R. Pratasevičiaus „prisipažinimas“: KGB pirmininko J. Andropovo „specializacija“

Prof. Robertas van Vorenas yra A. Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centro prie VDU direktorius

Per pastarąsias keletą dienų, Baltarusijos valstybinė televizija keliskart parodė įrašą, kuriame Ramanas Pratasevičius prisipažįsta padaręs savo menamus „nusikaltimus“. Jaunuolis kartu su mergina buvo išvestas iš užimto lėktuvo, kuriuo jie skrido į Vilnių iš atostogų Graikijoje, ir buvo įkalintas KGB kalėjime Minske – jam galimai bus pateikti kaltinimai terorizmu, už kuriuos gresia mirties bausmė.

Pirmoje trumpoje filmuotoje medžiagoje jis yra akivaizdžiai sumuštas ir jau prisipažįsta neva padaręs „nusikaltimus“, o viskas, kas vyko toliau, buvo tai, ko ir reikėjo tikėtis. Gerokai ilgesnė vaizdo medžiaga, rodyta birželio 3-iąją, buvo galutinis rezultatas – pateikiant kaip savotišką TV laidą, kur kalbasi du pašnekovai, R. Pratasevičius išsamiai prisipažįsta interviu vedėjui. Pastarasis apsimetė labai supratingas, nors iš tiesų gan aiškiai parodė, jog tai viso labo tik aktorius, dalyvaujantis labai bjaurioje apgavystėje, o jo domėjimasis – griežtai „profesinis“.

Šie vaizdo įrašai turi vieną paprastą tikslą: supriešinti vieną iš opozicijos veikėjų su likusiais jos atstovais ir taip visiškai demoralizuoti judėjimą. Tai senas triukas, kurį KGB pirmininkas Jurijus Andropovas ėmėsi naudoti prieš „vidaus priešą“, disidentų judėjimą, ankstyvame XX a. aštuntame dešimtmetyje.

J. Andropovas KGB vadovu tapo 1967 metais ir iškart nusprendė, kad jo pagrindinis uždavinys – kovoti prieš „ideologinę diversiją“. Jis įsteigė 5-ajį „disidentų“ direktoratą, papildė Baudžiamąjį kodeksą naujais straipsniais ir išplėtojo psichiatrijos taikymą politiniais tikslais kaip sisteminę represijų priemonę. 1972 m. jis sudavė stiprų smūgį disidentų judėjimui, suimdamas du iš jo lyderių: Viktorą Krasiną ir Piotrą Jakirą. Po kelių mėnesių intensyvaus tardymo, kurį asmeniškai stebėjo ir pats J. Andropovas, abu buvo palaužti.

Pritaikytas metodas buvo būdingas Andropovo „stiliui“ – P. Jakiras buvo  pirmojo rango armijos vado Jona Jakiro, kuris buvo sušaudytas 1938 m., sūnus. Po tėvo sušaudymo visa šeima buvo suimta, o keturiolikmetis Piotras buvo žiauriai kankinamas ir galiausiai deportuotas į gulagą. Jam grįžti leido N. Chruščiovas, jau tik 1956-aisiais. P. Jakiras buvo smarkiai traumuotas ir tapo alkoholiku – tuo ir buvo pasinaudota siekiant jį palaužti.

V. Krasinas devynerius metus praleido J. Stalino koncentracijos stovyklose ir, apkaltinus „tėvynės išdavimu“, jam buvo pagrasinta mirties bausme. Jį tardęs KGB darbuotojas meistriškai privertė V. Krasiną pasiduoti – galiausiai tiek jis, tiek Jakiras viską prisipažino ir suteikė daug informacijos KGB. Disidentų judėjimas vos išgyveno. Po teismo abu buvo atvesdinti į J. Andropovo kabinetą „pokalbiui“ – katei pažaisti su savo pelėmis.

Šis metodas buvo naudojamas daugybę kartų, skirtingais būdais. 1978 metais sakartveliečių disidentas Zviadas Gamsachurdija, vėliau tapęs Sakartvelo prezidentu, buvo priverstas viešai išsižadėti ankstesnių savo veiksmų: „Koks neteisingas buvo kelias, kurį pasirinkau, kai platinau sovietų valdžiai priešišką literatūrą.“ Jis taip pat paminėjo „Vakaruose vykdomą veidmainišką kampaniją, prisidengiančią „žmogaus teisių palaikymo“ šūkiu.

1980 metais, kai pirmą kartą keliavau kaip disidentų judėjimo kurjeris, Leningrade susipažinau su sumaniu jaunuoliu Valerijumi Repinu, kurio pagrindinis darbas buvo padėti politinių kalinių šeimoms. Netrukus po mano apsilankymo jis buvo suimtas ir atskirtas nuo savo jaunos žmonos ir mažametės dukros. KGB tardymuose jam pavyko atsilaikyti ilgai – tol, kol kartą, jam einant koridoriumi į kitą tardymą, „atsitiktinai“ buvo atidarytos durys į kambarį, kuriame jis pamatė stovinčią savo žmoną su vaiku. Durys buvo skubiai uždarytos, tardytojas atsiprašė už klaidą ir pridėjo: „Mes suėmėme ir tavo žmoną. Tavo vaikas pateks į valstybinius vaikų namus.“ Tą akimirką V. Repinas palūžo ir įvardijo daugybę disidentų.

Devintojo dešimtmečio viduryje KGB panaudojo dar vieną gudrybę siekdamas palaužti žmones. Politiniai kaliniai, kurie jau buvo atlikę bausmę, buvo suimami vėl, kartais savo paleidimo į laisvę dieną, ir jiems nurodoma arba pasirašyti dokumentą, kuriuo jie atsisako vykdyti bet kokią tolesnę veiklą, arba susidurti su naujo įkalinimo grėsme. Ne visi galėjo atsilaikyti prieš tokį spaudimą. Jie taip pat naudojo vadinamąsias „spaudimo kameras“, kuriose politiniai kaliniai buvo pasodinti kartu su užkietėjusiais nusikaltėliais – šiems buvo duota užduotis politinius kalinius sumušti ir priversti prisipažinti. Nėra jokių abejonių, kad šis metodas yra naudojamas ir šiandien.

Klastingi būdai, kuriais KGB palauždavo žmones, turėjo demoralizuojantį poveikį ne tik jų buvusiems draugams ir kolegoms, bet kartu ir – o gal, tiksliau, ypač – jiems patiems. Juos atstumdavo disidentų judėjimas, jie prarasdavo savo visą socialinę aplinką ir turėdavo toliau gyventi negalėdami pažiūrėti į save veidrodyje.

V. Krasinas 1983 m. žengė drąsų žingsnį – paskelbė nedidelę knygą, kurioje jis paaiškino, kaip jis buvo palaužtas. Šią knygelę „Teismas“ („Суд“), išleido kitas disidentas – Valerijus Chalidzė, kuris buvo emigravęs į JAV. Jo manymu, V. Krasino istorija turi būti išgirsta. V. Chalidzei pritarė toli gražu ne visi, ir net prieš 10 metų, kai redagavau ir išleidau gerokai išsamesnius V. Krasino memuarus „Dvikova – anti-komunisto užrašai“, daug žmonių vis dar negalėjo suprasti, kodėl įdėjau tiek pastangų tam, kad prisidėčiau prie jo knygos išleidimo.

Darbas su V. Krasinu rengiant jo knygą nebuvo lengvas. Nors jis rimtai stengėsi būti atviras apie tai, kas įvyko, ir suprato, jog niekas negalės sumažinti milžiniškos žalos, kurią jis padarė disidentų judėjimui, jis vis tiek šen bei ten bandė „pagražinti“ save rašydamas bjaurius dalykus apie kitus disidentus. Tam tikra prasme jis norėjo sumenkinti savo klaidas, išryškindamas kitų paklydimus. Keliais atvejais turėjau įsikišti ir atsisakiau įtraukti tokį tekstą, taip jį supykdydamas ir nuliūdindamas, bet galiausiai jis nusileido. Aš mačiau, kad tai buvo smarkiai traumuotas žmogus, kuriam teko pereiti pragarą, tiek kalint gulage J. Stalino laikais, tiek vėliau, patekus į Jurijaus Andropovo gniaužtus. Tai buvo palūžęs senas žmogus, kuris puikiai žinojo, jog žala buvo nepataisoma.

Tas pat dabar nutiko ir Ramanui Pratasevičiui. Jis pateko į pragarą, iš kurio pabėgti negalima. Baltarusių KGB yra ištikimi J. Andropovo įpėdiniai, ir dabar jie žais su juo tiek, kiek panorės. Tai, kad jie suėmė ir jo merginą, tik pablogins padėtį – kartojamas V. Repino scenarijus. Galiausiai jie jį išspjaus tada, kai jis nebebus jiems reikalingas. Tačiau jis nebegalės sugrįžti pas draugus ir į ankstesnę socialinę aplinką ir negalės pažiūrėti į save veidrodyje. Jo gyvenimas bus sumaištyje – galima jo tik gailėti. A. Lukašenkos režimo išdavikiškumas neturi ribų, aš bijau, kad ateityje laukia dar daugiau. Užsisekite saugos diržus.