Garso įrašo trukmė:

16 min.

R. Deltuvas: miško ūkio ir lietuvybės plėtra Mažojoje Lietuvoje glaudžiai susiję

Romualdas Deltuvas. XFM radijo nuotrauka

Šių metų Ievos Simonaitytės premijos laureatas – miškų ūkio istoriją tyrinėjantis miškininkas Romualdas Deltuvas. Profesorius įvertintas už knygą „Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje“. Joje prisimenamas Mažosios Lietuvos ir lietuvybės vokiečių valstybėje likimas, aprašomi sunkiai įžengiamų didžiulių girių ir pelkių naudojimo eiga ir lietuvininkų indėlis į šį procesą, didžiausi Mažosios Lietuvos miškų masyvai, jų baltiški pavadinimai ir juose augusios medžių rūšys, miškų ir medžioklės valdymo sistemų raida, žvėrių populiacijų kaita, žymiausi medžiotojai ir jų trofėjai, raudonplyčių miškų urėdijų ir girininkijų sodybų likimas Klaipėdos krašte, Kuršių nerijos miškų žūtis ir atkūrimas.

 

Ieva Simonaitytė, kurios vardo premija Jums ir skirta, yra pristatoma kaip Mažosios Lietuvos metraštininkė. Kiek Jums pačiam artimos šios iškilios asmenybės vertybės?

Ievos Simonaitytės knygas skaitau nuo mokyklos laikų ir tebesaugau jas iki šiol. Savo knygoje įdėjau prancūzų istoriko M. Kerautret teiginį, kad Prūsijos valstybės, Mažosios Lietuvos suvereno, vardas dažnai siejamas su spaudimu, prievarta, užsispyrimu, tačiau šio krašto administracija, atradusi religinę toleranciją, išugdė nelabai lanksčius, bet tvarkingus ir garbingus žmones. Mano nuomone, I. Simonaitytė savo knygose būtent taip ir nušvietė gimtojo krašto žmonių bruožus. Jie yra nusipelnę ir Mažosios Lietuvos miško ūkio plėtrai.

Profesoriau, savo knygoje „Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje“ tarytum atiduodate duoklę jiems. Kas tie žmonės ir koks jų indėlis?

Maišantis įvairių baltų genčių gyventojams, senbuviams ir atsikėlėliams, krašte formavosi lietuvininkų bendruomenė. Lietuvininkai šimtmečius gyveno ir kūrėsi dykroje: kirto mišką, lydymuose arė žemę ir ganė gyvulius, sausino pelkes, plėtojo verslus. Daugybė lietuviškų gyvenviečių pavadinimų susiję su mišku, medžiais, lydymo kokybe. Vokiečių administracija neturėjo kito pasirinkimo, kaip imti į darbą tarpumiškių ir miškų kaimuose gyvenusius lietuvius, nors ir silpnai mokėjusius vokiečių kalbą. Taip 1710 metais Mažojoje Lietuvoje buvo 22 dykros žvalgai (miškų urėdai), visi vokiečiai, o jų 432 pagalbininkai eiguliai buvo žmonės beveik išimtinai lietuviškomis pavardėmis. Mažaraščiai arba beraščiai. Jiems labiausiai rūpėjo žemės ūkis, o miško ūkio veikla buvo kaip papildomas pajamų šaltinis. Nuo pat XVI amžiaus atsiradusiose pirmosiose ūkio valdymo institucijose, vadintose dykrų žvalguvomis, dirbę žmonės buvo pašaukti saugoti ne tik mišką, bet ir žvėris, kovoti su brakonieriais, dalyvauti didžiulėse varymo medžioklėse.

Kuo Mažosios Lietuvos miškai skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies miškų?

Miškai panašūs. XV–XVI, netgi XVII amžiuose Mažoji Lietuva, kaip ir Didžioji, buvo gausiai apaugusi miškais. Vėliau daugėjant gyventojų miškų atitinkamai mažėjo. Didieji masyvai buvo suraižyti į mažesnius, tarp jų atsirado didelių dirbamos žemės plotų, ganyklų. O pirminė Mažosios Lietuvos miškų danga sunyko. Miškingumas Vokiečių ordino užkariautume prūsų krašte apie 1280 metus siekė 80 %, bet augant gyvenvietėms ir plečiantis žemės ūkio plotams jis mažėjo: 1576 metais sudarė apie 50 %, 1800 metais – apie 33 %, 1900 metais – apie 20 %. Savo knygoje daugiau dėmesio skiriu didžiausiems Mažosios Lietuvos miškų masyvams – Romintos ir Jūravos girioms.

Buvusios Smalininkų miškų urėdijos Vilktakio girininkijos sodyba. XFM radijo nuotrauka
Prūsijos laikus menantis kvartalinis stulpas prie Viešvilkos upelio Jūravos girioje. XFM radijo nuotrauka
Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimą simbolizuojantys stulpai prie sienos griovio Šilutės miškų urėdijoje. XFM radijo nuotrauka

Knygoje išskiriate ne vieną problemą. Žvelgiant iš dabartinio taško, ką dar galima išgelbėti?

Šiandienės Lietuvos buvusiame Klaipėdos krašte paveldėtieji miškai gražiai prižiūrimi, puoselėjami pagal visas miško ūkio mokslo taisykles. Gyvuoja plataus masto gamtos apsaugos sistema, medžioklė tinkamai reguliuojama. Liūdesį man kelia buvusių vokiškų urėdijų ir girininkijų pastatų būklė. Šiems statiniams trūksta deramos priežiūros. Jie yra savitos architektūros: raudonų plytų sodybos, apsodintos medžiais, keliai – medžių alėjos, vedantys į urėdijas ir girininkijas. Ši mūsų kultūros paveldo dalis ilgą laiką buvo neprižiūrima. Šiuo metu dalis šių pastatų yra privatizuoti ir prižiūrimi labai gražiai. Žmonės, nusipirkę šiuos objektus, stengiasi grąžinti statinių autentiškumą, kita vertus, pasitaiko plėšimo ir niokojimo atvejų. Per Nepriklausomybės trisdešimtmetį būta ir negailestingo pastatų ardymo. Galbūt kai kuriuos jau per vėlu gelbėti, tačiau dauguma urėdijų bei girininkijų pastatų turėtų būti vertinami ir saugomi kaip kultūros paveldas.

Profesoriau, kodėl visuomenei svarbu sužinoti miškų ūkio istoriją?

Vokiečių miškų ūkio istorikas H. Ch. Moseris 1795 metais yra pasakęs, kad pamokoma ir įdomu žinoti, kaip atrodė tam tikras dalykas, prieš tapdamas toks, koks yra šiandien. Be to, istorinės apybraižos mums turėtų priminti visų pirma sėkmingai dirbusius žmones. Rašydamas šią knygą rėmiausi šiuo teiginiu. Miškai ir žvėrys daugeliui lengviau suprantami. Todėl būtent per tai norėjau atskleisti dabartinei visuomenei, kaip Mažojoje Lietuvoje vystėsi miško ūkis, kokią jis turėjo įtaką lietuvybės plėtrai tame krašte.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokia ateitis laukia Lietuvos miškų?

Lietuvos miškų ateitis – graži, niekas jiems negresia. Pastaruoju metu girdime, kad mūsų miškai naikinami, jų plotas mažėja. Noriu paneigti šias kalbas. Turime įstatyminę bazę, kuri užtikrina ramią miškų (valstybiniai miškai sudaro 50 %) ateitį, nes miško žemė negali būti pakeista kitomis naudmenomis. Lietuvos miškingumas padidėjo iki trečdalio teritorijos ir turi galimybių dar didėti. Kai kurių gamtosaugininkų raginimai apskritai atsisakyti miško kirtimo man yra nesuprantami. Tiek Lietuvos ekonomikai, tiek pačiam miškų ūkiui medžių kirtimas reikalingas, kaip pajamų šaltinis, lengvinantis valstybės biudžeto naštą. Argi mūsų valstybė pasiruošusi dengti visas miškų valdymo ir priežiūros išlaidas iš biudžeto? Šiuo metu medienai auginti ir naudoti skirtuose vadinamuosiuose ūkiniuose miškuose yra susikaupę labai daug brandžių, kirtimo amžių pasiekusių, medynų. Tai racionalus kelių kartų mūsų miškininkų darbo želdant ir ugdant miškus rezultatas. Tuos miškininkus dabar madinga kalti prie kryžiaus, kaip didžiausius neišmanėlius ir miškų kenkėjus, kai jie siūlo naudotis savo darbo rezultatais. Visuomenės ir politikų ir valioje, ką su ūkiniais miškais, pasiekusiais kirtimo amžių, daryti – paversti rezervatais, taigi pakeičiant jų paskirtį, arba leisti kurią nors dalį kirsti. Juk miško ūkio tikslas – tenkinti visuomenės poreikius miško prekėms ir paslaugoms. Atskirų miško prekių kiekio ir paslaugų intensyvumo santykis teritorijoje ir laike visada buvo ir bus kompromisinis sprendimas.