R. Šalaševičienė apie „kalbėjimą kalbomis“: šis garsus meldimasis nutildo vidinį triukšmą

Minėtasis kalbėjimas „kitomis kalbomis“, arba, moksliškiau sakant, glosolalija – tai savita maldos forma, kai tikintieji sako nesuprantamus skiemenis, panašius į nežinomą kalbą. Kaip tikima, tokią maldą įkvepia pats Dievas – Šventoji Dvasia. Kaip suprasti šį fenomeną? Ką tikinčiajam (ir bendruomenei) gali suteikti būtent tokia malda – ir kaip žinoti, ar tai tikrai kyla iš Dievo?

Apie tai „Bernardinai.lt“ penktadienio pokalbio metu papasakojo kalbėjimą kalbomis praktikuojanti pašnekovė – katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ koordinatorė Rūta Šalaševičienė.

Kas yra tas kalbėjimas kalbomis? Kaip tai įsivaizduoti?

Ši kalbų dovana, apie kurią skaitome Šventajame Rašte ir girdime žmones meldžiantis, visų pirma yra maldos dovana. Ji skirta paties žmogaus dvasiniam gyvenimui stiprinti ir kartu veikia per bendruomenę, evangelizacijoje, meldžiantis už kitus žmones. Kalbėjimas kalbomis labai susijęs su kitomis Šventosios Dvasios dovanomis, kurias vadiname charizmomis. Nes kitose Šventojo Rašto vietose parašyta, kad apaštalai pradėjo melstis kalbomis ir pranašauti. Tai reiškia, kad visos Šventosios Dvasios dovanos yra susijusios.

Žinome, kad tų dovanų yra visokių. Sutvirtinimo sakramento metu gauname Šventosios Dvasios dovanų, kurias galėtume pavadinti vidinėmis – tai pažinimas, supratimas, patarimas, Dievo baimė, tvirtumas, maldingumas ir išmintis. Jos yra patiriamos, bet ne tokios raiškios, mes negalime jų pamatyti – regime tik jų vaisius.

O yra ir raiškiosios Šventosios Dvasios dovanos, kurios netgi matomos – kaip apaštalas Petras Sekminių dieną sakė: „Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite“ (Apd 2, 33). Tarp tokių dovanų – ir kalbos, ir pranašavimas, ir gydymo charizma, kurias galime matyti ir išgirsti.

Nuostabus Dievo darbas atliktas per XX amžių, kad ta charizminė dimensija, kuri egzistavo Bažnyčioje nuo pat pirmųjų jos amžių (tik dinamiškai, kartais su pakilimais, kartais – atvirkščiai), visu smarkumu atsigavo ir buvo atnaujinta – ypač po Vatikano II susirinkimo. Kaip popiežius Pranciškus įvardija, toji malonės srovė, kuri užliejo krikščioniškąjį pasaulį per XX amžių, atnaujino Bažnyčią ir dabar yra savo vietoje – kur ir turi būti.

O iš kur konkrečiai tas judėjimas XX a. atgimė? Kiek girdėjau, iš pradžių jis kilo evangelinėse sekmininkų bendruomenėse – ir tik vėliau tai įsiliejo į Katalikų Bažnyčią. Kaip čia buvo?

Žinot, yra labai įdomu. Priklauso nuo to, kas pasakoja, kaip visa tai atsitiko.  Jeigu pasakoja katalikai – tai sako, kad charizminio atsinaujinimo judėjimas kilo nuo popiežiaus (juokiasi). Kalbu apie Leoną XIII, kurį XIX a. pabaigoje paragino sesuo Elena Guera. Ji buvo eilinė italų vienuolė, bet Dievo moteris, maldos moteris, atvira Jo veikimui. Iš Dievo ji gavo paraginimą kreiptis į popiežių, kad šis atnaujintų mokymą ir pamaldumą Šventajai Dvasiai, kuris Katalikų Bažnyčioje tuo laiku  buvo prigesęs. Atrodo, kad net dvylika laiškų ji apie tai popiežiui parašė.

Leonas XIII sukluso, laikui atėjus išleido encikliką Divinum illud munus, įvedė maldos noveną Šventajai Dvasiai. Popiežius atsiliepė, atpažino, kad per vienuolę jis tikrai sulaukė paraginimo iš Dievo. Ir štai 1901-aisiais, per Naujuosius metus, popiežius meldėsi specialiai į Šventąją Dvasią, naująjį šimtmetį pavesdamas visą Bažnyčią Jai veikti.

Lygiai tais pačiais metais, per Naujuosius, Amerikoje Šventoji Dvasia pasireiškė charizmomis vienoje mažytėje protestantų bendruomenėje. Tie žmonės norėjo, kad jų gyvenime reikštųsi Dvasios dovanos kaip Apaštalų darbuose. Ant vienos sesės nužengė Šventoji Dvasia, ji ėmė melstis kalbomis ir pranašauti. Vadinasi – popiežius meldėsi Vatikane, Europoje, o Šventoji Dvasia apsiriko per pusę Žemės rutulio ir nužengė į protestantų grupelę?.. Bet kartais taip būna. Toks Dievo Apvaizdos parėdymas. Dievas žino, kaip yra geriau, kaip galėtų būti.

Šita maža bendruomenėlė buvo Charleso Parhamo Biblijos mokykla Topekos miestelyje. Bet tikras proveržis įvyko po kelerių metų su „Azusos gatvės prabudimu“ Los Andžele – ir tada charizminis atsinaujinimas jau įsiplieskė kaip ugnis per stepę. Akivaizdžiai tai buvo Dievo darbas – toks mastas ir taip greitai…

Bet kas tokiais atvejais atsitinka? Kai toks naujas reiškinys „atvežamas“ į vietines Bažnyčias ar parapijas, žmonės labai rezervuotai žiūri ir ne visur priima. Ir todėl kūrėsi naujos bendruomenės, pavadintos sekmininkais. Jos ilgai buvo nepriklausomos, nedominacinės bendruomenės, bet vėliau tapo viena iš protestantiškų Bažnyčių. O ilgainiui, labiau susipažinusios, ištyrusios, tokį dvasingumą priėmė ir tradicinės protestantų Bažnyčios, ir galiausiai šis judėjimas 1967 m. pasiekė ir Katalikų Bažnyčią. Tai užtruko. Žmonės ne tokie greiti kaip Šventoji Dvasia (juokiasi).

Jūs daugiau nei 30 metų esat charizminio atsinaujinimo dalyvė čia, Lietuvoje. Kaip Jus „užkabino“ toks maldingumas?

Jis susijęs su mano atsivertimo, atėjimo į Bažnyčią istorija. Pirmąjį impulsą iš Šventosios Dvasios išgyvenau, kai man buvo 15 metų – nors tada dar nebuvau krikštyta. Aš labai norėjau pažinti Jėzų Kristų ir net tarsi avansu juo žavėjausi ir mylėjau. Visų katalikų klausinėjau: „Kas yra Jėzus Kristus? Papasakok man apie jį.“ Mano nuostabai ir liūdesiui, niekas nesugebėjo į šitą klausimą atsakyti, paaiškinti, kodėl Jėzus yra svarbus. Jie man sakė: „Eik į bažnyčią, ir viskas bus gerai.“ Bet aš buvau apsilankiusi bažnyčioje – ir nieko nesupratau, kaip ten būti, kaip melstis. Nebuvo kas man padėtų.

Bet mano būsimo vyro Antano dėka, sulaukusi 17 metų, buvau pakrikštyta. Tai buvo naujas Šventosios Dvasios impulsas – tikrai išgyvenau tą naujumą, kad kažkas su manimi įvyko, kad esu kažkokia nauja, šventa. Bet tada Lietuvoje dar nebuvo tinkamo katalikiško parengimo, tęstinumo ir aplinkos, kuri mane toliau palaikytų ir ugdytų, žmonių, su kuriais būčiau galėjusi dalintis naujuoju tikėjimu. Tad patirtis, kurią gavau per Krikštą, vėliau išblėso.

Ir tik dar po dešimties metų sutikau žmonių, kurie ne tik galėjo papasakoti apie Jėzų, bet jie ir patys kalbėjosi su juo, turėjo santykį. Jie sakė, kad galima su Jėzumi „susitiki“ – t. y. patirti jo realumą, klausti ir gauti jo atsakymų. Tie žmonės buvo pilni Šventosios Dvasios, tai buvo katalikiška charizminė grupė, prasidėjusi veikti 1986 m., o aš su jais susipažinau 1988-aisiais. Šie naujieji draugai man padėjo atiduoti savo gyvenimą Jėzui ir atsiverti Šventosios Dvasios veikimui.

Kai mačiau tuos jaunus žmones, mano pirmoji spontaniška malda buvo tokia: Dieve, ir aš noriu tokio tikėjimo, tokios patirties. Ir aš noriu būti tokia kaip jie – nes jie buvo be galo patrauklūs, jauni, išsilavinę (kas man buvo labai svarbu) studentai. Švytintys veidai, spindinčios akys. Draugiški, giliai tikintys, ieškantys, viską darantys kartu. Man norėjosi kartu keliauti.

Toji malda kalbomis nėra sakymas žodžių, kurie turi prasmę. Stebint iš šalies atrodo, kad tai yra spontaniškas neaiškių skiemenų dėliojimas. Kokia to prasmė? Kitas žmogus sakytų – nesuprantu, ką čia dabar kalbi, kažkokį pasąmonės srautą… Kur čia Šventoji Dvasia, kur čia Dievas?

Tik Dievas žino, kodėl tokį keistą reiškinį, kaip kalbų dovaną, Jis mums gali duoti. Nes iš tiesų daugumai žmonių tai girdint pirmiausia kyla keistumas ir nejaukumas. Tarsi suklupimo akmuo šita dovana. Tačiau gėris, kurį Dievas padaro per tai, yra akivaizdus, kaip ir per daugelį Dievo slėpinių. Paaiškinti mes to negalime, bet nauda akivaizdi – tiek asmeniui, tiek bendruomenei.

Kiek esu patyrusi ir studijavusi – kalbėjimas kalbomis yra garsi kontempliacija, dovana, kai gali melstis nuolatos, be pertrūkio. Esu patyrusi, kad, atrodo, toks keistas garsų triukšmas nuramina mano vidinį triukšmą. Tai labai svarbu.

Kontempliacija yra didelis gėris, ir daugybė žmonių ją pasiekia labiau sąmoningomis pastangomis, atsitraukia į vienumą ar pasirenka specialiai tokį gyvenimo būdą, siekdami tylos. Jie tikrai patiria ir gauna tą kontempliacijos dovaną, vidinę tylą. Bet ką daryti žmonėms, kurie neturi tokių sąlygų? Dievas tai žino, mato: jeigu ir atsitraukiam į tylą, mūsų visas vidus triukšmauja – protas, mintys, reakcijos, jausmai. Katalikams, kurie atsitraukia rekolekcijoms, tai būna akivaizdu – kaip sunku ateiti į tylą.

Puikiai suprantu. Kai buvau Palendrių vienuolyne, iš pradžių man reikėjo visos paros, kad visas miesto šaršalas viduje nutiltų…

Būtent. Tad turim nuostabų dalyką – maldą kalbomis, šitą „dieviškąjį triukšmą“: pasimeldi, ir nurimsta visas vidus, ta malda tarsi jį išvalo. Ir tada gali patirti Dievo artumą, Jo meilę, girdėti, ką Jis kalba. Nes Jis kalba ir tiesiogiai, ir per Dievo Žodį, ir per aplinkybes ar kitus žmones. Toks vidinių antenų susiderinimas įvyksta, antenos nusistato ir priiminėja teisingą signalą, nebėra triukšmo.

Bet, be abejo, yra ir visų kitų maldos kalbomis vaisių – visos Dvasios dovanos susijusios tarpusavyje. Tai yra bendruomeninis kelias, kaip gyvenimo būdas ir misija. Ten, kur pasireiškia raiškiosios charizmos. Skelbiamas Jėzaus Kristaus žodis, jį lydi ženklai ir stebuklai. Kaip skaitėme Šeštinių sekmadienį, Jėzus įžengia į dangų, išsiunčia apaštalus skelbti Evangeliją, kartu su jais veikdamas, jų žodžius palydėdamas stebuklais.

O kaip yra su tų kalbų aiškinimu? Kai žmonės, susirinkę į bendruomenę, kalba kalbomis – ar turi būti žmogus (ar pats maldininkas), kuris aiškintų, ką Šventoji Dvasia ką tik pasakė?

Tie žodžiai „turi“, „reikia“ kyla iš žmogaus. Bet čia juk veikia Šventoji Dvasia. Ir ji veikia taip, kaip Jai patinka. Pavyzdžiui, kai šloviname Dievą giesmėmis, giedame lietuviškai ir paskui tą giesmę pratęsiame malda kalbomis – čia visiškai aišku, kas vyksta: šloviname Dievą, pratęsdami giesmę.

Bet kartais būna, kad kitas žmogus aiškina kito žmogaus maldos prasmę. Tai labai susiję su pranašavimo charizma. Per charizminius susirinkimus visada meldžiamės kalbomis, klausiame – ar turėjote įžvalgą, suvokimą iš Dievo per tą maldą? Žmonės dalinasi: vienam atėjo kažkoks vaizdinys, žodis iš Šventojo Rašto, palyginimas savais žodžiais. Kartais kas nors aiškina kalbas, žmogus sako – suprantu, kad jis meldžiasi apie tai ir tai.

Bet ar būtina, ar reikia – taip nevertėtų žiūrėti, nes tada žmogus tartum norėtų kontroliuoti visus Šventosios Dvasios pasireiškimus. Dvasios dovanoms priimti reikia tikėjimo žingsnio – pasitikiu, noriu, atsiveriu. Žmonės, turintys daugiau patirties, atpažįsta, kas yra kas – ar tai tikrai impulsas iš Šventosios Dvasios. Dėl to svarbu, kad tikintieji dalintųsi, tai bendruomeninis kelias. Viskas tarpusavyje susiję: vienas pranašauja, o kitas (dažniausiai, vadovai), ištiria. Veikia ištyrimo, dvasių atskyrimo dovana. Vienas meldžiasi garsiai, kitas aiškina, ką šis pasakė.

Jūs daug kartų paminėjote žodį „dovana“, kurią galima priimti, ugdyti savyje. Kaip pajausti, suprasti, kad tai, ką kalbu, nėra (pa)sąmonės srautas, bet iš Dievo kylantis gėris? 

Papasakosiu apie vieną savo patirtį ir kitą – mano tėčio.

Kai mes įsitraukėme į mano minėtą jaunimo grupę ir atidaviau savo gyvenimą Jėzui, vėliau išgyvenau tai, ką katalikai vadina atsivertimu (charizmatai sako „Jėzaus realumas“, susitikimas su Juo), rekolekcijų metu išgyvenau Šventosios Dvasios išsiliejimą.

Į tą grupę atėjom su būsimu vyru ir dviem draugais, kurie buvo psichologai. Jie tyrinėjo maldos kalbomis reikšinį: „Čia yra masinė psichozė, įtaiga, žmonės įeina į transą ir pradeda taip melstis.“ Kadangi jie – mūsų draugai, tas pasakymas paveikė, tarsi blokavo. Bet dėl vidinio troškimo, kuris mane lydėjo nuo pat paauglystės, jaučiau, kad yra daugiau, negu jie sako. Jie nebuvo sąmoningi krikščionys, tad visa tai bandė tyrinėti žmogišku lygmeniu.

Per tas rekolekcijas išėjau į gamtą melstis ir labai panorau tos maldos kalbomis dovanos. Bet net nežinau, kaip Dievo to prašyti. Net savais žodžiais nedrįsdavau melstis. Man malda buvo „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, o savais žodžiais – neužsiskaito (juokiasi). Dar nebuvau pažengusi tikėjime, neišmaniau tų dalykų. Tai aš, prašydama Šventosios Dvasios išsiliejimo, taip ir meldžiausi – „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, ir, kad būtų stipriau, pridėjau „Amžiną atilsį“… Viską, ką žinojau, susakiau – ir dabar jau, Dieve, Tu daryk, ką nori.

Mintis, kurios tąkart neišsakiau, bet kurią Dievas tikrai žinojo – „Viešpatie, kad tik nebūtų arabiškai“… (juokiasi). Nes toks įspūdis būdavo, kai mūsų charizminė jaunimo grupė melsdavosi kalbomis – kad tai kažkoks bendras arabiškas kalbėjimas.

Bet tikrai! Labai panašūs garsai.

Tai štai, norėjau autentiško ženklo iš Dievo. Ir, kai ant manęs nužengė Šventoji Dvasia, manyje ištryško didžiulis juokas ir džiaugsmas. Kitiems žmonėms pasipila ašaros. O mano malda kalbomis buvo ugrofinų garsai. Kadangi studijavau lingvistiką, mokėmės kalbų šeimas – atpažinau. Tie garsai yra visiškai kitokie negu arabų kalba. Dievas davė ženklą, man asmeniškai reikalingą – ir tada buvo visiškai ramu, nes aš pati nemoku kalbėti nei estiškai, nei suomiškai, nei vengriškai.

Tokia buvo mano patirtis – begalinis džiaugsmas.

O kokia Jūsų tėčio patirtis?

Mūsų šeima pamažu atsivertė etapais – pirmiausia Antanas ir aš, paskui atėjo mano mamos eilė po metų, kitų. O mano tėvukui užtruko kokius dešimt metų iki visiško, tikro atsivertimo ir tapimo charizmatu – bet tai įvyko.

Kad ir kaip būtų, tuo laikotarpiu mes vis tiek buvome viena šeima. Atvykdavome į kaimą, kuriame vasarodavome. Melsdavomės kalbomis, ir jis tai girdėdavo. Tėvukas nesipriešindavo – jam patiko, kad atsivertėme, geresni žmonės pasidarėme. Jis sako: „Oi, kaip man dabar gera gyventi – aš elgiuosi belekaip, o man žmona ir vaikai atleidžia…“ (šypsosi)

Kadangi jis aktorius, kartą pareiškė: „Aš irgi taip galiu.“ Sakau: „Valio, daryk.“ Jis sugeba išmokti mintinai ilgus tekstus, tad parepetavo tuos garsus ir vieną vakarą mums surengė aktorinį maldos kalbomis „seansą“, kuris truko dvi minutes. Tada jo paklausiau: „Dabar, tėti, sakyk: ar tu norėtum taip tęsti valandą kitą, ar po dviejų minučių jau gana? Kitas klausimas – ar tau nuo to širdis džiaugiasi ir gaivinasi? Ar ji kyla į Dievą? Ar nori apsikabinti žmones ir juos mylėti? Kas su tavimi vyksta? Ar tu pavargai, užsičiaupei, pademonstravai, ir viskas tuo baigėsi?“ Tai čia buvo akivaizdu – jis nei norėjo tęsti, nei pasikeitimų vyko. Nieko.

Ir paskui Dievas rado būdą, kaip jį atvesti į tikėjimą – labai stipriai ir unikaliai kaip aktoriui. Per Šventąjį Raštą jis mintinai išmoko Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – maldą. Jam atsivėrė akys, koks tai tinkamas monologui tekstas – šitaip jis prisilietė prie Kristaus. Paskui jau atėjo į mūsų bendruomenės renginius, kartą atvažiavo misionierių iš Amerikos. Tai buvo Vietnamo karo veteranai – tėvukui reikėjo tokių stiprių vyriškų liudijimų. Ir jis tikrai atsivertė į Jėzų, paskui gavo Šventosios Dvasios krikštą. Ir jau, kai iš tikrųjų melsdavosi kalbomis, visi gerieji dalykai vykdavo – malda gaivina, gali melstis ilgai, nepavargsti, o atsigauni. Ši malda atkuria, uždega širdį. Medį pažinsite iš vaisių. O vaisiai yra puikūs.

Turėjau du klausimus, bet Jūs į juos kaip ir atsakėt. Pirmiausia – ką daryti, jeigu nori kalbų dovanos, bet jos neturi. Tai tiesiog galima prašyti Dievo ir bandyti taip melstis pačiam. O kitas klausimas – kaip suprantu, iš tų garsų, žodžių ne žodžių ir skiemenų tikrai nereikia dėlioti kalbinės prasmės, nagrinėti, kas čia juose užkoduota. Esmė ne ta.

Tikrai taip.

Yra žmonių, kurie sako, kad kiekvienas krikščionis turi būtinai gauti šitą Šventosios Dvasios dovaną – kalbėjimą kalbomis. Nes jeigu tu to neturi – vadinasi, kažkas tavyje dar nepadaryta, dar nėra pilno Dievo veikimo. Ar tikrai? Ar gali žmogus visą gyvenimą melstis „įprastai“, neturėti tos kalbų dovanos – ir nesijausti „kaltas“ dėl to?

Atsakysiu apaštalo Pauliaus žodžiais: „Aš norėčiau, kad jūs visi melstumėtės kalbomis, bet dar labiau – kad pranašautumėt.“ Kiekvienas žmogus atsiliepia Dievui individualiai, savitu būdu. Charizmos yra tokio atsiliepimo dalykas. Šita malonės srovė skirta visiems. Popiežius Pranciškus ragina visą Bažnyčią, ypač charizminio atsinaujinimo dalyvius – skleiskite Šventosios Dvasios krikštą kiekvienam, ši malonė skirta visiems.

Ar žmonės atsiliepia – tai kitas klausimas. Kaip ir su atsivertimu. Evangelija skirta kiekvienam, bet atsiliepimas yra savitas kiekvieno žmogaus kelias. O ar būtina, ar reikalinga – tokių žodžių aš nevartočiau.

Pasakymas, kad, jeigu nesimeldi kalbomis, tai dar nepatyrei Šventosios Dvasios krikšto, yra sekmininkų mintis. Katalikų mokyme to nėra.

Įdomu, kad katalikų Mišiose nėra atskiros vietos, kur kunigas sakytų: „O dabar melskimės kalbomis“…

… kartais taip būna, kaip mes vadiname, „charizminėse Mišiose“ (šypsosi). Arba labiau akcentuojamos vidinio gydymo Mišios. Bet šiaip visos Mišios yra charizminės. Charizminė dimensija – natūrali Bažnyčios gyvenimo ir misijos dalis.

Bet kartais būna bendruomeninė malda, kai išsakoma intencija ir paskui visi atsiliepia: „Išklausyk mus, Viešpatie.“ Arba tikintieji gieda atliepą. Tai kartais tose vietose charizmatai meldžiasi kalbomis. Tai labai gražiai skamba, nes toji intencija su malda išsakoma ilgiau ir giliau. Panašiai, kai meldiesi rožinį – iš pradžių išsakai intenciją ir tada meldiesi.

Žmonės kartais meldžiasi kalbomis ir per Pakylėjimą, kai kunigas iškelia konsekruotą Ostiją. Tai irgi labai gražu.

Skaitytojas Andrejus turi labai įdomų klausimą apie Šventosios Dvasios suteiktą pažinimo dovaną: „Būna, Šventoji Dvasia užtarimo maldoje leidžia pažinti kito žmogaus gyvenimo faktus ir nuodėmes. Kaip teisingiau elgtis su tokia informacija?“

Būna taip iš tikrųjų?

Taip. Yra daug šventųjų, kurie turėjo tokią įžvalgą, pavyzdžiui, tėvas Pijus.

Iš kitos pusės, žmonės dažnai galvoja, kad reikia labai didelio šventumo, jei nori, kad tavyje tokios dovanos reikštųsi. Ne. Charizminiame atsinaujime per šimtą metų tapo akivaizdu, jog šios dovanos duotos tam, kad taptume šventi – o ne dėl to, jog jau esame šventi, ir dar mums duoda karūną. Klaidinga taip mąstyti. Šventosios Dvasios dovana – kad tarnautume ne savo jėgomis, o Dievo įgalinti, kad taptme šventi ir vis labiau atviri Dievo veikimui mumyse.

Toji pažinimo dovana yra labai dažna. Ypač kai meldžiame užtarimo malda už konkrečius žmones, viduje „ateina“ intencija – yra taip ir taip. Ir pasakai tam žmogui, kas su juo negerai. Labai dažnai jis atsako: „Tiksliai! Taip ir yra.“

Žmogus, tai išgirdęs, gali infarktą gauti!

Bet jie žino, kad tai įvyksta. Jeigu iš Dievo gauni kokį sakinį ar vaizdinį apie žmogų – jam tai pasakai. Ši informacija ne man priklauso, o jam. Ir tai būna toks paskatinimas žmogui.

Būna ir keistų pasireiškimų, pavydžiui, maldos metu nei iš šio, nei iš to man pradeda skaudėti dešinį klubą. Aš neturiu jokios klubo ligos – bet skauda. Tai tie, kurie tokius atvejus jau žino, sako: „Ar tarp mūsų yra žmogus, kuriam skauda dešinį klubą?“ Jeigu kas nors pakelia ranką, kviečiame už tą žmogų melstis bendruomenę. Tokių pavyzdžių pilna.

Oho. Skamba įspūdingai!

Aš Jums pasakysiu – su charizminėmis dovanomis gyventi krikščionišką gyvenimą Bažnyčioje ir bendruomenėje yra be galo įdomu (juokiasi). O be jų – labai nuobodu.

Kaip Lietuvoje susipažinti su charizminio atsinaujinimo judėjimu? Kur nueiti, kam paskambinti, kreiptis? Kaip susirasti bendruomenę, praktikuojančią tokį pamaldumą?

Visoje Lietuvoje vyksta „Alfa“ kursai. Jų pirminė mintis buvo padėti žmonėms išgyventi Šventosios Dvasios krikštą. Be abejo, tai priklauso ir nuo komandų, kaip jos pasiruošusios. Bet net ir tai nėra taip svarbu. Tad labai gerai jungtis į „Alfa“ kursą. Tai – gera pradžia suprasti, kas yra Jėzus Kristus, kaip atsiverti Šventosios Dvasios veikimui. Tai vyksta kartu.

„Alfa“ kurse būna Šventosios Dvasios savaitgalis – tai viso kurso „vinis“, kai daugelis žmonių patiria Šventosios Dvasios prisilietimą, išsiliejimą.

Taip pat Lietuvoje vyksta ir įvairios charizminės konferencijos, pavyzdžiui, mūsų organizuojamos „Atsinaujinimo dienos“. Ar tiesiog kreipkitės į charizmines bendruomenes, dabar jų yra daug ir visoje šalyje. Galite susisiekti ir su mumis, „Gyvaisiais akmenimis“. Jei reikės, pasakysime, kokių bendruomenių yra kituose miestuose.

Galime pareklamuoti ir pačius „Gyvuosius akmenis“. Kada bus galima pas Jus atvykti?

Artimiausias renginys įvyks birželio mėnesio pirmąjį trečiadienį, tik jį kol kas planuojame online formatu. Galite pasižiūrėti mūsų jutubo kanalą, ypač paskutinę mūsų „Atsinaujinimo dieną“, kuri buvo specialiai skirta charizminiam atsinaujimui, jo istorijai ir liudijimams.