Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 22

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

R. Bogdanas: Kinija yra autoritarinių valstybių flagmanas

Ramūnas Bogdanas. „BNS Foto“ nuotrauka

„Pelosi vizitas buvo labai aiškus, bet kartu nuosaikus ženklas, kad JAV šantažui nepasiduoda. Tie, kurie kalba apie bendradarbiavimo su Kinija būtinybę, nesuvokia, kad Xi Jinpingo pasaulio vizija yra kinocentriška“, – sako politikos apžvalgininkas RAMŪNAS BOGDANAS.

Pagrįstai sakoma, kad šiandien Ukrainoje kovoja du skirtingi pasauliai – vienas paremtas laisvės ir demokratijos vizija, kitas – autoritarizmu ir priespauda. Tačiau karo kontekste kyla vis daugiau klausimų apie kitos tironiškos valstybės – Kinijos Liaudies Respublikos – įtaką pasaulio ateičiai.

Apie karo Taivane (ne)išvengiamumą, Xi Jinpingo veikimo logiką ir Lietuvos bei visų Vakarų veiksmus Kinijos atžvilgiu kalbamės su R. Bogdanu, jau kelis dešimtmečius besidominčiu Kinijos istorija, politika ir kultūra.

Atrodo, kad Lietuvoje Kinijos klausimas viešojoje erdvėje iki šiol dažnai traktuojamas kaip „valdžios reikalas“, apie jį nemąstoma iš strateginių, kadenciją peržengiančių perspektyvų. Galbūt grėsmės Taivanui ir karo Ukrainos kontekste tai pasikeis?

Viskas priklauso nuo gebėjimo matyti pasaulį. Analogija Rusija–Ukraina, Kinija–Taivanas yra akivaizdi ir krenta į akis net ir politiškai neraštingam žmogui. Žinoma, ši analogija turi išlygų, tačiau, kalbant apie agresoriaus santykį su numatyta arba jau esama auka, tokia analogija galima. Manau, kad dabartinėje pasaulio sąrangoje taip ir toliau būtų klostęsi. Jei Rusijai būtų pasisekę Ukrainoje, tikėtina, kad draugas Xi būtų pabandęs tą patį padaryti su Taivanu.

Taivano Oro pajėgų pilotas F-16v naikintuve ruošiasi pasiruošimo kovai misijos vykdymui 2022 m. rugpjūčio 17 d. EPA nuotrauka

Xi Jinpingas patiria tam tikrą spaudimą šalies viduje, nes jau daug dešimtmečių kinams kartojama, kad Taivanas yra Kinijos Liaudies Respublikos dalis, kurią reikia susigrąžinti. Kai ilgai maitini žvėrį, jis užauga ir reikalauja to paties maisto. Dabar ateina gana svarbus metas Kinijos vidaus politikoje, nes rudenį vyks partijos suvažiavimas, kuris turi arba patvirtinti Xi Jinpingą trečiai kadencijai, arba ne. Iki galo nėra aišku, kaip bus, nes yra daug galingų funkcionierių, kurie nenori, kad įsigalėtų diktatorius su savo flangu. Xi pakeitė dviejų kadencijų įstatymą, tačiau nežinia, ar tai bus įgyvendinta praktikoje. Viena iš kortų, kurias gali panaudoti Xi, yra Taivano klausimas.

Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje pasigirsta balsų, kurie laikosi bene priešingų nuostatų Rusijos ir Kinijos atžvilgiu. Štai buvęs JK premjeras Tony Blairas karo Ukrainoje kontekste apie Rusiją pasisakė itin griežtai, bet paklaustas apie santykius su Kinija tik gūžtelėjo pečiais, esą kodėl gi nebendradarbiauti, svarbiausia turėti potencialą Kiniją įveikti jėga. Kaip paaiškintumėt tokį nuostatų skirtumą?

Dažnai šios nuostatos yra nulemtos ekonominių interesų. Šiandien pasaulyje vėl išryškėjo dvi stovyklos – demokratinė bei autoritarinė, o Rusija su Kinija yra pastarosios sistemos flagmanai. Tad politine prasme pozityvios nuostatos Kinijos atžvilgiu reiškia savęs priskyrimą autoritarų stovyklai. Tai yra vertybinis pasirinkimas, bet paskui jis pradeda negatyviai veikti ir kasdienį žmonių gyvenimą.

Tačiau kodėl dalis tų, kurie kalbėdami apie Rusiją aiškiai sako, kad nuolaidžiauti agresoriui nevalia, kalbėdami apie Kiniją toną pakeičia? Ar be to, kad šiuo metu Rusija puola fiziškai, o Kinija – ne, tarp šių agresorių yra kažkoks esminis skirtumas?

Manau, kad analogija tarp Rusijos ir Kinijos nesuveikia, nes Kinijos agresyvumas yra daug rafinuotesnis. Rusai kiša ieties smaigalį, nuo kurio ima varvėti kraujas, ir visiems darosi baisu. O kinų ietis specifinė – jos smaigalio nematai, matai tik ieties dekoracijas, kurios klaidina žvilgsnį.

Kinai neša saldainius ir tokiu būdu iš naujo kolonizuoja Afriką, perka žmones, ištisas valstybes, lygiai taip pat lenda ir į Europą. Jų metodas labai paprastas – įklampinti valstybę į skolą ir tokiu būdu daryti politinę įtaką valstybės sprendimams.

Graikija manė, kad Kinija bus jų išsigelbėjimas, bet dabar Kinija valdo Pirėjo uostą ir tarp vadovaujančių pozicijų graikų ten mažai liko. Tą patį jie darė Fidžyje. Rodos, niekuo neypatinga valstybėlė Ramiajame vandenyne. Kinai ten pastatė uostą, argumentuodami nauda Fidžiui – atplauks daug turistų, klestės ekonomika. Tik viena detalė – uoste šalia stovi ir Kinijos kariniai laivai. Štai jie jau Ramiojo vandenyno teritorijoje, nes toje saloje laivai gali pasipildyti atsargų, keisti pamainas ir t. t.

Taigi viskas vyksta labai apgalvotai. Baltarusijoje jiems visai pasisekė, tada jie bandė tą patį padaryti su Lietuva, nes galutinis tikslas šiame regione yra Klaipėdos uostas. Įsivaizduokite, į NATO valstybę atplaukia sąjungininkų laivai, ir kinai sprendžia, ar jie trukdo jų prekybiniams laivams, ar ne. Arba sugalvoja, kad atplauks jų kariniai laivai saugoti didelės investicijos. Nuo tada, kai kinai suprato, jog jie negaus Klaipėdos, prasidėjo nuolatinis spaudimas Lietuvai.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA nuotrauka

Kokia turėtų būti Vakarų strategija Kinijos atžvilgiu? Viena vertus, akivaizdu, kad tironams nuolaidžiauti nereikia, kita vertus, įtampa dabar didžiulė, ir Vakarai atsidurtų itin sunkioje situacijoje, jei karas prasidėtų. Kokia apskritai yra karinio konflikto tikimybė?

Įtampos padidėjimas yra sąlyginis. Jei matuojame nuo pernai metų, įtampa atrodo padidėjusi, bet, jei žvelgiame į visą laikotarpį nuo 1950-ųjų, tai jokios ypatingos įtampos nėra. Norint geriau suprasti visą situaciją, svarbu prisiminti istoriją.

Kad Taivanas yra Kinijos dalis, sugalvojo patys Kinijos komunistai. Jie remiasi tokiu argumentu, pagal kurį europiečiai galėtų sakyti, jog Amerika priklauso Europai. Analuose užfiksuota, kad 239 m. vienas kinų generolas išsilaipino Taivane ir pranešė apie jo atradimą. Vėliau apie tūkstantį metų vyko lengvas Taivano kinizavimas, nors sala ir nebuvo smarkiai kolonizuota. Tuomet apsireiškė europiečiai, pradedant portugalais, baigiant olandais, į Taivaną atnešusiais protestantizmą ir protestantišką darbo etiką. Nusilpus Europos jūrų galybėms, ten atsirado kinai. Taigi kinai ten tepabuvo apie 200 metų.

1895-aisiais iš Kinijos tą salą atėmė japonai. Ir tuomet, kai Kinija gyveno visiškame skurde, badavo, pardavinėjo vaikus ir rūkė opijų, Taivanas su Japonijos administracija ir pakankama autonomija pradėjo vystytis kaip kapitalistinė valstybė. Tačiau japonus išvarė ne Kinija, o sąjungininkai. Pasibaigus karui, Japonija kapituliavo sąjungininkams, tad ir teisės spręsti Taivano likimą atiteko JAV, SSRS ir JK.

1949-aisiais į Taivaną persikėlė 1912 metais įkurtos Kinijos Respublikos vadovas Chiang Kai-shekas ir maždaug 2 mln. kinų, pralaimėjusių pilietinį karą ir bėgusių nuo Mao persekiojimų. Jie, beje, vietiniams didelio džiaugsmo taip pat nesukėlė, nes taivaniečiai turėjo savitą identitetą. Todėl šiandien ten turime tokį žemyninio kiniškumo, savito kiniškumo ir taivanietiškumo mišinį.

Taivano karinė fregata. EPA nuotrauka

Taigi JAV jaučiasi dvigubai įsipareigojusi Taivanui – pirma, nes jos yra atsakingos už salo likimą, antra, nes Taivane gyvena vertybiškai artima demokratinė visuomenė, suformuota iš pradžių Japonijos, o vėliau sąjungininkų administravimo bei nuo komunistų bėgusių kinų.

Taip. O kinų argumentas yra niekinis – tai, kad 239 metais vienas kinas surado salą, dar nieko nereiškia. Tačiau jau 1954-aisiais Mao pirmąkart pabandė užimti kai kurias salas, de jure turėjusias priklausyti Taivanui, t. y. Kinijos Respublikai. Ir jau tada amerikiečiai labai aiškiai ir griežtai reagavo. Tąkart Mao pasitenkino užimdamas kelias saleles, o prie paties Taivano nelindo. O JAV taip pat nusileido ir nepradėjo karo dėl tų kelių salelių. 1958-aisiais kinai vėl darė tą patį, bet jiems ir vėl nepavyko.

1979-aisiais Kissingerio ir Nixono pastangų dėka JAV ir Kinijos Liaudies Respublikos santykiai atšilo, ir kinai išsireikalavo „vienos Kinijos“ formulės. Tai buvo didžiulis Pekino laimėjimas. Tačiau JAV, pripažindamos KLR ir atsisakydamos Taivano, kaip Kinijos Respublikos, pripažinimo, kaip kompensaciją Taivanui pasiūlė Taivano ir JAV sutartį, pagal kurią Amerika įsipareigoja ginti Taivaną nuo galimos invazijos.

Kinai nuo to laiko nuolatos siunčia pranešimus ir notas, esą Taivanas yra jų teritorija ir karas neišvengiamas. Iki 1985-ųjų tokių perspėjimų buvo jau daugiau kaip 900. Ir visi jie baigėsi taip pat. 1995 metais Taivane buvo kilusi didelė krizė, nes viena iš partijų į rinkimus ėjo su aiškiu nepriklausomybės šūkiu. Kinai vėl grasino. Tačiau amerikiečiai, vykdydami įsipareigojimus, pradėjo telkti dvi lėktuvnešių grupes. Kinai surengė manevrus, tačiau viskas baigėsi tuo, kad į Taivano sąsiaurį įplaukė JAV lėktuvnešis su laivų grupe. Oficialiai JAV pasakė, kad jų kariniai laivai ten atplaukė dėl orų prognozių – slėpdamiesi nuo audros Ramiajame vandenyne. Žinoma, kinai suprato, apie ką eina kalba, o konfliktas tuo ir baigėsi.

Taigi dabartinė situacija nuo visų buvusiųjų mažai kuo skiriasi. Juo labiau, kad Nancy Pelosi vizitas nebuvo pirmasis trečio pagal rangą JAV asmens vizitas. Atstovų rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas taip pat lankė Taivaną 1997-aisiais. Pačiu vizitu Pelosi taip pat aiškiai laikėsi nuosaikios pozicijos. Vizito metu diplomatiškai buvo itin reikšminga, kad Pelosi su prezidentu susitikto ne prezidento rūmuose, o parlamente. Mat parlamentas yra žmonių išrinkta grupė, o prezidentas, priimantis Pelosi prezidento rūmuose, įkūnytų pačią Taivano valstybę, kurios JAV oficialiai nepripažįsta.

Taigi Pelosi vizitas buvo labai aiškus, bet kartu nuosaikus ženklas, kad JAV šantažui nepasiduoda. Tie, kurie kalba apie bendradarbiavimo su Kinija būtinybę, nesuvokia, kad Xi Jinpingo pasaulio vizija yra kinocentriška. Lygiai taip pat, kaip buvo prieš tūkstantį metų – Kinija esą yra pasaulio centras, o visa kita yra periferija, tarnaujanti centrui.

Nancy Pelosi aptaria vizitą Taivane JAV Kapitolijuje. EPA nuotrauka

Tuomet kokie veiksniai yra esminiai, kalbant apie potencialų Taivano puolimą – kas galėtų tapti realia karo priežastimi, o kas yra nereikšminga arba galėtų būti nebent pretekstu?

Negaliu atspėti, ką gali prigalvoti koks nors kinų kompartijos vadovas. Tačiau pasakysiu štai ką. Nuo 2000 metų prokiniškos nuotaikos Taivane vis stiprėjo, ir jis jau buvo bepuolantis į Pekino glėbį, Tačiau apie 2010-uosius Kinija pradėjo brutaliai triuškinti Honkongo demokratiją. Tuomet Taivanas aiškiai pamatė, ką reiškia Kinijos principas „viena šalis, dvi sistemos“ ir kas jų laukia. Todėl nuotaikos pradėjo keistis, ir Taivanas vis labiau tolo nuo Kinijos. Dabar yra tik keli procentai Taivano gyventojų, nusiteikusių prokiniškai.

Ar gali būti, kad besikeičiančios Taivano nuotaikos paskatins puolimą, nes Kinija suprato, jog nekariniu būdu Taivano ji nebeužvaldys?

Manau, kad ne. Kinija pralaimėti nenusiteikusi, o Taivanas yra labai paranki gynybai sala. Žinoma, ją galima nušluoti nuo žemės paviršiaus, tačiau iš to nieko gero nebus, nes kartu bus sunaikintos ir visos reikalingos puslaidininkių technologijos. Ten padėtas aukso kiaušinis, kurio vertę supranta visi ir jo sunaikinti puolant nėra jokios prasmės. Kinai stengiasi patys vystyti puslaidininkių technologijas, bet jiems sunkiai sekasi, nes jie labai gerai mėgdžioja, bet prastai kuria.

Pažvelkim į Vakarų strategiją Kinijos atžvilgiu per ekonomikos prizmę. Viena vertus, akivaizdu, kad kardinaliai atsiriboti nuo Kinijos yra labai sudėtinga. Kita vertus, likti susisaisčius irgi atrodo pavojinga, juoba kad Kinija ne kartą įrodė, jog geba ekonominę galią transformuoti į politinę įtaką.

Su Kinija reikia elgtis lygiai taip pat, kaip jie elgiasi su mumis – grynai pragmatiškai ir rūpinantis vien tik savo, o ne jų interesais. Reikia pasakyti, kad mums iš jūsų reikia to ir ano, bet mes jums neduosime to, ko jūs norit. Norit, kad čia įsikurtų „Huawei“ tinklai? Neleisim, nes mums svarbiau saugumas. Kinai iš paskutiniųjų bando daryti spaudimą, siekdami savo tikslų. Man atrodo, kad mes teisingai elgiamės aiškiai vadovaudamiesi savo interesais. Kinai nesiekia bendradarbiauti ir vystyti verslą, jie siekia numelžti. Jų idealas yra pasaulis, kuris maitina Kiniją.

O ar Vakarai, bendradarbiaudami su Kinija, naudoja pakankamai saugiklių?

Tikrai ne. Merkel prastūminėta ES sutartis su Kinija yra dar vienas įrodymas, kad verslui, šiuo atveju Vokietijos automobilių gamintojams, reikia Kinijos rinkos. Tačiau tie gamintojai visiškai negalvoja apie pasekmes. Galvoti apie pasekmes turi politikai. Šiandien apie minėtą sutartį jau niekas nebekalba ir panašu, kad Europos Parlamentas jos nepatvirtins, nes pradedamos suprasti neapgalvoto bendradarbiavimo su Kinija pasekmės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandien Kinijos Liaudies Respublika yra visų pirma jos Komunistų partija su pirmininku priešaky. Iki šiol KKP išsiskyrė iš kitų komunistinių režimų tuo, kad savo galią parėmė liberalios rinkos ekonomika. Tačiau šiandien pradeda ryškėti ir nauji posūkiai – valstybė telkia įmones į savo valdomus technologijų slėnius, cenzūruoja valdžią kritikuojančius verslų vadovus. Ar Xi Jinpingas atsilaikys prieš pagundą didinti kontrolę, jei ne, ar Kinijos ekonomikos smukimas yra neišvengiamas?

Visų pirma reikia paminėti, kad Kinijos ekonomikos augimas yra nupaišytas. Niekas iš tikrųjų nežino, kaip kas ten auga – jų statistika negalime pasitikėti. Žinoma, reikia pažymėti, kad šiandien Kinija yra išbridusi iš visiško bado. Dabar vaikų, kuriuos tėvai dėl skurdo pardavinėjo, anūkai turi tiek maisto, kad gali sau leisti nesuvalgyti visko, kas yra lėkštėje. Tačiau su visu tuo iškilo ir nauja ambicija, kuri neturi ekonominio pamato. Pavyzdžiui, statybų sektorius Kinijoje yra be proto išpūstas ir sudaro apie 30 % ekonomikos. Tie 30 % procentų atsiranda iš ištisų miestų-vaiduoklių, kuriuose niekas negyvena. Naudos iš to jokios, bet į statistiką įrašoma, kad tos statybos sukūrė didelę dalį BVP. Iš čia ir atsiranda „didingoji“ Kinijos ekonomika. Žinoma, jie turi ir daug IT įmonių ir visko kito, bet to negalima lyginti su Vakarų technologijų verslais.

O kalbant apie laisvos rinkos ribojimą, tai jie yra atsidūrę spąstuose. Garsieji Tukidido spąstai yra Kinijos viduje: nauja auganti galybė – verslas, naujai iškilę milijardieriai – savo ekonomine galia tampa grėsme senajai galybei – valdančiajai kompartijai. Verslas turi pinigų ir reiškia savo nuomonę, bet partija turi karinės, fizinės galios ir gali smaugti verslą. Xi bando imti kontroliuoti didžiuosius verslus, tačiau tuomet idėjiniai sprendimai tampa svarbesni už rinkos ekonomiką ir tai veda prie ekonominio žlugimo.