R. Kalantos lietuvių kalbos mokytoja: Romas buvo išprusęs, mąstantis, besidomintis šalies gyvenimu

Raimundas Kaminskas yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas, kad 2022 m. sukanka 50 metų nuo Romo Kalantos žūties, ir įvertindamas, jog susideginusio jauno kauniečio pasiaukojimas buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių pasipriešinimo sovietinei santvarkai Lietuvoje veiksmus, taip pat pabrėždamas jo aukos prasmę Lietuvos išsilaisvinimui, šiuos metus paskelbė Romo Kalantos metais.

Ta proga mokytoja ALDONA KARKAUSKIENĖ pasidalijo savo atsiminimais apie Romą Kalantą. Ji 1971–1972 mokslo metais jam dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno 5-ojoje vakarinėje vidurinėje mokykloje.

Mokytojos A. Karkauskienės vyras Vladas Karkauskas (1923–2016) buvo R. Kalantos fizikos mokytojas ir auklėtojas toje pat Kauno 5-ojoje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Nuo 1972  iki 1986 m. A. Karkauskienė dirbo Kauno 5-osios vakarinės vidurinės mokyklos direktore.

Kaip galite apibūdinti Romą Kalantą? Koks buvo jo socialinis portretas?

Romo Kalantos tėvai buvo darbininkai, į Kauną jie atsikėlė iš Alytaus, Vilijampolėje įsigijo nuosavą kuklų namą; buityje jokios prabangos nebuvo. Su tėvu bendravau mažai, o motina buvo paprasta moteris, prekybininkė, besirūpinanti sūnaus mokymosi rezultatais, nuoširdžiai bendraujanti.

Pats Romas – kultūringas, pavyzdingo elgesio jaunuolis, palyginti su bendramoksliais, labiau išprusęs, apsiskaitęs, mąstantis, besidomintis šalies gyvenimu, nuosaikiai kritiškas.

Kaip Romas mokėsi?

Romas mūsų Kauno 5-osios vakarinės (pamaininės) vidurinės mokyklos baigiamojoje 11-oje klasėje antramečiavo (apie tai mokykla sužinojo tik mokslo metams gerokai įpusėjus, nes stodamas į mokyklą būsimas moksleivis pristatė reikiamus Kauno 18-osios vidurinės mokyklos 10-os klasės baigimo dokumentus).

Pagal to meto instrukcijas, baigiamojoje klasėje kurso kartoti nebuvo galima: norint įgyti vidurinės mokyklos baigimo atestatą, buvo tik vienas kelias – išlaikyti egzaminus eksternu. Kadangi moksleivio asmens byloje dokumentai buvo tvarkingi, jam buvo leista mokytis ir mokyklą baigti. Gal todėl, kad jis kursą kartojo, mokėsi neblogai, nors didesni gabumai neatsiskleidė. Mokyklą lankė gerai, praleistas pamokas pateisindavo, buvo stropus, pavyzdingo elgesio. Per pamokas – dėmesingas, nors aktyvumu nepasižymėjo.

Kaip Kalanta bendravo su savo klasės draugais ir kitais mokiniais?

Pamokų metu visada sėdėdavo vienas antrame suole, priešais mokytojų staliuką (pirmas suolas būdavo tuščias). Rimtas, susikaupęs. Per pertraukas visi išeidavo į erdvų vestibiulį, mokiniai tarpusavyje bendraudavo, bet Romas ilgą laiką būdavo atsiskyręs, tik vėliau įsitraukdavo į pokalbį su vaikinais. Klasėje mokėsi keli vyresnio amžiaus mokiniai, keli net buvo sukūrę šeimas, bet dauguma – jauni, jo bendraamžiai.

Kai kurios aktyvesnės mergaitės koketuodamos mėgindavo Romą įtraukti į pokalbius, bet jis į draugystes nesileido. Juokais mergaitės kibo prie jo šukuosenos (Romas vienintelis visoje mokykloje tuo metu turėjo ilgus plaukus), net atsinešusios žirkles mėgino jį pagražinti. Tokios buvo jaunimo išdaigos.

Mano nuomone (ją išsakiau ir mokiniams), ilgi plaukai Romui tiko: aukšto, stamboko, tvirto vyro išvaizda ir vešlūs ilgi plaukai – puikus derinys. Net neįsivaizdavau jo su kitokia šukuosena.

Klasėje Romas draugų neturėjo ir jų neieškojo: jis artimiau draugavo su kaimynais ir buvusios mokyklos moksleiviais. Mūsų mokykloje darė tylaus, ramaus jaunuolio įspūdį – aš jį įvardinčiau vienišiumi.

Kaip Kalanta bendravo su mokytojais?

Mano lietuvių kalbos ir literatūros pamokose jis būdavo dėmesingas, pagarbus, retkarčiais įterpdavo taiklių pastabų, bet taktiškai ir įdomiai. Pateiksiu vieną pavyzdį. Rašomasis darbas, tema iš poeto Eduardo Mieželaičio poemos „Žmogus“. Tylu, visi susikaupę. Staiga už lango po krūmais ant pievutės įprastas vaizdas – susirinkę taurelės mėgėjai įsilinksminę užtraukia tuo metu populiarią dainelę „Švelnus pūkeli, ar žinai…“

Mokinės piktinasi, kad vėl tie girtuokliai neleidžia susikaupti, blaško, o patylėjęs Romas replikuoja: „Va, mokytoja, jūsų aukštinamas žmogus…“ Aš pacitavau žinomą lotynišką posakį: „Visi mes žmonės ir todėl galime klysti.“

Panašių jo replikų buvo ir daugiau, bet taiklių ir neužgaulių. Iš mokytojų pusės irgi jokių nusiskundimų nesu girdėjusi. Klasės vadovas Karkauskas apie auklėtinį atsiliepdavo tik gerai.

Ar Romas turėjo kokių nors pomėgių?

Mano žiniomis, jis turėjo gitarą (tuo metu jaunimas labai mėgo gitara muzikuoti) ir ja grodavo. Taip pat jo dėmesį patraukė Lietuvos istorija: mano žiniomis, Šapokos „Lietuvos istoriją“ buvo neblogai išstudijavęs. Buvęs religingas, mokytojai išsiaiškino, kad net galvojo apie kunigų seminariją. Bet susidomėjo hipių judėjimu: sąsiuviniuose pripiešdavo pasvirusių kryžių ir gėlyčių: aš, iš pradžių nesuprasdama, kad tai hipių simboliai, pamačiusi pamokų metu tas gėlytes piešiant, kartą net pajuokavau: ką, jis – kaip mergaitė su gėlytėmis? 

Nerašė, darbo neįteikė. Mačiau, kad jis sutrikęs, praradęs norą mokytis, tik nesupratau priežasčių. Tik po tragedijos susivokiau ir aš, ir kiti mokytojai, kad jis jau buvo apsisprendęs.

Ar pažinojote jo tėvus ir brolius?

Su tėvu mačiausi tik vieną kartą, kai pirmadienį (po Romo žūties) su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Nesikalbėjome, bet buvome vykstančio konflikto tarp šeimininko ir prokuratūros darbuotojų liudininkai. 

Su motina susipažinau per 1971 m. gruodį vykusį mokinių tėvų susirinkimą. Laidotuvėse nedalyvavau, nes man reikėjo budėti mokykloje. Čia dalyvavo tik mokyklos direktorius Antanas Gaulė. Į mano klausimą, kodėl direktorius taip anksti į laidotuves eina, buvo patylomis išsakytas paaiškinimas: laidotuvės įvyksiančios dviem valandomis anksčiau, negu skelbta. Abu supratome, kad ši žmonių apgaulė prie gero neprives: taip ir buvo…

Po laidotuvių su ponia Kalantiene bendravau ne kartą. Iš pradžių motina sūnaus netektį labai skaudžiai išgyveno. Matyt, norėdama išsikalbėti smulkiai papasakojo, kaip praėjo paskutinė sūnaus gyvenimo diena ir sekmadienio rytas namuose. Išvakarėse visa šeima šventusi pas kažkurį giminaitį (neprisimenu). Dalyvavo ir Romas su mergaite. Po vaišių visi kartu išėjo namo, tik Romas atsiskyrė norėdamas palydėti mergaitę.

Jei teisingai prisimenu, sūnus netrukus sugrįžo. Išaušo sekmadienio rytas. Romas paprašė motinos trilitrinio stiklainio. Motina atnešė. Sūnui labai kruopščiai stiklainį mazgojant net paklausė, kam jis jam reikalingas. Atsakymas: „Eisiu nusipirkti giros.“ Ir išėjo… Nei tėvams, nei mergaitei apie Romo sumanymą nekilo nė mažiausio įtarimo.

Nustebau, kai praėjus kažkiek laiko motina, užuot dejavusi, prakalbo didžiuodamasi sūnaus poelgiu: papasakojo, koks didingas paminklas kapinėse būsiąs pastatytas. Į mano ne visai delikačią pastabą, kad tai brangiai kainuosią, buvo toks atsakymas: visa Lietuva prisidės prie paminklo pastatymo. Ir papasakojo, kad šiam tikslui noriai aukoja tiek Amerikos lietuviai, tiek gyvenantieji Lietuvoje. Po kurio laiko pasigirdo jos priekaištai valdžiai, kad neleidžia to įspūdingo paminklo ant sūnaus kapo pastatyti. Pasiūlė kur kas paprastesnį – nesutikti tėvai negalėję. Toks kuklus paminklas ir stovi Romainių kapinėse. 

Teko ne kartą bendrauti su jaunesniuoju Romo broliu Albertu. Kauno IX forto muziejaus direktorė Juliana Menciūnienė jau Nepriklausomybės metais muziejuje įrengė Romui Kalantai atminti skirtą stendą ir kiekvieną pavasarį surengdavo žuvusiojo paminėjimą. Dalyvaudavome mes, mokytojai, neretai ir brolis Albertas su žmona. Jis atrodė paprastas, jautrus ir nuoširdus žmogus, mielai dalijosi prisiminimais. Jo santykiai su Romu buvę artimi, priešingai negu su vyriausiuoju broliu Antanu. Pastarasis šiuose muziejaus renginiuose nė karto nėra dalyvavęs, aš su juo taip pat kontakto neturėjau. Apie dar vieną brolį apskritai nieko nesu girdėjusi (apie jį rašo spauda).

Papasakokite apie 1972-ųjų gegužės 15 dienos įvykius Romo Kalantos namuose, Panerių g. 34, kai Jūs buvote su mokyklos direktoriumi. 

Gegužės 15-ąją, pirmadienį (po Romo žūties), su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Pataikėme į didžiulį triukšmą: kambaryje buvo tėvas ir du kviestiniai kaimynai, tuometinio Požėlos rajono prokuroras (pavardės neprisimenu, bet pažinčiau) ir dar kažkas, bene iš milicijos – neįsidėmėjau, nepažinau.

Pro atviras duris įėjome į gretimą mažą kambarėlį, kuriame ir vyko, galima sakyti, grumtynės: prie sienos stovėjo dvi kuklios knygų spintos. Dešinėje pusėje stovėjusią spintą ištiestomis rankomis apglėbęs šeimininkas šaukė, kad čia jo daiktai ir jis neleisiąs jų tikrinti. Prokuroras jėga mėgino jį nustumti, o paskui savo bendrui nurodė uždėti antrankius ir iškviesti milicijos ekipažą, grasindamas ilgam laikui suimtąjį izoliuoti. Liudininkai sumišę tylėjo.

Aš priėjau prie kairėje pusėje stovėjusios knygų spintos ir ištraukiau pirmą pasitaikiusį sąsiuvinį: ir pasitaikė lietuvių kalbos rašomojo darbo sąsiuvinis su mano pastabomis ir pataisymais (taip norėjau šį sąsiuvinį įsimesti į savo krepšį, bet buvo nesaugu). Todėl iš karto, kad prokuroras tėvo atžvilgiu nesiimtų numatytų veiksmų, pasakiau: „Čia Romo knygos, aš laikau jo sąsiuvinį.“ Prokuroras griežtai išrėžė: „Kas jūs tokie, kodėl čia esate?“

Ramiai atsakėme, kad mes – mokytojai, vyras yra klasės vadovas. Prokuroro tonas iš karto pasikeitė, tėvą paliko, atėjo prie antrosios knygų spintos ir, trumpai susipažinęs su spintos turiniu, ėmė sąsiuvinius ir knygas dėti į dėžę ar krepšį – neprisimenu. Visi aprimo, tėvas irgi nusiramino (motinos, atrodo, tuo metu namuose nebuvo). Mes išėjome, tolesnių įvykių nematėme.

Po Romo Kalantos laidotuvių Jūs buvote miesto centre. Kas ten vyko?

Gegužės 15 d. rytą, atėjusi į darbą mokyklos filiale, iš mokinių sužinojau apie sekmadienio įvykius: mat mes, keli mokytojai su grupele mokinių, lankėmės Kryme ir sugrįžome tik sekmadienio vakare: telefono neturėjau, gyvenau priemiestyje, todėl jokių naujienų sužinoti negalėjau. Į darbą atėjusį direktorių informavau apie sekmadienio įvykius (jis irgi nieko nežinojo). Direktorius iš karto suprato įvykio rimtumą, greitai išvyko į švietimo skyrių, mane įpareigodamas užtikrinti tvarką mokykloje.

Čia viskas vyko kaip visada: mokiniai dalijosi informacija, nes buvo mokslo metų pabaiga, rašė kontrolinius, laikė įskaitas. Man norėjosi sužinoti mokinių nuomonę: liūdna, bet turiu pripažinti, kad mokiniai, darbininkai ar vairuotojai tuo metu skeptiškai vertino bendramokslio poelgį. Kažkuris net pasakė, kad tai kvailystė, kiti pritarė. Ar buvo kitaip manančiųjų, nežinau. Šiuo atveju, matyt, tinka liaudies priežodis: savam krašte pranašu nebūsi. 

Tiek direktorius, tiek klasės vadovas ne kartą turėjo atsiskaityti tuometiniam saugumui; mane kelis kartus kalbino tik telefonu. Laidotuvių dieną iš saugumo gavau nurodymą skubiai atvykti į Laisvės alėją ir išprašyti ten besibastančius mūsų mokinius. Nuvykau dienos metu: pilna žmonių, veidai griežti, net pikti, žodžiai grasinantys. Jauni milicininkai, atrodo, surinkti kursantai, tyliai stebi įvykius, bet nei žodžiais, nei veiksmais nesikiša. Vėliau sužinojau, kad jie net neturėjo „bananų“, privalėjo išvengti provokacijų. Iš susirinkusiųjų veidų ir žodžių matėsi, kad tikra audra jau čia pat. Staiga pasirodė jaunuolių su vėliavomis ir gėlėmis eisenos. Be lietuvių, buvo estų ir latvių jaunimo atstovų. Didžiulis sujudimas, šūksniai apie Laisvę… 

Žinoma, mūsų mokinių – nė vieno. Grįžau į mokyklą, įėjau į klasę, kurioje mokėsi Romas, net širdį suspaudė: Romai, Romai, kam tu save paaukojai, klasės draugai visai tavęs nesupranta… O vaizdas įprastas: pilna klasė mokinių, visi susikaupę rašo – laiko fizikos įskaitą – įvykiai mieste jiems nė motais. Grįžau į mokyklos centrines patalpas, čia taip pat pamokos, mokinių pilnos klasės. Kas vyksta miesto centre, nežinau: direktorius negrįžta iš laidotuvių.

Vakarop atvyksta saugumo ekipažas, man įsakoma greitai lipti į jų automobilį, kuris nuveš į Laisvės alėją, nes mūsų mokiniai ten siautėja. Veltui mėginau aiškinti, kad ką tik visur patikrinau, mokinių pilnos klasės, bet mane grūste įgrūdo į mašiną, nuvežė, išlaipino kažkur netoli Laisvės alėjos (aš suglumusi net nepaprašiau jų parodyti dokumentų). O dabar Laisvės alėjoje vaizdas visai kitoks: žmonių minia, pilna „bananais“ ginkluotų milicininkų. Jie jau nesismulkina: eina ir su „bananais“ varo visus iš Laisvės alėjos.

Užlindau už kažkokio stambesnio žmogaus, tąkart smūgio išvengiau; vėliau vyksmą stebėjau iš tarpuvartės: milicininkai mušė ir tempė žmones, aidėjo klyksmai. Supratau, kad aš čia jau niekuo negaliu padėti, kiemais nuėjau iki Vilijampolės, po to troleibusu grįžau į mokyklą. Čia niekas nepasikeitė – vyko įprastas mokymosi procesas.

Ką dar galėtumėte svarbaus papasakoti apie Kalantą, jo artimuosius ir įvykius 1972-ųjų Kaune?

Štai keletas įdomesnių prisiminimų. 1972 metų balandžio mėnuo, mokiniai rašo rašto darbą apie poeto Mieželaičio poemą „Žmogus“. Jau pasakojau apie girtuoklius už lango. Rašinį nespėjusiems (taip pat ir Romui) leidžiu pabaigti namie. Darbą jis grąžino po kelių dienų, prirašė pilną sąsiuvinį. Nežinau, ar tos girtuoklėlių dainos, ar kitkas lėmė jo mintis: atvirą santvarkos kritiką dėl laisvės ir žmonių teisių nebuvimo, melo apie šalies istoriją…

Tokioje visuomenėje, rašė jis, ir telieka tik gerti, nes priešingu atveju bus vienintelis kelias – apsipilti B markės benzinu ir virsti fakelu. (Benzino markę galiu ir painioti.) Kuo toliau, tuo labiau rašančiojo mintys buvo dėstomos padrikai, o galiausiai ir rašysenos nebeįskaičiau, ir jo minčių nebesuvokiau. Iš pradžių klaidas ir stilių taisiau, vėliau tik pavingiuodavau. Pažymio neparašiau. Grąžinusi trumpai pasikalbėjau.

Romas aiškino, kad jį buvo apėmusi slogi nuotaika. Ketinau pasikalbėti atviriau, bet vis nepasitaikė tinkama proga. Po šio įvykio, kurio aptarime dalyvavo ir mūsų direktorius, Antanas Sniečkus kalbėjo, kad mokytoja atseit žinojusi mokinio planus. Aš, matyt, nenuovoki: negalėjau net pagalvoti apie tokio poelgio galimybę. Visi žinojome apie panašią čekų jaunuolio žūtį, bet kad tai gali pasikartoti Kaune ir dar vakarinėje mokykloje – nė minties nebuvo.

Kitas įvykis: gegužės mėnesio pradžia. Paskutinis rašinys. Visi dirba. Stebiu Romą – nerašo, paišo gėlytes. Pasižiūriu žurnale – šis rašomasis darbas Romui būtinas, nes ankstesnio rašinio nevertinau, truks pažymių. Pasiteiravau jo, kodėl nedirba, juk norint gero galutinio įvertinimo, būtinas rašinys. Romas atsakė, kad jam visai tas pažymys nerūpįs. Į mano pastebėjimą, kad norint studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros pažymys svarbus, jis vėl pakartojo, kad jam vis tiek.

Nerašė, darbo neįteikė. Mačiau, kad jis sutrikęs, praradęs norą mokytis, tik nesupratau priežasčių. Tik po tragedijos susivokiau ir aš, ir kiti mokytojai, kad jis jau buvo apsisprendęs. Nežinau, kodėl, bet mokykloje paplito kalbos, kad Romas buvo susijęs su latvių ir estų hipių judėjimu, neva traukė burtus, kas turėtų įvykdyti tokį protestą. Ištraukę lietuvis ir estas, bet estas tam nesiryžo. Pasiaukojęs tik  Romas. Nežinau, ar taip buvo, bet kad čia kažkur slypi tiesos grūdas, rodo ir tai, kad į laidotuves atvyko grupės jaunuolių iš abiejų kaimyninių šalių.

Dar įvykis: IX forto muziejaus renginiuose kartą dalyvavo jaunuoliai, save vadinę Fontano vaikais, organizavę įvykius Laisvės alėjoje. Jie sakėsi su Romu nebuvę pažįstami, nebendravo, o Romo poelgis jiems buvęs tik degtukas laužui uždegti. Visą sąjūdį, eisenas Laisvės alėjoje sakėsi organizavę jie, jų draugai labiausiai ir nukentėję: buvo sužaloti, kentėjo kalėjimuose. Šių jaunuolių kategoriška nuomone, jeigu ne jie, to Laisvės alėjos sąjūdžio iš viso nebūtų buvę, nebent mažas triukšmelis. 

Po kurio laiko pasirodė eilėraščiai, skirti Romui atminti. Vėl saugumas lankėsi mokykloje, tikrino moksleivių darbus, ieškojo panašaus braižo. Po pavasario egzaminų gal pora metų jie peržiūrėdavo visų mokinių rašinius. Nežinau, ar nustatė autorių, bet tai buvo ne mūsų moksleivių sukurti posmai.

Visuose renginiuose, pasakodama apie Romo Kalantos poelgį, padarydavau tą pačią išvadą – aš, ir kaip motina, ir kaip mokytoja, šiam protesto būdui nepritariu. Mano įsitikinimu, yra kitų kelių siekti laisvės ir nepriklausomybės. Patriotai netgi mane išvadino „klaidingai mąstančia persona“, neturinčia teisės apie tai kalbėti. 

Kartą Kaune vyko didžiulis renginys, tema – revoliucinis Kaunas. Dalyvavo šalies ir miesto valdžia, meno, mokslo, Bažnyčios atstovai. Pakviesti buvome ir mudu su vyru, o manęs paprašė pakalbėti apie Romo žygį. Iš anksto įspėjau apie savo požiūrį, bet man buvo leista laisvai dėstyti mintis. Kalbėjau kaip visada: jaunuoliu žavėjausi, bet jo poelgiui nepritariau, nes buvę ir kitų kelių…