiasi susitikę tautietį svetimoje šalyje, mielai moko lietuvių kalbos ir kultūros subtilybių užsieniečius. Kartais man net atrodė, kad gyvendama Ispanijoje buvau labiau lietuvė, nei kad gyvendama Lietuvoje. Atitolę nuo lietuviškų problemų, žmonės pradeda labiau domėtis Lietuvos kultūra, papročiais, vertybėmis, o ne tuo, kas, kur ir kokį naują įstatymą priėmė.

Vienas dalykas, kurį gyvenantys Lietuvoje galėtų padaryti dėl užsienio lietuvių, tai padėti integruotis tiems, kurie nori grįžti atgal į savo tėvynę. 

Kas jus labiausiai praturtino šios patirties metu? 

Manau, kad gyvenimas visiškai kitokioje kultūroje, buvimas tarp kitokio mentaliteto žmonių. Dar tai, kad teko susipažinti su įvairių tautybių žmonėmis, pasikalbėti apie jų šalis, papročius, tradicijas. Tai man padėjo įsigilinti į Lietuvos tradicijas, permąstyti jas iš naujo ir suprasti, kad tai, kas mums yra elementaru, kam nors yra neįtikėtinai keista. Pavyzdys – šaltibarščiai. Ispanams tai buvo labai keista, nors patys valgo šaltą pomidorų sriubą – gaspačio. Kitiems pasirodė, kad valgyti juodą duoną yra labai ubagiška, o lietuviams ji pati skaniausia.

Supratau, kaip kartais siaurai žiūrime į tai, kas vyksta aplink mus, ir taip praleidžiame daug įdomių dalykų. Visa ši patirtis išmokė paprasčiau žiūrėti į įvairias gyvenimo situacijas ir mėgautis gyvenimu. Aišku, pramokau ir ispanų kalbos, tai yra labai naudinga.