2021 07 31

Gediminas Šulcas

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

15 min.
Kryždirbys Rimantas Zinkevičius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

2021 07 31

Gediminas Šulcas

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

15 min.

R. Zinkevičius: „Esu įsitikinęs, kad nuoširdus kryždirbys turi būti tikintis“

Iš kartos į kartą perduodama kryždirbystės tradicija margina Lietuvos kaimus, miestelius bei pakeles ir nužymėdama vis kito etnografinio regiono ribas. Štai, pavyzdžiui, Žemaitijos kryžiai drūti ir tvirti, o Aukštaitijai būdingi aukšti, gausiai ornamentais puošti liaudies paminklai.

Iš Aukštaitijos kilęs tautodailininkas RIMANTAS ZINKEVIČIUS sako, kad yra medžio drožėjas iš pašaukimo. Nors iš pradžių jo rankos minkė molį, dabar jis nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be kaltų. Iš tėvo paveldėjęs polinkį piešimui ir stebėjęs prie audimo staklių dirbančią močiutę, meistras pamilo liaudies amatą.

R. Zinkevičius prisimena, kad nuo pat vaikystės jį lydėjo noras išreikšti save.

„Mokykloje visus savo vadovėlius ir paveiksliukus su pieštuku apvedžiodavau, apipaišydavau, patobulindavau. Metalines žaislines mašinytes išardydavau, su plaktuku išlygindavau ir padarydavau naujas. Man labai rūpėjo viską padaryti savaip. Penktoje klasėje tėvams pasakiau, kad noriu būti dailininku. Tada piešiau gerai, būreliuose kitiems vaikams parodydavau, ką ir kaip reikia daryti. Tėvai pamąstė, kad tai tikras, geras noras ir pradėjo rūpintis, kad gaučiau reikiamą išsilavinimą. Dailės mokyklų Ukmergėje tada dar nebuvo, todėl išvažiavau į Vilnių ir ten mokiausi piešti, o paskui stojau į taikomosios dailės technikumą, medžio dirbimą. Taip ir išaugau“, – sako pašnekovas.

Kryždirbys Rimantas Zinkevičius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Tautodailininkui baigus mokslus prasidėjo tautinis Atgimimas. Būtent jis ir paskatino meistrą imtis kryždirbystės: „Kaip tik tuo metu visi atsistatinėjo kryžius – išaugo kryždirbių meistrų poreikis, ir mes pradėjome daryti kryžius. Tuo laikotarpiu pradėjau daugiau domėtis šiuo amatu ir tapau kryždirbiu.“

Nors kryždirbystės tradicija susidomėjo tik baigęs mokslus, R. Zinkevičius teigia, kad kūryba jį lydėjo visada: „Man atrodo, kad visą laiką buvau kūrėjas, nesinorėjo daryti taip, kaip jau padaryta, visą laiką turėjau padaryti savaip. Kai mokiausi, mums atnešdavo senus liaudies meno albumus, parodydavo, kas yra padaryta, ir sakydavo: „Dabar jūs turit sukurti savo.“ Panaudodavau tai, ką mačiau kitur, bet būtinai turėdavau padaryti taip, kaip man atrodo. Visą laiką buvau kūrėjas. Net ir dabar, kai žmogus užsako kryžių ir mes pasikalbame, ką jis nori matyti ir turėti, nupiešiu eskizą, kuriame sukuriu būsimą kryžių, ir nežiūriu į jokius kitus piešinius, viskas mano sugalvota.“

Atpažįstamą, savitą braižą įvaldęs drožėjas mieliau kuria skulptūrą nei kryžių. Tačiau, pasak jo, svarbiausia į darbą įdėti visą savo širdį, tada jis pavyks gerai.

„Pasidomiu tuo, kas jau padaryta, pridedu kažką savo, tokiu būdu prisidėdamas ir prie kryždirbystės tobulinimo. Manau, kad turiu savo kryždirbio veidą, nes kuriu savu būdu. Tikriausiai žmogus, besidomintis kryždirbyste, pamatęs mano darbą, pasakytų – štai čia yra Zinkevičiaus darbas.

Manau, kad mano darytuose kryžiuose yra saikinga puošyba, subalansuota proporcijose. Išmokau atskirti proporcijas, dydžius, aukščius, lygius, kur ornamentas prasideda, o kur pasibaigia. Liaudies mene kartais pastebiu, kad menininkas puošė, bet kiek persistengė. Tikriausiai esu sugadintas tautodailininkas, nes esu pamokytas. Mūsų senieji meistrai nebuvo mokyti, jie darė nuoširdžiai, kartais suklysdavo, o aš esu pamokytas ir jau pagadintas. Sakoma, kad tautodailininkas negali būti baigęs kokio instituto ar kitų mokslų, nes tada jis kuria neteisingai“, – juokauja pašnekovas ir priduria, kad kurti reikia iš širdies ir nebijoti suklysti.

R. Zinkevičius teigia, kad dievdirbio (tautodailininko, kuriančio religine tematika) darbas reikalauja įsijautimo, šventumo pajautos: „Esu įsitikinęs, kad nuoširdus kryždirbys turi būti tikintis ir gerai pažįstantis religiją, nes kitaip nieko neišeis. Reikia mylėti Dievą, pasaulį ir žmones. Į tai žiūrėti reikia labai atsakingai – juk prie mano daryto kryžiaus ateina žmonės, kiti net kepurę nusiima, persižegnoja. Viską reikia daryti teisingai, stengtis nuoširdžiai padaryti darbą.“

Tautodailininkui labai svarbi darbo pradžia, kai ant popieriaus lapo ima kurti kryžiaus ar skulptūros eskizą.

„Maloniausia darbo proceso dalis man yra tada, kai kryžių kuriu piešdamas. Kai ant popieriaus lapo pradedu piešti, tada ir vyksta mano visa kūryba ir meditacija. Man tai įdomiausia proceso dalis. Gerai sukurtas piešinys paskatina tolesniam darbui, norisi pažiūrėti, kaip atrodys jau padarytas, tikras darbas. Piešiu tol, kol pajuntu – štai šį darbą noriu padaryti. O paskui darbo procesas yra tik atlikimas. Bet nenoriu būti mechaniškai, greitai ir atsainiai dirbantis meistras, vis tiek savo širdį įdedu. Reikia truputėlį šventumo šitame darbe“, – apie darbo procesą pasakoja R. Zinkevičius.

Nors kryždirbiui vis dėlto artimesnis darbas su skulptūra, jis neslepia, kad medyje atvaizduoti šventųjų veidus yra sudėtinga.

„Manau, kad veidai skulptūroje yra labai rimtas reikalas. Jeigu veidas išdrožtas labai neišraiškingai, man labai nepatinka. Pavyzdžiui, šventasis Kazimieras – jis buvo karalius, didis žmogus, asmenybė, todėl ir skulptūra turi tai atspindėti. Droždamas jam veidą galvoju apie tai. Prie veidų tikrai ilgai kankinuosi, įdedu daug pastangų. Iškeliu sau tikslą padaryti darbą taip, kaip nusipiešiu piešinyje. Galėčiau juk nedaryti, nesikankinti, bet man reikia, kad darbas išeitų toks, kokį jį sugalvojau. Nesvarbu, kad tas darbas bus penkių metrų aukščio koplytstulpyje iškeltas, bet Dievas mato visur“, – teigia jis.

Pasakodamas apie Aukštaitijoje kalamų kryžių tradiciją, R. Zinkevičius juokauja: „Sau esu susikūręs tokią teoriją – aukštaičiai buvo labai mandri, mėgo puoštis, jų tautiniai drabužiai tai atspindi, todėl tai matosi ir kryždirbystėje. Kryžiai labai puošnūs, daug dekoro, drožybos. Netgi koplytėlės, koplytstulpiai būdavo kelių aukštų. Matyt, toks aukštaitiškas bruožas – buvo mandri, gudrūs ir norėjo pasirodyti.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kryždirbys Rimantas Zinkevičius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

„Aukštaitiška kryždirbystė tikrai skiriasi nuo žemaitiško ar dzūkiško kryžiaus. Jei lygintume žemaičius ir aukštaičius, skirtumas akivaizdus: žemaičių kryžiai buvo trumpi ir stori, drūti ir tvirti, o aukštaičių – net paliesti baisu, išpjaustyti, išdrožinėti, ažūriniai išpjaustymai primena augalinius motyvus. Kalbant iš praktinės pusės – labai blogai, paskui reikia dažyti, tvarkyti, valyti, nes apauga samanomis, sueižėja, sutrūkinėja. Tikriausiai seniau meistras negalvojo, kaip kryžius stovės, laikysis, jis darė taip, kad būtų gražu. Nereikia nei pykti, nei kritikuoti, toks darbas parodo, kad žmogus buvo sąžiningas, dorai, stropiai puošė, mylėjo Dievą“, – pasakoja kryždirbys.

Senosios kartos kryždirbys su džiaugsmu prisimena naujo kryžiaus statymo tradiciją: „Man teko daryti daug kryžių, kai kaimai atstatinėdavo anksčiau buvusiuosius. Statant kryžių susirinkdavo visa kaimo bendruomenė, padėdavo statyti, vykdavo pašventinimas, vėliau ir šventė. Kaimo žmonės džiaugiasi atkurdami senąjį kryžių, tai ir teikia daug džiaugsmo. Matydamas, kad žmonėms naujas kryžius yra svarbus, ir pats gerai jaučiuosi, būna didelė šventė. Manau, kad per trisdešimt metų Lietuvoje atkūrėme labai daug, o svarbiausia – su tais žmonėmis, kurie žinojo, kaip buvo anksčiau. Jie neleido mums nuklysti į šalį.“

Daug metų kuriantis tautodailininkas nevertina savo darbų pagal gerą ar blogą, svarbiausia kiekvienam atiduoti širdį: „Kartą kalbėjomės su vienu tautodailininku, jis padarė tokį gražų kryžių ir pasakė: „Patį geriausią darbą jau padariau, dabar galiu padėti kaltus.“ Dar niekaip nenoriu sau pasakyti, kad jau padariau patį geriausią savo darbą. Nors man labai patinka drožiniai, kuriuos padariau laptiviečiams, Rumšiškėse, prie tremtinių jurtos, tačiau tai ne kryždirbystė, o skulptūra. Jaučiuosi įkvėptas tremtinių kančios ir jų sunkaus gyvenimo. Yra ir daugiau darbų, bet vis tiek dirbdamas į kiekvieną įdedi savo širdį, stengiuosi, kad patiktų ne tik man, bet ir tam žmogui, kuris nori turėti tą darbą.“

„Nemanau, kad kryždirbystės ateitis viltinga, – sako R. Zinkevičius. – Esu senas kryždirbys, bet per savo gyvenimą naujo, jauno kryždirbio neužauginau. Mano sūnus išmano ir gali dirbti su medžiu, bet jam tai nėra labai įdomu. Gal atsiras vienas kitas žmogus, kuriam bus tikrai svarbu užsiimti šiuo amatu, bet galų gale sumažės ir pačių kryžių poreikis.“

Anot meistro, kryždirbystė gyvuosianti tol, kol bus tikinčių žmonių: „Žmonės po truputį tolsta nuo religijos, todėl kryžių nelabai reikia. Juk juos ir statome tikintiems žmonėms, kurie dar nori pagarbinti Dievą, o jeigu tikėjimas silps, kam tada statyti kryžių?“

Kryždirbys Rimantas Zinkevičius. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.